2014 pradėjome
įtemptai žiūrėdami į šventinį Kijevo Maidaną, į jo zujantį autonominių palapinių
ir šimtinių spiečių, į ten vykstančių diskusijų įvairovę, jų skirtybes ir
santarves ... į arti dvejų milijonų piliečių susirenkančių į liaudies večę.
Mokėmės iš naujo agoros demokratijos ir kritikavome Maidaną dėl jo vienpusio
dešinumo, dėl gilios kairiųjų jėgų idėjinės ir aktyvumo krizės, svarstėme ar
lenktyniaujančios demokratijos ir daugialypumų modeliai gali būti vien dešinės?
Kairioji kritika ir idėjos gūžėsi ir
Lietuvoje prasidėjusiose lenktynėse dėl LT Prezidento posto. Akivaizdžiai
dešiniosios D.Grybauskaitės pergalė buvo akivaizdi iš anksto ir oponentų, ypač Zigmo
Balčyčio įsikibimas į tai, kad reikalingas bet koks postas. Vidinė LT politinė
dinamika nekėlė jokio susidomėjimo, buvo pilka, nomeklatūriškai orientuota,
neturinti nei strateginių socialinių idėjų, nei raidos vizijų. Nepavykęs referendumas
dėl Euro ir kitokių klausimų parodė, kad struktūrinių pokyčių kol kas siekia tik
populistinės tautinės grupės, kurios dar negeba nei tinkamai politiškai ir
teisiškai formuluoti klausimų, nei geba rasti platesnį visuomenės palaikymą.
Kita vertus įvykiai Ukrainoje rodė ką kita: tapo akivaizdu, kad struktūrinis
pasaulio aiškinimas nebeveikia, kad politiniai laukai ir arenos jų dinamika yra
kur kas svarbesni procesams, nei subalansuotos oficialių politinių struktūrų
derybos. Europos centras, politinių įvykių svarbiausia arena persikėlė iš
Briuselio ir Maskvos į šių žmonių žvilgsnius į savo ateitį ir į pasaulį.
Politiniai laukai ir arenos, grupių dinamika ir transformacijos, politinės
lenktynės ir sparti elitų kaita rodė gyvą valstybę, tuo tarpu kai Lietuva šiame
fone veikiau tapo vieno lyderio – Prezidentės pilka domenija.
O vėliau prasidėjo ... Kijeve Hruševskio
gatvė ir molotovo kokteiliai, ir degančios vidaus reikalų kariuomenės,
milicijos ir Berkuto mašinos, fejerverkai, pirmosios degančios padangos, vėliau
dūmų atakos, Maidano šturmo tiesioginės transliacijos ir viena kita Lietuvos
vėliava barikadose. Išmokome suprasti ir tarti Dešinysis sektorius – Pravyj sektor:
futbolo fanai su savo ne itin intelektualia leksika ir dainomis tapo galinga politine
jėga ... Politinio lauko ir arenos veiksniai ir procesai buvo itin stiprūs, kad
sulaužė Kremliaus-Vakarų šalių-V.Janukovičiaus derybų susitarimus, sugniuždė
Berkutą, išblaškė senąją Radą ir pirmaujančią Ukrainos Regionų partiją,
transformavo politines struktūras ir pažadino jas ilgalaikėms modernizacijoms.
V.Janukovičius bėgo į Rusiją, kartu su visa savo svita, išduodamas visus savo
šalininkus. Vėliau prasidėjo neatpažinti,
„mandagūs“ žali ir ginkluoti kariniai žmogeliukai Kryme, lėta ir taiki didelės
Ukrainos teritorijos okupacija, Ukrainos valstybinės armijos bejėgiškumas. Europos
politinių įvykių arena pasislinko iš Kijevo į Sevastopolį, Kijevas aiškiai
prarado iniciatyvą, Kremlius atsibudo, pradėjo masyvų informacinį ir
propagandinį karą: dezinformacijos bangos ir emocinių vaizdų ir muzikos
montažai užpildė socialinius tinklus ir televizijas.
Lietuva visą tą laiką itin
aktyviai ne tik palaikė (savanoriai, žurnalistai, D.Grybauskatė) Ukrainą, bet
ir, dalyvaudama įvykių arenoje, kreipė į save dėmesį. Būdama Jungtinių Tautų
Saugumo Tarybos (JT ST) nenuolatine nare sugebėjo, kartu su JAV ir akistatose
su Rusija, lygiaverčiai kelti klausimus, problemas, oponuoti, palaikyti Ukrainą
ir tapti tokiu pasaulio politinio lauko žaidėju į kurį Vašingtonas ir Maskva
atkreipė dėmesį ir nuolatos piktai ar gerai citavo. Lietuvos tarptautinis
aktyvumas Ukrainos klausimu tapo prielaida, kad ir ji tapo informacinių atakų,
propagandos objektu ir klausimu ar vieną dieną Baltijos šalys pačios taps hibridinio
karo taikiniu. Prasidėjo pirmosios sankcijos prieš Rusiją dėl Krymo okupacijos
ir aneksijos.
Vėliau gimė Naujosios Rusios (Novorosija)
politinė mitologija, hibridinė okupacija, karinis Kijevo nacionalinių gvardijos
batalionų pasipriešinimas, jų dramatiškas ginklavimasis, itin daug kraujo
pareikalavęs Ukrainos kariuomenės prisikėlimas iš nebūties. Igoris Strelkovas
Girkinas, niekam iki tol nežinomas saugumietis, rašytojas, istorikas –
istorinių įvykių rekonstruktorius, ir panašūs į jį niekam nežinomi ir mitų
įkvėpti Rusijos nacionalistai tapo politiniais lyderiais. Vienu metu,
Vidurio-Rytų Europos politinė arena kelioms savaitėms persikėlė į iki tol
niekam nežinomą Slaviansko miestą. Strelkovo Girkino reitingai Rusijoje greitai
augo pradėdami lenkti V.Putino reitingus. Tapo akivaizdu, kad šis Novorosijos (Donbaso
ir Luhansko apylinkių mitologijos) karas ir naujosios politinės vizijos ne tik
dėl Ukrainos, bet ir dėl Rusijos taps iššūkiu ne tik Kijevui, bet ir Maskvai.
Vis dėlto ši paini Rusijos persirengėlių ir savanorių intervencija, tiesioginės
Rusijos kariuomenės okupacinės atakos, nauja politinė mitologija ir nuobodi
žuvusiųjų statistika užmigdė Vakarų infotainmento (informacinio
pasilinksminimo) žiūrovus ir juos maloninančią spaudą, kuri sutelkė visą savo
dėmesį į Islamo valstybės kilimą Sirijoje. Atrodė, kad Vakarų vartotojai
prarado susidomėjimą slavų skerdynėmis ir susidomėję žiūrėjo į aukojamus amerikiečius
ir Islamo pergales. Tačiau numuštas Malaizijos lėktuvas pažadino jau
pradėjusias snausti Europos medijas. Europos laikraščiai, sekdami vyriausybėmis,
visa galia atsigręžė į Maskvą ir paskatino naują sankcijų bangą, diskusijas dėl
karinės pagalbos Ukrainai, dėl karinių grupuočių Lenkijoje ir Baltijos šalyse
stiprinimo. Iki tol nematyti ir nestebėti Rusijos karinių lėktuvų ir
povandeninių laivų veiksmai tapo itin erzinančiais ir nuolatos komentuojamais
Vakarų spaudoje. Greitai savo nuomonę apie Rusiją ima keisti Švedija ir
Suomija.
Dėmesys karui ir ginklavimuisi,
Šaltojo karo demonams, Lietuvoje visiškai nustelbė socialines ir kultūrines
problemas. Tapo akivaizdu, kad struktūriškai mąstantiems valdininkams ir ilgamečiams
struktūriniams“ ir jau nomenklatūriniams politikams priimtina tik jų valdoma
procesų logika, bet ne pilietiniai politiniai laukai ir arenos, jų dinamika. Jiems
tapo aišku, kad jau ne pilietinis ugdymas ir pilietinė kritika (kuriuos jie
suprato kaip mokesčių mokėtojų ir paklusnumo ugdymą), o tankai, lėktuvai ir
kitokia karinė įranga taps Lietuvos naujo biudžeto orientyrais. Kairiosios idėjos atsitraukė ne tik Ukrainoje,
bet silpo ir visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Ar jos vis dar kairiosios,
t.y. reformistinės ir laužančios sustabarėjusias struktūras? Priešingai, Lietuvos
Socialdemokratų partija, turinti ginti pilietines idėjas ir remti
streikuojančius mokytojus ar skatinti švietimo procesą, pradeda pataikauti
dešiniųjų reikalavimams didinti išlaidas ginklavimuisi. Ir tai yra ne šiaip sau
diskusijos, o esmingas, tektoninis visos šalies pasislinkimas į naujų karinių
susitarimų, naujų batalionų formavimo, naujų ginkluočių ir bazių kūrimo, naujo
struktūrinio valdymo ilgalaikę politiką.
Vis dėlto, prisimenant Maidaną ir nacionalinių gvardijos batalionų
formavimą Ukrainoje, galima pastebėti, kad ne kariuomenė, ne gynybinė
struktūra, o priešingai jai, pilietinė visuomenė sustabdė Rusijos agresiją.
Ukrainos kariuomenė su savo generolais dažnai elgėsi net išdavikiškai. Tam, kad
Ukrainos visuomenė galėtų ginti savo šalį reikėjo dviejų maidanų (2004 ir
2013-2014). O Lietuvoje? Sąjūdžio atmintis jau virsta istorija, o
išsivažinėjantys piliečiai rodo, kad jokios įkvepiančios pilietinės arenos ir
pulsuojančio gyvenimo lauko Lietuvoje beveik nėra. Pilietinės visuomenės idėjos
Lietuvoje aiškiai pasitraukė į antrą planą, manant, kad patys valdininkai ir su
jais suaugusi kariuomenė imsis reikšmingų veiksmų. Prisimenant, kad Ukrainoje
nemaža dalis milicijos ir Vidaus reikalų kariuomenės, visiškai suaugusių su
struktūromis, atsuko ginklus prieš savo piliečius ir perėjo į okupantų pusę,
tokia situacija nekelia pasitikėjimo ir Lietuvoje. Tik dešinioji, patriotiška Šaulių
sąjunga savaip sprendžia pilietinės kritikos ir sąmoningumo klausim. Bet tai ir
vėl – ne turininga ir profesionali valstybės struktūrų kritika. Šaulių sąjunga
savo veikliu patriotizmu užgožia socialinės ir politinės kritikos reikšmę. Kita
vertus, lėtai mažėjantys emigracijos mąstai iš Lietuvos, liudija, kad toks
švietimas, ir tokia kultūra, kokios jos yra Lietuvoje ir, atitinkamai, tokia
politinė sistema, kuri nususina šalį ir nesuteikia jai ženklesnės socialinės ir
kultūrinės raidos, taip pat negali išlikti. Vis dėlto streikuojantys mokytojai,
vieninteliai iš esmės drįstantys prieštarauti ekonominei Lietuvos sistemai, dar
nepažadino jėgų, kurios kritikuotų visą save susinančią Lietuvos santvarką ir
politinę sistemą. Lietuviškai kalbančios televizinės ir, plačiau, medijinės,
savęs kvailinimo sistemos anaiptol nėra daug geresnės už itin agresyvią Rusijos
TV kanalų ir internetinių portalų propagandą. Vis dėlto bundančius svarstymus, kad Lietuvai reikalinga
esminės reformos: dėl antrosios pilietybės, dėl migracijos į Lietuvą skatinimo,
dėl didesnės socialinės-ekonominės raidos dinamikos, gana greitai nustelbė
naujas Maskvos baubas – ten prasidėjusi priešnaujametinė valiutinė, o
veikiausiai ir finansinė ir, pagaliau, ekonominė ir politinė – krizė. Tokiu
būdu Euras ateina kaip laimėtojas, laikinai nustelbdamas visas abejones. Tačiau
po Naujųjų veikiausiai sustiprės klasinės įtampos ir profesinių sąjungų mūšiai
dėl ne gerėjančių, o, veikiau, menkėjančių socialinių-ekonominių perspektyvų,
dėl gerovės augimo sąstingio, dėl migracijos ir antrosios pilietybės, dėl kitų
tautybių vardų rašysenos ... Ir vis dėlto Europos politinė arena nebus
Lietuvoje, o bent jau sausį-vasarį Maskvoje dėl ten bręstančios daugiamatės,
itin gilios krizės. Tačiau sprogimas gali prasidėti bet kokiame Rusijos mieste.