KARO PLACEBAS: INFORMACINIS KARAS

Šiuolaikiniai žiniasklaidos fabrikai gamina „karo placebą“, kurio viena iš rūšių yra „informacinio karo“ vaizdas. Šiuo pavadinimu parduodamas pakeistinis malonumas – karo desublimacija . Šis komunikacinis placebas turi visus fetišo bruožus, o jo gamintojai, amarai, yra vieši intelektualai, kuriuos nusiurbia veiklios rinkos skruzdės.

Informacinio karo be realių mūšių, kovinių lauko akistatų, tema šiandien yra itin eskaluojama ne tik Lietuvoje. Jei bandysite sekti spaudos skaitomumą ar televizijos žiūrimumą šiuo klausimu, pamatysite, kad tai yra viena iš aukščiausių reitingų temų. Tai rodo, kad tema „informacinis karas“ yra gaminama lygiai taip pat kaip erotika popkultūroje.  H. Marcuzė įsivaizduojamo seksualumo vartojimą pavadino desublimacija turėdamas omenyje libidinius, erotinius geismus. Vis dėlto, tęsiant Z. Freudo geismo sublimacijos teoriją, ne mažiau reikšmingas yra naikinimo, griovimo troškimams – tanatos, kurio desublimacija ir yra elektroninis visokiausių karų vaizdavimas ir tų vaizdų kartojimas. O interaktyviu šis pakeistinis karo malonumas tampa interaktyvios žiniasklaidos dėka, kada kiekvienas vartotojas prileidžiamas prie vaizduojamos „mėsos ir kraujo“.

Pats žodis karas jo vaizdavimo ir desublimacijos procese neteko  įprastinės reikšmės. Sąvoka karas prarado tradicinį turinį vartotą karo „filosofų“ C.  von Clausewitz‘o, Michaelio Gelven‘o ar didžiųjų karo strategų.  Vaizduojamos karo simuliacijos neatitinka F.Guattari ir G. Deleuze išdėstytos šachmatų ir Go karinių taktikų strategijos, kurios numano pauzes ir integruotas informacines atakas. Desublimuoto karo ryškia išraiška tapo gundymai ir prekyba informaciniu karu ir jo atributais. Konceptuali metonimija „informacinis karas“ ankščiau buvo palyginamas pažymintis didesnio karo dam tikrą dalį. Savaiminiu gaminiu „informacinis karas“ virto tik pasikeitus žiniasklaidos ir, plačiau, medijų produktų vartojimui. Dabar neva daiktas „info karas“ gaminamas tiems, kurie linkę sureikšminti informacines technologijas, fetišizuoti jas.

Dažnas konceptualių metonimijų ar metaforų kartojimas: energetinis karas, žodžių karas, info karas devalvuoja karo sampratą. Tai lyg žodis sūris, kurį pradėtume taikyti kur papuola: nuo obuolių sūrio iki kalbinio sūrio... Būtų aišku, kad tai tik vaizdingas palyginimas, retorinė figūra, metafora arba metonimija, kurių dėka bandome mąstyti tai, kas tiesiogiai sunkiai apibūdinama. Vis dėlto, maginio mąstymo tyrinėtojai pastebi, retorinės figūros – metonimija ir sinekdocha – neretai pretenduoja pakeisti reiškinį, iš vaizdingo palyginimo virsti tikriniais vardais, įgyti „tikrovės“ statusą. Tada tai, kas yra dalis visumos, jos momentas yra paskelbiama atskira esme. Kūrybinės industrijos yra suinteresuotos tokia nesibaigiančia metonimijų ir metaforų, kurios pretenduoja būti tikrove, tėkme. Taip yra didinamas melagingos tikrovės ratas, dauginama prieštaringų ženklų sfera, kur bet koks geismas yra tariamai patenkinamas, bet koks vaizduotės krūptelėjimas yra įkūnijamas, ir kur beveik nieko daiktiško nebelieka. Karo desublimacija ir metonimijų esencializacija – štai pagrindinės žiniasklaidos vartojimo dauginimo technologijos, kurias vieni naudoja kaip instrumentus, o kiti – vartoja, kaip tikrovės pakaitalus, kaip karo placebą (butaforinį pakaitalą).

 Tokiu metonimijų dauginimo atveju, bet koks konfliktinis tarptautinės informacijos virptelėjimas gali būti skelbiamas karu, kaip pasakoje apie katiną, „kuriam „dangus griūva“. Įdomu, kad nekalbama apie „klasinius“ (pavyzdžiui, darbininkų prieš išnaudotojus) informacinius karus, juk bet kokia profesinių sąjungų kritika adresuota ministerijai jau galėtų būti skelbiama klasinio ar pilietinio informacinio karo ženklu. Visa tai yra komunikacinis absurdas, kuris devalvuoja ne tik karo, bet ir konceptualios metonimijos „informacinis karas“ reikšmę. Tokiu atveju itin reikšminga karo būsenai, jų metu vykstančioms „informacinės atakoms“ apibūdinti metonimija išblėsta ir paslepia realius, agresyvius komunikacinius veiksmus. Informacinio karo popkultūrizacija, į kurią įsijungė daugelis viešųjų intelektualų, rodo kaip smarkiai vaizdų ir informacijos rinka šiandien sąlygoja viešą komunikacijos lauką.

Tiesa, kurį laiką, kol propaganda dar visai „neišdegina“ smegenų, blaiviai mąstantis ir atsakingas savo šeimai ir ūkiui žmogus, suvokia, kad vaizdingi šnekėjimai yra ne tikras karas, o vaizdinga butaforija, vaidinimas ir todėl  blaiviamąstis tikisi, kad „tikro karo nebus“. Taigi, „informacinis karas“ (kaip jis linksniuojamas plačiosios žiniasklaidos), remiantis tokia samprotavimų logika, yra netikras, butaforinis, įstrigęs tarpukelyje tarp karnavalo ir tikrų mūšių, tai viešas vienas kitam melavimas dar neperėjus šaudyti, bet jau palikus karnavalo sąlyginumus. Tačiau blaiviamąsčiai  asmenys, kurie remiasi kasdiene buitine praktika, o ne specialiais kritiniais gebėjimais, yra lengvas redutas komercinei žiniasklaidos kavalerijai.

Karo desublimacija reiškia: nepavojingą įsivaizduojamo siaubo ir kančios patyrimą bei prizą – temą interaktyviai diskusijai, kuri malonios desublimacijos efektą tik padidina. Tačiau informacinių technologijų srityje vartotojams siekiama parodyti ir kita: esą informacinis karas yra net reikšmingesnis nei   fizinis, su mirtimis ir prievarta, sudegintais miestais ir sunaikinta infrastruktūra. Maginis, fetišistinis produktas „informacinis karas“ yra platinamas, populiarinamas lygiagrečiai didinant melagingos informacijos pardavimo skaičius. Kuo daugiau feikų, tuo tema „info karas“ atrodo svarbesnė. Viena butaforija paslepia kitą melą. Tokiu būdu nustekenamas kritinis komunikacinis laukas, kuris bus bejėgis ką tai rimto pasakyti, prasidėjus realiems mūšiams, lydimiems masyvių informacinių atakų.

Kiekvienas didesnis žiniasklaidos leidinys nori parduoti kaip galima daugiau aitrinančių tariamą informacinį karą straipsnių: juk neršto metas, dabar gaudyk žuvį! Vis dėlto informaciniam karui palaikyti reikalinga, kad kur nors rusentų tikras. Nes jei realių mūšių nėra, žiniasklaidos demonai greitai pradeda dūsti. Kurį laiką galima išgyventi feikine informacija, informacinio karo placebais. Vaizduojamos nebūtos aukos, aptariamos kraujo upės, prisimenami buvę tikri ir menami mūšiai, ginčijamasi dėl pergalių ir žiaurumo. Tačiau placebas turi tendenciją greitai blėsti. Už pornografijos turi būti vieši namai, už informacinio karo – tankai ir mėsmalė. Tiesa jį kurį laiką gali pakeisti riaušės, smurtas, šnipų gaudynės. Tačiau tolimas-artimas  realus karas yra geresnis: juk jis yra atsinaujinanti mašina. Čia nuolatos žudoma, dėl to galima ir visados meluoti, kas suskaičiuos aukas fronto linijoje ar pinigus išplautus perkant karo mašinas. Šnipai ir gatvės smurtas nebeįkvepia viešųjų intelektualų, kurie yra pagrindiniai informacinio karo gamintojai, savotiški amarai, kuriuos nuolatos „melžia“ karingos žiniasklaidos skruzdės. Be viešųjų intelektualų, be jų desublimuotos karo vaizduotės, karo placebo nebūtų galima pagaminti.

Visai kita tema yra antipropagandiniai veiksmai, kurių vienu iš šūkių galėtų būti: „stabdyk informacinio karo pardavimus!“, „ Nevartok informacinio karo fabrikų produkcijos!“. Tai tinka ir Lietuvai, kurią viešieji intelektualai ir plati žiniasklaida vaizduoja kaip pasyvią informacinio karo dalyvę. Teigiama, kad ji pati esą negamina produkcijos, o tik paskirsto ir įvertina. Mes tik importuojame informacinio karo gamyklų produktus ir parduodame. Vis dėlto tai yra bendras kapitalo cirkuliacijos ratas, kur visi dalyviai yra atsakingi už tą patį karo placebo dauginimo ir vartojimo procesą.  

Nepakenčiama kūrybingo liberalizmo ir Naujosios kairės draugystė II dalis

 II

Kūrybinė klasė – žmonės, dirbantys kūrybinių industrijų srityje, humanitarinių, meno ir socialinių, programavimo sričių universiteto darbuotojai bei laisvi menininkai – yra tie, kurie ir vykdo kasdienybės revoliucijas bei plėtoja kūrybinio naikinimo arba ardymo principus. Tačiau kūrybinės klasės atstovų negali tenkinti tie gamybiniai, ir, kaip išvestinė, darbo santykiai, kurie yra darbininkų arba proletariato, arba valstiečių klasių vedinys. Netinka jiems nei „buržuazinė“ vaizduotė, nei nomenklatūros klasės privilegijos ir disciplina, nežiūrint to, kad kai kurie liberalai ar net Naujosios kairės atstovai buržuaziją mėgdžioja, o priklausyti nomenklatūrai/meritokratijai svajoja. Problema ta, kad daugelis naujosios kairės ir liberalų atstovų savęs neatpažįsta kaip kūrybinės klasės atstovų ir save projektuoja kitoms klasėms, ideologijoms, partijoms. Ir suprantama: kūrybinė klasė dar neturi nei savo S. Millio, nei G. Lukács‘io. R.Florida, kuris linksniuojamas kaip kūrybinių klasių teoretikas, mažiausiai dėmesio skiria kūrybinės klasės politiniam solidarumui, paviršutiniškai pažymėdamas šios klasės atstovų pilietinį spontaniškumą ir nereguliarumą, tačiau apeidamas klasės politinės konsolidacijos temą. Panašiai Lietuvoje samprotauja filosofas T. Kačerauskas, daugiau dėmesio skirdamas kūrėjo būties tapatybei suvokti, o ne šio reiškinio kritinei teorijai. Itin menkas kūrybinės klasės savimonės lygis (turiu omenyje politinės, autonominės klasės refleksiją) neleidžia jai projektuoti savo tikslų. Vis dėlto, manau, daugelis idėjų, kurias išsakė G. Deleuze ir F. Guattari ir jų gausūs politiniai pasekėjai, įskaitant tai ką Lietuvoje plėtoja A.Žukauskaitė, K.Pocius gali derėti kūrybinės klasės solidarumui apibūdinti. Pavyzdžiui, jei valstiečiai ir darbininkai yra įvietinti, tai kūrybinės klasės atstovai yra daugiau nomadai, deteretorializuoti, o jų sąmoningumas skleidžiasi komunikacinių spiečių pavidalais. Jei klasikinė buržuazija/liberalai daugiausiai kalba funkcinio struktūralizmo ir individualizmo kalba, apibrėždami institucijas, rinkas ir interesus, tai kūrybinės klasės atstovai yra rizomiški ir šneka laikinų bendruomenių ar grupių kalba. Kritinės teorijos atstovai, pavyzdžiui, H. Marcuze, yra pastebėjęs kūrybinių žmonių, susijusių su socialiniais sąjūdžiais, ypatybę: nepriklausyti generalizuojantiems, mainstream‘iniams sąjūdžiams, o atstovauti arba marginalijas grupes, arba decentruotą visuomenę, bei, pastebi J.Habermas, daugialypes komunikacines trajektorijas.  

Vis dėlto, plačioji literatūra skirta kūrybinių industrijų temai, ją aiškina ne kaip socialinį-klasinį reiškinį, ne rodo naujų gamybinių santykių problemas, o nuolatos aptaria verslo sėkmės ir pelno sąlygas, t.y. užsiima nesibaigiančiais verslaus gundymo ir maginės loterijos svarstymas. Meno ir renginių sferos atstovų verslumas  užgožia jų pačių socialines-politines problemas. O jei politiškumas yra diskutuojamas, tai tik kaip lobistinė verslo priemonė, paskatinti vietos biurokratus daugiau lengvatų skirti kūrybinio sektoriaus atstovams. Taigi, klesti vienareikšmiškai liberalūs, versliški sprendimai, apeinant kūrybinės klasės darbo santykių, šeimos gyvenimo, darbo dienos ir kitas problemas.  Retas kuris iš dalyvių ketina kūrybiškai ir socialiai deformuoti liberalizmą, užtikrinti jo krypsmą, revizionizmą, atsinaujinimą. Nekomercinių kūrybinių industrijų atstovai: socialiai orientuotų meno klubų, parodų ir koncertų organizatoriai, kur kas jautriau supranta mano minėtas problemas, tačiau jų yra mažuma ir jie patys nėra laikomi miestų ar respublikos valdžios institucijų prioritetu. Taigi, skirtis tarp komercinių ir nekomercinių kūrybinių industrijų išlieka didžiulė, o socialiai orientuoti nekomerciniai meno projektai, kurie taip pat remiasi naujumo, ekspresyvumo ir kitomis idėjomis, yra laikomi marginalija. Šių dviejų kūrybinių industrijų šakų – socialinės ir komercinės – bendradarbiavimas yra itin svarbus iššūkis ir naujosios kairės, ir liberaliajam sąjūdžiui.

Dvi kairumo sampratos Lietuvoje užgožia viena kitą: viena radikali reformistinė, kuri drąsiai keičia santvarkas, struktūras, sistemas ir braunasi į kasdienybę, o kita yra itin konservatyvi, siekianti išsaugoti sisteminį stabilumą ir tik kai kuriomis neesminėmis vertybėmis besiskirianti nuo konservatorių. Reformistinis, į kasdienybės revoliuciją atgręžtas kairumas nuolatos sulieja, supina, dramatiškai kaunasi arba lenktyniauja su versliais kūrybinio atsinaujinimo projektais ir ragina kurti socialinius kūrybinius projektus, todėl yra veikliai atgręžti į kūrybines industrijas, nors kitais atžvilgiais jas kritikuoja kaip kapitalizmo projektą. Socialliberalai, kurie galėjo derinti kasdienybės revoliucijas socialiniu ir komerciniu požiūriu, kairumą su liberalizmu ne tik neprigijo Lietuvoje, bet ir neatpažino savo funkcijų. Galiausiai nepopuliari ir nesusipratusi A. Paulausko Socialliberalų partija susiliejo su tiek pat menkai ideologiškai angažuota V. Uspaskicho Darbo partija. Bet tai atskira istorija. O konservatyvūs socialdemokratai, savo pačių istoriją ir narių sąrašus (nomenklatūra) vis dar mėgstantys labiau nei pokalbius apie socialines reformas, daugiau galvoja apie sovietinę savo veiklų patirtį: industrinius projektus ir socialines išmokas. Todėl Lietuvoje kairumas dar dvelkia posovietine semantika: „liaudies įgaliotinių“ valdžia, o ne kasdienybės transformacijų praktika. Ir vis dėlto, paradoksalu, reformistiškai nusiteikusi naujoji kairė geriau bendradarbiauja su socialinių išmokų ir statybų gerbėjais, nei bent laikinai kooperuojasi su nuosaikiausiais iš rinkos ir kūrybinio ardymo fanatikų. Tokiu būdu kūrybinės klasės atstovams patiems reikėtų kurti savo politinį sąjūdį, tačiau A. Valinsko Tautos prisikėlimo partija, patyrusi staigų populiarumo augimą ir tokį pat kritimą, demonstravo kūrybinių industrijų atstovų negebėjimą plėtoti jiems patiems reikšmingą politinę veiklą ir grįžo būti svaitimos garbės inžinieriais.

Naujosios kairės ir kūrybingų verslininkų skirtis yra dar paradoksalesnė, jei prisiminsime, kad daugelis ir naujosios kairės ir radikalių liberalų atstovų priklauso tai pačiai kūrybinės klasei: tik vieni dirba pusiau valstybinėse įstaigose, universitetuose ir galerijose, o kiti privačiose: reklamos ir ryšių su visuomene agentūrose. Paprastas darbininkas, proletaras į abi grupes žiūri su tokiu pat įtarimu. Naujoji kairė, dažnai gyvena petite bourgeoisie gyvenimo būdą, kupiną vartotojiško skonio ir imitacinio paprastumo. Priešingai, keikiama buržuazija, proletariškai dirba prakeiktoje rinkoje. Tai tik padidina susipriešinimą: kairysis intelektualas ir truputį snobas niekina liberalo socialinį naivumą ir instrumentinį paprastumą. Šis psichologinis vienas kito įžeidinėjimas suskaido kūrybinę klasę tiek, kad jie neberegi vienas kito inovatyvumo, nors vaikšto tose pat galerijose ir lanko panašius spektaklius, skaito tuos pačius romanus. Išmaldos – dotacijų - prašantys teatrai, galerijos ir universitetai yra priklausomi ir nepakviesti valdančių plutokratų puotą: nei į valstybės aparato, nei į didžiųjų korporacijų. Tačiau konkurencijos baimė tokia didelė, kad kūrybinės klasės atstovai suskyla: į tuos, kurie jau senai dirba rinkose arba su socialinėmis, nepriklausomomis grupėmis, ir į tuos, kurie bijo peržengti išlaikomų sienų slenkstį ir nevysto socialinių projektų. Todėl socialiai orientuotai veiklai, inovacinėms socialinėms kasdienybės reformoms lieka mažai erdvės.

 Taigi, mūsų dienos diagnozė yra: dešinioji ir kairioji kūrybinės klasės grupės, plėtojančios kasdienybės revoliucijas, kartais turi daugiau ką bendro, nei tęstinumus, senąsias vertybes ir įpročius saugančios partijos. Tačiau jų oponavimas vienas kitam ir prisirišimas prie negatyvių leviataniškų stabų, trukdo jų kritinei diskusijai. Savo ruožtu tai yra lemianti kliūtis, kodėl kūrybinė klasė neformuoja sau tinkamo politinio sąmoningumo, o linkusi ir toliau būti svetimo populiarumo inžinieriais.

Nepakenčiama kūrybingo liberalizmo ir Naujosios kairės draugystė I dalis

Straipsnyje ketinu aptarti: I dalyje kūrybingų liberalų ir naujosios kairės sankirtas diskutuojant kasdienybės revoliucijas ir kūrybinio naikinimo idėjas, o II dalyje diskutuoti liberalų ir naujosios kairės nerimastingą santykį su naująja revoliucine „kūrybine klase“.

I

Lietuvoje „naujieji kairieji“ (plačiąja prasme, nekalbėsiu tiesmukai apie „NK95“) ir rinką šlovinantys liberalai (plačiąja prasme, nekalbėsiu tiesmukai apie „LLS“) nemėgsta vieni kitų, vienas kitą sumitina, paverčia savo pačių vaizduotės monstrais. Liberalai ir toliau kairiuosius slapta laiko socialistais, komunistais, geležinės valstybės rankos atstovais ar tiesiog plačiąja „naująja kaire“, o kairieji, draugiškai juos koneveikia kaip „neoliberalizmo“, naujo „rinkos fašizmo“, didžiojo „korporacinio“ kapitalo įsikūnijimus. Šie du vaizduotės monstrai, du pasąmonės kompleksai – socialistinė valstybė ir neoliberalizmas – kovoja tarpusavyje, o jų konfliktas žavi mus televizijos laidose ar socialinių tinklų puslapiuose. Leviataniški vaizduotės monstrai ir susijusi politinė mitologija svarbi ir naujajai kairei ir liberalų aktyvistams: susipriešindami jie konstruoja save, sau šventus prasmingos kovos ir didžiojo priešo pasakojimus. Jų kritikos energija audrina vaizduotę, išjudina snaudžiantį savo ir stebėtojų kraują. Svarbiausia tokiais atvejais yra užtikrinti vaizduotės drausmę, kad baubus visi matytų vienodai ir pastoviai. Tai tokia keista ideologionė psichodelika, kai pakitusių sąmonės būsenų efekto pasiekiama nuolatiniu tam tikro emocionalumo kultu, kolektyvine mitinio prado patikra, apklausa ir interpeliacija, įsitikinant kad priešas nekenčiamas ar nemėgstamas vis tiek pat. Nekalbu apie kitų partinių „orientacijų“ baubus. Naujosios kairės ir liberalų įdomūs tuo, kad tam tikros jų mąstymo perspektyvos yra susikertančios, o pagunda savo pačių ideologijos ir teorijos revizijai yra didžiulė. Revizionizmas naujosios kairės ir liberalų tarpe sukuria platų spiečių transformacijų, labai produktyvių diskusijų, tačiau politinė hibridizacija ar chimerizacija yra smerkiami, kaip nukrypimai nuo didžiojo neigiamo stabo.    

Liberalų aktyvistus ir naujosios kairės kūrybingus atstovus sieja vienas dalykas: kasdienybės revoliucijos, kurios remiasi kūrybiniu naikinimu. Pabrėšiu, „kasdienybės revoliucija“ yra tarptautinių situacionistų terminas. Ji filosofas R. Vaneigemas išplėtojo remdamasis kito filosofo, komunisto, socialisto H.Lefebvre „kasdienybės dialektikos“ ir „urbanistinės revoliucijos“ idėjomis. Kasdienybės revoliucija tapo idėja, kurią vėliau, po 1972 metų (Tarptautinio situacionizmo oficiali pabaiga) savitai išplėtojo ir anarchistai, daugiausiai anarcho-sindikalistai, ir naujosios kairės sąjūdis, siekę realių emancipacijos ir socialinių pokyčių kasdieniame gyvenime. Vis dėlto situacionistai nebuvo nei anarchistai, nei socialistai, o veikiau specifinis, laisvas ideologinis krypsmas, įvairovės spiečiaus, o ne partijos dalis. Štai kodėl situacionistų išnykimas buvo panašus į spiečiaus išsklaidą arba disipaciją. O kūrybinio naikinimo idėja, kurią išpuoselėjo austrų ekonomistas J.Schumpeteris, o vėliau išskleidė daugelis praktikų, įskaitant A. Groves „Only the Paranoi Survive“, aiškiai įkvėpė kūrybingiausius iš liberalų. Galiausiai Kūrybinio naikinimo idėja puikiai dera su Ch. Kim ir R. Moborn išplėtota Žydrojo okeano, kaip kūrybinio pabėgimo iš kraugeriškos konkurencijos (raudonojo okeano) strategija. Atrodytų skirtingos – kūrybinio naikinimo ir kasdienybės revoliucijos – idėjos filosofinėje plotmėje remiasi tais pačiais neigimo ir įveikos (Aufheben) principais. Tik kūrybinis naikinimas tai daro, kad vėlė ir vėl nugalėtų vartotojišką geismą, o kasdienybės revoliucija, kuri remiasi nusavinimo (recuperation) ir apgręžimo (détournement, naujos trasos parinkimo) dialektika, tai daro, kad išlaisvintų nuo užgrobiančio naikinimo, nuo valdomo vartotojiškumo.  Reikia pastebėti, kad situacionistų „nusavinimo“, kooptavimo idėja yra daug siauresnė, nei kūrybinis naikinimas ir neaprėpia visos verslumo išmonės, neleistinai supaprastina ją. Lygiai kaip ir liberalai nemato revoliuciniame apgręžime (détournement) jokios naujos perspektyvos, pirmiausiai bijodami savo pačių įteisinto baubo“ Autorinių teisių (Copy right), kaip šventosios nuosavybės kulto vedinio. Nuosavybės stabas, kurį ant postamento užrioglino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos herojai, tuo pataikaudami britiško liberalizmo skoniui, ir šiandien neleidžia matyti kasdienybės revoliucijos pranašumų, o sekti ribota kūrybinio naikinimo idėja.

Kasdienybės revoliucijos išraiškos yra įvairaus lygio ir reikšmės kasdienybės struktūrų ir tempų naikinimai arba jų radikalūs keitimai, kurie gali būti naudingi ir socialiniu, ir rinkos požiūriu, tačiau neretai prieštarauja vienas kitam. Pagaliau patys kasdienybės kūrybiniai ardymai gali būti arba sėkmingi ir kažką generuojantys, arba virsti save-naikinančiu kenkimu ir provokacijomis, nuo kurių ir komercinės įmonės ir socialinės grupės ginasi. Pateiksiu keletą pozityvių pavyzdžių, susijusių su kūrybinio ardymo tema, kai kas nors sunaikinama ir jo vietoje pasiūlomas socialinis arba komercinis projektas. Pavyzdžiui, Lietuvoje panaikinus požiūrį į „invalidus“, kaip menkaverčius ar beverčius ir išplėtojus nuostatą apie „neįgalius“, o vėliau ir tik tam tikrą „negalią turinčius“ (skaitykite J. Ruškaus negalės kritiką ir daugybės galių teoriją), buvo įgyvendinta kasdienybės revoliucija ir pakeistas santykis su disponavimu fizine ir psichine galia, protezavimu, aplinkos ir gyvenimo, darbo tempų keitimu, adaptavimu skirtingų charakterių ir galimybių asmenims. Šiandien šios psicho-fizinės kasdienybės revoliucijos tęsinį realizuoja pastangos ugdyti toleranciją individo biologinei „chimerizacijai“, t.y. taikiam santykiui su svetimkūniais, pakęsti žmogaus biotransformacijas. Apie tai Lietuvoje plačiai kalba filosofė A. Žukauskaitė. Socialinės kasdienybės revoliucijos skatina keisti darbo pradžia, pabaigą, tempą, darbo vietas, kurti pastovius ir laikinus tinklus, pritaikyti technologijas ir energetiką integruotam išsilaisvinimui. Integruotas išsilaisvinimas tai ir vaikų žaidimo kambariai ofisuose, ir maldos ar meditacijos vietos pasaulietinėse įstaigose, ir socialinių invazijų plėtra universitetuose.

Klasikinis liberalaus kūrybinio naikinimo pavyzdys yra turiningi konkurencijos skatinimo projektai ir veiksmai: atskiriant, skaidant gamintojus ir tiekėjus (dujų), kviečiant daugiau rinkos dalyvių (daugiau tinklų: degalinių, prekybos, mobiliojo ryšio), atsisakant pasenusios įrangos, programų, skatinant technologines inovacijas ir taip revoliucingai keičiant kasdienį vartojimą. Būtent liberalizmo idėjos paskatina ir kūrybinių industrijų sampratas, jų pozityvų aiškinimą, nekreipiant dėmesio į intelektualų pergyvenimus, esą didinamas meno masiškumas, platinamos klišės, trūksta gilaus individualizmo ar esmiško tragiškumo ... Tačiau tiesmukiškas principas: sukūriau, panaudojau, sugalvojau naują, o seną išmečiau, tai kartojant kas keleri metai, neramina žmogaus teisių gynėjus, turint omenyje, kad liberalūs gamybiniai santykiai vystosi nesuderintai su egzistuojančiais socialiniais ryšiais.  Galiausiai kūrybinis naikinimas atveria jau minėtą Žydrąjį okeaną, liberalizmo pasaką, kai kuri ir pinigai krinta į kišenes. Ši pasaka ignoruoja faktą, kad vartotojai, jų gebėjimas naudoti ir išmesti, paklusti ir žiaumoti yra riboti ir vieni ir tie patys. Net jei kūrybingai atplešiate visus nuo seno modelio televizorių ir pasiūlote „išmaniuosius ekranus“, tuo pačiu naikinate ir senuosius fabrikus, jų šeimas, pajamas ir todėl žydra spalva slepia dar didesnį kraujo sluoksnį. Ch. Kim ir R. Moborn pasaka apie bekraujį kapitalo perėmimą slepia „naikinimo“ tragedijas, bet ir tai, kad naujoji, žydroji pasaka išplėš iš socialinio gyvenimo būrį paauglių, kurie kitu atveju, galėjo išmokti „vaikščioti“. Socialinis kūrybinio naikinimo idėjos aklumas pribloškia.

Socialinės ir verslios kasdienybės revoliucijos kartais esmiškai prieštarauja vieni kitiems: didieji prekybos tinklai keičia vartojimą ir santykius bendruomenių viduje, kapitalo judėjimas ardo draugystės ratus, fabrikai ir naujos gamybos išplėšia žmones iš jų gyvenamosios vietos ir nepasiūlo adekvačios socialinės alternatyvos, nepaaiškina kaip nauji dinamiški klajūnai, migrantai, galėtų užtikrinti savo socialinį saugumą ir laimę. Visa tai didina psichologines įtampas ir generuoja XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios masinę ligą – depresiją. O socialiniai projektai siekia mažinti socialines atskirtis, integruoti, pavyzdžiui, trečiojo pasaulio ateivius, kelti jų savigarbą, ginti mišrias šeimas ir kultūros hibridizaciją, net jei tai yra našta verslui. Verslūs kūrybinio naikinimo atstovai tame gali nematyti jokio intereso, o, paskatinti nacionalistų dešiniųjų, kritikuoja multikultūralizmą, tautinę hibridizaciją ar bio-chimerizaciją.

Tačiau, kartais socialinis kairysis ar verslusis liberalų projektai sugula, bendrauja: kai komercinės organizacijos dalyviai yra jautrūs draugijai, pasitikėjimui bei atviri socialinei modernizacijai, o socialinės atskirties mažintojai remiasi naujausiomis technologijomis ir gamybos pažanga. Tada yra įgyvendinamos naujos socialinės galimybės verslo aplinkoje: atskiriamos rūkymo ir nerūkimo, triukšmo ir tylos zonos, sujungiamos darbo vietos ir virtuvės, kūrybinės erdvės ir poilsio patalpos, susitariama su kolektyvais ar profesinėmis sąjungomis dėl bendruomeniškai orientuoto darbo laiko ir tempo, kooperuoto pajamų paskirstymo.

Vis dėlto naujosios kairės, siekiančios kasdienybės revoliucijų, ir liberalių verslininkų, kviečiančių, kūrybiniam naikinimui, bendradarbiavimas nėra norma, o veikiau išimtys. Prievartiniu būdu į tinką orientuojamos galerijos, bibliotekos, teatrai, universitetai ...  kartais suvokia šią verslumo ir socialumo jungtį, tačiau dar dažniau ją keikia, pavadindami „keliu į vergovę“. Šiaip jau konservatyvių pažiūrų Prof. A. Jokubaitis savo pranešime „Apie universiteto prasmę“ perfrazuoja F.A. von Hayeko žodžius ir teigia: „ekonominio mąstymo padarymas universiteto gyvenimo pagrindu taip pat tampa keliu į vergovę“. Ir iš tiesų, kai bibliotekos, galerijos ar universiteto pagrindiniu matu tampa ne išugdytas viešumas, laisvė ir kūryba, o finansinis efektyvumas ir pardavimai, tada „artes liberales yra paverčiami artes serviles“. Tačiau ar socialinis dėmesingumas, viešumas ir verslumas kaip elgesio formos yra visai nesuderinami? Tradiciški konservatoriai ir posovietiniai socialdemokratai yra linkę saugoti vertybes ir kritikuoti „ekonomiką“, kaip nepakankamai filosofišką. Kažin ar daugelis ekonomistų sutiktų su tokia komercine „ekonomikos“ interpretacija. Tačiau bet kokiu atveju A. Jokubaitis kūrybinio socialinio ardymo neaptaria ir kasdienybės revoliucija universitete nėra nagrinėjama.

Itin dažnai, stereotipiškai išsigandus verslumo, siejamo su „neoliberalizmo“ mitiniu baubu, atmetamos ir socialinės kasdienybės revoliucijos idėjos. Atsisakant studijų ir rinkos integracijos, nenorima bendradarbiauti ir su nekomerciniais socialiniais partneriais, nevykdomos ir integracinės kitų kultūrų ar religijų programos, nesirūpinama šeimai ir tikėjimui palankaus universiteto ar kolegijos kūrimu.