Rinkimai: VšR
Žmogus ir visuomenės nuomonių rinka.
Kalbėsiu apie VšR Žmogaus mąstymą ir
viešojo intelektualo kritinį pasirinkimą rinkimų metu.
PR Man (Public
Relations man) - VšR žmogus - yra tas, kuris suvokia įvaizdžių, tapatybių,
vaidmenų, kalbinių žaidimų, diskursų dėliones ir jų rinkos vertę. Jis yra
ciniškas estetas ir verslininkas politikoje. Apie jo galimybę yra užsiminęs jau
S. Kierkegaardas, aptaręs P. Sloterdijkas, o Lietuvoje - A. Šliogeris... Tačiau
jis yra jau seniai ne galimybė, o dominuojanti tikrovė. VšR Žmogaus atveju
tikėjimas kuria nors tiesa ar esme pasitraukia į šoną. Juk žmonės atsimena tik
nesenus įvykius, o po to ir juos mistifikuoja pagal medijų ir VšR siūlymus,
pagal visuomenės nuomonių rinkos kismą. VšR žmogus ir yra medijų rinkos arba
visuomeninės nuomonės rinkos veikėjas, Jis šias nuomones gamina, siūlo, keičia,
tobulina, konkuruoja. Tai nieko bendra neturi su jokia “šaknų ir kraujo”
“dirvonų ir Grainio liepos” tiesa, nors VšR žmogus ir atsižvelgia į visuomenės
norus, t.y. į interesų grupių troškimus, tačiau vietoje tautos istorijos
studijuoja psichoanalizę ir ją taiko. Labai gaila, kad Lietuvoje universitetai,
viešai meluojantys apie savo ištikimybę rinkoms, vis dar nesuvokia įvykusio
pasikeitimo ir vietoje psichoanalizės siūlo istorijos studijas, vietoje
kritikos, kuria šmėklas.
VšR žmogus turi
vieną privalumą: kviečia į viską žiūrėti ironiškai, su juoko gaidele.
Pralaimėtas mūšis yra tik mažas epizodas dideliuose įvaizdžių ir politikos
karuose, kur galioja viskas, nuo mitų didybės iki trolinimo. Ir tas
pralaimėjimas, kurį manote patyrę, platesniu mastu gali būti suvokiamas kaip
labai didelis laimėjimas. Pavyzdžiui, kaip priversti LT popkultūrą daugiau
dėmesio skirti šou kokybei? Ogi pralaimėti Euravizijoje mono dainininkui. Tai
tikrai spalvoto šou pergalė, nors buvo apsirengęs pilkais ir nematomais
drabužiais. Iš tiesų, niekada nežinai kaip žaisti su tai banaliais, tai
perversyviais desublimuotos visuomenės norais. Turi siūlyti daug efektų,
išbandyti jų patrauklumą, šalinti neveiksnius įvaizdžius. O pralaimėjimas VšR
agentūrai reiškia, tik kad susiaurinote suvokimų spektrą: ko šio mėnesio
visuomenė labiausiai nori. VšR žmogus nemąsto vertybių ir idealų kaip kažko
tikro, o tik kaip laiko dvasios žvilgsnį, kuris ryt jau bus kitas. Jis kuria
pridėtinę vertę, didina BVP ir gali paskaičiuoti savo ir visuomenės naudą.
Viešasis
intelektualas, priešingai, mąsto tikrovę “iš esmės” ir istoriškai, tariasi ,
kad puoselėja vertybes, nors pamatuoti jo pridėtinės vertės neįmanoma. Todėl
jis apeliuoja į mistiką: “pranašavau, neklausėte, -- įvyko!”. Jo malonumas yra
procesas (jouissance, pasakytų PR žmogus), ne rezultatas, jis yra perversyvus -
nes žino pralaimėsiąs, bet parodys tautai kas yra tiesa, o po to su laime
kentės savo atstūmimą. Taip viešasis intelektualas Lietuvoje yra mokytas:
vietoje psichoanalizės jis skaito istorijos vadovėlius, vietoje manymo, kad
praeities vaizdai yra dabarties psichikos šmėklos, jis tariasi, kad tai
tikrieji mūsų protėviai, kad jis girdi jų balsą. Jis dedasi esąs dvasios
mediumas ir išminčius vienu metu: vietoje sakymo - tai mūsų psichiniai
polinkiai ir štai jums statistika, jis sako: matau mūsų likimą, o štai tai yra
mūsų būtis. VšR žmogus sako - tai tik įvaizdžiai, o viešasis intelektualas -
tai yra vertybės. Viešieji intelektualai, kaip ir jų protėviai - inteligentai,
-- dažnai tampa religingais mesianistais (išgelbėti nuodėmių tautą) arba
radikaliais misijų vykdytojais (išvaduoti pavergtą tautą), arba teisybės
grąžintojais (sakoma, kad: “1990 m, V. Lansbergis mus apgavo, o dabar,
vykdydami R. Ozolo priesakus, mes grąžinsime istorinę tiesą”…).
Vargšai pretendentai būti
prezidentais: jie įkalinti tikėti viešaisiais intelektualais, vietoje to, kad
remtųsi VšR žmogaus patarimais, vaidintų personažus, o po to atsipalaiduotų ir
ironizuotų. Tai lietuviškų rinkimų tragedija: vis dar tikime savo liūdnomis
pasakomis apie Eglę, Žilviną, Sigutę ir devyngalvį slibiną: tik kuris yra
slibinas, ir kurio iš jų plaukia puta? Pakeisti nieko neįmanoma, tol, kol
laikomi valstybiniai istorijos egzaminai vietoje to, kad mokinys nueitų pas
psichoanalitiką į kabinetą.
Ar Viešasis intelektualas yra
praeitis VšR žmogaus požiūriu? Jau visai nebenaudingas, kaip ir sovietinis
inteligentas? Ne, ne taip. Nihilizmo nuostatų vedini viešieji kritikai medijų
rinkoms yra labai naudingi, kaip ir mitų tyrinėtojai. Nihilistas viešasis
intelektualas yra radikalus kritikas: VšR konstrukcijų griovėjas, sanitaras
medijų rinkoje. Medijos prigamina labai daug ligotų vaizdų: visa kas papuola,
kad tik vartotojų. Kažkas turi juos naikinti. Vis dėlto, žiūrint į rinkimus
smarkiai pasigesime nihilistų viešųjų intelektualų, kurie pjautų leisgyves
konstrukcijas ir neleistų pretendentams tikėti istorinėmis šmėklomis.
Nihilistas ir yra tas, kuris išblaivo herojų ir primena, kad jis yra pacientas;
arba demaskuoja VšR žmogaus prekes ir taip išvalo rinką naujoms prekėms. Jokio
esencializmo, tik teisė griauti tai, kas siūloma: nuolatos veikianti opozicija
medijų visuomenei, opozicija, be kuriai nuomonių rinkai. VšR organizacijoms jie
labai reikalingi: kaip vilkai miške. Šie nihilistai yra atsakingi už politinę
antireklamą ir už prievolę rinktis, net jei pats nihilistas mano kitaip; jis
atsakingas už daugelį alternatyvų, net jei nihilistas jau pasirinko pats ir
pasirodė besąs tik silpnas ir pažeidžiamas subjektas.
Šitie rinkimai
vyko dar šalia istorijos medžio, kurio šešėlyje buvo menkai matomas VšR žmogus
ir kurio tinkamai nedemaskavo nihilistas kritikas. Būtų gerai, kad kituose VšR
žmogus nebesislėptų, o viešieji intelektualai nihilistai veiktų drąsiau,