Mano tezė: mokytojai ir dėstytojai yra vieni iš kūrybinės
klasės atstovų ir jų pagrindinis priešas yra biurokratijos klasė. O partnerių tarp
kitų klasių nėra, savi – tik kūrybinė klasė. Biurokratijos klasė yra linkusi
bendradarbiauti su kapitalistais ir išnaudoti juos, kaip ir kitas klases, nusavindama
savo reikmėms ir gerovei svetimą pridėtinį kapitalą: ir tradicinį, gamyklinį-rinkos,
ir simbolinį-rinkos, sukurtą kūrybinės klasės. Tokiu būdu biurokratija kaip
klasė, prisidengdama valstybės gerovės, saugumo ar kita retorika gyvena
išnaudodama ne tik valstiečius ir darbininkus, bet ir apiplėšdama kapitalistus (kurie
verčiami dalintis nusavinama pridėtine verte) ir kūrybinę klasę. Kad tai
paaiškinčiau, truputis istorijos, įvadui.
Politinių klasių teorija LT nėra populiari. Bandau ją aiškinti jau daug
metų ir girdžiu tarp akademikų tik niurnėjimą, kad tai atgyvena. Klasikinė marksistinė
klasių teorija (György Lukács) dažniausiai skiria valstiečių, darbininkų ir
buržuazijos klases. Feodalai (bajorai, dvarininkai, cechų meistrai...) klasių
neturėjo – tai buvo luominė santvarka. Didžioji prancūzų revoliucija
(1789-1793) buvo luominė: prieš didikų ir Bažnyčios luomą. Bažnyčia iki šiol
gyvena savo luomine nuostata. Biurokratija XIX amžiuje užgimsta kaip luomas
(Rusijos imperijoje – činovnikai). Nei Marksas, nei Leninas ir net Lukács dar
nemato juose klasės. Specialia politine klase jos nelaikė ir Maxas Weberis,
vienas pirmųjų tyrinėjęs šį administracinį-politinį fenomeną ir apčiuopęs jos
autonominius bruožus ir ypatingą, anoniminį, racionalumą, kuris imituoja mokslą
viesiems vienodai primesdamas normatyvus. Ko gero pirmas apie naujos klasės
gimimą pradeda kalbėti Levas Trockis (Преданная революция, 1936), kur klausia: „ar
biurokratija nėra naujoji valdančioji klasė?“ ir atsako teigiamai, kad ji gimė
ir tokia tampa. Vėliau, dar aiškiau biurokratijos
politinę klasę kaip tokią įvardija buvęs Josipo Broz Titio bendražygis,
marksistas, komunistas revoliucionierius, paskui disidentas Milovan Djilas („Нова
Класа“, London, 1957). Remadamasis Djilo tyrimais apie sovietinę biurokratiją
kaip politinę klasė savo tyrimus ir knygą parašė disidentas Michailas
Voslenskis (Номенклатура. London 1984). Biurokratijos vardai yra: nomenklatūra,
valdininkija, administracija ir jos resursai, meritokratija, valstybės
tarnautojai ir kita. Biurokratija pirmiausiai užgrobė viešumą ir ją pavertė
savo kontrolės ir įtikinėjimo objektu. Ji viešumą susiejo su policiniu režimu
ir augančia stebėjimo, kontrolės sistema, taip valdydama mases. Lietuvoje
vadinamasis „specialistų“ valdymas reiškia iš esmės tik biurokratijos klasės
įgalinimą, kai viešumos diskusija ir lenktynės besąlygiškai užleidžiamos vienos
klasės interesams. Valstiečiai kaip visados liko akli biurokratijos klasės
dominavimui, o policinė premjero savimonė apskritai yra imli šiam klasiniam
prieraišumui. Pastebėsiu, kad kapitalizmas ir kūrybinės klasė skirtingai
suvokia biurokratiją kaip savo kliūtį. Kapitalizmas taip pat norėtų atsikratyti
anoniminės kontrolės ir „apiplėštos apiplėšimo“. „Ekspropriatorių
ekspropriavimas“ – viena tų veiklų, kuria nuolatos užsiima biurokratija kartu prichvatizuodama
visą viešąjį sektorių ir jį įvardydama savu. Tačiau kūrybinei klasei priklauso
ne tik mokytojai, bet ir žurnalistai, medijų kūrėjai ir darbuotojai. Būtent jie
šiandien kuria viešumą ir todėl viešumos klausimas tampa svarbiausiu. Viešuma,
komunikacija sąlygoja tai, kaip mąsto mūsų protas. O šis viešasis protas yra
giliai užkrėstas biurokratiniu virusu: įvairiomis normomis, procedūromis,
anonimiškumu, bendrumu, vienmatiškumu. Valdininkijai itin svarbu išsaugoti
viešumos kontrolę. Tuo tikslu, kaip visados, geriausia yra suskaidyti
protestuojančius, privilegijuojant viernus ir nuskurdinant kitus. Todėl, ar mokytojai patys nėra įkalinti iliuzijos:
kad nuolaidų būtinai reikia prašyti iš biurokratijos klasės, o ne pačią šią
klasę suvaržyti ir kalbėti ne tik savo, bet platesnės kūrybinės vardu: kultūros
sferos darbuotojų? Manau labai svarbu, kad mokytojai nebebūtų laikomi „valstybės
paslaugų tarnautojais“, kad jie būtų išskirti iš šios miglos, kad valdininkija
pasimatytų visa, kaip klasė, o ne būtų pasislėpusi už mokytojų. Visuomeninė
sutartis dėl mokesčių paskirstymo gali būti sudaryta ir mažinant biurokratijos
kaip klasės įtaką ir didinant mokyklų ir universitetų kooperuotą savivaldą.
ALTERVENCIJA GALI PAKEISTI INTERVENCIJĄ. ALTERVENCIJA ATITINKA RIZOMATINĮ BASTYMĄSI IR KLAJONES SIMBOLINĖMIS SFEROMIS
2018 m. gruodžio 10 d., pirmadienis
2018 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis
Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“.
Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio
bliuzas“, režisierius
Žilvinas Vingelis, Baltijos kamerinis operos teatras. Du kartus pažiūrėjau šį
spektaklį, pačios pradžios ir po ilgesnio spektaklio tapsmo, o taip pat kelis
kartus perskaičiau James Baldwino apsakymą „Sonio bliuzas“ šio rašytojo ir
socialinio politinio kritiko, aktyvisto kūrybos ir veiklos kontekste. Ankstyvoji
spektaklio versija man buvo kiek įkyri dėl muzikos, vaidybos, o 2018 gruodžio 5
versija jau daug labiau patiko: džiazo muzikantai įsijautę improvizavo, spektaklis
ir aktoriai patyrė daugiau virsmų galiausiai atverdami daugiau drąsos vaizduojamajai
aistrai. Tačiau mano žvilgsnis yra tarp Baldwino ir džiazo spektaklio: svarbu
tai kas buvo rašytojo sakoma ir kas buvo režisieriaus ir aktoriaus girdima ir
perteikiama. Bet kokiu atveju iš žiūrėtų „Sonio bliuzo“ pastatymų (skirtingų
pjesių) Ž. Vingelio man pasirodė įdomiausias.
Norint suprasti Baldwino „Sonio bliuzas“ pravartu lygiagrečiai skaityti jo
romaną "Džiovanio kambarys" ("Giovanni's Room", 1956). Priežastis yra paprasta: romane
ir apsakyme dviejų pagrindinių veikėjų santykis ir emocinė raida yra analogiška.
Pagrindiniai veikėjai yra vyrai, tik "Džiovanio kambaryje" abu yra homoseksualūs,
o Sonio bliuze tai yra du broliai, be jokio gėjų santykio rodymo. Vis dėlto abu
kūriniai yra apie vyrų meilę, tik kitokią. "Džiovanio kambario" protagonistas
Davidas yra gana šaltas ir racionalus, savo jausmų bijantis amerikietis, o "Sonio bliuze" tokios charakteristikos priskiriamos protagonistui mokytojui iš
Harlemo. Atitinkamai Džiovanis ir Sonis yra aistros vyrai, kuriai jie atsiveria
ir kuri juos pražudo. Baldwinui, ką jis daug kartų pabrėžė, gyvenimo prasmė yra
drąsa laisvai aistrai ir asmens išsivadavimas yra jo vidinės, egzistenciškai
reikšmingos aistros išlaisvinimas. Aistra gali būti mokslui, religijai, meilei,
kūrybiniam darbui, šeimai... tačiau ji yra pavergiama hegemoninių, norminių
rėmų, išnaudojimo ir žeminimo praktikų. Pirmas žingsnis yra išsivaduoti iš
tavyje sėdinčio siaubūno, kuris pats, savo noru naikina savo vidinį troškimą
paklūsdamas išorinei tvarkai ir prievartai. Tačiau vienišiaus išsilaisvinimas,
kaip rodo „Džiovanio kambarys“ ir „Sonio bliuzas“ veda prie susinaikinimo.
Beje, apie tai byloja ir didžiosios klasikinės tragedijos, kur aistros
pavergtas žmogus pražūna likimo sūkuriuose. Tik jų patarimas abejotinas:
atsisakyti savo aistros, savo svajonės, gyvenimo prasmės. Baldwinas kalba
priešingai: ne, reikia dar labiau įgalinti egzistencinį troškimą. Tačiau negali
tapti laisvas vienas, tik kartu su draugu arba su pakeleiviais, su bičiuliais
ir jų draugija. Kai tavo meilę girdi ir išdrįsta priimti kitas ir tas kitas yra
įgalinamas savo aistrai, tada ir nušvinta tikrojo emocinio džiaugsmo įvykiai.
Vis dėlto ir to nepakanka, ką liudija Baldwino vieši pasisakymai ir jo kova už
afroamėrikiečių ir gėjų teises, už jų balsą. Griaunanti aistra negali būti
išlaisvinta , ji dar turi išsivaduoti iš savo pačios negatyvumo: kaip
afroamėrikiečiai turi išsivaduoti ir iš savo baltųjų demonizavimo, iš baltojo,
kuris sėdi kiekviename juodaodyje ar iš homofobo, kuris tūno kiekviename
gėjuje. Tačiau ir to nepakanka: reikia išlaisvinti baltuosius iš juose
pasislėpusio „nigerio“, juk būtent baltieji ir yra „nigerio“, antisemitizmo įvaizdžių
kūrėjai ir subjektai. Tik tada, kai baltieji bus išlaisvinti priimti kitą rasę,
o homofobai – priimti kitą lytinę pasaulėjautą, bus pasiektas
galutinis aistros įgalinimas. Džiovanis ir Sonis išsivaduoja patys ir tik pradeda laisvinti savo draugus, bando
įgalinti jų aistrą. Tai tik pirma pradžia, dar toli iki draugų ir revoliucijos.
„Džiovanio kambarys“ kalba apie drąsą ir baimę gėjų meilei, apie jų apie
apsisprendimą ir prisipažinimą. Pagrindiniai herojai yra baltieji ir romanas,
išoriškai žvelgiant, nėra susietas nei su rasizmo, nei su gimtojo Baldwinui Harlemo
temomis. Romano kontekstas: hyper maskuliniškumo dominavimas visose viešojo
gyvenimo sferose įskaitant kiekvieno individo mąstymą: moterų ir vyrų, gėjų ir
lesbiečių. Išvaduoti šį jausmą iš šios hegemonijos buvo sunku. Antra problema,
kad tai kas išstumta – gėjų ir lesbiečių subkultūra užsidaro savyje ir sukuria
savus prievartos ir pasitenkinimo dėsnius, įskaitant manipuliaciją aistra, vyrų
prostituciją, empatijos stoką, vidinį nerimą ir baimę. Visi šie bruožai
perteikti aiškinat protagonisto meilę gėjų baro barmenui Džiovaniui, kuris pats
neretai uždarbiauja vyriška prostitucija ir kurį baro savininkas gėjus Giljomas
linkęs išnaudoti. Istorija baigiasi tragedija: baro savininkas pasinaudoja Džiovanio
maldavimu grąžinti jį į darbą, seksualiai jį išnaudoja, o po to vėl išmeta. Džiovanis,
įsiutęs dėl dvigubo pažeminimo, užmuša Giljomą ir po to nuteisiamas mirti. O
protagonistas, protingas gėjus, žiūri iš šalies, bijo savo meilės Džiovaniui, bando
būti biseksualus, vaizduoja meilę moteriai, nors ir nesėkmingai. Todėl jo
racionalus konformistinis požiūris ne tik nepadeda, bet ir traumuoja ir jį
patį, ir Džiovanį, ir jo moteris. Analogišką istoriją stebime „Sonio bliuze“,
mokytojas bijo savo meilės broliui, vengia empatijos ir tik priesaika motinai
paskatina jį atsiverti brolio jausmams. O Sonis priešingai, pasineria į jausmų
sūkurį, kuris sulieja jį su džiazo muzika, su juodųjų džiazo subkultūra, jis
bando išlaisvinti savo jausmus ir padėti broliui jausti muziką, atverti
emocijas. Ir nors istorija baigiasi blogai, Sonis už heroiną yra suimamas,
tačiau yra ir didelė prošvaistė, kurią spektaklio režisierius ir aktoriai
pabandė emocingai ir simboliškai išreikšti: spektaklio pabaigoje (atitinkamai, apsakymo
pabaigoje) pasirodo tigru drabužiais (tigras – išlaisvintos aistros)
persirengęs Sonis, kuris tiesiog laimingas siautėja su atsipalaidavusiu broliu.
Tačiau tai tik pažadas, nes už baro durų yra įtraukus į nusikaltimus Harlemas,
amerikoniškas rasizmas, baltųjų nepakanta ir afroamėrikiečiams, ir gėjams. Tai ko nepapasakoja „Sonio bliuzas“ toliau
pasakoja pats Baldwinas ypač savo politine veikla.
Baldwinas atviras juodaodis gėjus ir Harlemo, dar iki gėjų išsivadavimo,
iki 1980. Šia prasme, jis vienišius herojus ir jaučia pirmiausia savo unikalią
išsilaisvinimo istoriją - iki bet kokių kitų juodųjų gėjų išsivadavimų. Todėl visa
ką jis rašo, dar labai asmeniška, dar tik įžengia į draugų ratą ir į politiką.
Nėra ką kopijuoti, jis pirmas, kažkur kitur toks pat vienišas kovotojas už gėjų
ir hipsterių teises Allenas Ginsbergas rašo poemą „Staugsmas“. Raoulio Pecko
pilnametražis dokumentinis filmas „Aš ne jūsų negras“ ("Am Not Your
Negro" (2016) padeda geriau suvokti to laiko (manu tinka ir šiai dienai) įgalinamos aistros filosofiją. Filmas yra
politinio žanro ir remiasi Baldwino neužbaigta knyga „Atmink šiuos namus“ („Remember
this house“). Dokumentalisto ir socialinio-politinio kritiko Pecko sritis yra
dokumentiniai filmai apie laisvos įvairovės visuomenės tapsmą, tačiau jis toli
nuo gėjų tematikos. Filme „Aš ne jūsų negras“ jis nagrinėja tik vieną
diskriminaciją: rasistinę, kurios šaltinis yra baltųjų gerovė, jų ir jiems
skirta demokratija, gerovės visuomenės mitas, baltųjų maloningumas ir
humanizmas. Tačiau jis neaiškina antrojo diskriminacijos rato: nei lyties, nei
religinės. Todėl apie tai, kodėl bėgo iš Harlemo ir JAV Baldwinas - pasakyta
mažiau nei pusė, todėl ir aistra, kurią Baldwinas ragina ginti, įvardyta tik iš
dalies. Panašiai kaip baltieji dėl savo gerovės slepia kasdienybės rasizmą,
taip ir heteroseksuali gerovės vaizduotė slepia homofobiją. Tačiau tada meilė
yra ne visa, kaip ir laisvė ne visa, o tik mažiau nei pusė. Peckas kuria
garantuotos sėkmės filmą, juk kalbama apie kovos už rasinę lygybę didvyrius
Medgarą Eversą, Malcolmą X, Martiną Lutherį Kingą – Baldwino bendražygius, jo
draugus, kritusius nuo rasistų kulkų. Vis dėlto, kadangi pats Baldwinas kukliai
savo vaidmenį nutyli, iš filmo jo rolė lieka iki galo nesuvokta.
Peckas žūt būt laikosi demokratinio vairo ir seka Medgarą (edukacinė lygybė) ir
Lutherį (teisinė lygybė), bet ne Malcolmą (kova už religinius skirtumus), ne
Black Panters (kova pasipriešinant jėga) ir ne Baldwiną (ne tik rasinis, bet
ir gėjų, galiausiai – aistros išlaisvinimas).
Ar Ž. Vingelio spektaklis mums padeda kitaip, aktualiai mums perskaityti
Baldwino pjesę? Manau, netobulai, bet taip. Padeda tai, kad skamba
improvizacinis džiazas ir muzikantai suvokia savo vaidmenį: žaisti tarp Herlemo
istorijos ir Vilniaus, kad aktoriai galiausiai parodo būtinybę išlaisvinti savo
jausmus vienas kartu su kitu. Juk be broliškumo empatijos, kažin ar galima
kalbėti apie kokį kitą įgalinimą. Ir dar, Ž. Vingelis organizuoja viešas
diskusijas po spektaklio (ne jis vienas tai Lietuvoje daro) ir tai pasitarnauja
teatro įtraukimui į viešąją sferą. O be šio žingsnio teatras pasimeta vartojimo
šiukšlyne ir reginių konkurencijoje ir menkai tebevykdo savo egzistencinę ir
politinę funkciją.
2018 m. gruodžio 3 d., pirmadienis
Haliucinuojantis Mindaugas lietuvio sąmonėje
Haliucinuojantis Mindaugas lietuvio sąmonėje
Apie režisieriaus Nikolo Darnstädto spektaklį “Mindaugas” Šiaulių dramos
teatre
Spektaklio reklama įspėja, kad
jis pastatytas ne visai pagal J. Marcinkevičiaus dramą. Kas tas “ne visai?”,
kai platinamas bukletas skelbia: “Justinas Marcinkevičius, Nikolas Darnstädt
“Mindaugas”? Kai tik patriotas, mokytojas ar šiaip patriotiškai nusiteikusi
šeimyna pamato Marcinkevičius […] ir Mindaugas, tuoj pasiriša tautinę juostelę
ir, patriotiškai iškėlę galvas, atsiveda paauglius istorijos pamokai. Vediniems
tokios nuostatos spektaklyje tenka susidurti su savo pačių košmaru: kažkokiu
šizofrenišku daugybės mindaugų, daugybėje Lietuvos sąmonių klyksmais. Ir nors
spektaklio pradžioje matome pusplikius raguotus ilgapirščius monstrus tarsi besiveržiančius
iš Platono olos, kaip iš šešėlių ir haliucinacijų karalystės, šio paaiškinimo
daugelis žiūrovų nesuvokia. Dar daugiau, neretas šią sceną interpretuoja kaip
laukinius lietuvius siekiančius Saulės, Utopijos.
Spektaklyje matome disocijuotą
lietuviško nesąmoningumo Mindaugą. Kas jis? Kas iš jo yra daugybės
(multiplicity) sąmonėje: moterų, vyrų, daugumoje Lietuvos gyventojų? Šios
pusiau racionalios haliucinacijos budraujant yra tuo stipresnės, kuo labiau
išpūstas yra karaliaus Mindaugo mitas ir kuo labiau jis tuščias. Valstybės
(Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena parlamentinėje demokratinėje
respublikoje, dar ir sukurtoje etniniu pagrindu, yra nesuvokiama,
anachronistiška, ideologiškai begėdiška, traumuojanti naujas ir naujas kartas.
Ar jis buvo baltarusis, rusas, ukrainietis? Taip ir nenujojo iki Baltijos
jūros? Nebūtų šios šventės, šio didžiavimosi neaiškia šlove (ir dar kieno
šlove?), nebūtų ir šio haliucinuojančio šnekėjimo. Tačiau Lietuvos valstybės
menkutėlė ir išvėpusi propaganda žūt būt bando šnekėti mindaugišką tauškalą,
kuris vėl ir vėl gimdo būdraujančių kliedesius. Ką reiškia ši tuščiagarbio
pjedestalo šlovė, ši šventė (karalystės, imperijos, vienybės su Baltarusija,
ko?) šiandienos nepritekliaus, išnaudojimo, ciniško kapitalistinio melo,
migracijos, pabėgėlių, profesinių dramų kontekste? Spektaklis turėjo būti
juokingas, tai beveik siurrealistinė komedija, tačiau Mindaugo mito, didžiosios
istorinės fantazijos našta tokia didelė, kad nusimesti šią kuprą yra kančia, o
kai kuriems ji įaugo į odą, ir ne juokas ją nusilupti. Salėje mačiau, kaip
žmonės bijo juoktis, nors aktoriai labai stengėsi: vis ta mindauginės
karalystės kupra.
Ką tas jaunas (statymo metu buvo
vos 23 metų) Darnstädtas išmano apie mūsų didybę? Kadangi pats prisipažino, kad
neišmano, ir net nebando, jis, padedamas darbščių lietuvaičių, ne tik skaitė
Marcinkevičių ir istorikus, bet ir paėmė gausius interviu, ką žmonės šiandien
galvoja apie Mindaugą karalių ir visa tai gerai išmaišė. Juk jei yra valstybinė
karūnavimo diena, vienintelis karalius žmonėms turėtų būti svarbus. Pagaliau ką
nuveikė, ką pasiekė lietuviški “propagandistai” ne vienerius metus plaunantys
smegenis apie bočių, o gal ir mūsų, didybę? Iš interviu režisierius, jo
komanda, išrinko įdomiausias, keisčiausias, emociškai įtaigiausias reakcijas ir
jas integravo į Marcinkevičiaus pjesę, iš kurios liko tik kontūras, užuomina. O
dekoracijos, siurrealistinės, kylančios iš sovietinės sąmonės reliktų ir
popkultūrinių serialų, turėjo žmonių regėjimus dar labiau vizualizuoti,
pabrėžti. Interviu būdu buvo apčiuoptas
trečiasis Mindaugas, šalia istorinio ir J. Marcinkevičiaus. Haliucinuojantis
būdraujančios sąmonės karalius yra kolektyvinis, daugelio, ne tik vyrų, bet ir
moterų. Štai kodėl spektaklyje Mindaugą kartais vaidina moterys -- dažnai kuri
nors isteriška, klykianti, vadovaujanti ir imituojanti vyrišką mačo, seksistą
ir kariūną. Vigmantas Butkus savo komentare spektakliui pastebėjo kad šiame
spektaklyje “[...] visa jėga veikia daugsyk sustiprintas ir įvairiai modifikuotas
vadinamasis susvetimėjimo arba atsiribojimo, atribojimo efektas („Verfremdungseffekt“),
kurį maždaug XX a. viduryje teatre įteisino Bertoldas Brechtas”. Atribojimo,
susvetinimo efekto, kaip ir Brechto teatro kalbos, žiūrovas nei išmano, nei
apie jį girdėjo. Todėl poveikis yra visai ne karnavalinis, o geliantis
sąmoningumo išviešinimas. Klykiančios moters mindaugiškas pavidalas žeidžia ir
kartu juokina patriotiškų žiūrovų ir į „istorijos pamoką“ atvestų mokinių
savimonę. Kaip draudžiamas heroinas: kartu šildo ir šaldo, sukelia meilę ir
siaubą. Nežinojau net kur įdomiau žiūrėti: į sceną, ar į sustingusius iš siaubo
ir dviprasmybės mindaugofilų profilius. Tačiau galima suprasti ir Darnstädtą.
Moters sąmonėje tuštybės šmėkla - karalius iškyla lygiai taip pat dažnai kaip
ir vyro galvoje. Mindaugas, į jų sąmonę veikiau atkeliavęs ir Marcinkevičiaus
vizijų, nei iš istorijos, yra agresyvus ir nenuolankus pradas, manipuliatorius,
per savųjų kaulus žengiantis valstybininkas. Tiesa, žiūrovui matyti tokį
transgenderinį disocijuotą Mindaugą nelengva, nes kiekvienas nori jį pamatyti
pilyse ar rūmuose, didingume intriguojant ir kovojant.
Iš
kliedinčio karališkumo sėklų išaugęs tuščiažiedis padaras šaukia savo meilę
tėvynei, bet be žmonėms. Minduago karaliaus vizija, kaip ji išmokta, yra:
stipri valstybė be silpnų žmonių. Nereikia nei vieno, tik karaliaus. Kaip
rezultatas - migracija ir bėgimas iš namų, valdžios cinizmas ir romantiniai
sentimentai nusavintiems pušynams. Mindaugo fantazmas su tuo yra tiesiogiai
susijęs. Sąmonėje nėra istorinio laiko, o yra įvykiai, burbulai, kuriuos, kaip
lemputes, galime pritraukti arčiau savęs ir juos pamatyti dabarties bėgsme.
Todėl spektaklis yra antiistorinis. O antiistoriškumas laisvina nuo
propagandos, kuri itin mėgsta didžiuosius pasakojimus ir iškiliuosius mitus.
Antiistorija atveria nesąmoningumo labirintus, kur veikia specifiniai inversijų
dėsniai, kai laikai ir erdvės susipainioja iki to, kad tampa vienas kito
replikomis. Spektaklis naudojasi Davydo Lyncho kinematografiniais nesąmoningumo
vaizdavimais, kurių rasime jo “Vidinėje imperijoje”. Tik lietuviška “vidinė
karalystė” pripildyta ne istorinės romantikos, o dabarties staugsmo. Vidinė
karalystė tai paslaptingi sąmonės koridorių labirintai, kur atvėrus duris
išdygsta netikėtos asociacijos ir į kurias įkritę mes nebesusigaudome nei
kuriame esame amžiuje, nei kokius klausimus sprendžiame. Gal būti todėl šalia
mindaugiško kliedesio laikas nuo laiko nuskamba patriotiniai balsai ar net
Sausio 13 aukų atminimas. Tokie viražai yra ir režisieriui, o dar labiau
teatrui ir aktoriams, politiškai pavojingi, nes užkabini tai, kas yra labai
aktualu ar šventa. Režisierius ir aktoriai spontanišką mindaugiško (ne)sąmoningumo
raišką pavertė juoku, komedija (spektaklyje daugybė puikiu replikų, kaip antai
“ligoninėje pas jį buvo tik viena ranka, bet jis trenkė man kita”). Todėl
besijuokiant su raguotas ir uodeguotais monstrais nebežinai ar spektaklyje
minimi Sausio 13 įvykiai ištariami iškilmingai ir su pagarba, yra tik raguotos
Mortos (aktorius J. Bindokas) pokštas? Kas ta haliucinuojanti istorinė raguota
Morta, karaliaus Mindaugo žmona, kad jai daryti verdiktą apie Sausio 13 aukas,
tik ką išlindus iš kliedesių labirinto? Kita vertus tai yra tiesa: ta pati
sąmonė, gimdanti moterišką Mindaugą, sprendžia ir Sausio 13 pamoką, ir tai
būtina atminti. Pagaliau atsitolinimas yra būtinas, tačiau skausmingai
neįmanomas ,kai dar kalbi apie gyvai atmenamus skaudžius įvykius.
Žiūrėjau spektaklį minint
Atgaivos festivalio 30-metį. Atgaiva (teatro festivalis, laikraštis, politinės
idėjos) siejama su Tautinio atgimimo pradžia 1988 metais. Tautinio atgimimo
idealai buvo truputį kitokie nei kur kas radikalesnio politinio Sąjūdžio, o
dvasia kitokia nei Roko maršų (Antis, BIX…).
Atgaivos ir Tautinio atgimimo pirmutinis siekinys buvo lietuvių kalbos
išaukštinimas, reikalavimas ją padaryti
valstybine (vienas iš iniciatorių kalbininkas Kazimeras Župerka), o
kitas buvo - gaivinti į dvasingumą ir laisvę šaukiančią literatūrą. Štai kodėl
toks svarbus buvo, dabar jau kritikuojamas J. Marcinkevičius. Vienu iš Atgaivos
ženklų tapo A. Škėmos grąžinimas į Lietuvos sceną (G. Padegimo “Žvakidė”, 1988
metai), ir V. Jasukaitytės “Žilvino” pastatymai. Man žiūrint Darnstädtao
“Mindaugą” galvojosi, kad ir gerai, kad šio tautinio atgimimo srovė virsta
kažkuo kitu, kad vietoje Škėmos “Baltos drobulės” dabar matome lietuvių šnekų
ir refleksijų apie Mindaugą “liftus”. Etninė Lietuva bando įžengti į savo
pasąmonės tamsumas, kurių epicentre sėdi “karalienė Mindaugas”, valdovė vyrišku
balsu, transgenderinis Molochas.
Kai kurios Šiaulių miesto
mokyklos užsisako šį spektaklį. Šį norą, gimstantį iš mokytojų nesusigaudymo,
kur eina (mano, kad tai Marcinkevičius, kad tai istorinė pamoka) ir mokinių
žiūrėjimo įvykį komentavo V. Butkus: “N. Darnstädtas parodė, tiksliau, jaunatviškai
siautulingai bei žaismingai įvaizdino daugmaž tai, ką kultūriškai pajėgūs gimnazistai
tyliai galvoja apie „Mindaugą“ ar panašius lietuvių klasikos kūrinius, bet bijo
tai pasakyti, parašyti savo mokytojams. Mat edukacinė sistema pas mus, deja,
kol kas daug labiau skatina ir aukštesniais balais „premijuoja“ interpretacines
ribas ir baimes, o ne drąsą ar paprastą nuoširdumą.” Ir čia atsiveria dar viena
plotmė, kurios Darnstädtas nespėjo pajuokti: „karalius“ gyvas švietimo
sistemoje, ir rikiuoja savo gretas haliucinuojančiam mūšiui, kur mokiniui
nelieka vietos drąsiai ir atsiskiriančiai, avangardinei ar postmoderniai
interpretacijai, nelieka būdo savo
laikui ir dvasiai, nes jis jau užimtas šmėklų. Išsilaisvinti iš jų globos,
vadinasi jas pamatyti ir atpažinti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)