Lietuvos švietimo sistema vis labiau vystosi pagal neoliberalizmo
klasikinę kreivę: augant pasiekimų ir išskirtinės pažangos kultui, daugėja
atsilikusių mokyklų, byrančių universitetų, auga mažesnių galimybių arba
didesnės atskirties visuomenės grupės. Nemanau, kad tai yra Didžiojo
pasitraukimo iš Lietuvos priežastis (būtų demagogiška ir populistiška tai
teigti apie sudėtingą procesą), bet reiškiniai yra tarpusavyje susiję.
Atsilikėliai galiausiai yra priskiriami „gyviems lavonams“(sekant Delfi
išplatinta metafora), taip dar ciniškai skatinant atskirties didėjimą. Naujoji
atskirtis yra nelygybė siekiant pažangos. Ji atrodo taip: augant šansams ir
pažangai vienų, smarkiai mažėja galimybės ir realūs pasiekimai kitų. Dėl šios
priežasties, ilgainiui, pradeda augti pirmiau, vidinė kolonizacija, kai
pažangieji "tėvai" imasi vadovauti "atsilikusiais
"vaikais", o vėliau, kaip atsakas tokiam žeminimui, kaip
pasipriešinimas pradeda augti ne tik emigracija, bet ir ciniška savęs
barbarizacija, kurios ryškėja populistinio protofašizmo nuotaikos.
Atsilikimą lemia daugelis priežasčių: kad tu ne sostinėje, kad
rajonuose nebeliko vaikų (demografinis mažėjimas), kad savivaldybė ir valstybė
nebeturi savo įstaigoms pinigų, kad švietimo įstaigų administracija nepažangi,
kad neremia reikalingų partijų, kad klesti senosios, nepažangios, kartos
solidarumas ... Nesvarbu, koks yra atsilikimą lemiančių priežasčių rinkinys.
Faktas yra tas, kad pamažu šios institucijos, o su jais vaikai, studentai ir
regionai yra įtraukiami į augančios atskirties ratus, sekinimo procesus, į
nykimą ir socialinę-kultūrinę eroziją. Taip iš pakraščių dūla ir yra valstybė.
Ji nyksta ir kitaip: išretėja dėl išvykimo, susensta ir byra. Tačiau atskirtis
yra sudėtinė didžiojo nyksmo dalis, o atskirties pagrindas - panieka, orumo
žeminimas, lygių galimybių nebuvimas, įtraukties mechanizmų stoka arba jų
neveikimas. Tai, kad įvairūs socialinės atskirties procesai veikia Lietuvos
visuomenę žinoma ir diskutuojama seniai. Netgi yra kuriamos įvairios susijusios
programos: įvairių vaikų namų ir internatų mažinimo ir įtraukimo į šeimas,
neįgaliųjų integracijos, smurto mažinimo mokyklose, kai kurie regionų paramos
projektai ... Tačiau visi matome - to nepakanka ir atskirties socialiniai,
politiniai, ekonominiai, kultūriniai mechanizmai veikia žymiai galingiau nei
silpnos įgalinimo ir įtraukimo, lygių pažangos galimybių pastangos.
Daugelis Lietuvos mokslininkų lietuvišką socialinę-politinę sistemą
apibūdina kaip neoliberalią su gausiu ir besiplečiančių valstybės aparatu:
Vytautas Rubavičius, Skaidra Trilupaitytė, Andrius Bielskis, Kasparas Pocius ir
kiti. Neoliberalizmas nereiškia laisvos rinkos ir todėl, kai girdime
kraštutinių liberalų aimanavimą, kad Lietuvoje rinka, taip pat ir švietimo,
nėra laisva ir kad tenka ilgai dirbti ir atidavinėti duoklę valstybei,
susidarome klaidingą nuomonę, kad nėra ir neoliberalizmo. Tačiau situacija yra
priešinga, laisvos konkurencijos suvaržymas naujojo monopolizmo priemonėmis tik
slepia priešingą tendenciją: šiuolaikinės didžiosios korporacijos ir
įtakingiausios įstaigos yra linkusios suaugti su valstybe ir kurti naują
santvarką ir ideologiją. Mokestinė nelaisvė, kurią kartais taip pabrėžia
Laisvosios rinkos institutas, yra paslėpta duoklė valdininkams už
privilegijuotą teisę įtakoti pažangą ir pasiekimų klasifikacijas.
Neoliberalizmas reiškia: didžiųjų korporacijų, įskaitant didžiuosius
universitetus, ir valdininkijos augančią sanglaudą, finansinių ir kitokių
konkurencinių pasiekimų kultą ir biurokratų skaičiaus augimą. Iš čia kyla ir
individalių subjektų motyvacija: dirbti didžiausiosiose korporacijose, gauti
valstybės užsakymus, įsilieti į valdininkų armiją ir tai laikoma protingu
gyvenimo būdu. O kas į jį neįtraukiamas - pakliūna į antrarūšių fabrikus ir į
atskirties ratus. Kaip atsakas, kas diena reklamuojami pasiekimai, pažangos
spektakliai po kurio laiko sukuria „apačios cinizmą“ - nepakantą valstybės
kviečiamai modernizacijai ir plėtrai. Barbariškasis cinizmas yra atsakas
neoliberalizmo pasiekimų kultui. Ir tai, ilgainiui, populistinio proto-fašizmo
pavidalu grįžta kaip bumerangas. O tai,
kad pažangos klasė bando atsipirkti pašalpų skyrimu barbarizuojamai daugumai
anaiptol nerodo nei bendradarbiavimo, nei pagarbos ir orumo. Pačios savaime
šelpimo programos nuolatos pabrėžia asmens pažeminimą, todėl apgaudinėti
gaunant pašalpas, ciniškai meluoti - yra ciniško ir barbariško atsako būdas.
Šios ciniškosios barbariizacijos nuotakos skverbiasi į "atsilikusiųjų"
mokyklas ir kolegijas, į visuomenės grupes taip žadant ir ateityje populistinio
protofašizmo grėsmę valstybei.
Tarptautinės naujosios kairės, jų skėtinės organizacijos ir
autonomizmo idealai, mažai ką bendro turi su klasikiniu marksistiniu socializmu
ir proletariato diktatūros idėja, o daugiau kalba apie lygias galimybes ir
įgalinimą, įtraukimą, daugybės skirtingų grupių kooperaciją. Lietuvos
socialdemokratija yra pakankamai toli tarptautinės naujosios kairės idealų ir
saviorganizacijos principų ir su dideliu atsargumu, nes skausmu žiūri į
įvairias įtraukties ir įgalinimo programas, ypatingai, kai tam pasiekti
reikalinga pozityvi diskriminacija. Tačiau tokių socialiai irstančių ir
griūvančių šalių kaip Lietuva atstatymui, įgalinimui rinkos mechanizmai yra
netinkami. Būtina imtis socialinių ir kultūrinių įgalinimo veiksmų, reikalui
esant taikant pozityvios diskriminacijos priemones.
Socialinio teisingumo švietimo srityje idėja yra paprasta: kiekvienas
turi turėti realias lygias galimybes lavintis ir siekti pažangos. Realios
lygios galimybės dažniausiai reiškia pozityvios diskriminacijos buvimą.
Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse, mergaičių, kitų rasių ar tautybių lygios
galimybės užtikrinamos suteikiant didesnes kvotas ar nuolatos tikrinant, kad
darbo vietose neatsirastų nematomos sienos ir lubos moterims ar seksualinių
mažumų atstovams, kas itin dažnai nutinka tradicinėse, baltojo vyro dominavimo
sistemose. Tačiau neoliberalizmas sukuria kitokią - pažangos nelygybę, kuri yra
pagrįsta ne odos spalva ir ne lytimi, o pasiekimų sistemos prieinamumu
išskirtinėms šeimoms, valdininkijai ar kapitalo turėtojams. Taip gimsta
neoliberali meritokratinė (merit - uždirbu, pasiekiu, kratos - valdžia)
sistema. Realiai įtraukti į pasiekimų ir pažangos sistemą ir tam įgalinti
asmenys įgyja didelį pranašumą lyginant su neįtrauktais, kurie greitai pakliūna
į atskirties sistemas. Naujoji atskirtis yra atskirtis nuo pažangos, nuo
galimybių. Tai yra vidinė šalies kolonizacija, kai centras kolonizuoja
provincijas, o gabiausi - atsilikusius. Tai yra socialinės ir kultūrinės
negalės skiepijimas ir jos plėtra, tai yra stiklinės lubos ir sienos daugumos
progresui.
Pažangos nelygybė reiškia, kad mokyklų ir universitetų sistemoje
blogai veikia ar neveikia įtraukties, įgalinimo mechanizmai ir technologijos,
nėra preventuojama atskirtis nuo pažangos. Lygios galimybės reiškia ne
rezultatų lygybę, o lygią galimybę jų siekti. Ir tai yra ne abstrakti galimybė,
o būtent įgalinimas ir įtraukimas. O neoliberalizmas veikia priešingai ir
skatina pasiekimų ir išskirtinumo kultą: geriausių mokyklų dar didesnę pažangą
ir didžiausių universitetų dar spartesnę plėtrą. Labai dažnai yra painiojami:
būtinas mokslo raidai gebėjimų kaupimas su lygių galimybių sistema. O
įgalinimas neretai paneigiamas skatinant pasiekimų konkurenciją. Tokiu atveju,
silpnų mokyklų mokiniai turės dar mažiau galimybių, o regionai dar labiau
atsiliks. Neoliberalizmas ir jo remiamas valstybės aparatas negailestingai
išstumia už borto vis daugiau žmonių, nes tai paneigtų pirmaujančių,
daugiausiai pasiekimų turinčių privilegijas. Tokiu būdu yra didinama socialinė
pažangos atskirtis, skatinama socialinių klasių nepakanta viena kitai ir
atskirtųjų nepasitenkinimas savo valstybe. Labiausiai pažengę ir taip įsilieja
į tarptautinius tinklus ir, pasitaikius galimybei išvyksta, o atstumtieji ir
žeminamieji - išvyksta ieškoti laimės arba tampa ciniškais barbarais sistemai.
Atrodo, kas čia blogo, kad vieni universitetai ir jų geriausi
absolventai vis labiau žibės pasaulyje, o kitas aukštąsias mokyklas reikia
įtraukti į rinkos konkurenciją, kur pasiekimų ir pažangos logika juos
galiausiai sumindžios ir tada beliks tik uždaryti. Tuo tikslu yra remiamasi sau
palankia statistika, kiek universitetų arba išsilavinusių žmonių kai kuriose
šalyse yra. Ši statistika neturi nieko bendra su įgalinimo ir įtraukties
analize, lygiai kaip ir neketinu ginti Lietuvos atsilukusių universitetų
administravimo.
Apgailėtinai mažas švietimo finansavimas ir milžiniška biurokratinė
švietimo armija, nuolatinis sekimas ir kontrolė, kuriai išleidžiama vis daugiau
pinigų, paverčia Lietuvos švietimo sistemą itin neefektyvia, o rezultatų kultas
yra vienintelis būdas pasiteisinti valdininkų armijai ir bent kiek užtikrinti
neoliberalizmo poreikius. Blogėjant
švietimo rezultatams Lietuvoje didinama visokiausių stebėtojų ir kontrolierių
armija ir dar daugiau reikalaujama lėšų ir reitingų. O kai tokia pirmaujanti
mokykla ar universitetas, programa atsiranda, jie yra pateikiami, kaip sektinas
pažangos pavyzdys, taip užvedant ir paleidžiant atskirties mašiną. Tokiu atveju
mažesnių galimybių mokiniui ir studentui atsiranda vis mažiau galimybių augti
ir keistis. Atrodo, tokia sistema vienu metu turėtų griūti dėl savo
neefektyvumo. Tačiau, blogą švietimą gali iš dalies kompensuoti užsienio
universitetai, ypatingai tie, kurie taip pat vadovaujasi neoliberalia švietimo
logika ir svajone, kad pasaulį valdys meritokratai - didžiausių pasiekimų
turėtojai. Kritikai pastebi, kad tarptautinė meritokratinė sistema pati sudaro
pasiekimų rodiklius ir juos klasifikuoja, pagal didžiausių tarptautinių
korporacijų raidos logiką ir poreikius. Pasiekimų rodiklių kultas pamažu
pradeda lemti mokslo raidą, kuris pradeda veikti ne kaip euristinis
racionalumas, o kaip rodiklių kaupimas, ne kaip savikritika, o kaip atmetimo
mašina. Valstybė imasi reguliuoti pasiekimų rodiklius, kritiškai neanalizuodama
nei jų kilmės, nei funkcijų. Todėl ir vyrauja nekritinis noras pataikauti
didžiosioms tarptautinėms ir globalinėms pažangos doktrinoms, kurios slepia
augančias pasaulio įtampas ir karus.
Kokie yra galimi įgalinimo, įtraukties būdai jei „gyvų lavonų“ (Delfi
metafora) administracijos ir pedagogai neturi gebėjimų ir pakankamų norų
keistis? Socialinis ir švietimo įgalinimas nėra maloni ir džiaugsmą kelianti
procedūra, o nušalinimas tų, kurie trukdo įtraukties ir lygių galimybių
sistemai veikti. Lygios galimybės yra skirtos ne universitetui ir mokyklai, o
studentui, mokiniui, pedagogui, mokslininkui. Jie turi turėti vienodus šansus
klausytis geriausių profesorių, gauti labiausiai kvalifikuotas konsultacijas ar
prieigas. Žinoma, neretai, toks įgalinimas virsta vakarietiškumo pamėgžiojimu, mimikrija,
kaip taikliai pastebi Rasa Baločkaitė, ir net komiška, juokinga. Tačiau, šiam
dalykui priešnuodis yra laisva socialoinė ir politinė kritika. Jei
universitetas negali suteikti ir įgyvendinti lygios pažangos ir inovacijų, to
miesto švietimo sfera turi būti įgalinama, pavyzdžiui, stipendijomis vyksti
studijuoti į kitus centrinius universitetus, arba stipendijomis į regionus
grįžtantiems absolventams, arba specialiu kviestinių profesorių finansavimu
regioniniuose universitetuose, arba bendrų su centriniais universitetais
programų ir tinklų kūrimu, finansiškai skatinant geriausius pasiekimus turinčių
profesorius vykti dėstyti savo kursus į provincijos universitetus, kolegijas ir
mokyklas ... Pozityvi diskriminacija reikštų, kad geriausiuose šalies
universitetuose tam tikras gerai finansuojamų vietų skaičius, bendrabučiai būtų
skirti tik atokių miestų ir kaimų mokyklų abiturientams. Aktyvi studentų ir
mokinių įgalinimo ir įtraukimo politika padėtų įveikti atskirties mechanizmus
ir šis veiksmas tiesiogiai nėra susijęs su atsiliekančių universitetų
administracijos gelbėjimu.