Banalusis protas ir egzistencinis įsikitinimas

Egzistencinius, bendravimo pasaulius, kuriuose kasdien gyvename, nuolatos įvaizdijame ir įkūnijame, t.y. įtikroviname ir suprantame. Jie nėra patys savaime: šios mūsų meilės, draugystės, pilietinis ryžtas ir nesibaigiančios diskusijos, kovos įniršis ir subtilūs samprotavimai, skonio jautimas ir estetinis džiaugsmas, tobulėjimas ir dvasios raida ... - jų pačių savaime nėra. Jie esti tik mūsų egzistencialiai reikšmingų, giliai prasmingų veiksmų, praktikų dėka ir tik tuo metu ... dėka viso pasiaukojimo, vargo, aimanų, kūrybos, apsisprendimo, kurie neatsiranda iš kitur, tik iš mūsų pačių, lygiai taip, kaip gimti, džiaugtis, juoktis, mylėti niekas kitas už mus negali. Tų egzistenciškai reikšmingų pasaulių, kuriuos galime įtikrovinti, yra labai daug. Jie išauga iš begalės istorinių tekstinių sąsajų (intertekstualumų), bendruomeninės atminties, iš mūsų fantazijos, tačiau ne bet kurie iš jų gali virsti kasdienybe. Filosofas Leibnizas yra pastebėjęs dėsningumą, kad įtikrovinti gali būti tik tie galimi pasauliai, kurie geriausiai dera su mus supančiais žmonėmis, jų santykiais, įstatymais, gamtos ir daiktų tvarka. Kartais bažnyčios, luomai, tautos, klasės, partijos, klanai siekia privilegijuoti kai kuriuos iš gyvenamųjų pasaulių: tik kai kurias mąstymo, svajojimo, apsisprendimo, vertinimo kryptis, griežtai draudžiant ar viešai smerkiant kitas.

Kiek skausmo ir dramos reikia įtikrovinti, apgyvendinti šalia mūsų draugiškai diskutuojant, pavyzdžiui, litvakų Lietuvą, lenkų Wilno, baltarusių litvinus, ilgaamžę nelietuviškai kalbėjusių Lietuvos miestų istoriją, dvarų kultūrą ir jų vizijas, pasaulio lietuvių daugiakalbius sambūrius, kitokias meiles ir draugystes, kitų pasaulio tautų kultūrinius sambūrius ... kiekvieno iš jų būtiškumas, trukmė, kūniškumas priklauso nuo daugelio dalykų: gyvos poezijos ir muzikos, bendravimo ratų ir jautraus girdėjimo, nesibaigiančio viešo pokalbio ir kūrybinės praktikos ... nuo jų gebėjimo susiderinti, susikalbėti su vienoje, labai mažoje pasaulio žemėje viešpataujančių etninių lietuvių. Jie taip pat yra alternatyva, itin reikšminga visam likusiam pasauliui, bet tik tada, kai patys bendraudami ir įtikrovindami kitumą, leisdami žmonėms įsikitinti, taps patys apčiuopiamesni, tikroviškesni, ne tik kaip vos girdimas aidas ar gandas.

Proto banalumas yra tai kas šiandien daugiausiai trukdo bendravimui ir įvairovės į(si)tikrovinimui. Jis ne tik pats nebegali išsiskleisti, keisti savo raidos trajektorijų, derėti su kitų balsais, bet ir naikina bet kurias potencijas, gelmes, alternatyvas. Lenkiškas, lietuviškas, rusiškas, baltarusiškas ... globalus, banalus protas, išsekusi vaizduotė yra glamūriškai prasčiokiška. Tai ne pavergęs nuo darbų ir gyvenimo vargo bei skausmo valstietiškas protas, o spektakliška, laikraštinė tuštybė. Juokinga, kai ji gina savo teises į globalinį Niekalą ir tuo pačiu smerkia lenkišką ar rusišką aukštąją poeziją, muziką, dramaturgiją ... Kai prieinamoje spaudoje banalusis protas sutartinai reikalauja nedalinti pasaulio lietuviams pilietybės supranti globalaus idiotizmo ir godumo paradoksą: patys seniai netekę tapatybės, virtę pigių muilo operų ir prekybos centrų vartotojais draudžia grįžti į savo vaizduotės Lietuvą apsišvietusių išeivių vaikams, ir tik todėl, kad jie tą Niekalą linksniuoja ir kirčiuoja kiek kitaip.   
Marinos Cvetajevos 1935 metais  Paryžiuje parašytas eilėraštis „Laikraščių skaitytojai“ prasideda metro laikraščių skaitytojų – informacinės gumos kramtytojų - vaizdu. Ji pastebi, kad laikraštinis žmogus netenka savo būtiškų bruožų: „Kas – skaitytojas? Senis? Atletas? / Kareivis? – Nei bruožų, nei veidų, / Nei metų. Skeletas – jei nėra / Veido: laikraščio puslapis!“  . Tą patį galėtume šiandien pasakyti ir apie televizoriaus Niekalo žiūrovą ar radijo banalybių klausytoją. Jis netenka savo asmeninių bruožų ir nemato kitų gyvenimų aplink, o yra pasinėręs į manipuliuojantį juo informacinį srautą, į ne savo, o į nežinia kieno gaminamą gyvenimą. Sekdami puikiai Cvetajevos dvasią atitinkantį Herberto Marcuzės kūrinį Vienmatis žmogus, rasime jo samprotavimus, kaip reginių ir informacinė visuomenė subanalina protą. Banalusis protas yra ne šiaip pavergtasis, kaip kad manė Friedrich A. von Hayek. Banalybių protas, sekdamas reginių serijomis, nebesugeba pats nei vaizduotis, nei spręsti, nei patirti. Bedantis, bejėgis nuo pat gimimo, pabaisiškai susiraukšlėjęs ir susenęs nuo pat pirmo prisilietimo prie Niekalo mašinų, jis yra itin paviršutiniškas. Jo atžvilgiu tikrovė ir dirbtinai pašalinama ir jis pats ją isteriškai šalina, pajutęs, kad pamatys savo veidą pakėlus banalybių miglos skraistę. Šiam, isteriškai besipriešinančiam pokyčiams Niekalo vartotojui nebegali padėti jokia socialinė-politinė, laisvinanti kritika. Jie patys pasirinko būti blizgančiomis Niekio (pritariant A. Šliogeriui) dulkėmis.

Ši banalybė persmelkia didžiąsias partijas, liberalus, kurie nebežino savo istorijos, savo laisvinančios individualistinės potencijos; socialistus, kurie praranda savo agitacinę proletariško solidarumo galią; konservatorius, kurių globojama tradicija ir šeima ištyžta pigiuose serialuose, o vertybės virsta piniginėmis vertėmis ... Niekalo žemėje bet kas gali sukurti bet kokį kitą menamai politinį sąjūdį, juk banalybės vartojimas remiasi tuščiu vieno niekalo keitimu kitu. Jų žvilgsnis, klausa neišlaiko sudėtingesnės muzikos, ilgesnio samprotavimo, priesaikos ar pasiryžimo. Banalėjimas žengia koja į koją su renginių, visuomenės spektaklio (G. Debord) tuštybe ir laikraštinių-televizinių žmonių mąstymo, jausmų pakeistinumu.

Banalusis, išsekęs protas imituoja demokratinius rinkimus, viešas diskusijas, skandalus ... tuštybės naujienas, nors atsakingai rinkti nebesugeba ne tik daugelis piliečių, bet ir partijų nariai ... Mašinos gaminančios blizgančią tuštumą sukuria situaciją, kai bet kas prabudęs nuo snaudulio, vien tik remdamasis savo banaliu protu gali skelbtis gelbėtoju, mesiju, teisingumo įsikūnijimu. Už jų vis tiek nėra istorijos, nėra jos tekstų, nėra skonio ir ryžto, nėra pasiaukojimo naujajam, laisvajam kūriniui. Jiems nebereikia ilgą laiką plėtoti estetinį skonį, jį pakeičia kasdieninis vulgarumas; nereikia argumentų logikos, ją pakeičia vieša emocinė isterija; atsisakoma istorijos žinių, jas užgožia geistini mitai; pašalinamas diplomatijos menas, jį užgožia įsižeidusiojo pozos ir administraciniai potvarkiai. Viešasis racionalumas, kuris buvo deleguotas biurokratijai ir jos pasisavintas, sulietas su įstatymais ir normomis, tik dar labiau skatina banalėjimą ir savo pilietinio gyvenimo išsekimą, jo netekimą.

Toliau tame pat eilėraštyje „Laikraščių skaitytojai“ Cvetajeva pastebi  „Kuo nėšini prieš Paskutinį teismą / Stosite: į šviesą! / Minučių grobstytojai, / Laikraščių skaitytojai!“  . Argumentas apie Paskutinįjį teismą yra ypač svarbus: juk būsime teisiami už savo poelgius ir atgailą, ne už svetimų spektaklių rijimą.  Dantė tokiems beveik negyvenusiems asmenims skyrė vietos tik Pragaro prieangio dulkėse, apie kurių likimą Dantė klausia Vergilijaus:

Ir skamba visas oras raudomis,
Kurios netildamos tolydžio skraido
Tarytum smėlio drumstas sūkurys.
[...]
"Tokia yra dalia menkų širdžių, -
Atsakė jis, - kurios nėra regėję
Nei paniekos, nei laurų išdidžių
[...]
Šviesus dangus išvarė juos kaipmat;
Kad nesidžiaugtų pasmerktosios vėlės,
Nepriima jų pragaras taip pat“. (Dantė, Pragaras,  III giesmė).

Dantė kalba apie tai, kad šitos, aiškaus sprendimo, dorybės ar nuodėmės neturinčios vėlės yra ne tik neatmenamos Žemėje, bet nepriimamos nei Danguje, nei Pragare. Dantė ir Vergilijus, norėdami pamatyti banaliąsias sielas, tik girdi jas, verkiančias ir aimanuojančias, bet nemato. Jas perskrodžia žvilgsnis, neužkliūdamas ir nerasdamas nei vardo, nei veido. Ar gali būti menkiau, jei Dievo buvo duotas gyvenimas, jei asmenybė turėjo išsiskleisti, jei jos klostėse buvo paslėpta Visata, o jūs negyvenote, nebuvote, tik stebėjote svetimas dramas, kitų kovas, svetimą protą?

Tai, ką rašo Cvetajeva iš dalies atitinka tai, ką vadinu pakeistiniu mąstymu: svetimų argumentų, sprendimų sekimą, neutralų vartojimą, akimis, ausimis. Svetimo samprotavimo atkartojimas gali būti ikirefleksyvus, kaip ir svetimo sprendimo patvirtinimas, pritarimas, taip pat gali apsieiti be refleksyvaus sąmoningumo. Juos šiandien atstoja vartotojiški sprendimų pasiūlymai, bet ne galimybė patiems spręsti. Niekalo vartotojai, tuštybių fanai dažniausiai vengia tokio sprendimo bėgdami nuo galimos klaidos, nuo akistatos su veidrodžiu, nuo nuostabos, kad yra netekę kūrybingumo, savitumo, gyvenimo .... Laikraštinis žmogus yra tas, kuris nebeturi savo patirties, ją suspendavo iki minimumo, iki visiško akių užvėrimo nuo buvimo-kartu, nuo galimybės klysti ir daryti nuodėmes, sukilti, dramatiškai pakeisti savo ir kitų gyvenimo kryptį, įsikitinti.

Sąmoningas, kartais klaidingas ar net pražūtingas alternatyvų kūrimas ir įgyvendinimas yra kelias į pragarą ir rojų, tai teisė turėti veidą kančiai ar palaimai. Tokiems žmonėms, visados, nepasisekus vienai gyvenimo ir tapatybės trajektorijai, patyrus, kad aplinkinių pasirinkimas yra nepriimtinas, visados išlieka kita vizija, kitas galimas pasaulis, kurį dar reikia įkūnyti, įtikrovinti, paversti bendravimu ir kasdienybės praktika, pačiam įsikitinti.

Vaizdakalių ir lyderių tuštybė šalia avangardinės meistrystės

Ta tema kalbėta labai daug, nuo Platono Valstybės iki W. M. Thackeray Tuštybės mugės ir L. Buñuel‘io filmo Buržuazijos spindesys ir skurdas, iki mano paties knygos Po pono ir tarno… Nors šia tema itin kritiškai rašė dešimtys garsiausių filosofų, valstybės veikėjų, tačiau tuštybės fabrikai veikia kaip veikę: susiliedami su kūrybinėmis industrijomis, šiuolaikinėmis madomis, pasidabindami naujomis žvaigždėmis, besipuikuodami pelnu ir užgrobtomis sielomis, pažabotu mąstymu, nususintais jausmais. Šis tuštybės gausmas pasireiškia visur kur: nuo aimanų, kankinančių dievų ausis, iki pigaus malonumo, susiliejančio su kičine liaudies meno stilizacija ar popsiniais bumčikais.

Kur slypi ši industrinė olos šešėlių sėkmė? Platono požiūriu ji kyla iš meno gebėjime kurti „malonumą ir sielvartą“ (Platonas, Valstybė, 607d). Jis vienas pirmųjų pastebėjo, kad nuolatinis, ciklinis malonumo ir sielvarto dainavimas, rodymas, vaizdavimas, galiausiai, yra dvasinio nuosmukio ženklas. Ar tame sadomazochistiniame tautiniame godojime slypi kokia nors meno kūrinio prigimtis, apie kurią skirtingai samprotavo F. Nietzsche, M. Heideggeris, T. Adorno? Ar tai dar menas?

Tačiau ne tik pigaus malonumo ir dar pigesnės kančios kultūra, prastai stilizuoto ir niekada neegzistavusios liaudies meno viešos reprezentacijos, nesibaigiantys savęs kaip visų laikų aukos vaizdavimai, itin pigi ir menkavertė populiarioji kultūra, bet ir sustabarėję, nieko naujo neįkvepiantys meno akademikai yra tie, kurie skelbdami kuriantys meną, kvailina, mezga dvasios pančius, nususina vaizduotę. Ar tai, ką jie daro yra menas? O jei tai, tai koks jis? Ar sekant Heideggeriu, galima į šias tariamybes žiūrint rimtai kalbėti apie poezijos ir tiesos, arba esmės išviešinimą. Apie tai daug kalbėjo ir Gadameris, Maceina, manę, kad tikrasis menas, poezija atskleidžia medžiagoje tvarias, bet paslėptas tiesas. Tačiau dauguma minėtų mąstytojų gana  atokiai laikėsi ne tik populiariųjų renginių ir vaizdų, bet ir savo laiko nekomercinio, avangardinio, rizikuojančio ir ties buvimo riba stovinčio meno.

Taigi, mažų mažiausiai galime kalbėti apie tris meno kūrinio kokybes: būti populiariosios nuomonės reiškėju, klasikiniu būdu liudyti tariamas amžinąsias tiesas, ar ties rizikos riba plėsti ir keisti mūsų kultūrą ir civilizaciją. Pirmieji du būdai: dogmos ir populizmas puikiai tarpusavyje sugyvena oponuodami vienas kitam ir sukurdami iliuzinius tikrovės polius, esą visa kita yra tarp jų. Tarp išpuoselėto ir beveik niekam neįdomaus akademizmo ir pigių, patrauklių tuštybės vaizdų. Pusiau gyvas, nususintas akademinis, tradicinis menas, susijusi poezija, muzika, tapyba, kuriais mintame mokyklose, akademijose, universitetuose ir filharmonijose, yra būdas parodyti aukščiausias sielvarto ir formos gaidas. Šis nuolatinis stilingas, gerai subalansuotas requiem oponuoja pigiam popkultūriniam malonumui ir draudžia ar net naikina naujas tikroves kuriantį, rizikingą, avangardinį meną: tapyboje, naujosiose medijose, muzikoje, kine ...

Mūsų politinės tikrovės vulgarumas, politikų reikalavimas išsaugoti arba formą, arba kančią, kitoje vietoje kompensuojamas vulgaraus ir pigiausio popso ir malonumo. Toks pasaulis ne tik negali sukurti nieko naujo, bet ir patirti tai, ką kiti sukuria originalaus. Pataikavimai sielvartui ir malonumui – yra klystkeliai, apie kuriuos prakalbo dar Platonas. Iš dalies šiai temai Platonas skyrė savo Valstybės dešimtąją, paskutinę, knygą (skyrių). Žinoma, populiariajai viešumai argumentai, teikiami Platono vadu, nėra įtikinami dėl daugelio dalykų: esą jis gynė militaristinę valstybę, vystė totalitarinį mąstymą, išaukštino gerovės idėjų realumą, pateisino vergovę ir patriarchalizmą. Tačiau visos šios neigiamos charakteristikos yra „ne į temą“, jos skirtos glianciniams sensacijų žurnalams, o  ne diskusijai apie mėgdžiojimo vaidmenį valstybės reikaluose. Ir jau vien todėl, kad jis vienas pirmųjų taip aiškiai ir vaizdingai kritikuoja nuomonių ir stabų pasaulį, susieja mėgdžiojimo kritiką su gyvenimu atspindžių oloje, verta su juo diskutuoti.

Platonas kalba apie keistą, absoliutų kūrėją, kurį apibūdina „nuostabaus meistro“ vardu:

„-Palauk, tu dar labiau nustebsi: šitas meistras ne tik sugeba pagaminti įvairius daiktus, jis sukuria visa, kas auga iš žemės, visas gyvas būtybes, taip pat ir patį save, be to, dar ir žemę, dangų, dievus ir visa tai, kas yra danguje ir kas yra Hade, po žeme“ (Platonas, Valdovas, 596c).

Nenoriu dabar leistis į Valdovo vertimo ypatybes susijusias siu demiurgo, despoto ir kratos (galios) vardais ir meistro vardo kilme, nors meistro vardo demiurgiška kilmė ir sąsajos su žmogumi yra labai reikšmingos. Tačiau, naudodamiesi, lotyniškais ir vokiškais graikų idėjos vertimais, kuriais rėmėsi ir J. Dumčius (išvertęs į lietuvių kalbą Valstybę) paklauskime, kas tas didysis meistras, kuriam būdinga pati meistrystės esmė? Galima manyti, kad tai ypatingas, išsiskiriantis iš visų kitų Dievas – absoliutus visų idėjų bei savo būties demiurgas. Iš jo veiksmų kyla visos kitos meistrystės. Demiurgas sukuria daiktus pačius savaime, tiksliau jų idėjas, kurių būtis yra esminga. Pavyzdžiu, aukščiausias meistras sukuria lovos idėją, t.y. vienintelę lovą savaime. Visi kiti ją mėgdžioja: pirmiausiai amatininkai, o paskui ir amatininkus kopijuojantys dailininkai. Tokiu atveju dailininkai, poetai, vaizdakaliai užimą paskutinę, menkiausią vietą naudingų veiklų sąraše. Tačiau, tas, kuris kuria pačias idėjas, būties savaime pagrindus, laikomas aukščiausiu meistru. Prasčiausiais ir nereikšmingiausiais valstybei menais Platonas laiko dailę ir poeziją. Kodėl? Tik tuo atveju, kai jie yra tik blizgantys bekraujai veidrodžiai, kai jie kuria iliuzijas, bet ne tada, kai jie yra naudingi valstybei, ne tada, kai gieda himnus, šlovina valdovus, ugdo dorybes ar kuria naują pasaulį.

 Platonas daikų (ne būties) atžvilgiu išskiria tokias meistrystės formas:

„-Kiekvieno daikto atžvilgiu yra trys menai – menas juo naudotis, menas jį gaminti ir menas jį pamėgdžioti.“ (Platonas, Valdovas 601 d).

Tačiau, diskutuodamas kas yra kas, Platonas pastebi, kad fleitininkas, kuris naudojasi muzikos instrumentu yra aukščiau nei amatininkas, nors grodamas tik imituoja gyvenimo jausmus. Taip atsitinka, nes meistras tik gamina fleitą, o muzikas ją valdo ir iššaukia mūsų jausmus, įkvepia ar numaldo aistras. Kitaip tariant, meistrai, kurie imituoja tikrovę ir tapo vaizdus ne visada yra blogesni už amatininkus, o gali juos ir pralenkti savo svarba, bet tik ne tada, kai gamina malonius ar sielvartingus tikrovės atvaizdus.

Platonas meistrystę naudotis praktiniais sumetimais laiko geriausiu sprendimu, o išskiria meną valdyti visų labui. Lyderiavimas, arba viešas spektakliškumas, menkiausia iš aktorystės rūšių, yra prastas didžiųjų imitavimas, svetimų kaukių nešiojimas. Šis menas, sekant Platono logika, turėtų būti priskirtas žemiausiai iš meistrystės pakopų, kenksminga, išpaikinančia veikla ir turi būti išvytas iš valstybės. Dora valstybė neturėtų įsileisti apsimetėlių, vaizduotojų lyderių. Iš tiesų jiems tinka Platono pastaba:

„-Atrodo šiuo atžvilgiu mes visiškai sutarėme: pamėgdžiotojai neturi deramo supratimo apie tai, ką jie vaizduoja [...]“ (Platonas, Valstybė 602 b) ... „-Aiškus dalykas, kad poetas pamėgdžiotojas iš prigimties neturi nieko bendra su protinguoju sielos pradu [...]“ (Platonas, Valstybė 605a).

Tačiau, kai kuriuos iš dailininkų ir poetų Platonas vis dėlto prilygina amatininkams. Jie yra dorybių įtikinėtojai ir ugdytojai, tą ką šiandien laikytume edukacine arba propagandine meno funkcija:

„-Sutik, kad Homeras yra didžiausias poetas ir pirmasis tarp tragedijų kūrėjų, bet žinok, kad iš poezijos į mūsų valstybę, reikia įsileisti tik himnus dievams ir panegirikas žymiems žmonėms;“ (Platonas, Valstybė 607).

Kitur jis siūlo šią edukacinę, propagandinę, religinę įtikinėjimo veiklą vykdyti proza, pasakojimais, t.y. kas arčiau filosofijos ar politikos. Bet man šiuo atveju svarbu atskirti paprastus spektaklio, vaizdavimo, tuščio imitavimo, reklamos ir lyderystės veiksmus nuo doros amatininkystės. Socialinė inžinerija, dorovės ir religinės idėjos, santvarką palaikančios programos nėra priskirtini paskutiniajam tuštybės ratui. Toks menas – šlovinti dievus ir rašyti panegirikas valdovams ir valstybei nėra iš maloniausių ir daugiausiai kuo gali būti – amatu, tokiu pat, kaip gaminti lovas ar fleitas. Propagandinio meno, įvairių socialinės reklamos projektų, pagalbos švenčiant  valstybės ar religines šventes neverta lyginti su tuštybės gamintojais, o prilyginti meistriškiems darbininkams. Vis dėlto, tai nėra nei tas menas, kuris yra valdymas, organizavimas, žadinimas veiklai, nei tas menas, kuris atveria naujus būties horizontus ar kuria alternatyvius pasaulius.

Tačiau, prisiminkime vėlesnius Platono kritikus, pradedant Aristoteliu, ar viduramžių nominalistais, pavyzdžiui, Williamu Ockhamu, kuris abejojo idėjų realiu egzistavimu. Jais remiantis, galima oponuoti Platonui: žymiausi menininkai įkūnija, įgyvendina ir taip išskleidžia arčiausiai Dievo esančias idėjas. Dar daugiau, šiandien, sekdamas Jurgeno Habermaso viešo komunikacinio veiksmo teorija, pridurčiau: kai kurie iš menininkų sugeba išviešinti mūsų visų bendravimu sukurtas, įgalintas būti, idėjas, reikšmingiausius būties švyturius. Be šio išviešinimo, idėjos neįgauna pakankamos reikšmės ir svarbos virsti ypatingomis dorybėmis, pilietiniais idealais, valstybės santvarka, būti suderintais su mūsų siekiniais ir taip virsti tikrove. Todėl dalis dailininkų ir poetų vykdo šią aukščiausiojo meistro funkciją: kuria idėjas, save pačius, dievus, moralę, mūsų Rojų ir Pragarą. Iš jų rizikingos ir avangardinės veiklos kyla mūsų aukščiausia, laisviausia būtis; iš jos srūva kultūra ir civilizacija. Jie vykdo demiurginę būties veiklą, o ne kuria propagandą ir panegiriką, kas taip pat nėra labai blogai, lyginant su visiškos tuštybės ir spektaklių gamyba.

Kaip atskirti kupiną būties meną nuo tuštybės apologetų, nuo begalybės kas dieną protą naikinančių vaizduotojų, kurie neverti net propagandos ar socialinės inžinerijos vardo? Paprastai šie tuštybės pardavėjai nekviečiami net į rūmus būti dvaro dainiais. Tačiau spektaklių ir tuštybių gamintojai yra reikalingi miniai, minios demokratijai. O norėdami už savo tuščiakalystę gauti duonos žiauberę yra pasirengę trumpai tarnauti tokiems pat tariamiems lyderiams, kurie neturi nieko bendra su visuomenės savivalda ar valstybės valdymu. Štai puiki kompanija: puošnios lyderystės ir valdymo kaliausės ir tuščiakalbiai minios audrintojai. Visi jie yra būties, kultūros, civilizacijos pakraščiuose, jie – purvinas mūsų paviršutiniškumo veidrodis.

Universitetai, šios didžiosios kanonų saugotojos ir kalyklos, vien jau savo rūstumu skatina gatvės margumą ir tuštybę. Nei viena, nei kita nepalieka vietos rizikingam, ties niekio ir būties riba balansuojančiam menui, žengiančiam patyrimo ir suvokimo ašmenimis. Pasibaisėjimas, kurį sukelia šiuolaikinė eksperimentinė kūryba skatina akademinius dogmatikus ir gatvės populistus vienodai nekęsti viso, kas yra iš tiesų nauja, pažangu, netikėta, kas neduota tiesiogiai suprasti, kas nekyla nei iš malonumo, nei iš sielvarto... O juk būtent šis menas dar gaivina iš išorės jau sužiedėjusią, o viduje pūvančią mūsų gyvenimo duoną.