Rinkimai: VšR Žmogus ir visuomenės nuomonių rinka

Rinkimai: VšR Žmogus ir visuomenės nuomonių rinka.

Kalbėsiu apie VšR Žmogaus mąstymą ir viešojo intelektualo kritinį pasirinkimą rinkimų metu.

PR Man (Public Relations man) - VšR žmogus - yra tas, kuris suvokia įvaizdžių, tapatybių, vaidmenų, kalbinių žaidimų, diskursų dėliones ir jų rinkos vertę. Jis yra ciniškas estetas ir verslininkas politikoje. Apie jo galimybę yra užsiminęs jau S. Kierkegaardas, aptaręs P. Sloterdijkas, o Lietuvoje - A. Šliogeris... Tačiau jis yra jau seniai ne galimybė, o dominuojanti tikrovė. VšR Žmogaus atveju tikėjimas kuria nors tiesa ar esme pasitraukia į šoną. Juk žmonės atsimena tik nesenus įvykius, o po to ir juos mistifikuoja pagal medijų ir VšR siūlymus, pagal visuomenės nuomonių rinkos kismą. VšR žmogus ir yra medijų rinkos arba visuomeninės nuomonės rinkos veikėjas, Jis šias nuomones gamina, siūlo, keičia, tobulina, konkuruoja. Tai nieko bendra neturi su jokia “šaknų ir kraujo” “dirvonų ir Grainio liepos” tiesa, nors VšR žmogus ir atsižvelgia į visuomenės norus, t.y. į interesų grupių troškimus, tačiau vietoje tautos istorijos studijuoja psichoanalizę ir ją taiko. Labai gaila, kad Lietuvoje universitetai, viešai meluojantys apie savo ištikimybę rinkoms, vis dar nesuvokia įvykusio pasikeitimo ir vietoje psichoanalizės siūlo istorijos studijas, vietoje kritikos, kuria šmėklas.

VšR žmogus turi vieną privalumą: kviečia į viską žiūrėti ironiškai, su juoko gaidele. Pralaimėtas mūšis yra tik mažas epizodas dideliuose įvaizdžių ir politikos karuose, kur galioja viskas, nuo mitų didybės iki trolinimo. Ir tas pralaimėjimas, kurį manote patyrę, platesniu mastu gali būti suvokiamas kaip labai didelis laimėjimas. Pavyzdžiui, kaip priversti LT popkultūrą daugiau dėmesio skirti šou kokybei? Ogi pralaimėti Euravizijoje mono dainininkui. Tai tikrai spalvoto šou pergalė, nors buvo apsirengęs pilkais ir nematomais drabužiais. Iš tiesų, niekada nežinai kaip žaisti su tai banaliais, tai perversyviais desublimuotos visuomenės norais. Turi siūlyti daug efektų, išbandyti jų patrauklumą, šalinti neveiksnius įvaizdžius. O pralaimėjimas VšR agentūrai reiškia, tik kad susiaurinote suvokimų spektrą: ko šio mėnesio visuomenė labiausiai nori. VšR žmogus nemąsto vertybių ir idealų kaip kažko tikro, o tik kaip laiko dvasios žvilgsnį, kuris ryt jau bus kitas. Jis kuria pridėtinę vertę, didina BVP ir gali paskaičiuoti savo ir visuomenės naudą.

Viešasis intelektualas, priešingai, mąsto tikrovę “iš esmės” ir istoriškai, tariasi , kad puoselėja vertybes, nors pamatuoti jo pridėtinės vertės neįmanoma. Todėl jis apeliuoja į mistiką: “pranašavau, neklausėte, -- įvyko!”. Jo malonumas yra procesas (jouissance, pasakytų PR žmogus), ne rezultatas, jis yra perversyvus - nes žino pralaimėsiąs, bet parodys tautai kas yra tiesa, o po to su laime kentės savo atstūmimą. Taip viešasis intelektualas Lietuvoje yra mokytas: vietoje psichoanalizės jis skaito istorijos vadovėlius, vietoje manymo, kad praeities vaizdai yra dabarties psichikos šmėklos, jis tariasi, kad tai tikrieji mūsų protėviai, kad jis girdi jų balsą. Jis dedasi esąs dvasios mediumas ir išminčius vienu metu: vietoje sakymo - tai mūsų psichiniai polinkiai ir štai jums statistika, jis sako: matau mūsų likimą, o štai tai yra mūsų būtis. VšR žmogus sako - tai tik įvaizdžiai, o viešasis intelektualas - tai yra vertybės. Viešieji intelektualai, kaip ir jų protėviai - inteligentai, -- dažnai tampa religingais mesianistais (išgelbėti nuodėmių tautą) arba radikaliais misijų vykdytojais (išvaduoti pavergtą tautą), arba teisybės grąžintojais (sakoma, kad: “1990 m, V. Lansbergis mus apgavo, o dabar, vykdydami R. Ozolo priesakus, mes grąžinsime istorinę tiesą”…).

                Vargšai pretendentai būti prezidentais: jie įkalinti tikėti viešaisiais intelektualais, vietoje to, kad remtųsi VšR žmogaus patarimais, vaidintų personažus, o po to atsipalaiduotų ir ironizuotų. Tai lietuviškų rinkimų tragedija: vis dar tikime savo liūdnomis pasakomis apie Eglę, Žilviną, Sigutę ir devyngalvį slibiną: tik kuris yra slibinas, ir kurio iš jų plaukia puta? Pakeisti nieko neįmanoma, tol, kol laikomi valstybiniai istorijos egzaminai vietoje to, kad mokinys nueitų pas psichoanalitiką į kabinetą.

                Ar Viešasis intelektualas yra praeitis VšR žmogaus požiūriu? Jau visai nebenaudingas, kaip ir sovietinis inteligentas? Ne, ne taip. Nihilizmo nuostatų vedini viešieji kritikai medijų rinkoms yra labai naudingi, kaip ir mitų tyrinėtojai. Nihilistas viešasis intelektualas yra radikalus kritikas: VšR konstrukcijų griovėjas, sanitaras medijų rinkoje. Medijos prigamina labai daug ligotų vaizdų: visa kas papuola, kad tik vartotojų. Kažkas turi juos naikinti. Vis dėlto, žiūrint į rinkimus smarkiai pasigesime nihilistų viešųjų intelektualų, kurie pjautų leisgyves konstrukcijas ir neleistų pretendentams tikėti istorinėmis šmėklomis. Nihilistas ir yra tas, kuris išblaivo herojų ir primena, kad jis yra pacientas; arba demaskuoja VšR žmogaus prekes ir taip išvalo rinką naujoms prekėms. Jokio esencializmo, tik teisė griauti tai, kas siūloma: nuolatos veikianti opozicija medijų visuomenei, opozicija, be kuriai nuomonių rinkai. VšR organizacijoms jie labai reikalingi: kaip vilkai miške. Šie nihilistai yra atsakingi už politinę antireklamą ir už prievolę rinktis, net jei pats nihilistas mano kitaip; jis atsakingas už daugelį alternatyvų, net jei nihilistas jau pasirinko pats ir pasirodė besąs tik silpnas ir pažeidžiamas subjektas.

Šitie rinkimai vyko dar šalia istorijos medžio, kurio šešėlyje buvo menkai matomas VšR žmogus ir kurio tinkamai nedemaskavo nihilistas kritikas. Būtų gerai, kad kituose VšR žmogus nebesislėptų, o viešieji intelektualai nihilistai veiktų drąsiau,

Socialdemokratinė ir ne tik “nuskriaustųjų ir pažemintųjų” retorika ir rinkimai.

Socialdemokratinė ir ne tik “nuskriaustųjų ir pažemintųjų” retorika ir rinkimai. Nenorėjau rinkimų metu kritikuoti Andriukaičio, tik dabar. Gerbiu jo pasirinkimą padėti partijai ir socialdemokratijai kandidatuojant ir iškeliant standartines, nors ir nuobodžias, bet socialdemokratines vertybes ir nuostatas. Manau, jo kompanija buvo prasta, LSDP reikia gerokai atnaujinti ir patobulinti savo agitacijos, mobilizacijos ir ryšių su visuomene gebėjimus. Sakiau tai kairiesiems iki jo kandidatavimo, nelabai kas klausė.

Pabandysiu įsivaizduoti koks buvo reikalingas KAIRYSIS kandidatas: gal charizmatiška jauna moteris, atstovaujanti naują kartą; kad būtų priimtina feministėms ir homoseksualiems asmenims (iki, max 10 proc.!); kad raiškiai, radikaliai akcentuotų internacionalumą (priešingai koservatoriams ir visiems tautininkams); geriau, kad ji būtų kilusi iš Lietuvos provincijos, su kuria būtų nepraradusi ryšių (Plungės ar Rokiškio…), bet dabar gyventų Vilniuje; kad būtų svarbi partijai (kad ją konsoliduotų, kaip Andriukaitis), mokėtų juokauti ir būtų aštraus proto… Neprasta užduotis LSDP, kuri vis dar gina nomenklatūrinę eilę… Gaila, kad socialdemokratai neatrado tinkamesnės kandidatūros. Šiuolaikinė visuomenė nėra nei valstiečiai, nei proletariatas, nei vien pažemintieji ir nuskriaustieji. Nei vienas valkata nenori būti žeminamas ir saugo savo orumą, o vieša atjauta nuskriaustiesiems - aiškiai ne socialdemokratinė elgesio maniera, nei kovinga, o veikiau krikščioniška… Juokinga, kad tokia pat nuskriaustųjų retorika vadovavosi ir tautiški kandidatai...

Pagalvokime, kokios yra minimalios sąlygos laimėti. Reikia: a) “stebuklingosios” charizmos, t.y. gebėjimo kitus jaudinti, vesti, žavėti, tam tikros pridėtinės energetikos; Tai klasika; b) aštraus ir išlavinto proto (dalyvauti debatuose). Andriukaitis jo pakankamai turi, tačiau nemoka jo rodyti; Padeda dialektikos skaitymai ir mokymas ne tik sakyti, bet ir kitą girdėti; c) ryškaus, bet ne vulgaraus, humoro jausmo. Humoras dažniausiai yra charizma+aštrus protas vedinys. Andriukaičiui ir beveik visiems kandidatams (išskyrus Šimonytę), jo aiškiai trūko. Bet ir Šimonytė tuo menkai tepasinaudojo. Juozaitis mėgo nurodyti Ukrainos prezidentą V. Zelenskį - bet Zelenskis nuolatos juokavo, permanentiškai, o Juozaitis? Gal nebent tik sau pačiam. O kai tau rimtais veidais pasakoja mitus ir buhalterines tiesas - na nejuokinga; d) takto (jausti aplinką) - būtina diplomatinė savybė.  Tačiau taktas išmoko ir kito: būti protingai netaktišku! Štai ko reikia šiuolaikinėms medijoms: pamatuoto netaktiškumo, riboto politnekorektiškumo; e) ryškumo (drąsa būti ryškiu ir todėl kitokiu, radikaliu). Briuselio ir partijų biurokratija sugriovė šį Andriukaičio ir daugelio kitų gebėjimą. Kostiumas ir televizija - nebėra ryškumo priemonės. Tai jau kasdienybė. Buvo nuobodu jo klausytis.

Andriukaitis, socdemai nepasinaudojo internacionalumu ir referendumu dėl dvigubos pilietybės agitaciniais tikslais. Kas jau kas, o internacionalūs socialdemokratai, kritikuojantys tautinių valstybių monopolijas, gali remti valstybinės pilietiškumo institucijos susilpninimą ir tarptautinio profesinio bendradarbiavimo įgalinimą. Juk referendumo klausimai buvo daugumai LT piliečių nesuvokiami, antireferendumo agitacija gana stipri. Todėl Andriukaitis “paprastas liaudies sūnus” galėjo išnaudoti neaiškumą savo aiškiems kairiesiems šūkiams.

Jau daug kartų kalbėjau socialdemokratams: reikia jais tapti. Gerai kad atsikratė V. Butkevičiaus ir G. Kirkilo LDDP ideologijos, sugebėjo konsoliduoti partiją (A. Sakalo, V. Andriukaičio, V. Blinkevičiūtės elgesys buvo labai pamatuotas). Vis dėlto, jei nori LSDP partija pasiekti svaresnių rezultatų, manau būtina nebežaisti rinkimais, jiems gerai nepasirengus, neturint tinkamų kandidatų ir ryšių su visuomene praktikos. O kas buvo gera jo kampanijoje: beveik nebuvo ideologinių šmėklų.  

BALTARUSIJA IR JOS SUVERENUMAS

BALTARUSIJA IR JOS SUVERENUMAS

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedra

Ar tikrai Baltarusija yra silpna savo santykiuose su Maskva? Vargšelė, kurią reikia gelbėti? Būtent taip mes ją dažniausiai vaizduojame ir todėl labai mažai suvokiame. Su Kremliaus drakonu gali žaisti tik įgudęs ir labai stiprus nomenklatūrininkas. Sovietų Sąjungą nuo 1953 m. valdė ne tik generaliniai sekretoriai, bet ir aparatas, nomenklatūros klasė. Po 1991 m. Rusiją kurį laiką bandė valdyti oligarchai, po to – saugumas (FSB), o šiandien, ir tai gana ryšku, – vėl nomenklatūrinis aparatas, kuriam Kremlius yra ne pats palankiausias režimas. O A. Lukašenka nomenklatūrinio aparato veikimo principus išmano gerai: jis gerbia nomenklatūros klasės diktatūrą ir niekada nesikėsina į jos gyvybę, tik į jos išsišokėlius.

Aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus. Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių (Михаил Бабич) ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų, buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą (Дмитрий Мезенцев). Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas.

Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas. Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nei vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nei vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Narsultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę.

Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į Sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą.

A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys. Gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas (Андрей Втюрин). Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas  tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).

Pažiūrėkite  į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą (Сергей Румас) ir Užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų (Владимир Макей). S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t.y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui statyčiau už pirmąjį.  S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.

Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta taip pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.

Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šias teritorijas. Manau A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė.  

Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES kaip savo stiprybe ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms.

Taigi, Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.