Kuo man patinka Pussy Riots (ne muzika, o akcija bažnyčioje, tikriau jos pasekmės): kad drąsiai įžiebė ir įsivėlė į augantį maištą dėl transcendencijos; kuo man nepatinka ŠU chiromantija ir panašūs gausūs ezoterikos reiškiniai Lietuvoje: tuo, kad susiliejo su universitetiniais/kolegijų moksliniais ir paramoksliniais tyrinėjimais, kad pakeitė mantikos (pranašavimo buriant, devinacijos) vardą į logo imitaciją; kuo aš viliuosi: kad transcendencijos maištą ir įvairovę pažadins socialinių-kultūrinių molekulinių, tapatybių transformacijų ir kasdienybės revoliucijų gynėjai Lietuvoje.
Maištas dėl transcendencijos yra tikėjimo įniršis, o vadinasi galia. Transcendencija – anapus mūsų pojūčių ir suvokimo egzistuojanti (?) tikrovė (?) - vadinama įvairiai: Dievu, Niekiu, daiktu savaime. Tačiau visais atvejais tai yra radikaliausias iš galimų Kitas. Transcendencija yra visų skirtingiausių alternatyvų šaltinis, gal būt neišsenkantis. Maištas dėl transcendencijos yra vienintelis būdas atverti radikalių skirtybių Pandoros skrynią, o įniršis yra vienas iš būdų, su kuriuo išsiveržiame į kitybę. Transcenduojantis nirtulys gali būti skirtas sau, savo priešams, savo grupei, savo aplinkai. Tai nėra neapykanta, o susiliejimas su energija. Įniršio malonioji forma yra didžiulis entuziazmas, įkvėpimas. Pussy Riots projektas, nusitaikęs prieš Putiną, įniršiu įskėlė (bet neperskėlė) Rusijos stačiatikių bažnyčią, demaskavo jos susiliejimą su valdžia, korupciją, tarnystę ikonų auksui ir pasiūlė kažką kita, ko stagnuojančios institucijos bijo. Transcendencijos įniršis, virstantis tai šėlu, tai entuziazmu, tai atkaklia kova, yra energija, kuria srūva atsivėrę anapusybės vartai, gąsdina ir įkvepia , grasina mirtinguosius ir ypač sekuliarios valstybės baudžiauninkus bei daugiaveidę nomenklatūrą, išbujojusią ir lyg vėžys ėdančią savo pačios šaknis: valstybę.
Priešingai, ŠU ir analogiški ezoterikos pardavinėjimo atvejai rodo abejingumą kitybei. Nematome (gal jis ir yra, bet ne viešumoje) jokio transcendencijos maišto ar įniršio: pričiuptas matematikas, kaip pasirenkamą kursą jau daug laiko dėstęs chirologiją atrodo niekur neakcentavo radikalios, mūsų gyvenimą transformuojančios kitybės. Jis neva rėmėsi statistika, matematika, bet ne ekstatika, ne tantrizmu, ne pokalbiu su dievais, ne bendra teurgine veikla. Iš šio triukšmo nekyla jokie nirtulio garsai, jokio karo už kitą pasaulį. Apgailėtinai tylu.
Mantikos (pranašavimai buriant) ir aukojimai yra pokalbio su dievais būdas dėl bendrų reikalų žemėje. Įvairiausių ir labai kultūriniu, civilizaciniu požiūriu skirtingų mantikų ir aukojimų pagalba žmogus kalbasi su anapusybe. Kartais tai yra haliucinacijos pavienių asmenų, kartais kolektyvinės, bet iš šios vaizduotės žemės išauga radikaliausi apsisprendimai ir kitumai. Laikoma, kad pokalbis su dievais yra tyresnis, jei prieš tai būrėjas ir aukotojas palieka rūpesčių žemę, Ego kalėjimą, prietarų sutemas ir pakyla transo sparnais į dieviškųjų energijų ir valios, balso srautus: ne žmogiškus ir ne žmonių kalba apsireiškiančius.
Žinoma, perskelti tikrovę gali ne tik dangiška transcendencija, bet ir daiktų savaime pasaulis, ir mūsų radikaliausia kūrybinė vaizduotė iš Niekio (ex Nihilo) sukurianti keisčiausius ir nesuprantamiausius dalykus. Maištas dėl savo radikalios kūrybos, kurios dėka atveriama kažkas visai naujo, įtvirtinama tai ko nebūta, yra ne mažiau svarbus įvykis, nei Pussy Riots sukelta stačiatikių nerimo banga. Tokią sukurtą skirtį, pleištą dažniausiai pateikia utopistai. Šiandien tokiais man atrodo Lietuvos Deleuze pasekėjai ir rizomatikos gerbėjai, mažosios politikos aukštintojai, molekulinių transformacijų gynėjai. Jų leksika yra labai artima hermetizmo ir alchemijos kalbai, tačiau ta jau paseno, tik gąsdina, o ši naujoji yra revoliucinė ir nusitaikiusi keisti kasdienybę. Tačiau jokio plyšimo ir transcendencijos nirtulio šiuo atveju nėra, politinis laukas nepatyrė Deleuze ir Guattari pasekėjų teorinių samprotavimų. O jei kas ir vyksta, tai būtent molekuliniu sekuliariniu, o ne chiromantijų pavidalu ir ne bažnyčios aplinkoje. Tačiau šie pokyčiai vyksta vos regimų komunikacinių, kalbinių, apsisprendimo grupių aplinkoje. Šios žmonių grupės vis dar slepiasi po daugumai neperžiangemiais terminologiniais brūzgynais, už kategorijų tvirtovių, nors jau ir viešumoje (žr. FB biopolitika, rizoma, radikaliai.lt ir kt).
ALTERVENCIJA GALI PAKEISTI INTERVENCIJĄ. ALTERVENCIJA ATITINKA RIZOMATINĮ BASTYMĄSI IR KLAJONES SIMBOLINĖMIS SFEROMIS
2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis
Paribio dvasinės metamorfozės
Šiuolaikiniai individų konstravimo ir reguliavimo būdai, susiklostė apie XVIII amžiaus pabaigą ir, pasak M. Foucault, susiliejo su bendrą disciplinų, kontrolės ir režimų sistemą. Švietimas ir kultūra tapo sisteminio ir industrinio įtikinėjimo, subjekto formavimo ar net gaminimo dalimi. Standartizacijos, priklausomybių (subjekcijos) kontrolės, didesnio pelno ir kaip, pasekmė, modernizacijos tikslais atskyrė nuo savęs nesistemines, unikalias dvasios raidos praktikas, kurias daugelyje kraštų įkūnija misticizmas bei susijusios maginės, ar įvairios socialinių perėjimų (transgresijų) praktikos. Mistinė patirtis, susijusios su daile yra: budistinės tankos ir mandalos, stačiatikių ikonos, maginiai piešiniai ant kūno, vigvamų (sienų) sakralinė tapyba; su dainavimu: maginės sutartinės, užburiantys raliavimai; mistiniai šokiai: nuo šamanistinių iki sufijų; įvairiausios tantristinės ir ekstatinės meditacijos – visa tai yra unikalios sakralinės dvasios raidos, jos tarnsformacijų praktikos. Kai kurias iš jų bando išsaugoti šiuolaikinė antiklinikinė psichologija, perimti įvairios gyvenimo mokyklos ir meditaciniai klubai. Nesakralines dvasios kismų, virsmų, transgresijos, perversijos praktikas puoselėja šiuolaikiniai meniniai ir kai kurie filosofiniai sąjūdžiai. Tai labai įdomu ir svarbu, tačiau jų aktyvumas anaiptol nepažeidžia visos milžiniškos mašinos didžiojo Molocho, A. Ginsbergo žodžiais tariant, veiklos. Didžioji sistemos gyvatė Leviatanas, persisotinusi kūnų vaikymu ir rijimu, jų gamyba ir eikvojimu gali sau leisti pakraščiuose būti alternatyvoms. Pagaliau, tam tikras kiekis opozicijos pateisina diktatorius buvimą: parodo jo lojalumą, atlaidumą. Kiekvieną kartą, kai tik akademiniame pasaulyje atsiliepiu apie misticizmo patirtį, gebėjimą išnaudoti įvykio ir įspūdžio dovaną, susitelkti ir pasklisti kartu su kosmo energijomis, į mane, kaip ir mano daugelį kolegų žiūrima kaip į atskalūnus. Dar blogiau, kai kalbame apie nesakralines dvasios transformacijas, kai siekiama socialinės, kultūrinės transgresijos, skonio virsmų, kas ir yra dvasios raidos etapai, Tada, kadangi pasikėsinimo į Moloto stabilumą nebemaskuoja šventpaišiai, religija, sistema išsigąsta labiau, Juk bet koks netiesinis dvasios raidos keliai, tarnsformacijos, metamorfozės, inversijos, jei jos nėra religinės. Laikomos revoliucinėmis, politiškai pavojingomis. Sielos arba energetinės metamorfozės persmelkia kosmą arba pasaulio ratus. Transformacijos ir jų dovanojami įspūdžiai, atskleidžiami pasauliai yra daugybė, kurią mes turime. Mistika ir meditacija atveria sakralinius virsmų klodus, o trasgresija – socialines, kultūrines, pažintines transformacijas. Visa tai yra milžiniškas metamorfozių ratas.
Postapokaliptinė lyderystė
Vakar, Šiauliuose, „Enter 10“ festivalyje pristatinėjau savo knygą po Pono ir tarno. Ta proga pabandžiau pakomentuoti ir A. Šliogerio užuominą, kad gyvename po apokalipsės: „Viskas, kas vyksta, jau yra po saulėlydžio. Dabar jau yra pomirtinis periodas“ (1). Klausimas, kuris man buvo svarbus yra apie gyvenimų iki apokalipsės ir po jos skirtumą. Pasakyti, ką reiškia gyventi po pasaulio pabaigos, vadinasi suprasti kas yra iki armagedono. Iki apokalipsės kasdieną buvo kalbama apie paskutinįjį teismą, ar didįjį reinkarnacijų ratą, dieviško išsipildymo kosmose paiešką, buvo samprotaujama apie kopimą dangiškosios hierarchijos laiptais kaip apie būties transformacijų aibę. Gyvenant iki armagedono buvo aiškios opozicijos: gyvųjų ir mirusiųjų, šiapusybės ir anapusybės (transcendencijos). Gyventi iki apokalipsės vadinasi jausi aiškią įtampą dėl įvairiausių transcendencijų: dieviškos, daikto savaime, dangiško likimo ... Būtent šios, radikalios opozicijos sąlygojo visų įvykių supratimą ir pasirinkimus. Ne pramoninė ženklų gamyba, ši nesibaigianti industrinė semiozė, aprašydavo kas yra tikra, o kas ne, o nulemdavo transinis, ekstatinis, ritualinis, žaidybinis, kovingas, nirtulingas, meilus ar žiaurus susidūrimas su transcendencijų sąlygojamais įvykiais. Būti karaliumi, princu, hercogu, šventpaikšiu, pranašu, įkvėptuoju ... reiškė būti įtrauktam į ypatingus ryšius su nežmogiška anapusybe. Žinoma, kad tokiomis aplinkybėmis galimas didelis kiekis sukčių ir apsimetėlių, bet ir jie nebuvo fabrikiniai, monopolizuoti simuliakrai. Sukčiai, vagišiai, šarlatanai, juokdariai iki-apokaliptiniame pasaulyje buvo tikri savo unikalumu, meistryste, aiškiu iššūkiu dieviškajam likimui (praedestinatio), pragarui, rojui, kosminėms sielų klejonėms. O postapokaliptinis pasaulis yra kitas: jame neliko transcendencijos, o visi ženklai yra gaminami didžiųjų industrijų, milžiniškos ženklų pramonės ir prižiūrimi didžiųjų korporacijų ir jos didžiosios gyvatės Leviatano (valstybės) Į ženklų, iliuzijos, dauginimą, kaip į vienintelės tikrovės gamybą, įsitraukė kino ir galerijų pramonė, žaidimų industrijos, bažnyčia ir jos nuolatinis stebuklinių ženklų bei įvairiausių demonų produkavimas. Ne ekstatinės pranašystės ar liudijimo menas, o kanonų reprodukavimas ir jų diegimas mokyklose, apeigų pasiūla ir konkurencija dėl jų paverčia bažnyčią posapokaliptine. Gyvenimas be įtrauktos į kasdienybės reikalus transcendencijos lemia patį neatsakingiausią bet kokių ženklų konstravimą, produkavimą ir naikinimą. Semiozės šiukšlynai užtvenkia socialinę tinklaveiklą ir paskandina žiniasklaidą. Joje išlieka tik tariami, simuliakriniai lyderiai ir jų vedžiojamos vartotojų bandos. Be transcendencijos visi racionalaus proto susitarimai turi tik korporacinį, gamybinį interesą. Minioms susigaudyti semiozės šiukšlynuose ir posapokaliptiniuose akropoliuose reikalingi akli vedliai (akliai) – lyderiai. Lyderius gamina universitetai, TV ...
2012 m. balandžio 24 d., antradienis
Pascal Paoli raudono sutemose
Po kelionės į Valencia (France), po svajonių apie Ženvevą (Geneva, Switzerland), geriu korsikietišką Paskal Paoli raudoną vyną lotyno-afrikiečių rajone Grenoblyje. Korsikietis aiškiai iš manęs už jį nulupo .... Ką gi, Paoli vynas turi keistą specifinį skonį (kas pakomentuos?) Vietoje to, kad išgerčiau 200 gramų vyno išlaikiau puslitrį. Korsikietis su manimi plepėjo bent dvi valanadas. Jis buvo puikus, aistringas savo krašto gerbėjas. Ką jis veikia Grenoblyje? Sako, meilės likimas ... Korsikietis buvo nuoširdus (Consummate Friend ?), bet to nusigėrimui pakako. Prieš tai buvau kažkokiame Rastafari Grenoblio klube. Klausėmės daug Bob Dylan dainų ir, svarbiausia, himno apie Rastafari ... plepėjome apie The Clash, gėrėme karštą vyną, bet paparšė išeiti 20 val ?!... aišku - išsiskyrėme simuliakriniais meilės gestais, bet išeiti 20 val., grojant Bob Dylan - neįmanoma, tai buvo įžeidimas. Girtas protas šaukė "Grenoble, Your are crazy!", gėda (gal būt abiem pusėm).
O korsikietis buvo puikus (nors ir plėšikas, kaip priklauso). Apstaugė mane dėl to, kad paparašiau karšto vyno ... kad, jo senelis grabe apsiverstų dėl tokio vyno gadinimo (aš jo, mea culpa, paprašiau. Kalbėjo ir apie afrikiečių krepinį Prancūzijoje ir pasidžiaugė Lietuvos baltąja nekaltybe. Jis buvo šaunus, energingas šeimininkas, perskaitė paskaitą apie Napoleoną Korsikoje, parodė Korsikos - Prancūzų kalbos žodyną, paaiškino, kad Pascal Paoli buvo jų karalius ... Ir kad jie yra tauta tarp Italijos Sardinijos ir Prancūzijos. Ir, kad ne kokie tai prancūzai ... Privalgydino mane korsikietiška pica su šviežiais aštriais svogūnais ...
O per vidurį laiko tarp Valencia France, Rastafari ir Corsika buvau Galiere Xavier Jouvin Grenoblyje .... Paroda, - neverta didesnio komentaro. Bet jos viena kuratorių, École supérieure d'Art de Grenoble vicedirektorė (...) menotyrininkė amerikietė, vis dar žavi dama (tarp 30 ir ... ) nei kaip negalėjo pajausti savo moteriško šarmo, intrigos menininkų, performansų aktyvistų ir Streat Arts (Art Crime) aplinkoje. Ji taip ir liko išmoktos šypsenos vergė ir skills in shoptalk tarnautoja, suėsta amėrikietiško Public Relations taisyklių (ką Lietuvos menotyrininkės mano apie tarnystę hegemoniniam neoliberaliam American Pulic Relations?). Gebėjimai dirbtinai šypsotis slėpė nužydėjusią aistrą, jos intriguojantį (gal) konceptualumą, poeziją ...
Ką gi, Bob Dylano dvasios įkvėptas, ir American girls nusivylęs Grenoblio Alpių fanas (to biš aš) atsidūrė net ne Rastafari, ne nublukusios aistros, o Korsikos Pascal Paoli raudono sutemose nakčiai ...
O korsikietis buvo puikus (nors ir plėšikas, kaip priklauso). Apstaugė mane dėl to, kad paparašiau karšto vyno ... kad, jo senelis grabe apsiverstų dėl tokio vyno gadinimo (aš jo, mea culpa, paprašiau. Kalbėjo ir apie afrikiečių krepinį Prancūzijoje ir pasidžiaugė Lietuvos baltąja nekaltybe. Jis buvo šaunus, energingas šeimininkas, perskaitė paskaitą apie Napoleoną Korsikoje, parodė Korsikos - Prancūzų kalbos žodyną, paaiškino, kad Pascal Paoli buvo jų karalius ... Ir kad jie yra tauta tarp Italijos Sardinijos ir Prancūzijos. Ir, kad ne kokie tai prancūzai ... Privalgydino mane korsikietiška pica su šviežiais aštriais svogūnais ...
O per vidurį laiko tarp Valencia France, Rastafari ir Corsika buvau Galiere Xavier Jouvin Grenoblyje .... Paroda, - neverta didesnio komentaro. Bet jos viena kuratorių, École supérieure d'Art de Grenoble vicedirektorė (...) menotyrininkė amerikietė, vis dar žavi dama (tarp 30 ir ... ) nei kaip negalėjo pajausti savo moteriško šarmo, intrigos menininkų, performansų aktyvistų ir Streat Arts (Art Crime) aplinkoje. Ji taip ir liko išmoktos šypsenos vergė ir skills in shoptalk tarnautoja, suėsta amėrikietiško Public Relations taisyklių (ką Lietuvos menotyrininkės mano apie tarnystę hegemoniniam neoliberaliam American Pulic Relations?). Gebėjimai dirbtinai šypsotis slėpė nužydėjusią aistrą, jos intriguojantį (gal) konceptualumą, poeziją ...
Ką gi, Bob Dylano dvasios įkvėptas, ir American girls nusivylęs Grenoblio Alpių fanas (to biš aš) atsidūrė net ne Rastafari, ne nublukusios aistros, o Korsikos Pascal Paoli raudono sutemose nakčiai ...
2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis
Altervencijos ir dialektika
Tarpcivilizacinė analizė, tarpkultūriniai ir tarpreliginiai tyrinėjimai, skirtingų praktikų įvardijimas ir drąsa jas puoselėti, lojalumas semantinei, praktinei ypatybei yra šiuolaikinio alternatyvumo, alteracijos (othering, įkitinimas) pagrindas. Radikalių kitybių gausinimas prielaidauja vienintelės tiesos įveikimą, tačiau ne visuotinio reliatyvizmo viešpatavimą. Vienintelės tiesos ir reliatyvumo neapibrėžties dialektinė opozicija, ši proto antinomija nuolatos kankina mąstytojus negebančius subalansuoti tapatybės ir įvairovės procesų. Dialektikosi išvarymas kartu su hegemoniniu, ir skirtybes naikinančiu marksizmu-leninizmu, lėmė didelių priešybių derinimo gebėjimo praradimą. Tiesa, sovietmečiu, šios priešybės buvo panaikintos praktiškai, tačiau teoriškai išpažįstami dialektikos trupiniai bent jau simptomiškai nurodė į heterogeniškas alternatyvas, jų sukeliamas įtampas, kovas - kaip normalumą. O dabar yra sugriauta teorinė tiesos ir reliatyvumo, tapatybės ir skirtybės, tikėjimo ir agnosticizmo dermė, ta nuolatinė konkurencinė vaizduotės ir mąstymo schemų įtampa, pažiūrų konfliktas ar net karas, tik kuriam esant ir galima raida. Sisteminio ir vieningo švietimo hegemonija, apie kurią apokaliptiškai rašė T. Adorno ir M. Horkheimeris, tęsiasi ir šiandien, nuosekliai anihiliuojant visas mitines, poetines alternatyvas. Mokslinė beprotybė, kurios pilna LR universitetuose, o dar daugiau kolegijose, profesinio ugdymo centruose mokyklose ir gimnazijose, teismuose ir kalėjimuose, ligoninėse ir muziejuose su kaupu lenkia tariamą ezoterikos ir gnosticizmo pavojų, anarchizmo ir nacionalizmo grėsmę, kurių kiekvienas pasirodymas sukelia pasipiktinimą. Viešas purkštavimas dėl alternatyvumo pasirodymo, kad ir silpno, paribio, sukelia simptominę baimę, kad vieną miglą uždengs kita, atvira, neslepiama mitinė skraistė. Dar vienas įvairovės naikintojas yra kūrybinės industrijos, kurių kolonijinis, hegemoninis, globalinis pobūdis sulydo kultūrų įvairovę ir sugriauna realias skirtybių ribas. Iš to gimstantis viso ko jovalas yra nebent pagunda atrasti tuos kultūros grynuolius, kurių likutinis kvapas yra likęs vartotojams patektame buljone. Pagaliau šiuolaikinė komunikacija, kurios pagrindinės jėgos yra dovanojamos jovalo transliavimui, vis dėlto perkelia ir autentiškus patyrimus ir alternatyvas.
Alternatyvų mąstymas, nenustelbiant nei tiesos, nei reliatyvumo konkuruojančių tendencijų, prašyte prašo pasiekiamų socialinių, kultūrinių, mitinių, maginių, religinių, estetinių, kalbinių skirtybių analizių ir viena kitą atstumiančių simbolinių organizcijų analizės. Hermetizmas ir platonizmas, sufizmas ir sofiologija, hinduizmas ir budimas yra puikios alternatyvos katalikiškam fundamentalizmui ir tautiniam nacionalizmui. Tačiau ir šie yra nuostabūs, kai turi savo ryškias opozicijas, kurių dėka jie tik ir gali išlikti grynuoliais. Tik oponuodamas agnosticizmui tikėjimas lieka tyras, tik autentiški mistikai, besirungdami su bažnyčių ir kūrybinių industrijų demonologiniais fabrikais, išsaugo prašvitimo gebėjimą ir patiria teurginį išsilaisvinimą, tik rungtyniaudami su antifa ir anarchizmu nacionalistai įgyja kūrybingą tautinį veidą, tik patriarchalizmo ir stipraus vyro viešpatavimo paunksnėje yra ryški išsilaisvinančio feminizmo aušra ... Tačiau kai religinį fundamentalizmą sulydo globalizacijos jovalas, bendras, kičinis komunikacinis srautas, fundamentalizmas nebetenka savo galios lygiai tiek pat, kaip ir tyrinėjantis agnosticizmas. Nacionalizmą sugniuždo ne antifa, ne anarchistai ar įsivaizduojami kosmopolitai, o bealternatyvumas, aiškių opozicijų panaikinimas: pavyzdžiui, vieningas studijų procesas, vieningos demokratinės ar kitos vertybės, bendra vartojimo beprotybė, tiesiognis tarpiškumas (immediate mediation), kurio apstu tarp komunikacijos ir kūrybinių industrijų, teologijos ir literatūros studentų ir dėstytojų, gamintojų ir vartotojų.
Alternatyvų mąstymas, nenustelbiant nei tiesos, nei reliatyvumo konkuruojančių tendencijų, prašyte prašo pasiekiamų socialinių, kultūrinių, mitinių, maginių, religinių, estetinių, kalbinių skirtybių analizių ir viena kitą atstumiančių simbolinių organizcijų analizės. Hermetizmas ir platonizmas, sufizmas ir sofiologija, hinduizmas ir budimas yra puikios alternatyvos katalikiškam fundamentalizmui ir tautiniam nacionalizmui. Tačiau ir šie yra nuostabūs, kai turi savo ryškias opozicijas, kurių dėka jie tik ir gali išlikti grynuoliais. Tik oponuodamas agnosticizmui tikėjimas lieka tyras, tik autentiški mistikai, besirungdami su bažnyčių ir kūrybinių industrijų demonologiniais fabrikais, išsaugo prašvitimo gebėjimą ir patiria teurginį išsilaisvinimą, tik rungtyniaudami su antifa ir anarchizmu nacionalistai įgyja kūrybingą tautinį veidą, tik patriarchalizmo ir stipraus vyro viešpatavimo paunksnėje yra ryški išsilaisvinančio feminizmo aušra ... Tačiau kai religinį fundamentalizmą sulydo globalizacijos jovalas, bendras, kičinis komunikacinis srautas, fundamentalizmas nebetenka savo galios lygiai tiek pat, kaip ir tyrinėjantis agnosticizmas. Nacionalizmą sugniuždo ne antifa, ne anarchistai ar įsivaizduojami kosmopolitai, o bealternatyvumas, aiškių opozicijų panaikinimas: pavyzdžiui, vieningas studijų procesas, vieningos demokratinės ar kitos vertybės, bendra vartojimo beprotybė, tiesiognis tarpiškumas (immediate mediation), kurio apstu tarp komunikacijos ir kūrybinių industrijų, teologijos ir literatūros studentų ir dėstytojų, gamintojų ir vartotojų.
2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis
Ribinės metamorfozės
Šiandien galvodamas apie Algį Uždavinį, didįjį neoplatoniškos, hermetizmo, sufizmo teurgijos meistrą ir retai minimą filosofą pastebėjau: šiuolaikiniai individų konstravimo ir reguliavimo būdai, susiklostė apie XVIII amžiaus pabaigą ir, pasak M. Foucault, susiliejo su bendrą disciplinų, kontrolės ir režimų sistemą. Švietimas ir kultūra tapo sisteminio ir industrinio įtikinėjimo, subjekto formavimo ar net gaminimo dalimi. Standartizacijos, priklausomybių (subjekcijos) kontrolės, didesnio pelno ir kaip, pasekmė, modernizacijos tikslais atskyrė nuo savęs nesistemines, unikalias dvasios raidos praktikas, kurias daugelyje kraštų įkūnija misticizmas bei susijusios maginės, ar įvairios socialinių perėjimų (transgresijų) praktikos. Mistinė patirtis, susijusios su daile yra: budistinės tankos ir mandalos, stačiatikių ikonos, maginiai piešiniai ant kūno, vigvamų (sienų) sakralinė tapyba; su dainavimu: maginės sutartinės, užburiantys raliavimai; mistiniai šokiai: nuo šamanistinių iki sufijų; įvairiausios tantristinės ir ekstatinės meditacijos – visa tai yra unikalios sakralinės dvasios raidos, jos tarnsformacijų praktikos. Kai kurias iš jų bando išsaugoti šiuolaikinė antiklinikinė psichologija, perimti įvairios gyvenimo mokyklos ir meditaciniai klubai. Nesakralines dvasios kismų, virsmų, transgresijos, perversijos praktikas puoselėja šiuolaikiniai meniniai ir kai kurie filosofiniai sąjūdžiai. Tai labai įdomu ir svarbu, tačiau jų aktyvumas anaiptol nepažeidžia visos milžiniškos mašinos didžiojo Molocho, A. Ginsbergo žodžiais tariant, veiklos. Didžiosios sistemos gyvatė Leviatanas, persisotinusi kūnų vaikymu ir rijimu, jų gamyba ir eikvojimu gali sau leisti pakraščiuose būti alternatyvoms. Pagaliau, tam tikras kiekis opozicijos pateisina diktatorius buvimą: parodo jo lojalumą, atlaidumą. Didžiųjų dvasios metamorfozių ratas yra tai ką draudžia daryti daugeliui asmenų sisteminis Leviatanas ir jo karalius Molochas. Religines, menamai šventpaikšių, transformacijas jie dar pakenčia, bent paribiuose, o štai socialines ir kultūrines transgresijas ne tik draudžia, kaip pavojingas visuomenei bei ir siundo sakralinių metamorfozių žmones ant socialinių virsmų sielų. Kiekvieną kartą, kai tik akademiniame pasaulyje atsiliepiu apie misticizmo patirtis, gebėjimą išnaudoti įvykio ir įspūdžio dovaną, susitelkti ir pasklisti kartu su kosmo energijomis, į mane, kaip ir mano daugelį kolegų žiūrima kaip į atskalūną. Dar blogiau, kai kalbame apie nesakralines dvasios transformacijas, kai siekiama socialinės, kultūrinės transgresijos, skonio virsmų, kas ir yra dvasios raidos etapai, Tada, kadangi pasikėsinimo į Molocho stabilumą nebemaskuoja šventpaikšiai, religija, Leviatano sistema išsigąsta labiau, Juk bet koks netiesinis dvasios raidos keliai, transformacijos, metamorfozės, inversijos, jei jos nėra religinės. Laikomos revoliucinėmis, politiškai pavojingomis. Sielos arba energetinės metamorfozės persmelkia kosmą arba pasaulio ratus. Transformacijos ir jų dovanojami įspūdžiai, atskleidžiami pasauliai yra Daugybė kuri ir esame mes. Mistika ir meditacija atveria sakralinius virsmų klodus, o trasgresija – socialines, kultūrines, pažintines transformacijas. Visa tai yra milžiniškas metamorfozių ratas.
2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis
Negatyvi dialektika: keias į daiktus savaime
Skaitau su kolegomis T. Adorno Negatyvią dialektiką ir spontaniškai kyla diskusija su Adorno ir Derrida, kita tradicija, bet tiek pat radikaliomis reakcijomis į marksizmą ir mokslą. Negatyvi dialektika skaitina radikaliai ir nihilistiškai apklausti būties ir mąstymo vienovės idėją, aptarti nesubjektinį įvykį, kitą prasmės įvykio pusę, neženklinį, gal būt daiktų savaime, gal pėdsakų pasaulį; išryškinti ir pabrėžti prieštaravimus tarp minties įvykio kaip daikto savaime, nubrėžiančio daiktų savaime grūstį, ir minties, kaip prasmės, kurią reflektuojame, analizuojame, dekonstruojame horizontą. Tačiau ir ženklų barokinės figūros yra reikšmingos savo žaismu ir subjektyvumu, ideologija ir diskursyvia galia, bet slepia daiktų sangrūdas, jų spaudimą, neturintį jokio santykio su mumis virpesį. Vis dėlto Adorno neaptaria daikto be subjekto realybės, o tik ją nurodo kaip integruotą į kūrybinę ar gamybinę praktiką, ar dar kuriuo nors būdu. Todėl, Adorno atsiduria ir tarp marksizmo dialektikos užbaigėjų, ir kaip įvadas į šiuolaikinę poststruktūralizmo filosofiją. Negatyvi dialektika yra Neišisneitas. Priešingai G. Deleuze ir A. Lingio filosofijos, visai skirtingai, apibrėžia subjektivybės nesaties momentą. Būtis anapus ženklų susiduria arba su mašinomis, arba su bios (gyvasta?): pasirodo augimo, dauginimosi pėdsakais, augaliniu, bakteriniu, gyvuliniu žmogaus tęsimu, žmogaus sedimentacija, laipsnišku į(iš)augimu į(iš) bio, iš kur ir ko dėka srūva mintis ir sąmonė, charakteris ir emocijos. Ši sedimentuota ir išnykstanti bio(spiečiuje) ar gyvenimo patirtyje žmogaus oda, jo organai ir sąmonė neturi nei subjektyvybės, nei individualumo bruožų. Visa, kas mums priskirta ideologijos ir disciplinos, šios racionalios veikimo kryptys ir ritmai, kurių dėka mes pragmatiškai tikslingai elgiamės ir racionaliai pasirenkame, išnyksta tame, kas betiksliai užtikrina buvimo galimybę ir tęstinumą. Buvimo be subjekto, o, vadinasi ir be pasaulio, be tikslo, be socialumo, be valdžios, be sferos (štai kodėl abejoju biosferos nuoroda) atskleidimas yra nuoroda į keistą praktiką, kuri neturi krypties, tikslo, bet kurią bandome apmąstyti ir pavergti evoliuciškai. Dialektika, kuri kažkada suaugo su evoliucijos teorijomis, negatyvios dialektikos atveju – nutraukė su evoliucija ryšius, parodė homo economicus ir homo simbolicus paslėptą bestijos simptomą.
LDK Rizoma ir Sferos: įsiterpę tarp J. Deleuze ir P. Sloterdijk
Pažvelkime į menamą LDK šaknyną. Koks jis: a) iki 1918 metų labai ryškus Vokiečių dvarininkų paveldas ir literatūra (Theodor Grothuss nuo Jelgavos-Pakruojo ryškus atstovas). Šiai šakniai priklauso Livonijos, kaip LDK dalies kultūra ir tradicija. "Lietuvos Livonija: kultūrinis paveldas" - ar kas skaitėte apie tai straipsnių? Tada LDK turėjo koloniją(as). Ar yra LDK, kaip Livonijos paveldėtojos, kolonializmo tyrimai? b) iki 1941 labai ryškus, bet ir labai skirtingas žydų paveldas (išsiskėtojusi šaknis) - kapitalistų Frenkelių ir Bundo revoliucinis, žydų ortodoksų ir socialdemokratų. Daugiausiai ta tema rašo lenkai. Lietuvoje tik silpni balsai; c) 19-20 amžiaus vidurio Lietuvos dvarininkų kultūra, su jų senąja LDK dvaro savišvietos tradicija, unikaliomis kolekcijomis, savita tuteišiška vidine dvaro kalba iki pat Czesławo Miłoszo? d) Rusijos kolonijinė-modernizuojanti kultūra. Kas tyrinėja, o ne prakeikia, imperijos modernistinius projektus Lietuvoje, jų įtaką Lietuvos "inteligentijai", jų samprotavimų "šablonams", visam tam, ką vadiname kolonijiniu diskursyviniu paveldu? Šių tyrimų jau pasitaiko, bet jie vienpusiai: lietuviškai-apologetiški, nesigilinantys į projektines industrializavimo vizijas? e) lenkiškoji valstietija ir lenkiškas (svarbiausia) kunigų sluoksnis. Kokiomis aistromis virė lenkų kunigų širdys, kaip jie skatino lenkiškos spaudos skaitymą ir lenkų knygnešius? Kur paminklai lenkų literatūros platintojams, kur jų istorijos apie tremtis Sibire? Kur lenkų "višinskiai"? f) pagaliau lietuviškų valstiečių-kunigų šaknis, štai kur tas hiupokeimenon, ašis, pamatas, ant kurio LR laikosi. Kokias rizomos atšakas praleidau? Etninius lietuvius socialdemokratus? Etninius lietuvius/žemaičius bajorus? Baltarusiją?
Veikiausiai visa tai yra šaknynas, rizoma, kurią Vasario 16 signatarai, paskelbę etninę Lietuvą nukirto, o ne išpainiojo. Nukirto, nesvarbu, kad Vilnius, nežiūrint Memelio, užmirštant Livoniją, nežiūrint Gardino, Lydos, Naugarduko ... kalbu, ne smerkti, o pažymėti lemtingą apsisprendimą, kuris negali ir nesutampa su istorine atmintimi.
Sloterdijko sferos apibrėžia kiekvieno šių pasaulių – žydų, lietuvių, lenkų, mišrių dvarininkų, vokiečių, rusų (sub)kultūrines autonomijas – sferas. Jų autonominė tradicija ir veiksmai sąlygojo skirtingą edukaciją, mitus, požiūrį į modernizaciją, į skirtumus, į beveik viską. Taip pat tai sąlygojo bendravimą, difuziją, galiausiai sumaištį ir diskursyvią, simbolinę putą, paviršių. Šiandien nebėra minėtos rizomos; bet yra žalčio puta ... prieš naują bangavimą, ir naujas sferas. Yra kitos rizomos: neo-bajorų ir naujųjų dvarininkų, kitokių žydų, kitokių baltarusių, lenkų ir tuteišių, gramatologų išdisciplinuotų lietuvių ir šiaip pusiau laukinių, masių ir popkultūros, meninio elito, paauglystės paribiuose neįsitenkančios subkultūros ir neotribalistai, gyvenimo meno mokyklos, senosios ir New Age religijos – silpnosios bendruomenės ... Tačiau šios sferos dar mažiau stabilios, dar mažiau šaknyno ir daugiau putų, ir jau ne Žilvino, o visuomenės-savi-spektaklio purslų.
2012 m. kovo 27 d., 15:39:57 | Gintautas Mazeikis
Veikiausiai visa tai yra šaknynas, rizoma, kurią Vasario 16 signatarai, paskelbę etninę Lietuvą nukirto, o ne išpainiojo. Nukirto, nesvarbu, kad Vilnius, nežiūrint Memelio, užmirštant Livoniją, nežiūrint Gardino, Lydos, Naugarduko ... kalbu, ne smerkti, o pažymėti lemtingą apsisprendimą, kuris negali ir nesutampa su istorine atmintimi.
Sloterdijko sferos apibrėžia kiekvieno šių pasaulių – žydų, lietuvių, lenkų, mišrių dvarininkų, vokiečių, rusų (sub)kultūrines autonomijas – sferas. Jų autonominė tradicija ir veiksmai sąlygojo skirtingą edukaciją, mitus, požiūrį į modernizaciją, į skirtumus, į beveik viską. Taip pat tai sąlygojo bendravimą, difuziją, galiausiai sumaištį ir diskursyvią, simbolinę putą, paviršių. Šiandien nebėra minėtos rizomos; bet yra žalčio puta ... prieš naują bangavimą, ir naujas sferas. Yra kitos rizomos: neo-bajorų ir naujųjų dvarininkų, kitokių žydų, kitokių baltarusių, lenkų ir tuteišių, gramatologų išdisciplinuotų lietuvių ir šiaip pusiau laukinių, masių ir popkultūros, meninio elito, paauglystės paribiuose neįsitenkančios subkultūros ir neotribalistai, gyvenimo meno mokyklos, senosios ir New Age religijos – silpnosios bendruomenės ... Tačiau šios sferos dar mažiau stabilios, dar mažiau šaknyno ir daugiau putų, ir jau ne Žilvino, o visuomenės-savi-spektaklio purslų.
2012 m. kovo 27 d., 15:39:57 | Gintautas Mazeikis
Specialybė: Rizomų stalkeris.
Specialybė: Rizomų stalkeris.
Kvalifikacija: Rizominių sąveikų vedlys.
Rizoma: tai komunikacinis, intertekstualus, intervaizdinis, tarpkultūrinis šaknynas. Jo šiandieninis kultūrinis mirgėjimas, sferos, simbolinė architektūra daugumai žmonių yra vis mažiau suprantama. Todėl modernios specialybės: gyvenimo stiliaus vadybininkai, nostalginio ir kūrybinio turizmo meistrai, asmeniniai psichologai ilgainiui paskatins universalesnės tarpdisciplininės specialybės poreikį, kuri padėtų orientuotis skirtybių simboliniuose pasauliuose. Jų paslaugomis naudotūsi šiuolaikiniai pradedantieji, individualūs, smulkūs ir vidutiniai verslininkai. Stalkerystė (vedlystė) skirtiningai nuo šiuolaikinės vadybos yra individuali paslauga, o ne ketinimas vadovauti kolektyvui ar įmonei. Ji yra reikšminga ne gamybiniu-reprodukciniu požiūriu, o savo perėjimų, transformacijų, sąryšių paslauga.
Kurso metu pirmiausiai bus aptarti intertekstualumo, intervaizdingumo, interakustiškumo reiškiniai ir visą laiką į juos gilinamasi. Bus studijuojamos idėjų istorija ir literatūros istorija, filosofinės ir menotyrinės sankabos, kino istorijos sąryšiai, muzikinės ar akustinės sanpynos, kompjuteriniai žaidimai ir kita. Tačiau skirtingai nei literatūrologijos, filosofijos, menotyros ar kūrybinių industrijų studijose bus siekiama ne pažinti tiesą, o išmokti pateikti geriausius, įdomiausius, kūrybingiausius, rizikingiausius, perversyviausius, egzotiškiausius sąryšius, interpretacinius pasakojimus. Privalumu bus laikomas gebėjimas kurti naujus mitus ir legendas, naujus simuliakrus ir fantazmus.
Be to daug kalbėsime ar praktikuosime transą (totemų kaukių, šokių, haliucinogenų ir susijusių ritualų), ekstazę (religinę, seksualinę, muzikinę ir pan.), katarsį (apsivalymą po tragedijos, po klaidingos sąmonės, po pakeistinių mąstymo formų ...), kitas pakeistines sąmonės būsenas ar jų analizę (isterija, cheminiai preparatai, depresija etc.), transgresiją (kelionė per asmenines ir grupių ribas). Studijos vyks įstatymų leidžiamose ribose (kad per daug nesvajotumėte apie seksualines ar ekstazės praktikas).
Praktika: keliausime rizominiais meno krypčių vingiais (nuo šamanizmo iki postmodernių medijų), po to sklandysime po vaizduotės pasaulius, galiausiai aptarsime stalkerystės - meistrystės reikalus, suteiksime klausantiems galimybę patiems vadovauti skrydžiams po dangaus šaknyną (J.Deleuze) ar po pasaulio simbolines sferas (P. Sloterdijk). Kursų metu mokysimės Tarptautinių situacionistų technikų: alternatyvaus nukrypimo (dérive) nuo hegemoninės temos, interpretacinio bastymosi (flâneur), pavogtų simbolių ir ikonų apgręžimo prieš grobėjus ir išlaisvinimo taktikos (détournement), gobliniškų vertimų patirties, patafizikų kūrybinių klaidų ...
Galiausiai. Visos studijos bus užbaigiamos a) rizominio skryžio audiovizualiniu projektu išskleistu šiuolaikiniuose komunikaciniuose tinkluose, b) mažuoju, o vėliau didžiuoju rizominiu išbandymu vietoje egzamino.
Reikalavimai stojantiesiems ... neįžeidinėti vietos mitų ir kaukų, turėti ir demonstruoti unikalią fantaziją, būti dideliu žaidimų gerbėju. Literatūros žinios bus prilygintos kompjuterinių žaidimų egzaminui, komunikaciniai gebėjimai – rašymo.
Kas sutiktų steigti tokią specialybę: gal elfų draugija Naujojoje Zelandijoje?
2012 m. kovo 28 d., 13:05:57 | Gintautas Mazeikis
Įsivaizduojamo gyvenimo gamyba: konkurencija tarp bažnyčios ir kūrybinių industrijų
Ilgą laiką demonų gamybą buvo monopolizavusios bažnyčios. Tik jiems buvo leidžiama kurti ir dauginti demonus: šmėklas, angelus, velnius, sukubus ir inkubus, belzebubus. Įvairių konfesijų bažnyčios pagamino milijardus vaiduoklių ir sukūrė milijardinę vartotojų armiją. Ir jei galima skųstis vartotojų teisių apsaugai dėl pašvinkusios mėsos ar subraižyto CD, kam skųstis dėl nevykusios sukubės ar iškrypusio angelo? Kam paduoti prašymą pakeisti prekę? Tačiau atrodo atsirado labai rimti bažnyčios konkurentai: tolkienistai, be atvangos dauginantys elfų armiją; Second Life, supratę fantazijos prekybos pranašumus prieš daiktinę; World of Warcraft, pabandę pirmi sujungti daugelio žaidėjų dalyvavimą su intriga, patraukliu žaidimu (Second life to stokojo), Hario Potterio imperija (puikiai gamino demonus, bet buvo ne interaktyvi ir per daug atsiskyrusi nuo realybės, todėl pralaimėjo konkurencijoje su stagnuojančiu angelų fabriku - bažnyčia). Pagaliau pradėjo plisti Alternatyvios tikrovės žaidimai (Alternate reality game), kurie gamina kasdienybės demonus ir įvairina gyvenimą papildoma intriga. Jie gali jums paskambinti telefonu, kalbėtis Skype, siusti jums žinutes, gąsdinti, guosti ir kartu visados yra žaidime. Tik ne nuobodžiame: išgelbėti savo sielą nuo pragaro ugnies, o daug įvairesniuose siužetuose. Tokiu būdu Žaidimų kūrybinės industrijos integruotos su daugiaplatformėmis komunikacijos technologijomis ir rinka yra galia, suspausianti vaiduoklių monopolistų – bažnyčios – hegemoniją. Pagaliau yra kas pagamins šmėklų daugiau nei bažnyčia, nebent ji sutartų su angelais ir sukurtų Alternate alternate reality game. Kam nebereikia nuobodžių sukubų, kas bendrauja su elfais, arba į kurio duris laužiasi ateiviai, arba tiems, kurių draugai yra kaukai ir rytais skambina varpeliais prie durų arba mobiliuoju. Tačiau gal reikia pasipriešinti demonų globalizacijai? Kas pasiūlys laimų ir laumių pokalbių programas?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)