2019 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

APIE SOCIALINĘ ĮVAIROVĘ, SOCIALINĘ POLITIKĄ IR SOCIALDEMOKRATIJĄ




Atviras socializmas yra socialinių formų ir organizacijų plėtra ir jų santykių politika. Manau, daugelis su manimi nesutiks bijodami žodžio socializmas. Ir gerai. Yra proga pasiaiškinti. O tai, ką aš tvirtinu, suformulavau besišnekant su plačiu Naujosios kairės judėjimu, su Kritinės teorijos atstovais, po pokalbių su tais, kurie gina NVO (nevyriausybinių organizacijų) interesus ir neranda jiems adekvačios ne tik socialinės politikos, bet net ir partijų politinių programų.
Kodėl socialdemokratai ir įvairios darbo ir valstiečių partijos aiškiai neformuluoja socialinės įvairovės, jos plėtros savo prioritetu? Aš tai sieju su keistu, lietuvišku “darbininkiškumo“ sindromu: darbininkiškumo idėjos tuštybe Lietuvoje, kai kalbant apie darbininkus, ginami darbdavių interesai – juk jie irgi dirba!  Lietuvos politinėje padangėje nėra labiau tuščio dalyko, kaip abstrakti ir manipuliacinė darbo idėja: ji visada gundo savo aukas tuo pačiu sūriu: darbu.  
 Ir vis dėlto kalbu apie socializmą. Paklausite, kaip tai: juk sovietinis ar kinietiškas socializmas gina vieno kūno, darbo vienybės ir net diktatūros idėjas? Atsakysiu, nebuvo ir nėra vienos socializmo sampratos, o yra kelios ir be to viena kitą neigiančios. Ir kol tų skirtumų pakankamai neišsiaiškinsime - sunku plėtoti aiškią socialdemokratinę politiką. Nuoroda į Šiaurės šalių socialdemokratiją – manau yra nepakankama, nors būtina.
Gerai kad (at)gimė G. Kirkilo ir A. Butkevičiaus Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Jos pavadinimas aiškiai nusako ideologiją: atstovauti darbo interesus. Ne darbininkų, o darbo, nors, jei būtų darbininkų - nebūtų daug geriau, nes pasirinktas tik vienas abstraktus ir mažai ką sakantis žmogaus požymis, ir dar reikėtų pasiginčyti ar esminis. Juk ir kapitalistas, ir fašistas, ir populistas - visi triūsia. Ir ar esminis žmogaus požymis iš viso yra? Abejoju. Šiaip ar taip ši nuoroda į “darbo partiją” rodo iliuzijų kompleksą, kuris vėl ir vėl pasireiškia: pavadinimuose. LSDDP akivaizdžiai tęsia A. Brazausko Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) tradiciją, kuri savo ruožtu kilo iš LKP, o ta iš TSKP. Valstiečių ir žaliųjų partijai (dar vienas falssimuliakras, nes “žalumo” joje reikia su mikroskopu ieškoti) ši koalicijos partnerio geneologija ir idėjų artumas LKP aiškiai nerūpi, kaip menkai rūpi ir NVO plėtra. Atitinkamai kairumą žaidė ir V. Uspaskicho “Darbo partija”, bandžiusi derinti darbo ir liberalizmo idealus ir suvedžioti darbininkų klasę.  Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga - LVŽS - bando žaisti kairumo idėją, bet taip pat nurodo į darbą, liaudį, valstiečius, tai yra į abstrakcijas, kurios išlaisvina nuo būtinybės svarstyti socialinių formų ir socialinių santykių plėtrą, kaip politinį prioritetą. Nei viena šių partijų socialinės ir kultūrinės įvairovės, jos plėtros nelaiko prioritetu, o žinių ekonomiką suvokia išimtinai ekonomine prasme, instrumentiškai.
Tokiam valstietiškai-darbininkiškam mąstymui būdingas gilus ekonominis redukcionizmas: visos problemos turi išsispręsti keliant šalies ūkio pajėgumą, todėl ūkio, finansų ir susisiekimo ministerijos laikomos prioritetinėmis, bet ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri pati yra ekonomizuota: tai yra daugiau sprendžia ne socialinės įvairovės, o  įsidarbinimo problemas: užimtumo tarnyba ir jos darbo biržos.  
O dabar apie į tapsmo būklę pakliuvusią klasikinę Lietuvos socialdemokratų partiją. Ji, laikas nuo laiko tampa paskutiniu įvairovės užutekiu: moterų ir vaikų teisių, tautinių mažumų, šeimos formų įvairovės (vienišų tėvų, įvaikinusio asmens, partnerystės…), negalią turinčių asmenų, atvykėlių kitataučių migrantų, homoseksualių asmenų, įvairių tautinių, religinių, gyvenimo būdo, profesinių, sveikatos, švietimo organizacijų... Nekalbu apie daugybę kutūrinių institucijų, organizacijų, kurios neretai yra kartu ir socialinės, ir politinės; pagaliau įvairios draugijos, kurių skaičiui nėra ribų. Kai kurios iš šių NVO yra konservatyvių pažiūrų, o kitos gali prašyti ir liberalų pagalbos. Tačiau tik socialdemokratai gali turėti potencialiai neribotą socialinės plėtros politiką. Mes, taip mąstantys, galime ir, mano nuomone, turime riboti ekonomizmą - maginę laimės formulę. Mes taip pat galime riboti pareigos valstybei aukštinimą, kuriuo vienų politiniai poelgiai ideologiškai iškeliami aukščiau nei kitų, pavyzdžiui, kalbant apie karinę prievolę ir alternatyvią tarnybą; varžyti populistinę darbo ideologiją, nes nėra visuotinės darbo formulės, tokio stebuklo, o yra tik būdas vienas veiklas diskriminuoti, o kitas – išaukštinti. Socialdemokratija mąsto apie įvairiausias socialinės kooperacijos formas, įgalina jas, ieško kompetencijos ir gerovės augimo liftų, nevengia laikinos pozityvios diskriminacijos, pavyzdžiui, ginant moterų, rasines, negalę turinčių asmenų ir kitas sutartines teises. Man patinka, kad LSDP laikas nuo laiko atsiranda panašiai mąstančių žmonių. Pavyzdžiui, iš LVŽS į LSDP frakciją perėjo D. Šakalienė. Simptomiškas ir dramatiškas perėjimas, grįstas būtent tuo, kad pasigedo aiškios LŽVS socialinės politikos, NVO problemų supratimo. Ji ir pati užsiima tuo, kas artima atviram socializmui: savižudybių prevencija, seksualiniu švietimu, vaiko teisių apsauga, įvairių su NVO susijusių teisių gynimu. O tai yra politika, o, vadinasi – tu būsi kažkam priešas, kažkam draugas.
 Ir dar vienas: internacionalumas. Šiuolaikinės NVO, kultūrinės organizacijos, klubai ir sąjūdžiai neretai ir vis dažniau yra tarptautiški. Socialinė politika yra tada atvira, kai ji tarptautiška, kai moka ginti atvykėlių teises lygiai, kaip ir savų žmonių. O to G. Palucko LSDP, mano manymu, stokoja, nors ir kalba apie tinkliškumą, spiečius – t. y. naujas organizacines formas.
Ar LSDP yra pasirengusi plėtoti atvirą socializmą - horizontalias įvairoves, jų nuolatinį tapsmą, mutacijas ir vykdyti atitinkamą racionalią politiką? Manau, kad dar nevisai. Yra kai kurie elementarūs, konkretūs kairumo požymiai, kuriuos, kaip ne keista išsakė LR Prezidento rinkimų kampanijos metu daugiau dešinioji I. Šimonytė, o ne socialdemokratas V. Andriukaitis: žolės dekriminalizavimas, homoseksualių šeimų įteisinimas, vienišų tėvų teisių gynimas, liberalesnis įmigracijos įstatymas, dviguba pilietybė... Atvira socialdemokratija ir yra tai, kas kuria atvirą socializmą. Ar  LSDP suks šiuo keliu? Bus matyti.

2019 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

Tirpstanti galia ir Prezidentas





Tirpstanti galia ir Prezidentas

Valdymas prasidėjo ir jau matome naujo prezidento silpnybes. Jis smagus lankyti mūsų užsienio partnerius: Lenkiją, Latviją, Vokietiją. Ir, aišku, tai reikia daryti. Tai jo pareiga. Tiesa, “Spartanas” apgailėtinas ir daug ką simboliškai pasako. Jis yra užsienio politikos charakteristika. Klausimas yra ne tik kokias pareigas užimi, bet su kokia politine galia atvyksi? Ne su valdžia, ją apibrėžia šalies konstitucija, o su galia? Dėmesys galios sąvoka politinėje filosofijoje gerokai nublanko vystantis formaliąjai demokratijai: rinkimų procedūroms ir valdžios padalijimų principams. O be reikalo. Kas yra politinė galia? Tai gebėjimas įgyvendinti sprendimus, kurių nesąlygoja formaliosios administravimo taisyklės ir įgaliojimai. Galia yra finansinė sistema, kariuomenė, derybinės įtakos ir patirtis. Galia yra tavo partija, bet G. Nausėda nepartinis. Galia yra tavo politinė klasė jei sugebi būti jos atstovas, bet jis tik populiarus viduriniosios grandies vadovų ekspertas, banko patarėjas, analitikas. Neneigiu, gal ir labai geras, tikslus. Jis yra petite bourgeoisie, kuri paprastai neturi jokios galios, jei tik nesukuria kūrybinės klasės, už tai turi savo pomėgius: švarkui, knygų kolekcijai, iškilmingam priėmimui, raudonam kilimui. Galia yra tavo korporacijos, jei jas valdai, ar stambusis kapitalas, jei tik jį turi ir R. Karbauskis tokią galią turi. Neabejotinai tokią galią turėjo ir premjeras B. Lubys ir meras V. Matijošaitis. Ir tai gerai jautė ir “Achemos grupės” korporacija ir dabartinis Kauno miestas. V. Lansbergis turėjo galią - bent jau didelės dalies Sąjūdžio palaikymą, vėliau virtusią partijos galia ir ji tokia išlieka. A. Brazauskas - čia jau klausimų nekyla: ir masių numylėtinis ir partijos lyderis. Tikras. V. Adamkus - su juo buvo bent dalis Santaros-Šviesos ir didžiulis Amerikos lietuvių mitas. Ši galia pasireiškė sukuriant V. Juščenkos, A. Kwasniewskio ir V. Adamkaus bendrystę - labai svarbus regioninės politikos faktorius, kurį pajuto visi ir į ką kelis kartus taikliai reagavo I. Alijevas. D. Grybauskaitė nebuvo vien tik V. Lansbergio ar konservatorių lėlė, kaip mano piktakalbiai. Jokiu būdu. Ji galią įgijo Briuselio biurokratų koridoriuose, puikiai išmanė nomenklatūros kalbą ir derybas, o paskui ir pati ėmėsi biurokratinių svertų. O štai G. Nausėdos jokios galios nematyti, kol kas. Jis buvo ir vis dar yra televizijos laidų augintinis. Na taip, jis turi daug finansų analitiko kompetencijų, bet ne jis valdo televizijas, neturi magnato valdžios ir galios, o yra sukurtasis. Ir štai skiriant vyriausybės ministrus - tai aiškiai pasijuto. Neturint galios protinga buvo to neparodyti ir sutarti gerokai pasimaivius, išsireikalavus nors jau trijų moterų vyriausybėje, leidus Seimui kelis kartus balsuoti, pasiginčyti. Kaip tai daro Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Intriga, kaip ir protingas ir drąsus blefas - yra galios kaupimo būdas. Intriguoti - buvo tiesiog privaloma, parodyti įsivaiduojamus raumenis. Tačiau sutarė greitai. Ir šį bejėgystės gestą be abejonės pastebėjo visos didžiosios partijos. O atkurti įtaką bus sunku. Lygiai taip pat atrodo ir užsienio vizitai: susipažinimai. Kol kas G. Nausėda vertinamas lygiagrečiai panašiems V. Zelenskio vizitams. Vis dėlto V. Zelenskis suprato galios principą, nedelsiant paskirdamas priešlaikinius parlamento rinkimus, subūręs partiją ir laimėjęs. Tai tiesiog būtina politikos abėcėlė: generuok galias. Dabar V. Zelenskis yra ne tik medijų kūrinys, kaip G. Nausėda, bet ir turi savo raumenis ir jo delną pradėjo jausti daugelis Ukrainos galios valdytojų. Ne valdžios, o galios. 
Pasikliauti vien Konstitucija ir neturėti galios, jos nekaupti - didelė klaida tarptautiniuose žaidimuose. Tokie kaimynai kaip gudrusis A. Lukašenka ar klastingasis V. Putinas - vertina tik ir tik galią, valdžia - trečiaeilis dalykas. O būtent Minsko iššūkis veikiausiai bus svarbiausias 2020 metų įvykis. Ne Baltarusijos Parlamento rinkimai 2019 rudenį, kurie niekam neįdomūs, o 2020 Baltarusijos prezidento rinkimai, kai spręsis V. Putino, naujosios Sovietų Sąjungos atsiradimo ir Baltarusijos nepriklausomybės likimas. Štai tada ir bus mesti turimi Ukrainos ir Lenkijos galios koziriai, ir Vokietijos taip pat. O Lietuvos, ar Latvijos? 
Koks tikslas buvo tapti Lietuvos prezidentu? Tik nesakykite, kad iš noro tarnauti tėvynei. Tai demagogija. Pati tikriausia. Gelbėti ekonomiką? Nereikia, ir prezidentas to negali, nebent pasiginčyti, daugiau ar mažiau apmokestinti automobilius. Tikrai - vardan to reikėjo tapti prezidentu. Ironizuoju. Gelbėti žaliąjį Lietuvos rūbą? Neabejoju, man reikia eko-revoliucijos, bet kad nematyti jos Prezidento rūmuose nei požymio. Kurti socialinę įvairovę ir jos lygias galimybes? Šitas dalykas man artimiausias, pastebėčiau jei būtų. Tačiau, tokiais kairiaisiais šūkiais G. Nausėda tikrai nepasižįmi, nei trupučio. Įtvirtinti Lietuvos svarbą Briuselio biurokratiniuose koridoriuose? Bet tam reikia Briuselio patirties ir D. Grybauskaitės gebėjimų. O gal mėgautis populiarumu? Tiesiog, kuriant media-švytėjimą ir juo džiaugiantis? Be jokio tikslo? Fotografuotis būnant prezidentu? Gal būt. Tačiau viena problema: populiarumui reikia vis naujo ir pageidautina dramatiško turinio. Ir už tuštumą vėliau tos pačios medijos jį sudrąskys. V. Lansbergis lipo ant barikadų Lietuvoje, V. Adamkus ropštėsi ant barikadų 2004 Ukrainoje, D. Grybauskaitė sąlygojo vaikų ir moterų teisių apsaugą ir ėmėsi sudėtingos teismų reformos, širšių lizdo ardymo. Darbas buvo mažai regimas, tačiau labai reikalingas. Ko gali imtis G. Nausėda - kol kas dar labai neaišku. Išskyrus populiarius susitikimus su buvusiais įtakingaisiais: V. Lansbergiu ir V. Adamkumi, ir vėl - nuotraukai - ne kas matyti.