Apie ne-be-utopiškumą arba kairumo nuopuolis

Apie ne-be-utopiškumą arba kairumo nuopuolis. Pasiremsiu Lietuvoje nepriimtina Angela Davis, feministe, Juodųjų Panterų partijos ir Komunistų partijos buvusia nare (čia ir yra jos atmetimo priežastis), Herberto Marcusės ko gero geriausia mokine, viena iš nedaugelio, kuri tiesiogiai tęsė ir bandė įgyvendinti Marcusės idėjas. Laikotarpis 1960-1972 (apytiksliai) buvo Marcusės amžius JAV ir pasaulyje kairiųjų tarpe. Būtent tada atsirado abreviatūra“ “MMM“ (Marxas, Mao, Marcuse), kuria sekant buvo siekiama darbo, feministinės, rasinės emancipacijos bei radikalios ir socialiai įgalintos dekriminalizacijos, kaip galutinio vergovės panaikinimo pasaulyje. JAV ir Europoje plito marksistinės Praxis mokyklos (Europoje, pavyzdžiui, Vakarų Vokietijoje, Britanijoje, buvusioje Jugoslavijoje). Tačiau būtent A. Davis filosofinėse knygose ir straipsniuose Marcusės idėjos įgavo aiškų ir apčiuopiamą formatą. Būtent ji analizavo iš vidaus Adorno ir Marcusės nuostatų skirtumus: tarp iškiliosios kritinės abstrakcijos ir kritinio praktinio aktyvizmo (visiškai nepanašiai į J. Habermas).  Būtent Marcusės-Davis santakoje susiformavo naujasis filosofinis praxis ir mažumų revoliucijos suvokimas. Davis atvirai kviečia filosofus būti politinės-filosofinės praktikos aktyvistais socialinėje aplinkoje. Marcusė ir Davis akcentuoja tris filosofinio aktyvizmo šaltinius: a) atskirties grupių kritinį mąstymą ir susijusią veiklą (Juodosios panteros, Martinas Lutheris Kingas...); b) filosofinės kritikos atkaklumą (grįžti ir iš naujo padaryti, net jei klydome, net jei pralaimėjome); c) pastovų prikeliančios utopijos turėjimą. Sekuliarusis utopizmas yra kairumo bruožas. Suprantu, parašytos marios destruktyvių distopijų ir pastatyta pagal juos filmų. Pigus barbarybės, autoritarinių monstrų ir skerdynių vaizdavimas skantančiajai ir žiūrinčiajai publikai pasirodė gerokai įdomesnis. Atkaklumas mums sako: kairieji buvo gyvi ir veiklūs kai turėjo transcenduojančias utopijas, savo radikalumą. Utopija nėra racionalus modernizacijos projektas (prieš J. Habermas). Modernizacija visados paklūsta laiko ir vietos logikai, egzistuojančioms finansinio ir teisinio aparato tendencijoms, galios struktūroms. Utopija yra būdas nutraukti važiavimą tais pačiais kapitalizmo modernizacijos bėgiais. Utopija nėra modernus investicinis projektas, o tai, kas peršoka visa kas galima ir leidžiama. Mąstoma kas yra neįmanoma, bet kas nėra pasaka. Utopijos būtinybę kairiesiems yra labai aiškiai nusakęs vienas iš Frankfurto mokyklos įkvėpėjų E. Blochas. Tai yra drąsa, sentimentas ir atkaklumas turėti vis-dar nepasiekiamą svajonę ir ja gyventi, gyventi ateičiai. Utopija nebūtinai yra komunizmas. Daugeliui Europos kairiųjų tai buvo, pavyzdžiui, ekologinė svajonė apie gamtą; ar ekosofinė – apie kultūrų įvairovę ir jų simbiozę. Šias utopijas labai palaikau ir todėl pasisakau prieš medžių kirtimą miestuose, prieš išskustų žaliųjų vejų gamtovaizdį, už gyvas ilgametes pievas miestuose... už G. ir N. Urbonų „pelkės“ integraciją į metropolį. G. ir N. Urbonai man ir yra tikri kairieji, o ne daugelis socialdemokratų, niekada ir nežinojusių kuo skiriasi kairumas nuo socialinio teisingumo politikos, nuo modernizacijos. Utopinė svajonė yra pozityvi ir transcenduojanti į radikalią ateitį. Jai būdingas ne pavydas ir konkurencija dėl populiarumo, o ilgos, nesibaigiančios visą gyvenimą ir daug gyvenimų veiklos. Ji yra tai, kas suburia – bendra-svajotojus – ir tik paskui tempia į protestus. Vieša svajonė – utopija – yra dėl ko verta gyventi ir, laimė, jei ji nėra nei administracinė-biurokratinė vizija, nei misija. Utopija yra tai, kas negalima, kas dabar nepasiekiama, bet svajojama ir bendra-svajonėse įkurdinama. Pavyzdžiui, aš svajoju laisvą komunitarinį, atvirą universitetą be adminsitracinio aparato jungo ir be vieningo egzamino iškankintų abiturientų, be tarnystės korporaciniam kapitalui ir tokių bendra-svajotojų yra vis daugiau. Universitetas -- kaip įvairovės studijų ir praktikų šventė. Ir dar, mūsų svajonės neturi sutapti, drįskite nors ateityje būti su bendraminčiais, o ne su sutarimu (common sense) dėl dabarties jungo. Palikite šį engiantį sutarimą administracijų darbotvarkei! Utopija nereikalauja jokio sutarimo, ji jam priešinasi ir tai yra -- šis nesutarnimas --  šansas išlikti laisvai tampančiu. Lietuvos socialdemokratai nebeturi aiškios svajonės, nes vis dar gelbėja buvusius pasaulius ir tapo modernistinio diskurso vykdytojais. Todėl ir nėra protesto priešakyje, nebejaučia viešosios erdvės alsavimo ir įvairovės širdies dūžių. Kairiuosius pavergia jų tariamas noras būti socialiai teisingais, nors kiekvienas dešinysis kalba tą patį teisingumą, juos išnaudoja noras modernizuoti pasaulį ir todėl seka paskui valdantįjį aparatą. Teisingumas virto korporacinės ir aparato prievartos sinonimu. Utopija ir aparato galia – nesuderinami.  Štai kodėl Davis pavyzdys geresnis: ji, kairioji, rėmė ir remia: spalvotąją Ameriką ir emigrantus ir bando įgarsinti jų svajonę. O ji labai paprasta: ištraukti jų rajonus iš narkotikų, policinio persekiojimo liūno ir kalėjimų industrijos vergovės ir paversti kūrybinga ir socialiai saugia veiklos erdve; feministines ir LGBT bendra-svajones – realiai nebūti antraeilėmis asmenybėmis, išsivaduoti iš geismo mašinų industrijos ir laisvai egzistencialiai save reikšti, būti realiai pilnateise „daugybės“ dalimi ir kurti savo mažuosius pasaulius; ir pagaliau - JAV be kalėjimų, taip mažinant valstybės saugomą vergovę. Pasaulis be kalėjimų – yra radikaliau nei T. Moro ir T. Campanelos utopijos! Tuo Davis skiriasi nuo Foulcaut, kuris analizuoja kalėjimo genezę ir jo discipliną, o Davis – kalėjimo akumuliacijos ir paskirstymo fenomenus, jo korporatyvumą ir jo panaikinimo sąlygas. Mąstyti kairiuoju būdu – utopiškai, reiškia atsiskirti, ne tave laikys bepročiu. Tačiau tave girdės tie, kurie turi tam pakankamai drąsos ir atkaklumo, tie, kuriems ir skirta ši svajonė. Tokia yra utopinio susikalbėjimo kaina. Tad nebūtina kalbėti tai visai Amerikai. Jos markuziška feministinė, juodoji... laikysena reiškia tai, kad esi su sukilusiais atstumtaisiais, su subkultūrų pasauliu, jei tik jis gali prašnekti ar geba suvokti. Esami ir buvę spalvotųjų grupės kaliniai yra vienas iš revoliucijos šaltinių, o ne papirktasis baltasis protestantiškas proletariatas, kuris yra itin konservatyvus ir džiaugtųsi sulaukę Davis žmonių pabaigos. Beje, Islamo radikalūs judėjimai drąsiai mano tą patį apie kalėjimus, kaip islamo revoliucijos mokyklą. Atskira tema: A. Solženycino ir A. Davis nesusikalbėjimas. Abu buvo baudžiamųjų sistemų tyrinėtojais ir laisvintojais, bet nesutarė dėl utopijos ir revoliucinės kalinio funkcijos. Nemanau ir nesakau, kad šiame ginče Davis visados buvo teisi. Priešingai, esu tikras, vietomis ji buvo akla dėl Gulago ir sovietinės-nomenklatūrinės santvarkos. Tačiau Solženicyną ir Davis išskyrė ir utopija. Vis dėlto abiejų rezultatas panašus: Gulagas buvo transformuotas į kalėjimų ir psichiatrijos klinikų sovietinę, o vėliau – Rusijos sistemą (Solženicynas demaskavo Gulagą, bet mažai ką pasiekė daugiau), o JAV privati kalėjimų-vergovinė sistema niekur nedingo (Davis pasiekė daugiau – padėjo tūkstančiams kalinių, tiesiogiai, per teismų sistemą). Solženicynas taip ir nesukūrė jokios su kalėjimais susijusios utopijos ir praktikos, o pasuko kitu – Eurazijos nacionalizmo keliu. O Davis pasiliko utopijos ir kovos fronte ir kuria praktikas.

Utopijos reabilitavimas nereiškia, kad ginu komunizmą (Lenino prasme, tikrai jau ne, pakęsti negaliu iracionalaus agresyvaus ir buko kolektyvizmo, virtusio bolševikų diktatūra), o veikiau naujus dinamiškus įvairovės bendrumus (Commonism), kaip kairiojo sindikalizmo, kairiųjų grupių asambliažų išraišką, kur svarbią funkciją vykdo protesto-erdvės, protesto-ritmas, dramatiškas dialogas. Mano svajonė yra – ekologiška būklė, kai besiskaidantys ansambliai ir asambliažai galėtų sudaryti vis naujas kūrybos ir interesų grupes.

Ozolo šmėklos ir dešiniųjų schizma

Ozolo šmėklos ir dešiniųjų schizma

Apie šmėkliškumą kalbėsiu ne K. Marxo, o J. Derrida prasme. Marxas retoriškai džiaugėsi ir ideologiškai gąsdino po Europą klaidžiojančia komunizmo šmėkla, norėdamas ją paversti tvirta organizacija. Derrida parodo, kad marksizmo tradicija paties Marxo tekstus paverčia šmėkla, kuri, panašiai kaip Hamleto nužudytas tėvas, prašo atsiteisti ir laimėti. Marxo dvasia, t.y. jo filosofijos principai ir kategorijos, pakeitė naivūjį arba svajojamą komunizmą, ir jau tada marksizmas, o ne komunizmas, ėmė vaikščioti po Europą. Marksą sekę marksistai, kokie radikalūs jie nebūtų ir kaip smarkiai nesiskirtų, visą laiką bandydavo savo prielaidas kildinti iš šios šmėklos: ir V. Leninas, ir Mao. Ir kai tik kas nepasisekdavo, buvo kritikuojami Leninas ar Mao, bet ne klaidžiojanti dvasia: ji buvo laikoma neklystančia. Šis šmėkliškas pamatiškumas tapo daugybės kairiųjų skilimų ir net kairiųjų tarpusavio karų prielaida. Tačiau ar ne panašią situaciją matome šiuo metu Lietuvoje tarp dešiniųjų?

Šiandien Lietuvoje kviečiama R.Ozolo dvasia, žinoma, ne spiritualizmo būdu, o tekstų pavidalu. Jo reikia naujam “dar-labiau-senam” tautinio pamatiškumo pagrindimui. Taip, neapsirikote, oksimoronas: naujas “dar-labiau-senas”. Ozolo tekstams yra priskiriamas galutinis paaiškinimas to, kas su mumis vyksta, o A. Juozaitis, V. Radžvilas, V. Sinica į jį nurodo kaip į savo pačių šaltinį, leidžiantį argumentuoti prieš “Lansbergio-Grybauskaitės” ir net “Karbauskio” Lietuvą. Jei kuriam naujųjų “dar-labiau senųjų” dešiniųjų  nepasisektų, jei Radžvilui ir Juozaičiui būtų nepakeliui, visada bus galima apkaltinti, kad vienas iš jų dėmesingai neskaitė Ozolo. Tokia yra šmėkliško, Derrida prasme, pagrindimo ir įgaliojimo, priesakų vykdymo logika. Naujajam, po-Sąjudiniam tautiškumui trūko jau nebepavojingo filosofo, kurio mintis galima būtų aiškinti, o vadinasi ir priimti, kaip nacionalinį pamatiškumą ir priesaką. Kurį laiką tokiu prasmės aiškintoju buvo tapę V. Lansbergio tekstai. Tai kam prisireikė žadinti Ozolą, ilgą laiką niekam nereikalingą ar net ujamą?  

Gerai jį pamenu iš viešumos išstumptą, po teismus tampomą, kritikuojamą ir vadovaujantį savo Centro partijai. Pats jį pora kartų tuo metu kviečiausi į Šiaulius, į kasmetines Stasio Šalkauskio konferencijas. Jau tada stebino Ozolo dėmesingumas kiekvienai savo minčiai, jos ideologiniam vieningumui. O dar labiau kerėjo drąsa skelbti savo dienoraščius, kur kiekviena meilės tautai impresija buvo fiksuojama laikrodiniu tikslumu, kaip Zigmundo Froido kabinete (žiūrėkite jo originalius tekstus žurnale Varpas, tik vėliau jis tas valandas ir minutes pašalino).  Nesišaipau dėl tų minučių, nors kažkas tame buvo siurrealaus, gebėjimas būti šio ir ideologijos, sulietos su svajonėmis ir sapnais, pasaulio paribyje. Man kažkuo tai priminė J. Skablauskaitės maginio realizmo stilių, tik atgręžtą į tautinę savijautą. Ne, žinoma Ozolas nieko bendra neturėjo su maginiu realizmu ir buvo gana atokiai nuo filosofinio ir istorinio maginio realizmo paribiais sklendusio G. Beresnevičiaus. Tačiau, būtent šiuose paribiuose ir atsitinka susitikimai su poetinėmis sielomis, ten, tarp svajonių ir pelkių gyvena ir mitinė tautos dvasia, visai nepolitiška, bet žadinanti veiklumą. Tačiau Ozolas šią sąmoningą nepriklausomos tautos viziją perkėlė į giliausią nesąmoningumo būseną, pavertė savo kūnu ir krauju. Nežiūrint šio savo tikėjimo ir mąstymo, jis po 1990 kovo 11 buvo vis daugiau išstumiamas iš politinio lauko, kaip ir kiti du sąjūdžio herojai, filosofai V. Radžvilas ir A. Juozaitis ar kairysis B. Genzelis. Ši savo signatarų atskyrimo nuo politikos istorija yra įdomi, tik ne šio esė objektas. Tačiau skirtingai nei kiti signatarai, tik Ozilas pasišventė būti jo savaip suvokiamos nepriklausomybės ideologu, gal būti net jos prasmės kalviu, ir buvo atstumtas.

Tai, kad užmirštą Ozolą ne kartą kviečiau (be V. Vingro pagalbos to nebūtų pavykę) į Šiaulius nebuvo išskirtinis dėmesys tik jam, o veikiau noras viešai bendrauti filosofinės kritikos klausimais. Kvietėme, lygiagrečiai, pavyzdžiui ir R. Pavilionį, labai libertarišką, net anarchistišką. Pavilionis, galiausiai apčiuopė absurdo šaltinius, panašiai kaip ir A. Camus: po visa kuo yra tik Niekis ir absurdas, kurio atžvilgiu mes laisvai ir susitardami įtvirtiname savo būtį. Vienintelis dalykas, dėl kurio buvo nelengva su juo sutarti: o ką daryti su istorija ir tradicija, juk ji kažkokiu būdu yra? Visai kitaip kalbėjo Ozolas, kuriam savo tautos jausena buvo pamatas, pagrindas ir kur kas radikaliau, nei apie tai kalbėjo S.Šalkauskis. Ozolas visada tikėjo pamatiškumu ir norėjo įvardyti neginčijamas tautos egzistencijos prielaidas, ginčydamas ir nesutardamas su to laiko konservatoriais.

Vėliau sutikdavau Ozolą Vilniaus gatvėse, pėsčią, einantį į Vilniaus universitetą, su kukliu paltu ir nedidele rankine. Jis tada buvo dar vienišesnis. Sustodavome ir pasišnekėdavome, aišku tautiškumo ir valstybės santykį, apie filosofinę valdžios kritiką ir apie jo atskirtį. Gerbiau jo vienatvę ir mąstymą, net jei ir mąsčiau skirtingai, nesutikau su juo. Jis buvo draugiškas nacionalistas. Pats principas: kalbėtis ir suprasti vienas kitą skirtingiems man buvo svarbus. Ir Ozolas kalbėjosi ir klausėsi. Buvo kažkas dramatiškai gilaus jo būklėje: save paaukojo nepriklausomos tėvynės labui ir nebuvo priimtas nei filosofų, nes tam neliko laiko, nei politikų, nes konservatoriai jį atstūmė. Tokiu dramatiniu prisiminimu ir pasitikau jo išėjimą anapilin.  Todėl šiandien kalbu ne apie Ozolą gyvą, o jį  kaip Pro Patria dešiniųjų vėliavą ir norą paversti jį pamatiniu lietuviškam tautiškumui ir valstybei.

Polinkis paversti ir laikyti jį nepriklausomybės ideologu buvo ne kartą išsakytas ir jam gyvam esant, tačiau jis, jo vardas nebuvo iškeltas kaip vėliava. Jau tada augantis jo ignoravimas susijęs su skepticizmu dėl ES ir globalizacijos, jo pabrėžtinas nacionalizmas buvo pagrindas atstumti jį iš dešiniųjų rato ir jam pačiam pasirinkti kurti Centro partiją. Kodėl dabar, “dar-labiau senųjų” dešiniųjų šakninei retorikai prisireikė nesuteršto valdžios, atstumto, tačiau tautos reikalui savo protą pašventusio herojaus?  O kodėl, pavyzdžiui, ne St. Šalkauskio, kurio premija jis buvo apdovanotas, ar ne A. Maceinos? Galėjo pasiremti ir jais, tačiau juk tada neišeitų oponuoti kitiems “dešiniesiams”, veikiausiai V. Lansbergio ir A. Kubiliaus augintiniams? Ir šiuo atveju daromas “ėjimas žirgu”, kritikuojami kairieji už kosmopolitizmą, už Europos Sąjungą, tačiau turimi omenyje Dešinieji. Ir tam tinka tik Ozolas, o ne Šalkauskis ir juo labiau ne Maceina.

Simptomiškas yra jau kairiųjų antagonistu tapusio V. Sinicos straipsnis Bernardinai.lt su nuoroda į Pro Patria. Sinica labai tiksliai identifikuoja Ozolo tinkamumą būti pamatišku: “Nacionalizmas, suprastas kaip tautos suverenumo siekis, jam atrodė esąs paskutinis likęs žmogaus atspirties taškas ir atrama moderniame pasaulyje, vienintelė veikimo programa, leidžianti iš tiesų būti žmonėmis”. Sinica nurodo, kad pamatiniam nacionalizmui Ozolas priešina kosmopolitizmą, tik kažkodėl nurodo tik komjaunuolišką apibūdinimą, priskiriamą tuomet dar G. Kirkilo draugams. Ir tada pasako dar vieną klasikinę pagrindimo frazę: “Romualdui Ozolui, priešingai, nacionalizmas yra tikrasis humanizmas”. Sinica nediskutuoja nei kosmopolitizmo, nei humanizmo idėjų istorijos ir jų išsišakojimų.  Savo trumpame esė ir aš nedėstysiu šių dviejų idėjų išsamios istorijos, tai esu aiškinęs savo knygose. Tik įvardinsiu pora pavyzdžių. Konservatorius M. Adomėnas kadaisę vertęs Herakleitą, visai teisingai aiškina  to laiko kosmos idėją:  “sąranga”, tačiau galėjo versti darna, dermė. Kosmos gyvena pagal Logos, t.y. pagal Žosmę, kuriai kiekvienas filosofas turi būti dėmesingas. Atitinkamai Sokratas ir Platonas save vadino kosmopolitais, turėdami omenyje, kad jie yra sąrangos, dermės patriotai. Prancūzijos revoliucionieriai kosmopolitais vadino dvariškių, princų ir hercogų, luomą ir kvietė juos naikinti. Stalinas 1948 metais paskelbė kampaniją ir trėmimus prieš kosmopolitus, tokiais laikydamas pirmiausiai žydus. Ši stalinistinė kosmopolitų persekiojimo, trėmimo, šaudymo istorija tęsėsi iki pat jo mirties, 1953 metų. Ozolas kosmopolitais jau laikė “pasaulio perėjūnus”, kurie neturi savo šaknų ir atsakomybės. Tokiu būdu jo vartosenoje “kosmopolitas” prarado savo istorines prielaidas, pats tapo bešaknis, pramanytas ir priskirtas tai tikrai grupei žmonių. Sinica seka šiuo pavyzdžiu giliau nesvarstydamas. Dar keblesnis dalykas yra su humanizmu, kuris ideologine prasme imtas vartoti tik XIX amžiuje. Kas tik juo bandė nesivadinti: ir demokratinis, ir socialistinis, ir, pagaliau, nacionalistinis humanizmas. Visi skelbėsi, kad jie ir yra tikrieji humanizmo mesijai. Galiausiai Sinicos nemėgstami kairieji poststruktūralistai ir negatyvioios dialektikos fanai ėmė kritikuoti patį “huanizmą” kaip ideologinį ir propagandinį konstruktą, kuriuo prisidengiant kuriamas didysis ateities pažadas. Vietoje komunizmo pasirodė daugiaveidis humanizmas, šiuo atveju - nacionalistinis.

Vis dėlto Pro Patria, Sinica Ozolo priesakus įvardija tiksliai, būti patriotiškais nacionalistas, neįsileisti pabėgėlių. Ir, matyt, tai yra humanistiška, o štai kosmopolitai veikiausiai ir yra humanizmo priešai, nes jie yra pabėgėliai ir prašo pagalbos. Tie kas kenčia ir bėga nuo karo yra kosmopolitai, o tie, kurie atsitveria tvoromis nuo mūsų pačių ekonomikų sukelto pasaulyje chaoso, vadina save humanistais. Sinicos nemėgstama negatyvi dialektika sako: kiekviena politinė paradigma (modelis) gali ir turi teisę būti, bet tik atmenant, kad mes esame jos steigėjai ir esame visiškai atsakingi už padarinius, o tradicija ir tekstai tėra pagalbininkai. Šiuo atveju atsakingi yra Juozaitis, Radžvilas, Sinica, kurių tekstai paslepia pasirinkimo radikalumą ir pasiūlo “pamatiškumą”, kurį bando pagrįsti Ozolo vardu. Tačiau keista, kad jo vardu nėra gaivinama ir prikeliama Centro partija. Vietoje jos prisikelia ir stiprėja Pro Patria.    

Pro Patria yra linkusi kritikuoti kai kuriuos Konstitucinio teismo sprendimus (dėl, pavyzdžiui, homoseksualių asmenų santuokos užsienyje pripažinimo). Lietuvos Konstitucinis teismas pabrėžia, kad vadovaujasi ne tik įstatymo raide bet ir “Konstitucijos dvasia”. Ši “Konstitucijos dvasia” neturi nieko bendra su jokiu šmėkliškumu, nei su signatarų vėlesniais tekstais ar pareiškimais, o kyla iš Konstitucijos principų (apie tai išsamiai kalba E. Kuris), kurių dalis išreikšta normose, aiškinimo. Patys šie principai yra siejami logikos ir referendumų metų suformuotų sprendimų. Kartais išliekantys neaiškumai yra spendžiami nurodant į Konstitucijos priėmimo metu buvusias reikšmės ir prasmės, į siekinių, argumentų aplinkybes: kas buvo sakoma ir diskutuojama priimant Konstituciją ir jos pataisas. Vis dėlto išlieka paradoksas, kad nežiūrint to, kad Konstitucijos kūrėjams priklausė, pavyzdžiui, signatarai Ozolas ir Genzelis, jie patys ne kartą turėjo ginčytis su teismais dėl savo konstitucinių teisių. Tokiu būdu atsirado “politinė erezija”, kai vėlesni Ozolo pareiškimai ar tekstai pradėjo nebesutapti su tuo, kaip buvo interpretuojama Konstitucija, jos principai ir, galiausiai, dvasia. Atitinkamai gimė Juozaičio  mėgstama  legenda, kad Lietuva nuėjo ne tuo keliu ir kad laikas grįžti į “tikrąjį” nepriklausomybės kelią, t.y. atgimti. Taigi, nors Ozolas ir nebuvo laikomas nei mitiniu dabartinės tautos patriarchu (tokiu kartais įvardijamas V. Lansbergis), nei svarbiausiu lyderiu, tyliai, jo raštų aura ėmė plisti į politines interpretacines prielaidas, tapo iššūkiu pačiai santvarkai, ypač europiniam Lietuvos pasirinkimui. Ir čia matome tai, kas dar viešai nesvarstoma: V. Lansbergio interpretuojamą tautos dvasią ir Ozolo, kuriuo dabar jau bando sekti ir Juozaitis ir, atskirai, Radžvilas. Abu jie galėtų pretenduoti į tokį pat statusą. Tačiau politinis mitas apie Lietuvos ideologą yra vienas, negali būti du, ir tai yra pasakojimas apie Ozolą.  Majau, susidursime su didžiąja dešiniųjų schizma. Is visi laukia, ką apie Pro Patria Ozolą pasakys V. Lansbergis. O Sinica prisideda prie tokio skilimo, ir Juozaitis, tik kur kas labiau.

 Tai, kad kol kas kritika adresuojama kosmopolitiškiems kairiesiems (tiesa, Ozolas su išlyga žiūrėjo į gana tautiškus A. Brazausko pasekėjus) nereiškia, kad ji tuo pačiu nepuola kitų dešiniųjų. Kairiosios internacionalios ir ironiškos visuomenės ši tautinė kritika tiesiog nepaveiks, nes ji netiki nei šiais kaltinimais kosmopolitizmu, nei unikaliu nacionaliniu humanizmu. Visa tai skirta ne kairiesiems. Kairioji mintis remiasi kritiniu nihilizmu ir atsakomybe, skiriasi tik šio nihilizmo mastas. Pasaulietinis kairysis nihilizmas ir negatyvi dialektika neigia egzistencinį pamatiškumą: ir tautinį, ir bažnytinį, nors gali pripažinti jų pasirinkimo teisę ir laisvę, bei tradicijos egzistavimą. Tad, visa šie Pro Patria, Sinicos, Radžvilo, Juozaičio tekstai yra skirti pirmiausiai dešiniesiems ir skaido šią dešinę būtent iš pamatų, kuriais tikima ir dėl kurių kovojama. O tai jau yra pavojinga, nes kėsinamasi ir į Konstitucijos principus ir Konstitucijos dvasią. Ir nors ir šie dalykai kairiajam mąstytojui nėra pamatiniai, tačiau dėl jų jau yra pasiekta visuomeninė sutartis ir jos paneigimas gręsia valstybės stabilumui, o ne tik dešiniųjų vienybei.