Klasinis žvilgsnis į mokytojų streiką ir gruodžio 9 protestus Vilniuje. Kūrybinės klasės revoliucija.

Mano tezė: mokytojai ir dėstytojai yra vieni iš kūrybinės klasės atstovų ir jų pagrindinis priešas yra biurokratijos klasė. O partnerių tarp kitų klasių nėra, savi – tik kūrybinė klasė. Biurokratijos klasė yra linkusi bendradarbiauti su kapitalistais ir išnaudoti juos, kaip ir kitas klases, nusavindama savo reikmėms ir gerovei svetimą pridėtinį kapitalą: ir tradicinį, gamyklinį-rinkos, ir simbolinį-rinkos, sukurtą kūrybinės klasės. Tokiu būdu biurokratija kaip klasė, prisidengdama valstybės gerovės, saugumo ar kita retorika gyvena išnaudodama ne tik valstiečius ir darbininkus, bet ir apiplėšdama kapitalistus (kurie verčiami dalintis nusavinama pridėtine verte) ir kūrybinę klasę. Kad tai paaiškinčiau, truputis istorijos, įvadui. Politinių klasių teorija LT nėra populiari. Bandau ją aiškinti jau daug metų ir girdžiu tarp akademikų tik niurnėjimą, kad tai atgyvena. Klasikinė marksistinė klasių teorija (György Lukács) dažniausiai skiria valstiečių, darbininkų ir buržuazijos klases. Feodalai (bajorai, dvarininkai, cechų meistrai...) klasių neturėjo – tai buvo luominė santvarka. Didžioji prancūzų revoliucija (1789-1793) buvo luominė: prieš didikų ir Bažnyčios luomą. Bažnyčia iki šiol gyvena savo luomine nuostata. Biurokratija XIX amžiuje užgimsta kaip luomas (Rusijos imperijoje – činovnikai). Nei Marksas, nei Leninas ir net Lukács dar nemato juose klasės. Specialia politine klase jos nelaikė ir Maxas Weberis, vienas pirmųjų tyrinėjęs šį administracinį-politinį fenomeną ir apčiuopęs jos autonominius bruožus ir ypatingą, anoniminį, racionalumą, kuris imituoja mokslą viesiems vienodai primesdamas normatyvus. Ko gero pirmas apie naujos klasės gimimą pradeda kalbėti Levas Trockis (Преданная революция, 1936), kur klausia: „ar biurokratija nėra naujoji valdančioji klasė?“ ir atsako teigiamai, kad ji gimė ir tokia tampa.  Vėliau, dar aiškiau biurokratijos politinę klasę kaip tokią įvardija buvęs Josipo Broz Titio bendražygis, marksistas, komunistas revoliucionierius, paskui disidentas Milovan Djilas („Нова Класа“, London, 1957). Remadamasis Djilo tyrimais apie sovietinę biurokratiją kaip politinę klasė savo tyrimus ir knygą parašė disidentas Michailas Voslenskis (Номенклатура. London 1984). Biurokratijos vardai yra: nomenklatūra, valdininkija, administracija ir jos resursai, meritokratija, valstybės tarnautojai ir kita. Biurokratija pirmiausiai užgrobė viešumą ir ją pavertė savo kontrolės ir įtikinėjimo objektu. Ji viešumą susiejo su policiniu režimu ir augančia stebėjimo, kontrolės sistema, taip valdydama mases. Lietuvoje vadinamasis „specialistų“ valdymas reiškia iš esmės tik biurokratijos klasės įgalinimą, kai viešumos diskusija ir lenktynės besąlygiškai užleidžiamos vienos klasės interesams. Valstiečiai kaip visados liko akli biurokratijos klasės dominavimui, o policinė premjero savimonė apskritai yra imli šiam klasiniam prieraišumui. Pastebėsiu, kad kapitalizmas ir kūrybinės klasė skirtingai suvokia biurokratiją kaip savo kliūtį. Kapitalizmas taip pat norėtų atsikratyti anoniminės kontrolės ir „apiplėštos apiplėšimo“. „Ekspropriatorių ekspropriavimas“ – viena tų veiklų, kuria nuolatos užsiima biurokratija kartu prichvatizuodama visą viešąjį sektorių ir jį įvardydama savu. Tačiau kūrybinei klasei priklauso ne tik mokytojai, bet ir žurnalistai, medijų kūrėjai ir darbuotojai. Būtent jie šiandien kuria viešumą ir todėl viešumos klausimas tampa svarbiausiu. Viešuma, komunikacija sąlygoja tai, kaip mąsto mūsų protas. O šis viešasis protas yra giliai užkrėstas biurokratiniu virusu: įvairiomis normomis, procedūromis, anonimiškumu, bendrumu, vienmatiškumu. Valdininkijai itin svarbu išsaugoti viešumos kontrolę. Tuo tikslu, kaip visados, geriausia yra suskaidyti protestuojančius, privilegijuojant viernus ir nuskurdinant kitus. Todėl,  ar mokytojai patys nėra įkalinti iliuzijos: kad nuolaidų būtinai reikia prašyti iš biurokratijos klasės, o ne pačią šią klasę suvaržyti ir kalbėti ne tik savo, bet platesnės kūrybinės vardu: kultūros sferos darbuotojų? Manau labai svarbu, kad mokytojai nebebūtų laikomi „valstybės paslaugų tarnautojais“, kad jie būtų išskirti iš šios miglos, kad valdininkija pasimatytų visa, kaip klasė, o ne būtų pasislėpusi už mokytojų. Visuomeninė sutartis dėl mokesčių paskirstymo gali būti sudaryta ir mažinant biurokratijos kaip klasės įtaką ir didinant mokyklų ir universitetų kooperuotą savivaldą.

Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“.

Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“, režisierius Žilvinas Vingelis, Baltijos kamerinis operos teatras. Du kartus pažiūrėjau šį spektaklį, pačios pradžios ir po ilgesnio spektaklio tapsmo, o taip pat kelis kartus perskaičiau James Baldwino apsakymą „Sonio bliuzas“ šio rašytojo ir socialinio politinio kritiko, aktyvisto kūrybos ir veiklos kontekste. Ankstyvoji spektaklio versija man buvo kiek įkyri dėl muzikos, vaidybos, o 2018 gruodžio 5 versija jau daug labiau patiko: džiazo muzikantai įsijautę improvizavo, spektaklis ir aktoriai patyrė daugiau virsmų galiausiai atverdami daugiau drąsos vaizduojamajai aistrai. Tačiau mano žvilgsnis yra tarp Baldwino ir džiazo spektaklio: svarbu tai kas buvo rašytojo sakoma ir kas buvo režisieriaus ir aktoriaus girdima ir perteikiama. Bet kokiu atveju iš žiūrėtų „Sonio bliuzo“ pastatymų (skirtingų pjesių) Ž. Vingelio man pasirodė įdomiausias.

Norint suprasti Baldwino „Sonio bliuzas“ pravartu lygiagrečiai skaityti jo romaną "Džiovanio kambarys" ("Giovanni's Room", 1956). Priežastis yra paprasta: romane ir apsakyme dviejų pagrindinių veikėjų santykis ir emocinė raida yra analogiška. Pagrindiniai veikėjai yra vyrai, tik "Džiovanio kambaryje" abu yra homoseksualūs, o Sonio bliuze tai yra du broliai, be jokio gėjų santykio rodymo. Vis dėlto abu kūriniai yra apie vyrų meilę, tik kitokią. "Džiovanio kambario" protagonistas Davidas yra gana šaltas ir racionalus, savo jausmų bijantis amerikietis, o "Sonio bliuze" tokios charakteristikos priskiriamos protagonistui mokytojui iš Harlemo. Atitinkamai Džiovanis ir Sonis yra aistros vyrai, kuriai jie atsiveria ir kuri juos pražudo. Baldwinui, ką jis daug kartų pabrėžė, gyvenimo prasmė yra drąsa laisvai aistrai ir asmens išsivadavimas yra jo vidinės, egzistenciškai reikšmingos aistros išlaisvinimas. Aistra gali būti mokslui, religijai, meilei, kūrybiniam darbui, šeimai... tačiau ji yra pavergiama hegemoninių, norminių rėmų, išnaudojimo ir žeminimo praktikų. Pirmas žingsnis yra išsivaduoti iš tavyje sėdinčio siaubūno, kuris pats, savo noru naikina savo vidinį troškimą paklūsdamas išorinei tvarkai ir prievartai. Tačiau vienišiaus išsilaisvinimas, kaip rodo „Džiovanio kambarys“ ir „Sonio bliuzas“ veda prie susinaikinimo. Beje, apie tai byloja ir didžiosios klasikinės tragedijos, kur aistros pavergtas žmogus pražūna likimo sūkuriuose. Tik jų patarimas abejotinas: atsisakyti savo aistros, savo svajonės, gyvenimo prasmės. Baldwinas kalba priešingai: ne, reikia dar labiau įgalinti egzistencinį troškimą. Tačiau negali tapti laisvas vienas, tik kartu su draugu arba su pakeleiviais, su bičiuliais ir jų draugija. Kai tavo meilę girdi ir išdrįsta priimti kitas ir tas kitas yra įgalinamas savo aistrai, tada ir nušvinta tikrojo emocinio džiaugsmo įvykiai. Vis dėlto ir to nepakanka, ką liudija Baldwino vieši pasisakymai ir jo kova už afroamėrikiečių ir gėjų teises, už jų balsą. Griaunanti aistra negali būti išlaisvinta , ji dar turi išsivaduoti iš savo pačios negatyvumo: kaip afroamėrikiečiai turi išsivaduoti ir iš savo baltųjų demonizavimo, iš baltojo, kuris sėdi kiekviename juodaodyje ar iš homofobo, kuris tūno kiekviename gėjuje. Tačiau ir to nepakanka: reikia išlaisvinti baltuosius iš juose pasislėpusio „nigerio“, juk būtent baltieji ir yra „nigerio“, antisemitizmo įvaizdžių kūrėjai ir subjektai. Tik tada, kai baltieji bus išlaisvinti priimti kitą rasę, o homofobai – priimti kitą lytinę pasaulėjautą, bus pasiektas galutinis aistros įgalinimas. Džiovanis ir Sonis išsivaduoja patys ir tik pradeda laisvinti savo draugus, bando įgalinti jų aistrą. Tai tik pirma pradžia, dar toli iki draugų ir revoliucijos.

„Džiovanio kambarys“ kalba apie drąsą ir baimę gėjų meilei, apie jų apie apsisprendimą ir prisipažinimą. Pagrindiniai herojai yra baltieji ir romanas, išoriškai žvelgiant, nėra susietas nei su rasizmo, nei su gimtojo Baldwinui Harlemo temomis. Romano kontekstas: hyper maskuliniškumo dominavimas visose viešojo gyvenimo sferose įskaitant kiekvieno individo mąstymą: moterų ir vyrų, gėjų ir lesbiečių. Išvaduoti šį jausmą iš šios hegemonijos buvo sunku. Antra problema, kad tai kas išstumta – gėjų ir lesbiečių subkultūra užsidaro savyje ir sukuria savus prievartos ir pasitenkinimo dėsnius, įskaitant manipuliaciją aistra, vyrų prostituciją, empatijos stoką, vidinį nerimą ir baimę. Visi šie bruožai perteikti aiškinat protagonisto meilę gėjų baro barmenui Džiovaniui, kuris pats neretai uždarbiauja vyriška prostitucija ir kurį baro savininkas gėjus Giljomas linkęs išnaudoti. Istorija baigiasi tragedija: baro savininkas pasinaudoja Džiovanio maldavimu grąžinti jį į darbą, seksualiai jį išnaudoja, o po to vėl išmeta. Džiovanis, įsiutęs dėl dvigubo pažeminimo, užmuša Giljomą ir po to nuteisiamas mirti. O protagonistas, protingas gėjus, žiūri iš šalies, bijo savo meilės Džiovaniui, bando būti biseksualus, vaizduoja meilę moteriai, nors ir nesėkmingai. Todėl jo racionalus konformistinis požiūris ne tik nepadeda, bet ir traumuoja ir jį patį, ir Džiovanį, ir jo moteris. Analogišką istoriją stebime „Sonio bliuze“, mokytojas bijo savo meilės broliui, vengia empatijos ir tik priesaika motinai paskatina jį atsiverti brolio jausmams. O Sonis priešingai, pasineria į jausmų sūkurį, kuris sulieja jį su džiazo muzika, su juodųjų džiazo subkultūra, jis bando išlaisvinti savo jausmus ir padėti broliui jausti muziką, atverti emocijas. Ir nors istorija baigiasi blogai, Sonis už heroiną yra suimamas, tačiau yra ir didelė prošvaistė, kurią spektaklio režisierius ir aktoriai pabandė emocingai ir simboliškai išreikšti: spektaklio pabaigoje (atitinkamai, apsakymo pabaigoje) pasirodo tigru drabužiais (tigras – išlaisvintos aistros) persirengęs Sonis, kuris tiesiog laimingas siautėja su atsipalaidavusiu broliu. Tačiau tai tik pažadas, nes už baro durų yra įtraukus į nusikaltimus Harlemas, amerikoniškas rasizmas, baltųjų nepakanta ir afroamėrikiečiams, ir gėjams.  Tai ko nepapasakoja „Sonio bliuzas“ toliau pasakoja pats Baldwinas ypač savo politine veikla.

Baldwinas atviras juodaodis gėjus ir Harlemo, dar iki gėjų išsivadavimo, iki 1980. Šia prasme, jis vienišius herojus ir jaučia pirmiausia savo unikalią išsilaisvinimo istoriją - iki bet kokių kitų juodųjų gėjų išsivadavimų. Todėl visa ką jis rašo, dar labai asmeniška, dar tik įžengia į draugų ratą ir į politiką. Nėra ką kopijuoti, jis pirmas, kažkur kitur toks pat vienišas kovotojas už gėjų ir hipsterių teises Allenas Ginsbergas rašo poemą „Staugsmas“. Raoulio Pecko pilnametražis dokumentinis filmas „Aš ne jūsų negras“ ("Am Not Your Negro" (2016) padeda geriau suvokti to laiko (manu tinka ir šiai dienai) įgalinamos aistros filosofiją. Filmas yra politinio žanro ir remiasi Baldwino neužbaigta knyga „Atmink šiuos namus“ („Remember this house“). Dokumentalisto ir socialinio-politinio kritiko Pecko sritis yra dokumentiniai filmai apie laisvos įvairovės visuomenės tapsmą, tačiau jis toli nuo gėjų tematikos. Filme „Aš ne jūsų negras“ jis nagrinėja tik vieną diskriminaciją: rasistinę, kurios šaltinis yra baltųjų gerovė, jų ir jiems skirta demokratija, gerovės visuomenės mitas, baltųjų maloningumas ir humanizmas. Tačiau jis neaiškina antrojo diskriminacijos rato: nei lyties, nei religinės. Todėl apie tai, kodėl bėgo iš Harlemo ir JAV Baldwinas - pasakyta mažiau nei pusė, todėl ir aistra, kurią Baldwinas ragina ginti, įvardyta tik iš dalies. Panašiai kaip baltieji dėl savo gerovės slepia kasdienybės rasizmą, taip ir heteroseksuali gerovės vaizduotė slepia homofobiją. Tačiau tada meilė yra ne visa, kaip ir laisvė ne visa, o tik mažiau nei pusė. Peckas kuria garantuotos sėkmės filmą, juk kalbama apie kovos už rasinę lygybę didvyrius Medgarą Eversą, Malcolmą X, Martiną Lutherį Kingą – Baldwino bendražygius, jo draugus, kritusius nuo rasistų kulkų. Vis dėlto, kadangi pats Baldwinas kukliai savo vaidmenį nutyli, iš filmo jo rolė lieka iki galo nesuvokta. Peckas žūt būt laikosi demokratinio vairo ir seka Medgarą (edukacinė lygybė) ir Lutherį (teisinė lygybė), bet ne Malcolmą (kova už religinius skirtumus), ne Black Panters (kova pasipriešinant jėga) ir ne Baldwiną (ne tik rasinis, bet ir gėjų, galiausiai – aistros išlaisvinimas).

Ar Ž. Vingelio spektaklis mums padeda kitaip, aktualiai mums perskaityti Baldwino pjesę? Manau, netobulai, bet taip. Padeda tai, kad skamba improvizacinis džiazas ir muzikantai suvokia savo vaidmenį: žaisti tarp Herlemo istorijos ir Vilniaus, kad aktoriai galiausiai parodo būtinybę išlaisvinti savo jausmus vienas kartu su kitu. Juk be broliškumo empatijos, kažin ar galima kalbėti apie kokį kitą įgalinimą. Ir dar, Ž. Vingelis organizuoja viešas diskusijas po spektaklio (ne jis vienas tai Lietuvoje daro) ir tai pasitarnauja teatro įtraukimui į viešąją sferą. O be šio žingsnio teatras pasimeta vartojimo šiukšlyne ir reginių konkurencijoje ir menkai tebevykdo savo egzistencinę ir politinę funkciją.    

Haliucinuojantis Mindaugas lietuvio sąmonėje

Haliucinuojantis Mindaugas lietuvio sąmonėje

Apie režisieriaus Nikolo Darnstädto spektaklį “Mindaugas” Šiaulių dramos teatre

Spektaklio reklama įspėja, kad jis pastatytas ne visai pagal J. Marcinkevičiaus dramą. Kas tas “ne visai?”, kai platinamas bukletas skelbia: “Justinas Marcinkevičius, Nikolas Darnstädt “Mindaugas”? Kai tik patriotas, mokytojas ar šiaip patriotiškai nusiteikusi šeimyna pamato Marcinkevičius […] ir Mindaugas, tuoj pasiriša tautinę juostelę ir, patriotiškai iškėlę galvas, atsiveda paauglius istorijos pamokai. Vediniems tokios nuostatos spektaklyje tenka susidurti su savo pačių košmaru: kažkokiu šizofrenišku daugybės mindaugų, daugybėje Lietuvos sąmonių klyksmais. Ir nors spektaklio pradžioje matome pusplikius raguotus ilgapirščius monstrus tarsi besiveržiančius iš Platono olos, kaip iš šešėlių ir haliucinacijų karalystės, šio paaiškinimo daugelis žiūrovų nesuvokia. Dar daugiau, neretas šią sceną interpretuoja kaip laukinius lietuvius siekiančius Saulės, Utopijos.

Spektaklyje matome disocijuotą lietuviško nesąmoningumo Mindaugą. Kas jis? Kas iš jo yra daugybės (multiplicity) sąmonėje: moterų, vyrų, daugumoje Lietuvos gyventojų? Šios pusiau racionalios haliucinacijos budraujant yra tuo stipresnės, kuo labiau išpūstas yra karaliaus Mindaugo mitas ir kuo labiau jis tuščias. Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena parlamentinėje demokratinėje respublikoje, dar ir sukurtoje etniniu pagrindu, yra nesuvokiama, anachronistiška, ideologiškai begėdiška, traumuojanti naujas ir naujas kartas. Ar jis buvo baltarusis, rusas, ukrainietis? Taip ir nenujojo iki Baltijos jūros? Nebūtų šios šventės, šio didžiavimosi neaiškia šlove (ir dar kieno šlove?), nebūtų ir šio haliucinuojančio šnekėjimo. Tačiau Lietuvos valstybės menkutėlė ir išvėpusi propaganda žūt būt bando šnekėti mindaugišką tauškalą, kuris vėl ir vėl gimdo būdraujančių kliedesius. Ką reiškia ši tuščiagarbio pjedestalo šlovė, ši šventė (karalystės, imperijos, vienybės su Baltarusija, ko?) šiandienos nepritekliaus, išnaudojimo, ciniško kapitalistinio melo, migracijos, pabėgėlių, profesinių dramų kontekste? Spektaklis turėjo būti juokingas, tai beveik siurrealistinė komedija, tačiau Mindaugo mito, didžiosios istorinės fantazijos našta tokia didelė, kad nusimesti šią kuprą yra kančia, o kai kuriems ji įaugo į odą, ir ne juokas ją nusilupti. Salėje mačiau, kaip žmonės bijo juoktis, nors aktoriai labai stengėsi: vis ta mindauginės karalystės kupra.

Ką tas jaunas (statymo metu buvo vos 23 metų) Darnstädtas išmano apie mūsų didybę? Kadangi pats prisipažino, kad neišmano, ir net nebando, jis, padedamas darbščių lietuvaičių, ne tik skaitė Marcinkevičių ir istorikus, bet ir paėmė gausius interviu, ką žmonės šiandien galvoja apie Mindaugą karalių ir visa tai gerai išmaišė. Juk jei yra valstybinė karūnavimo diena, vienintelis karalius žmonėms turėtų būti svarbus. Pagaliau ką nuveikė, ką pasiekė lietuviški “propagandistai” ne vienerius metus plaunantys smegenis apie bočių, o gal ir mūsų, didybę? Iš interviu režisierius, jo komanda, išrinko įdomiausias, keisčiausias, emociškai įtaigiausias reakcijas ir jas integravo į Marcinkevičiaus pjesę, iš kurios liko tik kontūras, užuomina. O dekoracijos, siurrealistinės, kylančios iš sovietinės sąmonės reliktų ir popkultūrinių serialų, turėjo žmonių regėjimus dar labiau vizualizuoti, pabrėžti.  Interviu būdu buvo apčiuoptas trečiasis Mindaugas, šalia istorinio ir J. Marcinkevičiaus. Haliucinuojantis būdraujančios sąmonės karalius yra kolektyvinis, daugelio, ne tik vyrų, bet ir moterų. Štai kodėl spektaklyje Mindaugą kartais vaidina moterys -- dažnai kuri nors isteriška, klykianti, vadovaujanti ir imituojanti vyrišką mačo, seksistą ir kariūną. Vigmantas Butkus savo komentare spektakliui pastebėjo kad šiame spektaklyje “[...] visa jėga veikia daugsyk sustiprintas ir įvairiai modifikuotas vadinamasis susvetimėjimo arba atsiribojimo, atribojimo efektas („Verfremdungseffekt“), kurį maždaug XX a. viduryje teatre įteisino Bertoldas Brechtas”. Atribojimo, susvetinimo efekto, kaip ir Brechto teatro kalbos, žiūrovas nei išmano, nei apie jį girdėjo. Todėl poveikis yra visai ne karnavalinis, o geliantis sąmoningumo išviešinimas. Klykiančios moters mindaugiškas pavidalas žeidžia ir kartu juokina patriotiškų žiūrovų ir į „istorijos pamoką“ atvestų mokinių savimonę. Kaip draudžiamas heroinas: kartu šildo ir šaldo, sukelia meilę ir siaubą. Nežinojau net kur įdomiau žiūrėti: į sceną, ar į sustingusius iš siaubo ir dviprasmybės mindaugofilų profilius. Tačiau galima suprasti ir Darnstädtą. Moters sąmonėje tuštybės šmėkla - karalius iškyla lygiai taip pat dažnai kaip ir vyro galvoje. Mindaugas, į jų sąmonę veikiau atkeliavęs ir Marcinkevičiaus vizijų, nei iš istorijos, yra agresyvus ir nenuolankus pradas, manipuliatorius, per savųjų kaulus žengiantis valstybininkas. Tiesa, žiūrovui matyti tokį transgenderinį disocijuotą Mindaugą nelengva, nes kiekvienas nori jį pamatyti pilyse ar rūmuose, didingume intriguojant ir kovojant.

            Iš kliedinčio karališkumo sėklų išaugęs tuščiažiedis padaras šaukia savo meilę tėvynei, bet be žmonėms. Minduago karaliaus vizija, kaip ji išmokta, yra: stipri valstybė be silpnų žmonių. Nereikia nei vieno, tik karaliaus. Kaip rezultatas - migracija ir bėgimas iš namų, valdžios cinizmas ir romantiniai sentimentai nusavintiems pušynams. Mindaugo fantazmas su tuo yra tiesiogiai susijęs. Sąmonėje nėra istorinio laiko, o yra įvykiai, burbulai, kuriuos, kaip lemputes, galime pritraukti arčiau savęs ir juos pamatyti dabarties bėgsme. Todėl spektaklis yra antiistorinis. O antiistoriškumas laisvina nuo propagandos, kuri itin mėgsta didžiuosius pasakojimus ir iškiliuosius mitus. Antiistorija atveria nesąmoningumo labirintus, kur veikia specifiniai inversijų dėsniai, kai laikai ir erdvės susipainioja iki to, kad tampa vienas kito replikomis. Spektaklis naudojasi Davydo Lyncho kinematografiniais nesąmoningumo vaizdavimais, kurių rasime jo “Vidinėje imperijoje”. Tik lietuviška “vidinė karalystė” pripildyta ne istorinės romantikos, o dabarties staugsmo. Vidinė karalystė tai paslaptingi sąmonės koridorių labirintai, kur atvėrus duris išdygsta netikėtos asociacijos ir į kurias įkritę mes nebesusigaudome nei kuriame esame amžiuje, nei kokius klausimus sprendžiame. Gal būti todėl šalia mindaugiško kliedesio laikas nuo laiko nuskamba patriotiniai balsai ar net Sausio 13 aukų atminimas. Tokie viražai yra ir režisieriui, o dar labiau teatrui ir aktoriams, politiškai pavojingi, nes užkabini tai, kas yra labai aktualu ar šventa. Režisierius ir aktoriai spontanišką mindaugiško (ne)sąmoningumo raišką pavertė juoku, komedija (spektaklyje daugybė puikiu replikų, kaip antai “ligoninėje pas jį buvo tik viena ranka, bet jis trenkė man kita”). Todėl besijuokiant su raguotas ir uodeguotais monstrais nebežinai ar spektaklyje minimi Sausio 13 įvykiai ištariami iškilmingai ir su pagarba, yra tik raguotos Mortos (aktorius J. Bindokas) pokštas? Kas ta haliucinuojanti istorinė raguota Morta, karaliaus Mindaugo žmona, kad jai daryti verdiktą apie Sausio 13 aukas, tik ką išlindus iš kliedesių labirinto? Kita vertus tai yra tiesa: ta pati sąmonė, gimdanti moterišką Mindaugą, sprendžia ir Sausio 13 pamoką, ir tai būtina atminti. Pagaliau atsitolinimas yra būtinas, tačiau skausmingai neįmanomas ,kai dar kalbi apie gyvai atmenamus skaudžius įvykius.

Žiūrėjau spektaklį minint Atgaivos festivalio 30-metį. Atgaiva (teatro festivalis, laikraštis, politinės idėjos) siejama su Tautinio atgimimo pradžia 1988 metais. Tautinio atgimimo idealai buvo truputį kitokie nei kur kas radikalesnio politinio Sąjūdžio, o dvasia kitokia nei Roko maršų (Antis, BIX…).  Atgaivos ir Tautinio atgimimo pirmutinis siekinys buvo lietuvių kalbos išaukštinimas, reikalavimas ją padaryti  valstybine (vienas iš iniciatorių kalbininkas Kazimeras Župerka), o kitas buvo - gaivinti į dvasingumą ir laisvę šaukiančią literatūrą. Štai kodėl toks svarbus buvo, dabar jau kritikuojamas J. Marcinkevičius. Vienu iš Atgaivos ženklų tapo A. Škėmos grąžinimas į Lietuvos sceną (G. Padegimo “Žvakidė”, 1988 metai), ir V. Jasukaitytės “Žilvino” pastatymai. Man žiūrint Darnstädtao “Mindaugą” galvojosi, kad ir gerai, kad šio tautinio atgimimo srovė virsta kažkuo kitu, kad vietoje Škėmos “Baltos drobulės” dabar matome lietuvių šnekų ir refleksijų apie Mindaugą “liftus”. Etninė Lietuva bando įžengti į savo pasąmonės tamsumas, kurių epicentre sėdi “karalienė Mindaugas”, valdovė vyrišku balsu, transgenderinis Molochas.

Kai kurios Šiaulių miesto mokyklos užsisako šį spektaklį. Šį norą, gimstantį iš mokytojų nesusigaudymo, kur eina (mano, kad tai Marcinkevičius, kad tai istorinė pamoka) ir mokinių žiūrėjimo įvykį komentavo V. Butkus: “N. Darnstädtas parodė, tiksliau, jaunatviškai siautulingai bei žaismingai įvaizdino daugmaž tai, ką kultūriškai pajėgūs gimnazistai tyliai galvoja apie „Mindaugą“ ar panašius lietuvių klasikos kūrinius, bet bijo tai pasakyti, parašyti savo mokytojams. Mat edukacinė sistema pas mus, deja, kol kas daug labiau skatina ir aukštesniais balais „premijuoja“ interpretacines ribas ir baimes, o ne drąsą ar paprastą nuoširdumą.” Ir čia atsiveria dar viena plotmė, kurios Darnstädtas nespėjo pajuokti: „karalius“ gyvas švietimo sistemoje, ir rikiuoja savo gretas haliucinuojančiam mūšiui, kur mokiniui nelieka vietos drąsiai ir atsiskiriančiai, avangardinei ar postmoderniai interpretacijai, nelieka būdo  savo laikui ir dvasiai, nes jis jau užimtas šmėklų. Išsilaisvinti iš jų globos, vadinasi jas pamatyti ir atpažinti.