Ir
štai A. Jokubaitis, lyginamosios argumentacijos meistras, imasi dialektikos
samprotavo, tam, kad suspenduotų šiaip jau analitinei filosofijai draugišką ir
kairumu nepasižįmintį Karlą Popperį ir juo sekantį Gerogą Sorošą. Ir čia jis
dialektiką paverčia menkaverčiu samprotavimo būdu: timpčioja
"uždarumo-atvirumo" prieštaravimus už pavadėlio. Tapatybę jis
apibūdina uždarumo, t.y. ribos vardu, o ne kaip bendravimą, ne kaip dialogą, ne
kaip atvirumo politiką. Jis teigia:
Žodis „Lietuva“ neįsivaizduojamas be tam tikro uždarumo. Lietuviai gali
būti atviri pasauliui, tačiau norėdami būti lietuviais, jie privalo turėti
kažką, ko neturi kitos tautos ir visuomenės. Tas „kažkas“ neišvengiamai juos
atskiria, apriboja ir uždaro“. Šiaip, žodžiai, kaip pastebi J. Habermas ir
Frankfurto mokyklos tradicija[1],
vardai ir reiškiniai įgyja tapatybę komunikacijos, mainų, t.y. atvėrimo, o ne
apribojimo metu. Kažkas įvardija Lietuvą tik todėl, kad ši atsiveria
komunikacijai, prekybai, kelionėms. Tik šio proceso metu tušti ir abstraktūs
vardai įgyja ir nuolatos keičia savo turinį. Vėliau jis nuosekliai sako:
„Politika neįsivaizduojama be sienų“ ir gina sienų reikšmę, nežiūrint to, kad
visa ES paskutiniųjų dešimtmečių politika ir buvo sienų įveikimas, jų stumimas
ir sienų atvirėjimas. Tai vis dėlto atvirėjimo ir sienų šalinimo politika ne
tik įsivaizduojama, bet ji ir empiriškai vyko mažiausiai kelis dešimtmečius.
Akivaizdu, kad toks sienų gynimas yra nukreiptas prieš migraciją, nenorint
prisiminti, kad karo metu lietuviai taip pat buvo pabėgėliai ir tremtiniai, o
ekonominio nuosmūkio metu - gerovės migrantai. ir tai ne tiki buvo ir yra
normalu, bet ir yra būtina laisvos modernizacijos sąlyga. Štai kodėl kovojome
už bevizius santykius ir stojome į ES.
Svarbiausia Hegelio
dialektikos pastaba buvo: abstrakčios sąvokos įgyja konkretų turinį įveikdamos
(Aufheben) savo ribotumą. Juo ir A. Jokubaičiu sekant reikėtų tarti, kad
uždarumo ir atvirumo, ar centro ir periferijos ir kitos struktūrinės sąvokos
savo turinį taip pat įgyja tik proceso metu. Hegelis anaiptol nemąstė, kad
priešybės turi būti kvailai kartojamos, tam, kad jos veiktų. Tai atrodytų kaip
beprasmis, Arūno Sverdiolo žodžiais, „vandens teliūskavimas": tai į vieną,
tai į kitą. Priešybių dialektika yra atvira tam tikram tikslui, utopijai, kuri
ir yra prieštaravimų energija. Tačiau A. Jokubaitis teigia priešingai:
„Sovietmečio pabaigoje mus užvaldė atvirumo utopija, kuri šiandien turi būti
pakeista naujais atvirumo ir uždarumo dialektikos apmąstymais“. Ši atvirumo
utopija, kaip ir kitos, buvo ir yra galia keičianti režimus, santvarkas.
Laisvės vizijos dėka 1918 metais vienu metu buvo atsisakyta ir rusiškojo ir
vokiškojo imperializmo ir Spalio revoliucijos komunizmo, o 1988-1990 laisvės ir
atvirumo utopijos vėl paskatino trūkio, šuolio, radikalaus pasirinkimo ir
modernizacijos idėjas. Kodėl to turėtume atsisakyti? Tik todėl, kad
konservatyvios gerovės visuomenės idėja tam prieštarauja? Manymas, kad istorija pasibaigė,
modernizacijos procesai nebeturės jokio šuolio ir trūkio formų yra svarstymas
analogiškas Fukujamos liberaliąjai fantazijai apie istorijos pabaigą.
Už
pavadėlio tampomą ir nususintą dialektikos sampratą jis papildo radikalia
reliatyvizmo kritika: „Europos Sąjungai iš utopijų pasaulio šiandien būtina
sugrįžti į realybę, kur dalykai vadinami tikrais vardais. Akivaizdu, kad
moralinis reliatyvizmas sunaikina atvirumo prasmę“. Neaišku kuo čia dėtas
Popperis, kurio epistemologija (pažinimo teorija) remiasi hipotezių kėlimo ir
klaidų verifikavimo bei falsifikavimo principais ir pasisako už argumentuotas,
tačiau laikinas vertybių sistemas. Ne reliatyvizmas, o vertybinių sistemų
laikinumas iki jų naujos falsifikacijos ir verifikacijos, štai kas apibūdina ir
Europos Sąjungos strategiją. Aš suvokiu A. Jokubaičio argumentavimą prieš
reliatyvizmą ir susijusį atvirumą, kaip kalbą, kuri gina jo, A. Jokubaičio,
konservatyviasias vertybes ir susijusias tvariąsias visuomenės struktūras,
pavyzdžiui šeimą, tautą ir jos valstybę: „Europa gyvena keistu metu. Santuoka
ir šeima diskriminuoja labiau, negu kai kurių žmonių dvasinis skurdas.“
Tokiu
atveju prisiminkime, kodėl gi struktūralizmas ir juo besirėmęs kolonializmas,
tradicionalizmas žlugo? Kokios yra tvarių ir savo stabilumą perdėtai saugančių
sistemų ydos? Vertybėmis ir susijusias įstatymais pagrįstos struktūros - ar jos
būtų meninės, ar kultūrinės, ar politinės - nepakenčia jas ardančių procesų
arba, jei jau tokie yra, užima gynybinę, konservatyvią poziciją. Institucijų
(bažnyčios, šeimos, kalbos, tautos) tvarumo gynimas, jų kismo ribojimas yra
laikomi vertinga veikla. O kadangi ginamos struktūros yra baigtinės, tai ir vertybių
skaičius tokiu atveju turėtų būti aiškiai apibrėžtas. Tačiau stabilioms
politinėms ir socialinėms sąrangoms grasina nevaldomi pasaulio ekonominiai,
gamtiniai, migraciniai ir kiti procesai ir juos išreiškiantys įvairūs
utopistai, fundamentalistai, procesų ir rinkų puoselėtojai. Nuo jų A.
Jokubaitis gina ir Lietuvą, ir ES. Jis neneigia saikingos, pamatuotos
modernizacijos reikšmės, ir todėl jo dialektika nėra tik „vandens
teliuškavimas“, o racionalūs ir uždaras sistemas ginantys argumentai: uždariau-atviriau.
Tačiau tai yra jau ne dialektika, o jos pakeitimas tuo, ką A. Jokubaitis daro
geriausiai: lyginamoji argumentacija.
A.
Jokubaičio politijnis patosas - apginti Lietuvą ir ES nuo Islamo
fundamentalizmo. Fundamentalizmu aš vadinu tokį prisirišimą prie religinių,
tautinių ar klasinių idealų ir teorinių, ideologinių dogmų, kuris tikėjimą savo
tiesa paverčia aukščiausia dorybe. Todėl gali būti ne tik religinis ar
krikščioniškas fundamentalizmas. Juo gali virsi bet kuris dogmatinis
pamatiškumas, kai tikintieji savo dogmas laiko privaloma visiems kitiems
asmenims santykių taisykle, kategoriniu imperatyvu. Lygiai tokiu pat
fundamentalizmo šaltiniu gali tapti socialistiniai, liberalūs ar konservatyvūs
teiginiai. Skiriasi tik fundamentalumo laipsnis. Manau, būtent fundamentalizmo
laipsniavimas yra galimybė apginti Vakarų konservatyviasias gerovės visuomenės
vertybes, nuo tokio konservatyvizmo, kurį sakosi puoselėja ir Kremliaus
ideologai, ir Islamo Valstybės propagandistai ir įvairūs kiti "talibai".
Tačiau tai reikštų sekti atvirėjimo idėja, ko A. Jokubaičio pranešimas nori
išvengti. Nedemokratines, t.y. totalitarinės visuomenės fundamentalistai mano,
kad gali būti tik viena teisinga dorovinė ir teisinė sistema, viena ideologija,
vienintelis komunizmo kodeksas, katekizmas ar šariatas. Mažesni
fundamentalistai sutinka su tuo, kad bendruomenės turi teisę susitarti dėl
kelių, viena kitą papildančių tvarių sistemų, pavyzdžiui, dėl minimalaus
kairumo ir dešinumo svyravimo, pripažindami, kad privatus ir viešieji interesai,
jų santykiai ir ribos, negali būti visiems laikams apibrėžti. Taip sukuriama
minimali demokratija, kuri bet kokį kėsinimąsi į save reguliuojančią uždarumo
ir atvirumo sistemą, laiko nusikaltimu santvarkai. O pati santvarka ir susijęs
valstybinis ar įsivaizduojamas tautos suverenumas yra laikomi aukščiausiojo
gėrio prototipu, kurį tik reikėtų tobulinti. Štai kodėl jie neigia daugelį kitų
atvirumo procesų, kuriuos abstrakčiai vadina - reliatyvizmu. Tačiau, priminsiu, toks demokratinis
minimalizmas ginant tvarias struktūras, yra aklas pasaulio procesams,
konfliktams, lūžiams, transformacijoms, modernizacijos iššūkiams.
A.Jokubaitis priskiria K. Popperiui idėją neva jo atvira
visuomenė, bent jau kaip idėja, yra begalinė ir
visaapimanti. Tačiau tai nėra teisingas Popperio ar Sorošo filosofijų
aiškinimas. Priešingai, Popperis nuosekliai kritikuoja totalumo, t.y. begalybės
idėją. Jis kalba ne apie begalybę, ne apie Infinitum, o apie neapibrėžtumą,
t.y. Indeterminatum. Neapibrėžties principas sako, kad visos ribos, kurias
nubrėžiame bus įveiktos, pašalintos dėl tam tikrų didesnių procesų. Todėl
atviros visuomenės vardas reiškia ne „totalią inžineriją“, o nuolatos
atveriamas apibrėžtis arba, kaip Popperis sako „dalinę inžineriją. Tačiau
konservatyvi ideologija ir jos vertybės, kurias gina A. Jokubaitis, bijosi bet
kokios radikalesnės raidos: šeimos instituto plėtros, bažnyčios transformacijų,
masinės migracijos, kapitalo judėjimo, emocinių santykių formų plėtros. A.
Jokubaitis teigia: „Popperis nepastebėjo, kad jo knygos pavadinime yra
įtvirtintas prieštaravimas. Jeigu atvira visuomenė turi priešų, tai ji nėra
vien tik atvira visuomenė, bet kažkieno suvokiama kaip uždaras darinys.“.
Tačiau Popperis turi omenyje procesą, o ne tvarią atvirą sistemą, ne totalitarizmą.
Ir kiekvienas procesas visados susiduria su tvarių sistemų ir struktūrų
pasipriešinimu, taip pat ir pasipriešinimų tų, kurie gina konservatyviosios
gerovės visuomenės idėją. Ir jei procesas yra ne objektyvus, o
voliuntaristinis, kupinas iracionalių troškimų, struktūrinis pasipriešinimas
yra gėris, kurį visai teisėtai gina tokie mąstytojai kaip A. Jokubaitis. Ir ši
jų rezistencija beatodairiškai moderizacijai yra būtinas išbandymas atvirai
visuomenei, be kurio ji taptų voliuntaristiniu chaosu.