Kūnas be organų ir Medūsos Gorgonės sugrįžimas

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, klesti G. Deleuze ir F. Guattari kūno be organų sąvoka, teorija ir mitas vienu metu. Kūno be organų redukcionizmas iki molekulinių transformacijų neapibrėžties ir laisvės leidžia jas palyginti su medūzų molekuliniais virsmais bei didžiuoju Gorgonės Medūzos mitu, kuris gali tapti pakankama prielaida populiariosios sąvokos kritikai. 

Vienas graikų mitas pasakoja apie Gorgonę Medūsą, kuri pastojo kelią Persėjui ir kurios plaukai buvo gyvatės, kūnas – slibino žvynai, o akys paversdavo vyrus akmenimis ... Tokia ji tapo, kai ją, gražuolę moterį, išprievartavo jūrų dievas Poseidonas Atėnės šventykloje. Tačiau Atėnė nubaudė ne Poseidoną, kuris jai buvo nepasiekiamas, o Medūsą, paversdama ją mirtinga pabaisa, kitų dviejų gorgonių - Stenos ir Eurialės - seserimi. Naikinantis pabaisos žvilgsnis paversdavo herojus, pagautus kovos nirtulio ar mačo geismo herojus sustingusiomis akmens statulomis.

Senovės graikai aiškino socialinius santykius metaforizuojant gamtą. Viduržemio jūros medūzos, jų ugniniai ir paraližuojantys prisilietimai įkvėpė poetus kalbėti apie moteris-medūsas, okeano dievo valdomas pabaisas, neapykantos perpildytas taures, geliančias ir stingdančias aistruolius. Galiausiai, Persėjas, žengdamas atbulas, žvelgdamas į savo veidrodinį skydą ir valdomas Atėnės įniršio ir išminties nukirto mirtingajai Gorgonei galvą. Tačiau ir vėliau, kai jis ištraukė stingdančio žvilgsnio pabaisos galvą, ji vis dar buvo pajėgi patirto skausmo ir neapykantos galia paversti žmonas akmenimis.

Šiandien mito pasakojimai neretai apverčiami, patiria inversiją ir tai, kas anksčiau pasakojo apie socialinį būvį kalba apie kūną ir jo raidą. Nūdien domimasi ne gorgonėmis, o daugiau plaukiojančios, geliančios, stingdančios jūros akimis – medūzomis, kurių gyvatėmis išsidraikę čiulptuvai patraukia tyrinėtojų dėmesį savo reproduktyvumu ir tariamu amžinybės eleksyru. Manoma, kad medūzos Turritopsis nutricula biologiniu požiūriu yra amžinos, jei tik kas jų specialiai nenaikina. Jos geba susitraukyti iki gemalo, redukuoti save iki ankstyvos vaikystės, polypų, ir vėl išsivystyti, išsiskleisti savo grožiu, vandens spalvos ir energijos gyvenimu. Toks medūzų gyvenimas yra giliai gimininis, netekęs individualumo bruožų, susiliejantis su tuo, ką šiandien vadiname kūnu be organų.

Svajojama ir siekiama, kad sintezuotas Turritopsis nutricula genomas galėtų suteikti žmogui amžinos regeneracijos laimę, nesirūpinant tuo, ar želės-žuvies būtis taps patraukli naujiesiems nemirtingumo mutantams. Šiuo atveju Medūsos Gorgonės mitas patyrė inversiją: vietoje to, kad gamtos kūnai metaforiškai aiškintų individualizuotų žmonių gyvenimą, patys žmonės ieško kaip įveikti atstumą tarp žmogaus ir prigimties, individo ir biologinės jūros, kūno be organų, kaip virsti skaisčia gamtos amžinybe, begaline deindividualizuota regeneracija, naujuoju mitu.

Neabejotina, šiai mito inversijai pasitarnavo K. Marxo susvetimėjusių žmonių- gamybinių kūnų idėja. Jis pastebėjo, kad asmeninių, organinių savybių praradimas ir susiliejimas su mašinine industrija gali būti ir augančios eksploatacijos, ir kūrybinių galių išlaisvinimo sąlyga. Marxas siekė suartinti susvetimėjusios darbo jėgos, mašininės technikos ir revoliucinės ideologijos sąlygas, parodydamas, kad unikalumo ir kapitalistinio prisirišimo netekimas atveria sąlygas komunitariniam kūrybingumui ir daugeliui sąmoningumo transformacijų. Kitaip tariant kūnas be organų yra tam tikra redukcija iki elementarių ir nuolatos transformuojamų gamybinių santykių vienetų. Kiek kitaip kūno be organų idėją svarstė A. Artoud‘o, radijo pjesėje (Pour en finir avec le Jugement de Dieu – Užbaigti Dievo teismą) įvardijęs siekiamą kūną be organų būseną, kaip visiško išsilaisvinimo sprendimams ir kūrybai būdą, kaip teatrinių pasikeitimų laisvę. Panašiai, tačiau dar plačiau, šią temą svarstė ir G. Deleuze bei F. Guattari, pastebėję, kad ideali kūno be organų būsena prielaidauja įvairiausių kūno dalių, elgesio schemų, įpročių (habitus) ir kitų standartinių reakcijų įveikimą. Tai tam tikra anti-Oidipinė, giliai diatetikos, asketikos, dialektikos, įvairiausių fenomenologinių redukcijų ar, priešingai, vaizdavimosi praktikų paveikta virtuali būsena, kuri suteikia žmogui maksimalią pasirinkimų ir transformacijų laisvę. Deleuze ir Guatari kūno be organų koncepcija yra giliai susijusi su kita šių autorių idėja: molekulinių pokyčių, transformacijų ir, galiausiai, tapimo mažuma, tapimo Kitu idėja. Iš esmės tai artima Marxo principams, tačiau Deleuze ir Guattari aprėpė kūno be organų ir žmogaus pokyčių, transformacijų spektrą nepalyginant plačiau, sujungiant ekonominę, gamybinę, libidinę problematiką su vaizduotės ir komunikacijos, kūrybos laisve ir patirtimi.

 Vis dėlto ši redukcija iki molekulinio kon-divido lygmens supanašina kūną be organų iki medūzų metaforos, iki nuolatinio Turritopsis nutricula gebėjimo susipaprastinti ir virsti pirminiu polipu, gemalu ir vėl išsiskleisti gyvenimui, taip vykdant redukcijos ir sklaidos ratą amžinai. Ir nors Artoud‘as bei Deleuze ir Guattari mano, kad šis susipaprastinimas, iš esmės transcendentalinis, turėti atverti plačiausiais galimybes įvairiausioms naujoms transformacijoms.

Štai Medūsos Gorgonės sustingę trims tūkstančiams metų plaukai sukrutėjo. Ką ji įžvelgs kūno be organų ir molekulinių pokyčių ištroškusių vartotojų kūnuose? Ar jie dar verti tos tragiškos amžinybės ir geliančio žvilgsnio prisilietimo, ar pavirs amžinai regeneruojančia želė? Kūno be organų idėja skatina kon-dividų savęs redukavimą iki beasmeninės baltyminės būsenos, iki visiško ego ištirpimo energijos ir gyvenimo srautuose. Želė gyvenimas, galiausiai, nereikalauja nei atsakomybės, nei aktyvaus politinio pasirinkimo, nebent švytėjimo saulės spinduliuose kvėpuojant kartu su okeanu, su Poseidonu. Okeano dievas prievarta įskiepijo aistrą deginančios nepakantos rūgštimi, kuri griauna galimybę būti kūnišku, organus turinčiu Svetimui.

Šv. Dvasios komedijos I. Nukryžiuoto paukščio išaukštinimas

Sugalvojau Šv. Donato bažnyčioje, Zadare, Kroatijoje, padaryti parodą. Gal būt, penktą savo gyvenime. Šv. Donato bažnyčia (IX a.) yra įdomi ne tik savo amžiumi, bet ir tuo, kaip vaizdingai ji sutrypia ir sunaikina galingosios Romos paveldą, pavergia Romos šv. trejybę – Junoną, Minervą ir Jupiterį. Šv. Donato bažnyčios pamatams buvo panaudota senosios Romos bažnyčios medžiaga, įskaitant kolonas ir dekorą. Kolonų detalės buvo paverstos pamatais, tačiau taip, kad jos matytųsi ir kiekvienas atėjęs į šią bažnyčią patirtų ir suvoktų krikščionybės pergalės šlovę. Man tai primena Guido Reni paveikslą Šv. Archangelas Mykolas (1635), kuriame europinis, teatralizuotas, barokinis baleto angelas, su visa derama europietiška arogancija, trypia ir žudo Mauro pavidalo šėtoną.  Pažvelgus į platesnę šv. Mykolo vaizduojamąją ikonografiją rasime, kad jis dažnai simbolizuoja krikščionybės šlovę naikinant pagonišką, kitatikių, islamo pasaulius, demonstruoja nedvejotinas kolonijines nuostatas ir Svetimo žudymą. Panašias post-Mykoliškas tendencijas rasime ir keturiuose filmuose Svetimas (Alien 1979, 1986, 1992, 1997) su puikiąja Sigourney Weaver pagrindiniame vaidmenyje. Ji , su visu feministiniu, o vėliau ir bio-feministiniu įsitikinimu, nuosekliai naikina Svetimo atlervencijas. 
Tačiau ir pati šv. Donato bažnyčia bent keletą kartų buvo išniekinta. Pirmąją ir didžiausią panieką ji patyrė Napoleono armijos maršalo Augusto de Marmonto karo Dalmatijoje metu, kai prancūzų kariuomenės kariai išniekino bažnyčios aplinką ir altorių. Nuo to laiko pastatas nėra naudojamas sakraliniais tikslais, o yra istorinis paveldas bei įvairių meno parodų erdvė. Antro pasaulinio karo metu šis antikos ir viduramžių paminklas nebuvo specialiai, tiesiogiai bombarduojamas. Tačiau taip atsitiko Jugoslavijos karo metu, kai prezidento Slabodano Miloševičiaus įsakymu Jugoslavijos kariuomenės artilerija ir lėktuvai atakavo antikinę aplinką ir pastatą.  Ženklios šūvių liekanos ant šalia bažnyčios išlikusių vienišų senovės Romos kolonų yra geriausias paminklas pilietinio karo tuštybei.
Radau Šv. Donato bažnyčią uždarais langais, su grotomis, skirtą tik turistų žiūrai bei trumpoms ir nekaltoms šiuolaikinio meno parodoms.  Prisijungęs prie tarptautinės menininkų grupės pasiūliau atverti bent vieną iš kelių užkaltų kryžiaus formos angų skliautuose „paukščiams, vėjams, varpams ir šventajai dvasiai“.  Gavęs sutikimą ir pabandęs išplėšti vienos kryžiaus pavidalo angos grotas, radau bažnyčios angoje vieno paukščio skeletą. Apie tai daug negalvojau ir padėjau jį tiesiog ant palangės. Atidaręs ir juoda juosta įforminęs angą ėmiausi aprašinėti skliauto sienas ekstatine matra: „paukščiams, vėjams, varpams, Šventai dvasiai“ : For birds, for winds, for bells, for Holy Spirit ir tai kartojau tai šimtus kartų. Žinau, kad amerikiečių posakis For the birds reiškia – kvaila, neverta. Juo labiau tada paukščiams, vėjui, varpams ir Šventai dvasiai ... Po to sukūriau įsivaizduojamą altorių, kur pribarsčiau daug duonos, plunksnų ir laukiau atskrendant balandžių.
Parodą rengiau tris dienas. Antros dienos vakare keliaujant vienu Viduržemio jūros pakrantės iškišuliu, kuris yra itin energetiškai patrauklus ir kur daug meditavome, naktį automobilį sustabdė du paukščiai, kurie nei kaip nenorėjo pasitraukti iš kelio. Išlipau su jais pasikalbėti, tik po to jie nuskrido. Kiek toliau ant kelio gulėjo daug suvažinėtų gyvačių ar jų išnarų ... Trečią, parodos atidarymo dieną savo altoriuje radau du per atidarytą kryžių-angą atskridusius balandžius, kurie lesė mano paliktą duoną. Tai buvo geriausias ženklas, kurio galėjau tikėtis. Parodos rengėjai, menininkai ir kritikai, buvo sužavėti paukščių apsilankymu. Tada aprašiau visas sienas mantra ir visur aplink pribarsčiau duonos, o kryžiuje mirusio paukščio skeletą padėjau ant duonos gabalo ir visur, išskyrus atidarytą angą paukščiams uždegiau žvakes. Staiga įsivaizduojamas altorius pavirto beveik realiu: uždaryta kryžiaus formos anga virto juoda, dėl žvakės šviesos ir nakties sąlyčio, o atverta kryžiaus anga sruveno mėnulio šviesa. Atvertasis vėjams kryžius ir be žvakių atrodė švytintis, lyg būtų pripildytas šventos dvasios. Žvakių liepsna blaškėsi pučiant vėjui, o tolumoje buvo girdėti varpų gaudesys. Altoriaus dešiniajame šone ant duonos riekės gulėjo nukryžiuoto paukščio skeletas ... Kai kurie lankytojai bandė žegnotis, gal būt melstis ... Aš buvau apstulbęs nuo įvykių sekos, sukosi galva.
Po to gėrėme baltą vyną. Jį Kroatijos katalikai geria Bažnyčioje vestuvių metu ir pagarbinant Šventą Dvasią.
Žinoma visa tai yra tik Dantės Dieviškosios komedijos tęsinys. Tikėjimas mano aprašytu stebuklu reiškia begalinį savojo Ego išaukštinimą, iliuzijų garbinimą, stabų aukštinimą. Tik suvokus visą Šv. Dvasios komediją, gali įvertinti ir savo bei kitų atsitiktinių jungčių reikšmę. Vizionieriškumas ir meditacijos atveria itin svarbias dvasines patirtis, o pokalbiai su paukščiais, saule, jūra, žolėmis yra reikšmingos mūsų gyvenimo, vaizduotės ir atminties, jausmų dalys. Visa tai padeda mums peržengianti savo suvokimo ribas, bet ne daugiau. Manymas, kad Šv. Dvasia vaikščiojo tarp mūsų, o aš atlikau Bažnyčios gaivinimo apeigą yra didžiausia iliuzija ir krikščioniška, pagoniška ar kokia kita nuodėmė. Todėl esu dėkingas Dantei atvėrusiam tokių vizijų, regėjimų ir patirčių gelmes ir jų komediją. Komedijos poetika ir yra stebėjimas, kaip vizija tave užvaldo, bei jos demaskavimas, parodant įvykio žaismingumą.
Mano paukščiai, saulės meditacijos, mėnulio kryžiaus šviesa, altoriaus tariamas prisikėlimas buvo suderinta gamtos, bažnyčios ir ekstatikos instaliacija, Svetimo altervencija į Šv. Donato skliautų aplinką. Esu dėkingas visiems, kurie rado jėgų po to šį altorių sugriauti, o Bažnyčią išplauti. Švari aplinka laukia naujos meninės altervencijos.

J. Habermaso ir M. Bachtino pokalbio stoka

                      Politiniai samprotavimai, kariniai ir teisėsauginiai veiksmai yra nepajėgūs išskleisti reikšmingos gyvenimo įvairovės ar sukurti įtakingus prasmės horizontus, patrauklius, įkvepiančius intertekstualumų tinklus. Kur kas reikšmingiau tai daro religija ir menas: seni kaip žmonija gyvenamųjų pasaulių kūrimo būdai. Būtent jie įkūnija, įtraukia žaidimus, gaivina pasakojimus, kitas simbolines organizacijas: yra ir vaizduotės meno dirbtuvės, ir industriniai menamo fabrikai. Pasirinkite: katalikiška ar stačiatikių liturgija ar meninis bohemiško elgesio žmonių renginys? Salonų dendžiai ar aistringos bažnyčios davatkos? Žinoma, tai yra poliai, o tarp jų yra įsiterpę daugelis įvairiausių socialinių ar kultūrinių nevyriausybinių organizacijų, kurie užtikrina vietos prasmių lauko dinamiką, gyvas intertekstualumų trajektorijas bei darbo ar kitų veiklų prasmingumą.

Karnavalas yra tik vienas iš meninio veiksmo būdų ir kartu yra giliai susijęs su religine pasaulio jausena, nežiūrint to, kiek jis būtų komercializuojamas ar vartotojiškai iškreipiamas. Jo ypatybė yra kiekvieno asmens dalyvavimas pokyčių siautulyje, arba Meteksis bendrame idėjos ir veiksmų kontekste. Karnavalas gaivina ir žmones, ir religiją, ir ideologijas, jis yra neangažuotas ir visiems atviras naujos eneregijos bei prasmių virsmo šaltinis, įvairiausių pokyčių, transformacijų versmė. Laisvo ir viešo transformacijų žaismo ypatybė yra jo veiklus, dalyvaujantis meno kūrimas, o ne šaltas stebėjimas, ne spektaklis.

Savo svarba karnavalą norėčiau palyginti su komunikaciniu veiksmu ir komunikaciniu protu. Komunikacinis veiksmas yra sfera, kurioje reiškiasi ir kinta suvokimo schemos, modeliai, pavyzdžiai, kur tarpsta grupės, visuomenės, įsivaizduojamos politinės ar kultūrinės tautos. Ir taip kalbame apie M. Bachtiną pro et contra J. Habermasą. Habermas, sekdamas T. Adorno ir H. Marcuzės kūryba, žavėdamasis W. Benjamino ir G. Bataille poetiniais ir ekscentriškais samprotavimais, siekdamas išlikti kritišku ir dialektišku (Adorno Negatyviosios dialektikos prasme), mano nuomone, neišsaugojo trapaus meniškumo ir poetiškumo žaismo. Jis pasirinko ne negatyviosios kritikos kelią, o pozityviosios, dialogiškos, hermeneutinės komunikacijos įteisinimą. Habermas, kaip ir Adorno, liko elitistas, t.y. aukštojo meno, unikalių racionalių mokslinių bei techninių sprendimų gerbėjas. Ir tuo Habermas neteko to negatyvumo žaismo, ironijos siautulio, kurio kupini Adorno kūriniai. Todėl sunku apčiuopt jo kaip filosofo ir kritikos aiškesnį santykį su gyvenimą gaivinančia žaismo, ritualo, karnavalo idėja ir praktika. Štai kodėl šiuo meniškumo, nesąmoningų asmens transformacijų požiūriu Habermas sulaukė konstruktyvios J. Ranciere ar P. Sloterdijko kritikos.

Priešingai, Bachtinas yra itin karnavališkas. Ir net jo poelgio filosofija (философия поступка) ar autoriaus ir herojaus koncepcija, dialoginė poetika yra giliai susiję su nuolatine aukščiausių ir žemiausių, rimčiausių ir juokingiausių kanonų švytuokle, šita svarbiausia karnavališkumo, nuolatinio apvertimo ir sukeitimo, funkcija. Karnavale nėra nieko to, kas yra sakoma ir rodoma, visa yra pakitę, apsivertę, išjuokta. Ritualai, liaudies apeigos, žaidimai ir su jais susiję linksmi vaidinimai neleidžia dalyviams pasilikti savimi, laužo totalumus, išjudina sustabarėjusius įsitikinimų vandenis, įgalina vaidybinį bendravimą ten, kur jo nebeliko, kur priešiškumas nutiesė savo spygliuotas vielas. Tiesa, šiandien šį šventą ir profanišką karnavališkumą siekia pavergti industrijos. Pati bažnyčia virsta konkuruojančiu su televizijos ir teatro korporacijomis demonų ir angelų fabriku. Tačiau tai nereiškia, kad to, ką gamina bažnyčia ir kūrybinės industrijos kiek pasistengus vėl nebūtų galima paversti laisvu meniniu inversijų žaismu. Juk pagaminta tiek medžiagos, tiek išteklių keisčiausioms transformacijoms.

Žinoma, komunikacinis veiksmas kaip idėja aprėpia ir karnavalą, lygiai kaip ir jo priešingybę: siaurakaktį normų vykdymą. Todėl ši sąvoka yra per daug plati ir abstrakti, kad ja ką nors tinkamai aptartume, išskyrus tai, kad nurodytume suvokimo schemų ir kategorijų, samprotavimo taisyklių priklausomybę nuo paplitusių, įsišaknijusių bendravimo būdų. Komunikacinis protas, išaugdamas iš tokios abstrakčios veiksmo teorijos virsta veikiau demokratinės valstybės biurokratijos ir piliečių ryšio tarpininku, o ne gyvu pokyčių, neadekvatumų ir alternatyvų šaltiniu.

Karnavališkumas, arba karnavalinis protas (lygintinai su P. Sloterdijko ciniškuoju protu) yra svarbi ir aktuali viešojo veiksmo dalis. Tačiau karnavalas, tai nėra vien persirengę juokdariai, kuriais šiandien plačiai naudojamasi baltosios ir juodosios propagandos ar įtikinėjimo, destrukcijos tikslais. Bendras dalyvavimas vaidinant pirmiausia yra linksmas virsmų žaismas į kurį įsitraukia daugelis asmenų ir kurio metu vyksta esmingos būtiškos (ontinės) individų (geriau kon-dividų) transformacijos. Todėl įvairiausios pilietinės viešų erdvių gynimo, miestų užėmimo (Užimk X, Occupy X) akcijos turi būti meniškos ir karnavališkos: muzikingos, dainingos, vizualinės, žaismingos – jei tik siekiama sukurti laisvą, platų, intertekstualų bendravimo lauką.

Lietuviškosios protesto akcijos yra susijusios su populiariosios kultūros menu (skandalingosios Garliavos įvykių aplinka), su šiuolaikinėmis meninėmis intervencijomis (N. Ir G. Urbonų akcijos Protesto laboratorijose bei ginant Lietuvos kino teatrą ir t.t.), pavieniais meno veiksmais (Užimk Vilnių). Vis dėlto tai netapo visuotiniu ir būtinu veiksmu integruojant poetus, įtraukiant daugiakanales naująsias medijas. Ši meniškumo tema yra svarstoma ryšium su viešąją komunikacija ir politika (A. Jokubaitis, L. Bielinis, A. Žukauskaitė ir kt.), tačiau taip ir netapo nuolatine politikos ir komunikacijos studijų praktika, o užstrigo plakato ar vienkartinio performanso pakopoje (pavyzdžiui A. Karaliaus ir D. Genio akcijos ginant kino teatrą Romuva Kaune: plakatai „žmonės su kavingais veidais“ ir susijusi muzikinė aplinka). Kai kurie menininkai, jau minėti Nomeda ir Gediminas Urbonai, pilietines menines akcijas pavertė svarbia sudėtine savo kūrybos dalimi, tačiau jų pavyzdys nevirto politikos mokslų fakultetų ar politinių bendruomenių praktika.

Kitaip tariant, komunikacinio veiksmo, kumunikacinio proto ir karnavalo bei juslumo distribucijos (J. Ranciere) jungtis Lietuvos protesto akcijose nėra akivaizdi, o atsitiktinė, esanti kažkur viešosios politikos matomuose paribiuose. O tai ir yra J. Habermaso ir M. Bachtino pokalbio stoka, kurį įgalinti, atrodo, neturėtų būti labai sudėtinga.

Alternatyvių meninių erdvių kūrimo ir miestų užėmimo idėjų sąryšis

Alternatyva populiariojoje kultūroje suvokiama kaip pakaitalas: pirminio, esminio, svarbiausio pakeitimas mažiau reikšmingu, bet dar tinkamu. Ir tai yra didelė klaida, vartotojiško tamsumo požymis. Šitaip suprantama alternatyva nėra nuotykis, iššūkis, didesnė galimybė, naujas gyvenimo kelias ar esminė transformacija. Žymiai rečiau sakoma: „ieškok didesnių alternatyvų“. Turima omenyje, kad nesivadovauk savo siaurais įsitikinimais, sustabarėjusiomis vertybėmis ir nesistenk šių savo stereotipų logiškai plėtoti. Daug svarbiau yra rasti reikšmingas, radikalias alternatyvas ir jas patirti. Reikšmingi pakaitalai ar pakeitimai atveria transformacijų kelią, kuriuo žengdami žmonės, atveria naują pokyčių kelią. Vis dėlto šių reikšmingų pakeitimų nereikėtų painioti su socialinės inžinerijos ar propagandos siekiniais, kurie taip pat formuoja pakeistinį sąmoningumą, tačiau tai daro ne plėsdami alternatyvų skaičių, o, priešingai, griaudami svarbesnių pasirinkimų skaičių ir galimybes.

Šiandien populiarus yra pasaulinis antikorporacinis, prieš didžiuosius bankus, organizuotas verslo struktūras bei valstybės ir miestų valdžią nukreiptas judėjimas – Užimk  X (Occupy X). Miestų išlaisvinimas arba užėmimas prasidėjo nuo Užimk Wall Streat‘ą akcijos ir paplito visame pasaulyje. Nors kiek anksčiau jį įkvėpė Egipto, kitos arabų revoliucijos ir Londono riaušės. Šis naujasis sąjūdis taip pat idėjiškai yra labai artimas 1968 – 1980 metų judėjimams, siekusiems ne tik išlaisvinti asmenį ir bendruomenes nuo korporacinio kapitalizmo priespaudos, bet kurti kažką alternatyvaus, Tai pasireiškė, pirmiausiai, siekiniu užimti apleistas vietas ir kurti alternatyvias menines erdves, pavyzdžiui, parodines ar steigti naujas komunas, taip pat artimai susijusias su įvairiomis meninėmis veiklomis.

Kasdienybės revoliucijos ir meno santykio problema yra labai plačiai išskleista kontinentinės socialinės politinės filosofijos: M. Horkheimerio, T. Adorno, H. Marcuzes, G. Debordo, R. Vaneigeimo,  M. Foucault, J. Ranciere, G. Deleuze ... Nesirengiu jų referuoti ir diskutuoti. Svarbu, kad buvo suprasta, kad sėkmingi išsilaisvinimo ir pasikeitimo veiksmai negalimi be meninio proceso, kuris įgalina nepriklausomybę (desubjekciją), mikro tapatybių pokyčius (molekulines transformacijas), alteracijas ir kita. Todėl skaitydamas apie šiandienines Užimk X akcijas stengiuosi apčiuopti kiek plačiai, reikšmingai yra suvokiama meninio pokyčio svarba ir ar esminių ontinių asmens ir grupės pasikeitimų neužvaldo kuri nors uzurpacinė ideologija: kairioji, dešnioji, liberalioji ... Kai nėra tinkamai suvokiama meninio, dvasinio, asmeninio pasikeitimo, alternatyvumo idėja, teritorijas užkariauja XIX-XX amžiaus reliktas – ideologijos. Šie Svetimi (nuo filmo Alien) yra puikūs tik kaip kitokios galimybės, bet ne savo diktatūriniais siekiais ar masių muštru.   

                      Alternatyvios meninės saviraiškos erdvės išauga iš alternatyvių parodinių erdvių (alternative exhibition spaces) idėjos. Alternatyvios parodų erdvės yra tos, kurios nepriskiriamos norminei, klasifikuotai galerijos, teatro, muziejaus, kitos viešos įstaigos parodinių erdvių grupei . Meno aplinkos pakaitalai atsirado kaip reakciją į socialinę inžineriją JAV, siekusią pagaminti vis daugiau karių Vietnamo ir kitiems karams (pirmiausiai, Lotynų Amerikoje). Alternatyvios parodinės erdvės skiriasi savo radikalumu, įvairove, kalbos ir vaizduotės laisve, spontanišku performatyvumu, kurio stokoja norminė aplinka ir propagandiniai projektai. Lengviausiai sukuriama parodų erdvių alternatyva yra koridoriaus, baro, rūsio erdvė, miesto pakraštys, apleisti gamykliniai rajonai, kur norminė valdžia tiesiog nesistengia įsitvirtinti. Alternatyvių parodinių erdvių organizavimas yra svarbi sudedamoji gatvių meno, nusikalstamo meno (graffiti, piešiniai ant sienų neleistinos instaliacijos ir asambliažai gatvėse, perfomatyvios intervencijos ...), dalis, dažnai susijusi su protesto vizualizacija, protesto performasais.

Geriausiai aprašyta yra JAV alternatyvių parodinių erdvių kūrimo istorija 1968 – 1980 metais. Manoma, kad naujų, netradicinių meno aplinkų įsisavinimas miestuose plačiau paplito po 1964-1966 metų. Dėl pradžios galime ginčytis, ar hipių stovyklavietės ir LSD įkvėpti performansai pamiškėse ir klubuose gali būti laikomi alternatyviomis erdvėmis ar miestų užėmimo akcijomis. Manau, kad ne, nes tokios idėjos specialiai niekas nei formulavo, nei apibrėžė, nei tikslingai siekė. Tačiau jau apie 1970 metus paplinta tikslingos, institucionalizuotos meninės erdvės, susijusios ne tik su hipsterių, hipių, kito undergroundo bendruomenių interesais, bet pirmiausiai su laisvų menininkų ketinimu pasitraukti iš norminių, cenzūruojamų, klasifikuojamų, disciplinuojamų ir tuo ribojamų erdvių.

                      Alternatyvių meno ir parodų erdvių viena iš iniciatorių buvo Alanna Heiss – žurnalistė, menotyrininkė, meno parodų organizatorė (surengė virš 700), ilgą laiką vadovavo Šiuolaikinio meno centrui P.S.1. Ji taip pat yra įsteigusi Meno ir Miesto Išteklių Institutą (The Institute for Art and Urban Resources) (abu New York). Institute buvo tyrinėjamos kultūriniu ir socialiniu požiūriu neišnaudotų miesto aplinkų galimybes, rengė įvairių instaliacijų, mažosios architektūros, pastotų funkcijų transformacijų, renginių projektus. Manau, jos asmeninei bei instituto veiklai tiktų aprašas: užimk ir pakeisk miesto erdves, pritaikyk jas visuomenės, kultūros, humanistinėms reikmėms. Ji neišsakė miestų okupacijos idėjos, tačiau jos veikla numanė tokias altervencijas ir ji kaip menininkė ir radijo žurnalistė jas vykdė. Viena pirmųjų žymesnių New Yorko galerijų buvo 1971 metais atidaryta Virtuvė (The Kitchen), sename maisto gaminimo fabrikėlyje. Greitai ši vieta tapo polifunkciniu meno centru integravusiu audio-vizualinius ir performatyvius, nepriklausomus, eksperimentiniu šiuolaikinius menus bei tapo naujų bendruomenių steigimosi epicentru. O garsiausia, ko gero, buvo New Yorko SoHo rajono 112 Green Street galerija, kuri tapo alternatyvia parodine erdve laikotarpiu apie 1970 – 1980 metus. Tai buvo neįrengtos, apleistos buvusio sandėlio patalpos, kuriose buvo įrengtos menines dirbtuves ir parodų erdvės. Jos greitai pasipuošė ir nuolatos keitėsi įvairiausiais dažniausiai laukinio stiliaus graffiti, plakatais, instaliacijomis, asambliažais, tuo, ką laikome gartvių menu ir be ko Užimk X, mano manymu, yra negalimas. Meno istorikai pastebi, kad ši galerija atsirado ne tik kritiškai reaguojant į karą Vietname, bei ir kaip New Yorko meno politikos rezultatas, kai miestas neskyrė pinigų ir palaikymo eksperimentiniam, avangardiniam menui, galerijos nebendradarbiavo šioje srityje ir laisvi menininkai patys pradėjo organizuoti meno dirbtuves ir alternatyvias parodines erdves. Kitaip tariant šiose erdvėse menininkai vykdė rezistencine, gynybinę, o ne puolimo funkciją. Todėl ši strategija siekiant kasdienybės revoliucijų, mikro transformacijų, plėtojant miesto atkariavimo idėją, atskirų gatvių okupavimo principą nėra visai tinkama.

Manau, kad alternatyvių parodinių, meninių erdvių organizavimas yra svarbus, sudėtinis judėjimo Okupuok X uždavinys, kurio sprendimas numano aktyvią socialinės-politinės kritikos, gatvės aktyvistų, menininkų ir kuratorių kooperaciją. Kitaip tariant, aktuali miestų išlaisvinimo užduotis yra meninės saviraiškos skatinimas nenorminėje, necenzuruojamoje aplinkoje. Tačiau to nepakanka. Pavyzdžiui, judėjimo Užimk Vilnių (Occupy Vilnius) ... meninės raiškos dalis nesutampa su alternatyviomis parodų erdvėmis. Nors Fluxus ministerija (pirmiau Vilniuje, dabar Kaune, buvusiame Lituanikos fabrike) ir yra alternatyvios parodų erdvės, nors turi žadinti radikalius, taip pat ir socialiniu politiniu požiūriu meninius sąjūdžius, tikroji alternatyva yra ne šios erdvės, o sąjūdis Užimk X ar į jį panašios menininkų ir nevyriausybinių organizacijų akcijos. Pavyzdžiui, vienas iš Užimk Vilnių veiksmų buvo skatinti ir dalyvauti elgetavime, o kitas – priešintis visais įmanomais būdais autorinių teisių apsaugos didinimui (ACTA dokumentui). Tačiau gatvių, skverų okupavimas labai dažnai stokoja gilesnio meninio prado ir tampa uzurpacinių ideologinių partijų veiklos taikiniu. Kaip teigiamą pavyzdį, kur pavyko neutralizuoti uzurpacinius partijų siekius įvardysiu Maskvos atvejus. Maskvoje miesto užėmimo idėja sutapo su atskirų skverų pritaikymu neriboto laiko nuolatinėms meninėms protesto akcijoms (viena jų buvo Occupy Abay – Окупай Абай - užimk Abajaus skverą). Jų metu yra kviečiami ir dalyvauja visas Maskvos elitas: poetai, režisieriai, rašytojai, dailininkai, muzikantai, renginių vedėjai, organizuojamos nuolatinės paskaitos, poezijos skaitymai, filmų peržiūros, muzikiniai projektai ir t.t.

 Taigi, miestų užėmimo idėja nesutampa su siekiu įsikurti apleistuose garažuose, loftuose ar kitose koncertams ar parodoms pritaikomose, tačiau neoficialiose erdvėse. Okupuoti miestą, vadinasi, meninėmis akcijomis ir socialiniais-politiniais siekiniais užimti ne tik nepritaikytas menui, bet ir jau pritaikytas, suvaldytas viešąsias erdves.  Miestų užėmims tęsia psichogeografijos, tarptautinių situacionistų, tarptautinių hedonistų, spontaniškų hipilendų ir panašių organizuotų grupių tradiciją. Visi jie plėtojo meninius veiksmus siekusius pakeisti miestų kultūrinį-politinį būvį. Jie vykdė ontinę viešųjų erdvių ir viešojo, komunikacinio proto transformaciją ir susidurdavo su būtinybe suvaldyti, o ne atstumti, ideologijos skverbimąsi į alternatyvius esminius patirties ir sąmoningumo pokyčius. Nuoseklaus, ilgalaikio meniškumo plėtra Užimk X akcijų metu yra iššūkis puikiai idėjai.  

Asimetrinės alternatyvos ir Meteksis

Vakar daug kalbėjome apie atsitiktinumų, alternatyvų ir heteronomijų/heterogeniškumo svarbą Adorno Negatyviajai dialektikai ir žmogaus gyvenimui. Atsitiktinumų ir nevienmačių alternatyvų pabrėžimas atskleidžia ne tik pamatinę, neišvengiamą žmogaus laisvę, bet ir jo atsakomybę už savo pasirinkimus ir sprendimus. Atsitiktinumai šiuo atveju buvo aiškinami ne kaip platesnio dėsningumo nematymas, nežinojimas, ne kaip statistinis faktorius, o kaip žmogaus laisvės išraiška: apsispręsti remiantis tik savo valia, įveikiant visas galimas determinacijas. Na štai, tarkime aš turiu polinkį išgerti. Kas yra polinkis? Ar tai galutinė priežastis? Ne. Tai tik polinkis. O tas, kuris turi polinkį tai išgerti du, tris kartus per dieną ir be to ko nors stipresnio ... ar ši tendencija jau yra dėsningumas? Ne. Tai tik dar stipresnis, beveik nesuvaldomas, nenugalimas polinkis. Toks pat polinkis yra meilei ir seksui, vienatvei ar susitikimams, sveikatai ir ligai, gyvenimui ir mirčiai ... O Adorno teorija teigia, kad, jei pasirinkimas priklauso tavo sprendimų sferai, vadinasi, kad ir koks stiprus būtų prisirišimas, jį gali įveikti, jei turi nors krislą sielos ir proto ... Šis samprotavimas konotuoja, su tuo, ką kalba anoniminių alkoholikų, narkomanų, kleptomanų, lošėjų grupės, kuriose bandoma įveikti savo silpnybę. Panašiai kalba ir katalikų bažnyčia, tačiau ji apsisprendimą sieja su galutine Dievo, ne žmogaus valia. O Frankfurto mokyklos atstovai yra artimesni egzistencializmo, A. Camus, J.-P. Sartre tradicijai – tavo spendimas yra lemiamas ir jis, be to, yra atsitiktinis, t.y. nenulemtas jokios išorinės tradicijos ar vidinio dėsnio: absoliučiai laisvas ir atsakingas.

Atsitiktinumų įgalinta laisvė pasireiškia radikaliomis, kartais net ne vienmatėmis alternatyvomis. Kas tai išgėrimo, ar kito prisirišimo požiūriu? Sveikas gyvenimo būdas? Sveikumas yra neabejotinai nevienmatis dalykas pasirinkimas išgertuvėms, visiška alternatyva. Bet ji kartais nedžiugina, neįkvepia: nei iš ryto, nei vakare. Bet Adorno ir nekalba apie tai, kad alternatyvų laisvė yra bent kiek maloni. Veikiau jau jis kalba, kad žmogaus brendimas ir kaita dažniau yra nemalonus dalykas: savęs įveikimas, narcisizmo laužymas, prisirišmų netekties dvasinis ir fizinis skausmas. Ši taisyklė tinka suvokti daugeliui pasaulio sferų. Pavyzdžiui, Adorno buvo didis šiuolaikinės muzikos ir kultūros kritikas ir vidutinis (kiti sako, neblogas) kompozitorius, A. Schönbergo atonalinės muzikos gerbėjas. Jau vien tai jį sulygina ir supriešina su F. Nietzsche, kurį laiką buvusio dideliu R. Wagnerio tonalinės muzikos šalininku. Abiems jiems, sekant didžiaisiais meno kūriniais būdingas gilus stiliaus jausmas: tačiau Nietzschės stilius yra harmoningų ir didingų metaforų srautas, o Adorno – save griaunančio sakinio, nuolatinio apsigręžimo ir kontroversijos mąstymas.

 Kultūrinis prisirišimas yra kai, pavyzdžiui, pripranti klausytis ir nebegali važiuoti kur nors ar ilsėtis be pigaus popso. Nevienmatė alternatyva šiam bukinančiam bumsėjimui ar tariamai seksualiam dainavimui yra ir Wagnerio operos ar šiuolaikinės atonalinės kompozicijos, oratorijos. Tačiau perėjimo, malonaus, beskausmio iš tonalinio popso į atonalinę, tarkime, oratoriją nėra. Todėl, neretai, žmogus iš šiltos balos pakliuvęs į akinantį šalčiu krioklį patiria šoką, siaubą, skausmą ir labai retai momentinį įkvėpimą, prašvitimą ar kosmoso džiaugsmą. Nuoseklaus perėjimo nebuvimas rodo, kad susidūrėme su asimetrinėmis, nevienmatėmis alternatyvomis. Jų gausa užtikrina heterogeniško ir, kaip pasekmė, heteronomiško pasaulio, ar begalybės simbolinių pasaulių buvimą.

Laivė yra ne suvokta būtinybė, kaip apie tai samprotavo neokantininkai, hegeliečiai ir marksistai, o įsisąmonintas ir pasirinktas atsitiktinumas. Žmonės dažnai teigia, kad jie susitiko ir bendrauja ne atsitiktinai, o mano, kad juos suvedė likimas, Dievo ranka, demonų kuždesys, akla aistra ir pan. Todėl atsakomybę dėl nenusisekusio gyvenimo, šeimos sieja ne su savo ir tik savo pasirinkimu, o su draugų įtaka, pašaukimu, žvaigždėmis, apvaizdos randais. Tokie samprotavimai padeda nematyti pasirinkto atsitiktinumo, apsisprendimo neapibrėžties ar krypčių nebuvimo. Ne tik astrologija ir chiromantija, kiti būrimo menai, bet kai kada ir istorija ar ekonomikos ir kiti mokslai nuosekliai ir sistemingai padeda nematyti galimybių lauko, falsifikuoja meną kurti įvairiausias, tonalines ir atonalines, kompozicijas iš iškritusių šansų, iš atsitiktinumų skaičiaus. Priešingai, dėmesingumas įvairiausiems atsitiktinai pasirodžiusiems ženklams ir galimybės skatina plėtoti atvirus santykius su pasauliu ir dialogą su žmonėmis.

Atsitiktinis pastovumas yra mūsų gyvenimo stilių ištaka. Kaip miela čia vėl ir vėl prisiminti didįjį agnostiką D. Humą! Atsitiktinai apsigyvenęs mažame miestelyje ar kaime žmogus tai paverčia (pats, ne kas nors kitas) tai pastovumu. Tokiu pat būdų mes keičiame savo tikėjimo, ideologinių pažiūrų, subkultūrinius stilius. Atsitiktinumai mums palieka galimybę asimetrinei alternatyvai, naujam draminiam ar postdraminiam spektakliui. Triukšmingą mūsų dalyvavimą kurioje nors pasirinktoje idėjoje Adorno, sekdamas Platonu ir antikine teatro tradicija, vadino Meteksis vardu. Meteksis – tai aktyvus auditorijos dalyvavimas spektaklio vaidinime. Panašiai aktyviai mes dalyvaujame vestuvėse, jaunikių pasitikimo ritualuose ar piršlio korimo apeigoje. Tada visi garsiai šaukiame, rėkiame įvairius maloninančius ar pajuokiančius, karnavalinius paliepimus ir palyginimus ir tai yra suvokiama, kaip didžiausia pagarba ir tikras dalyvavimas apeigoje, o ne įžeidžiantis stebėjimas. Lietuviškas teatras, nežiūrint nuostabių E. Nekrošiaus ar O. Koršunovo, J. Vaitkaus ar G. Padegimo sprendimų, šių nuostabių didžiųjų žmonių kūrybos, išlieka pasyvus ir šaltas, kvailai suskaidytas, be Metexis, o, vadinasi ir be giliau patiriamos, asmeninio veiksmo sąlygojamos idėjos. Tokia spektaklio idėja, platonišku ar Adorno požiūriu, be kūrybinio ir veiklaus įsitraukimo dažniausia nėra tinkamai pajausta. Tačiau Meteksis taip pat slepia ir didelį pavojų: kai spektaklio idėja patiriama ne kaip menas, ne kaip atsitiktinumas, ne kaip laisvas pasirinkimas, o kaip visuotinė būtinybė, kaip pamoka tautai ir visuomenei, jis virsta teismu, tiesa, teisybe, bausme, t.y. savo priešingybe. Tada spektaklis tampa propaganda, prievartiniu įtikinėjimu, o Meteksis padeda ideologijai, diskursyviems nuodams, klaikioms pagundoms ir apgaulingai manipuliacijai įsigraužti į širdį, į kaulų smegenis, virsti mūsų pseudo-kūnu.

Todėl Adorno nurodo, kad turime ir puoselėti Meteksis, ir brėžti kritinę distanciją tokio dalyvavimo atžvilgiu. Karnavalas beveik neturi virsti gyvenimu, spektaklis realia politika, o teatras – ekonomika ar tarptautiniais santykiais. Beveik, nes jei būtų uždrausta, išnyktų altervencijos – alternatyvų karai ir kolonizacijos. Tačiau kol kas apie tai nekalbėkime, susilaikykime ir kritiškai aptarkime Meteksis ribas. Be jų, be ribų, kurios apsaugo nepanašių psaulių autonomiją, būtų sugriauta asimetrinių, nevienmačių atsitiktinumų logika ir laisvė. Štai kodėl pavojingas yra betarpiškas tarpiškumas arba, kitaip tariant. Tiesinis tarpiškumo suvokimas. Kai tikime kino filmu, spektakliu, muzikine kompozicija, tikime Marquis de Sade, Joseph Goebbelso, Sergejaus Eizenšteino teatru – pakliūname į didžiausius iš galimų spąstų: patikime tarpine simboline konstrukcija, įtikime ją kaip tikrove, Dangiškąja Jeruzale, pažadėtąja žeme, angelais sklendžiančiais ekrano paviršiumi. Išlikti laisvam, vadinasi ir dalyvauti (Meteksis) piršlio korimo idėjoje ir vėl greitai atminti, kad kokia palaima yra nors kartais gyvenime tikėti šiuo žaidimu, kuris yra neįmanomas kaip kita, anapus vestuvių ceremonijos egzistuojanti tikrovė. Meteksis mus įtraukia į unikalias kalbinių žaidimų, daugybės atsitiktinumų menines kompozicijas ir pakanka suvokti šį džiaugsmą, turint omenyje, kad už šio žaidimo, jokios panašios taisyklės beveik negali būti tiesiogiai taikomos kitiems santykiams apibrėžti. Beveik, jei tik mes nekalbame apie alternatyvų intervencijas, kolonizacijas, altervencijas. Bet tai jau yra kita istorija.

Baimės ir alternatyvos: tarp Maskvos opozicijos ir Lietuvos įvairovės

Levas Rubinšteinas, poetas, literatūros kritikas, eseistas savo pastaboje „Viskas tik prasideda“ aprašė prabudusios Maskvos opozicijos drąsą įveikti savyje baimę, o kartu ir su V. Putino vardu asocijuojamą valstybės prievartą, korupcinio režimo diktatą, policijos ir OMONO („kosmonautų“) žiaurumą. Neslėpsiu, žaviuosi Rubinšteino minimalistiniu, konceptualiu rašymo stiliumi („kortelės konceptualizmas“), meninėmis intervencijomis į kasdienybės politiką. Minėtame esė dėmesį patraukė jo ir škotų istoriko, filosofo, rašytojo Thomo Carlyle minčių apie baimės ir vergo savyje įveikimą sąšauka. Carlyle gyveno Prancūzų Didžiosios revoliucijos romantinėmis vizijomis ir kūrė herojų kulto stilių, tapė herojiškos istorijos ir didžiųjų asmenybių ir tautų įvykių paveikslus. Reikia pripažinti, Carlyle įveikė savyje buržuazijos baimę ir susikaustymą regint bundant kitus piliečių sluoksnius, jiems reikalaujant didesnių teisių ir galimybės patiems kurti santvarkas. Jo laikotarpiu dauguma buržuazijos ir liberalų, praradusių revoliucijos ir naujumo jausmą, šlovino naujuosius-amžinuosius įstatymus ir dėsnius. Animizuotos santvarkos fetišas ir valstybės iracionalumo šydas uždengė kadaise laisvų verslininkų ir visuomenės lyderių akis, korporacijų ideologija aptemdė jų protus. Todėl, Carlyle drąsa kalbėti ir matyti kitaip ne tik jį atskyrė nuo savo meto politinių veikėjų, bet ir iškėlė kaip didelį ir laibai svarbų rašytoją ir istoriką. Dar daugiau baimių sukėlė XX amžiaus revoliucijos, neretai masių ir jų lyderio aktyvumo dėka į valdžią atvesdavusios diktatorius. Tai tapo papildoma proga gąsdinti žmones nekeisti amžinosios valstybės tvarkos, istorijos dvasių kulto, saugoti įstatymus.

Vis dėlto XX a. antrosios amžiaus pusės daugelis politikos filosofų, socialinės ir politinės kritikos atstovų aiškiai suvokė, kad modernizacija, visuomenės raida galima tik nuolat kuriant naujus ir , vadinasi, atsisakant, laužant senus įstatymus, tvarkas, normas. Dar daugiau, būtent tvarkų mažinimas ir susitarimo vaidmens didinimas, susikalbėjimo mokymasis, skatinimas ir tam tinkamų technologijų kūrimas tapo naujo išsivadavimo ir kasdienybės revoliucijos prielaida. Be to neprasideda joks išsilaisvinantis ir naują santvarką kuriantis judėjimas. Pastebėta, kad naujos santvarkos, kaip meninės politinės organizacijos, yra kuriamos nuolatos. Atskirai, Theodoras Adorno, Richard Rorty, Jacques Ranciere (vokiečių, amerikiečių, prancūzų filosofai) savaip parodė: socialinė tikrovė remiasi atsitiktinumu, susitarimu, o ne dėsniais. Tvarkas mes sukuriame patys, tai mūsų solidarios veiklos vaisiai. O susvetimėjimas savo darbo produktams yra būtina tolimesnės kūrybos ir kaitos sąlyga. Tikrovės taisyklės yra kuriamos mūsų: kaip socialinis-meninis santykių projektas, kurį visados galima ir būtina keisti. Ne gamybos jėgos lemia gamybinius santykius, kaip keistai manė K. Marxas, o susitarimo praktikos, t.y. vaizduotė, bendravimo ir gyvenimo būdai, įskaitant ir gamybą. Ir ankstyvieji marksistai, ir vėlyvieji sovietinės filosofijos atstovai bandė parodyti determinizmo svarbą ir galimybes. Šiuo požiūriu jie buvo itin konservaryvūs, nauji tradicionalistai. Užgimusios valstybinės tvarkos ir galios sauga jiems tapo svarbiau už naujumą, originalumą. Todėl buvo kalbama apie istorijos dėsnius ir dėsningumus, kurių pažinimas yra privalomas valdymui. Tačiau ir šiandien manoma, kad politikos mokslai ir susijusi ekonomika, socialiniai mokslai pažysta būtinybę, ieško dėsningumų, o ne aptaria atsitiktinumų asambliažus, laikinas organizacijas ir jų sąlygas.

Sovietų marksistams toks tvarkos išaukštinimas tapo prielaida persekioti įvairiausius menininkus ir laisvus mąstytojus, siekusius kurti, skatinti, inicijuoti naujas tikroves. Neatsitiktinai po Spalio revoliucijos buvo sunaikintas kubizmas, avangardizmas, futurizmas, obereutų judėjimas, persekiojamas užgimstantis suprematizmas, abstrakcionizmas ir kt. Kiekviena meninė, literatūrinė, filosofinė praktika, naujumas atverdavo alternatyvius politinės raidos horizontus, kurių vieni, veikiausiai galėjo būti labai pavojingais, antri originaliais ir unikaliais. Tačiau paklauskime kiek Lietuvoje mes atviri alternatyvoms ir ar pakankamai radikali dabarties tikrovės kritika, kad politinė, teisinė, socialinė kūryba rastų sau pakankamai vietos ir jaustųsi gerbiama ir laukiama?  

Meno ir politikos santykis šiandien išlieka ne mažiau aktualus ir svarbus. Tvarkų kaita prasideda jau gyvenimo stiliaus ir būdo naujumais, nauju „juslumo paskirstymu“ (Ranciere), molekulinėmis transformacijomis (J. Deleuze), kasdienybės revoliucijomis. Vienam jos suskamba kaip poezija, kaip naujas kalbėjimo būdas, kitiems kaip nauja mada ir laikysena, tretiems pasirodo kaip diskusija ir praktika dėl alternatyvių energijos, komunikacijos, transporto, gamybos būdų. Drąsa įveikti V.Putino Rusijos diktatą Lietuvoje yra pagrindas gimti naujai ekonomikai, kitokiai komunikacijai, įvairovės įteisinimui. Tai taip pat yra mažosios revoliucijos kelias, kuris negalimas be alternatyvų, be „tapimo mažuma“ (N. Thoburn) politikos ir jos refleksijos.  

Tačiau keisti tvarkas galima tik tada, kai įveiki baimę ne tik savyje, bet ir kartu su kitais, kai nutrauki fetišistinį prisirišimą prie egzistuojančios tvarkos, kai atveri savyje skonio, kultūros, meno, solidarumo ir bendravimo jausmus, kai peržengi asmeninio egoizmo ribas.

Sveikinu Maskvos opoziciją radusią gebėjimą susitarti tarp NEĮMANOMŲ grupių ir alternatyvų: anarchistų ir nacionalistų, komunistų internacionalistų ir petit burgeois. Alternatyvų susidūrimas su bealternatyvumu, prieštaringos įvairovės su Molocho monolitu, dinamikos su vangia Leviatano gyvate, aistrų su paslėpta KGB ramybe, stilių su OMONO pilkybe yra žymiai daugiau nei vieno valstybės vadovo kritika.

 

Prieš aušrą. Santaka.

Nemuno ir Neries santaka yra mistiška savo vandens ir dangaus, erdvės ir galios alsavimu. Kas kartą kai atsistoji ant paskutinio žemės trikampio lopinėlio įsiveržusio į dviejų Lietuvos energijų vidurį dvasia pakyla į aukštumas ... Ši vieta man yra Lietuvos centras, kosmo srovių sankirtos ir sinergijos vieta. Įsibėgėjęs dviejų upių vienas krantas, kartu su paukščiais ir žmonėmis, medžiais ir akmenimis įsiveržia tiesiai į vandenų sūkurį, nunešantį į neregimus tolius mūsų nerimą, depresiją, egoizmą. Neatsitiktinai tolstant nuo dangumi ir horizontu, vandenimis ir energija kupinos santakos susiduriame su baltų religijos liekanomis, su menamais krivių ir žiniuonių pėdsakais, su naktyje dar smilkstančiu aukuru, suakmenėjusiais burtais ir užkeikimais saugančiais vietą ir pasaulį nuo suardymo. Kiek tolia iš istorijos sutemų išnyra Kauno pilis, vėliau krikščioniškasis paveldas, Hanzos sąjungos prekybos pėdsakai nutystantys į dabarties kavinių ir prabudusio senamiesčio gaudesį. Anksti ryte bundantis senamiestis išauga iš tarpukario prarasties dramos į dabarties Europą. Kiek toliau, kylant į Žaliakalnį pasitinka betoninės pelėdos, pelėdų karalystės ir atilsio sielų sustingusios šmėklos, paryčio šešėliuose ūbaujančios paklydusiems ramybę. Toliau baltoji Prisikėlimo Bažnyčia, atverianti dangų ir Ąžuolyną, miglose skendintį Lampėdžių ežerą ir atitolusias, visą vasarą žaliuojančias marias. Bažnyčios bokštas matuoja mirgančias kultūros ir prekybos kelių sandūras, o giedrą dieną susišaukia su Pažaislio ir Raudondvario bažnyčių bokštais. Naktį žavi Europos tiltas, kuris, žvelgiant iš Žaliakalnio, šviečia kaip kelias į dangų. Apsuptas iš santakos kylančiomis energijomis ir kelių ryšiais su visu pasauliu miestas alsuoja gyvenimą. Įkvepia ir iškvepia tarpukario resentimentą, sunaikintų žydų skausmą, nepriklausomybės siekio tvirtybę. Kaunas keliasi mutavusiais ir dylančiais sovietinių blokinių namų rajonais, išdaužytas ir amžinai lopomais keliais ir daugybės tiltų gaudesiu. Upių vandenys neša miestą į Baltiją, jūrą, neišsipildžiusią Lietuvos istoriją, o geležinkelio bėgiai surakina su Vilniumi, su jo slaviškais LDK kodais. Šis susiskaidymas įsiręžia į miestelėnų tapatybę, laisvės svajonės ir valdžios nesuderinamumą. Dramatiško susiskaidymo skraistė susilieja su daugeliu apleistų fortų, kupinų gotikinių užuominų, sapnų ir pavojaus. Užmarštį liudija daugybė sustingusių muziejų, retai susikaupiančių veiksmams galerijų salių. Prabudimas, kurio laukia ore pasklidusios miesto galios, atmintis ir kūrybingumas, spinduliuoja visur: įmonėse, teatruose, arenose, koncertų salėse, mokyklose, kolegijose, universitetuose. Miestas prieš aušrą.

Spaudos atgavimas ir prezidento inauguracija Rusijoje

Šiandien, gegužės 7 d., lotyniškos spaudos atgavimo dieną, suprantame kiek svarbu yra ne tik raidžių forma, bet ir teisė kalbėti tai, kas mums visiems svarbu. Raštas ir sakymas visados yra pilietinis ir dvasinis reikalas, būdas, kuriuo gali suvokti arba nesuprasti savęs ir pasaulio. Simboliška, kad spaudos atgavimo šventė sutampa su V.Putino inauguracija Maskvoje. Todėl verta pagalvoti apie į šių datų šiandienos sankirtą.

Šiandien mane nustebino LRyto atvira ir sąmoninga pozicija apsiriboti minimalia informacija apie gegužės 6, nei gegužės 7 dienos protestus, riaušes, kraują, pasipriešinimą dėl rinkimų falsifikacijų ir jų rezultato Maskvoje, ir daugiau tiesiog pagerbti naujai išrinktą Rusijos prezidentą. Vakar, gegužės 6 dieną, socialiniame tinkle Twitter, tiesioginiuose (life) nepriklausomų Rusijos ir pasaulio televizijų reportažuose žiūrėjau susidorojimo su tūkstančiais piliečių Maskvos gatvėse scenas. Mūšiai su plytomis, ašarinėmis dujomis, barikadomis, persekiojimais, suėmimais, žmonių gaudumu ir mušimu metro, kavinėse, parduotuvėse tęsėsi bent dešimt valandų. Ilgą laiką aš ir mano draugai Facebook aiškinome lietuviams kas dedasi kaimyninės šalies sostinėje ir jos prieigose. 15min.lt vėlavo su informacija bent penkias-šešias valandas, Delfi.tl daugiau nei aštuonias. Bet jiems mano pastabos tik dėl operatyvumo, o ne dėl sąmoningo įvykių ignoravimo. Pasitaikius progai minėti e-laikraščiai pateikė gana objektyvią, tik ir vėl vėluojančią informaciją, kuri jau buvo nuvertėjusi tiems, kieno draugai Maskvoje ar Sankt-Peterburge. Tačiau LRyto pozicija, ypatingai šiandien, spaudos atgavimo dieną nustebino. Negaliu komentuoti kodėl laikraštis pasirinko tokią šaltą nuostatą apie demonstrantus, nežinau. Ar laikraščio vadovybė mano, kad tuo pagerins Lietuvos ir Rusijos santykius? Tačiau tai ne laisvos spaudos tikslas, to turi siektu URMas, prezidentūra. O mūsų tikslas yra ginti demokratiją ir pilietines teises, nes mes neturime kitų priemonių veikti valdžią, tarptautinius galios pasidalijimus ir jai tarnaujančią spaudą.

Manau mes atgavome ne visą spaudą. Visos spaudos atgauti neįmanoma, nes ir mes visi esame skirtingi, todėl ir mūsų pasirinkimai yra priešingi.

Filosofija ir simbolinio kapitalo akumuliavimas

Teko su EHU kolegomis diskutuoti filosofijos statusą universitetuose. Lot. Žodis status – reiškia ir dvasinę būklę, ir rangą, hierarchinę padėtį, ir bylos būklę. Šiandien statusas taip pat rodo simbolinio kapitalo turėjimą, nominacijų teisę, gebėjimą būti populiariu, kaupti vertes. Tai tapo aktualia problema visų universitetų katedroms, kasdiena daugiau įsitraukiančioms į rinką ir dažnai nesuokiančioms šio procesų pasekmių: ir gerų, ir pasibaisėtinų.

Šiuolaikinės institucijos, pavyzdžiui, universitetai, yra linkę akumuliuoti ir įtraukti į cirkuliaciją žmogiškuosius išteklius, simbolinį, kultūrinį bei finansinį kapitalą. Tuo tikslu yra kuriamos tyrinėjimų, mokslo ir studijų marketingo tarnybos, taisyklės, reikalavimai. Pavyzdžiui, filosofija, kaip ir literatūrologija ar etnologija, ar kiti socialiniai ir humanitariniai mokslai ir dvasinės praktikos yra įtraukiami į rinkos santykių aplinką. Reikalaujama kelti savo populiarumą, kurti „paklausias“ programas, siūlyti įdomius dalykus, laimėti vidinėje universiteto ir išorinėje (tarpuniversitetinėje) konkurencijoje. Visa tai dera, dažniausiai nepastebimai ir nekritiškai, prie bendros vartotojiškos visuomenės nuostatų, kur gėris yra matuojamas prekės vartojamąja ir mainomąja verte, šių verčių dialektine sąveika. Tai kur kas labiau įmantri sistema, nei sofistika, apie kurios žalą kalbėjo Sokratas, Platonas, Aristotelis, viduramžių scholastai ir kiti mąstytojai. Švietimo marketingo sistemoje dalykų svarbą  ir kitą vertę lemia paklausos ir pasiūlos mechanizmai. Dėstytojams siūloma pateikti savo paskaitas, medžiagą kaip patrauklią prekę, kaip paklausius filosofinius paveikslėlius. Pasiūlą ir vartojamąją vertę atitinka vartojimo būdas: pamačiau, susižavėjau, išmečiau. Skirtingai nei tradicinės filosofijos ar psichologijos mokyklos, kurios pasižymėjo kaupiamąja ir gebėjimų lavinimo nuostata, ypatingo dvasios kelio formavimu, suvokimo būdo stiprinimu ir gilinimu, dvasios transformacijų suvokimu, šiuolaikinės studijos išsiskiria spektakliškumu. Vieni kuria vaizdingą performansą, kiti jį savitai vartoja, o po to pamiršta, išmeta kaip sudėvėtą prekę ir laukia naujo pasirodymo. Ilgainiui ir studentai išmoksta elgtis panašiai: kiekvienas pranešimas tai TV šou: trumpas pasirodymas publikai, kurią reikia tik šiam pusdieniui sužavėti. Ryt rinkos-filosofinė mašina, šis paveikslėlių fabrikas pagamins naujus gardumus ir žavesius.

Kuo sėkmingiau išorinėse rinkose universitetas platina filosofinius, psichologinius, istorinius, literatūrinius, etnologinius, sociologinius, antropologinius paveikslėlius tuo ši įstaiga laikoma geresne. Universitetai-supermarketai tapo gaminančia, prekiaujančia, įvairų kapitalą kaupiančia ir daugiausiai šiais dalykais susirūpinusia sistema. Iliuzija atsiranda, kai vienas mąstytojas galvoja apie savo dalyko turinį ir gelmę, nematydamas, kad jo mažesni ar didesni dėstymo būdo, analizės metodo, medžiagos pateikimo, skaitomos literatūros, studentų nuotaikų, administracijos reikalavimų, kolegų pritarimo ar nepritarimo sąveika jį paverčia prekybos centro agentu.

Kokia išeitis: A. Sverdiolas yra kalbėjęs apie „partizanavimą“, kaip naują filosofinės laikysenos būdą. Manau, kad tiktų ir naujoji stalkerystė: išmokti vaikščioti universitetų ir žinijos institucijų laukais, užpildytais pavojingų srovių ir vietų; taip pat tinka ir organizuoti pasipriešinimo sistemai būdai, kurie ir yra naujos socialinis-politinis filosofijos ar literatūros, kitų menų būklės supratimas.

Pirmiausiai esama situacija skatina suvokti, kad energijos ir išminties kaupimas vyksta nebūtinai simbolinių ar prekinių mainų būdais. Jau nuo seno pastebėta, kad alternatyvos mainams yra dovanojimas ir kaupimas, emanacija ir integracija, bendravimo simfonija (sąveikų sinergija) ... Energijos akumuliavimas ir dalyvavimas bendrame cirkuliacijos procese nebūtinai yra susijęs su prekiniais mainais ir šiuolaikinėmis vartojimo formomis, gali apsieiti be spektakliškumo ir imitacijų. Tai nereiškia, kad kviečiu sugriauti egzistuojančią švietimo sistemą visiškai ir grąžinti valstybinį valdymą ir paskirstymo teisę mažai grupei biurokratų.

Ilgą laiką filosofija buvo valstybinių sistemų tarnaitė: kolonijinio, hegemoninio mąstymo gamintoja, reprodukuotoja, ta, kuri užtikrino klaidingo ideologinio pasaulio suvokimo diegimą, mokymą. Filosofija, tapusi socialinės inžinerijos sraigteliu, žlugdė menininkų, kūrėjų, išradėjų mąstymą, griovė visa tai, kas yra neeuropocentriška, nesistemiška, neatitinka viešpataujančios politinės doktrinos. Tokiomis aplinkybėmis, filosofijos įsitraukimas į laisvą idėjų rinką gali būti tik sveikinamas veiksmas, įgalinęs, nors kurį laiką atsikvėpti nuo viešpataujančios politinės sistemos spaudimo. Tačiau šiandien naujosios žinių korporacijos – sudėtingi verslo ir universitetų junginiai – kelia kitą grėsmę: atnaujinamo paviršutiniškumo, regimybių reprodukavimo, paklausos ir pasiūlos santykio iliuzijos, mokyklų (senąja, tradicijos prasme) griuvimo.

Todėl svarbu, kad būtų įvairios lygiavertės alternatyvos mainų ir vartojimo akumuliacinei sistemai. Šios alternatyvos gali būti pasitelktos ir iš pasaulio istorinės patirties, ir sukurtos visiškai naujos.  

Juslumo platinimas ir diskursyvus triukšmas

Keletas pamąstymų po Dr. Fabian Goppelsrödertitled seminaro „The Politics of Aesthetics in the Philosophy of Jacques Ranciere".


Tereikia prabusti, praverti akis ir skirtingų pokalbių ir vaizdų, nesuderinamų tarpusavyje įvykiu, vienas kitą užgožiančių ir slopinančių įspūdžių, nesuprantamų pojūčių srautas užvaldo vidurius, kaulus, išberia odą širpulais, paverčia artumą šlykštumu, pasiglemžia tylą, atima galimybę susikaupti, sunaikina metų laikų džiaugsmus ... Šis nenutrūkstantis ir vietomis isteriškas gausmas verčia paniškai pritarti, nekęsti, pulti, trauktis, laiminti, prakeikti, būti prieštaringu, kankinančiai nenuosekliu ... Politiniai, konvulsyvūs, ikirefleksyvūs, nesuprantami, be atsakomybės sprendimai daromi sproginėjant kasdienybės katilui, dėl perdėto informacinio gausmo ir triukšmo spaudimo, traiško paskutinius vangius bandymus, patirti ką nors gryno ir suprasti. Teisė į meditacinį protą ar grynumo ekstatiką pašalinti negrįžtamai, jų vietą užėmė fragmentinių pokalbių nesibaigiantys srautai, be intertekstualumo, be argumentų logikos, be poezijos žavesio, be tikėjimo. Diskursyvus ko nors paskirstymas (pokalbių platinimas, discursive distribution) yra kas kita nei "juslumo paskirstymas" (le partage du sensible, Jacques Rancière), tačiau principai yra panašūs. Pirmasis platinamas kaip informacija ar įtaiga, o juslumo režimai plinta kaip nesąmoningumas, nerašytos elgesio ir reakcijų taisyklės, malunumo ir pasipiktinimo patyrimo būdai, kaip habitus. Diskursyvus paskirstymas yra kupinas kokių nors argumentš: senumo, autoriteto, logikos, poetikos ir kt. Pasakojimų kritika Lietuvoje labai populiari ir speciališ tyrimų ir analizės rasime daug. O kasdienybės juslumo, ikirefleksyvaus estetiškumo kritikos pasigesime, jos daug kartų mažiau, nors ikirefleksyvios patirties kofigūracijų įtaka mūsų spontaniškiems sprendimams neretai yra lemianti.

Je tik neiškyla viešas konfliktas, dažniausiai nėra diskutuojami prisilietimai, kvapų aplinka, kasdienybės garsai ir vaizdai (ne muzikos, ne TV transliacijų, o kasdienės aplinkos), sunkio įtaka judėjimui (laiptų, kalvų, atstumų). Kur kas daugiau dėmesio sutelkiama artikuliuotam, akcentuotam pasakojimui ir specialiai įtaigai: vaizdu, teksu, garsu, kartais adminisruojama erdve. Neretai laikoma, kad kolektyvinis nesąmoningumas yra savaime gėris ar tiesiog susitaikoma su juslumo sferos konfigūracijomis kaip su neišvengiamybe. Viešo proto ir komunikacijos patirtis savaime nusipelno kritikos, o štai, pavyzdžiui, taktilinė retorika, "odos sąmoningumas" manoma yra antraeilis. Pašalinti iš sąmoningai apčiuopiamos tikrovės prisilietimai, ikireflektsvūs pojūčiai yra palikti stereotipų hegemonijai, neretai kilusių iš baudžiavos, iš totalitarizmo. Labai retai minėti prisilietimai, žvilgsniai, kvapai, sunkis, gestai, kūno dinamika pasirodo esantys labiausiai svarbūs nebent flirto ar gundymo, persekiojimo ar kankinimo(si) metu, ar stipriau veikiant estetikai ir menui. Tada pamatome, kiek mus žaloja šaltos ar vienodos drabužių ir patalpų spalvos, kūno artumo baimė, slegiantys koridoriai, suraukti veidai, įtarūs žvilgsniai, o įkvepia bedras laisvas šokis-džiaugsmas, šviesūs veidai, vaikštinėjimo krypčių įvairovė, situacijų žaismingumai ... ? Visa tai yra pagrindai - grasroots of politics. Todėl politika, pasak Ranciere, šiuo pirminiu, habitus (ikirefleksyvaus įpročio) lygiu yra pavojinga ir mažiausiai aptariama. Buitinis rasizmas, patriarchalizmas, europocentrizmas, bet taip pat ir atvirumas kitumui, civilizuotumas (galantiškumas), altruizmas išauga iš šios juslumo žemės.

Vienas pirmųjų, mano manymu, šią ikireflektyvaus patyrimo ir politikos santykio  problemą formulavo G. Lukacz, kalbėjęs apie tai, kad klasinis proletariato sąmoningumas yra kas kita nei buvimas darbininku ar viešas įsitikinimo kartojimas. Apie šį proletaro habitus ir jausmo platinimą kalba ir Ranciere.

Diskursyvus triukšmas yra analogiškas juslumo gaudesiui: beprasmei įvairovės tėkmei. Tokia pilna tuštybės prisilietimų trintis tvyro perpildytuose autobusuose ar troleibusuose, mitingo metu, eilėse ... nekalbu apie retus spūsties kūnų gerbėjus, jie yra tik išimtys, unikalūs seksualumai. Ši trintis išsiurbia, anihiliuoja asmeninę energiją panašiai kaip ir diskursų triukšmas. Triukšmo srautą patiriame be perstojo skaitydami sruvenančias Facebook naujienas, ar rydami laikraščių gandus, ar pasisavindami nuolat mirgančių ir tekančių televizijos laidų turinį, visų: apie medžiotojus, sėją, karą Irake, autoavarijas, naftos kainas, bankininkų komentarus, pasakojimus apie valkatas iš Lietuvos pabėgusius į Berlyną ... M. Foucault požiūriu, diskursui būdinga galia, t.y. energija motyvuoti, pavergti, išvaduoti ...  Tačiau diskursyvus triukšmas šią energiją išsiurbia, minta žmonių smegenimis, širdies plakimu, perdėtu spaudimu. Nususinti žiūrovai, kaip ištuštintos skardinės užmiega, kad per naktį prisipildę kraujo rasos vėl būtų išsiurbti. Jie nėra propagandos žmonės: nepakils į didžiąsias statybas, nešturmuos priešų bastionų. Tai daug blogiau. Diskurso triukšmas yra priešinga tam ką kalbėjo Foucault: tai galia su negatyviu laipsniu, ne pasakojimą įcentrinantis, o išcentrinantis dėmesį, ne sutelkiantis žinojimą, o išsklaidantis gebėjimą suvokti.

skaidrumaskontrolėskaidrumaskontrolė - naujas voratinklio siūlas

Šiandien su Lauru Bieliniu, po jo puikaus pranešimo apie skaidrumo ir privatumo santykį VDU, diskutavome apie skaidrumo ambivalentiškumą. Manau, tai puikiai dera prie savanorystės dvipoliškumo kritikos. Savanotystė, kuri turi realizuoti mūsų laisvę padėti ir bendradarbiauti, šiais laikais dažniausiai yra manipuliacijos, viešųjų ryšių, propagandos, svetimo blogo darbo, išnaudojimo slėpimo priemonė.  Panašiai ir su skaidrumu. L. Bielinis pastebėjo skaidrumo ir totalinės kontrolės sąsajas: daugiau skaidrumo, vadinasi daugiau sekimo. Pastebėsiu, kad M. Foucault aprašytas kalėjimas-panoptikumas yra absoliučiai skaidrus. Transperency International turėtų gerai pagalvoti apie tai: kova su korupcija, su vokeliais, su nelegaliu darbu, su dokumemntų klastojimu, su asmenų, kuriems apribotas judėjimas, kontrole, laipsniškai paverčia visuomenę didėjančia kolonija, priežiūros, sekimo, nepasitikėjimo sistema. Panašiai kaip ir savanorystės atveju, puiki pradžia turi liūdną pabaigą ir tik todėl, kad naikinant vieną blogį vadovaujamasi absoliutaus gėrio nuostata. Dar daugiau, kai skaidrumą ar savanorystę ima kontroliuoti ne įvairi, pilna alternatyvų visuomenė, jos viešuma, o specializuotos, įgaliotos, įslaptintos institucijos, tada ima busti carinis režimas, kalėjimo nuotaikos, autoritarinės valdžios mitai. Dialektikos vengimas yra būdas įteisinti kraštutinumus. Kairieji, kuriems atrodo pats paveldas lėmė būti dialektikais, dažniausiai mano, kad kurios nors radikalios alternatyvos pasirinkimas yra jų veidas. Ryškios sovietinės gėrio ir blogio alternatyvos jau išblėso. Dabar žmonės, kurie žavisi vienos kurios stiprios alternatyvos pergale, iš esmės išpildo holivudinių filmų blogiausius modelius. Tokiu blogiausiu modeliu virsta „skaidrumo“ mitas, kuris moko žmones viešumoje virsti didesniais sukčiais, manipuliatoriais, arba, kaip pastebi L. Bielinis, nešioti, visados nešioti kaukes. Skaidrumo sindromas yra būdas didinti įvaizdžio modeliuotojų populiarumą, priemonė didinti viešųjų ryšių kompanijų pelnus. Lietuvoje skaidrumo ideologija buvo priimta, kaip tai dažniausiai atstitnka pastaruosius 20 metų be kritikos. L. Bielinis pastebi, kad tai smarkiai įtakoja privatumo sferoms mažėjimą. Aš gi pastebėsiu, ką jau daug kartų  esu kalbėjęs, - tai skatina valstybės ir jos institucijų reguliavimo didėjimą. Valstybiniai egzaminai mokyklose buvo įvesti tik ir tik kaip skaidrumo didinimo būdas, tačiau ilgainiui virto mąstymo kontrolės sistema. Ir nors ji neturi, bent ideologiniu požiūriu, nieko bendra su sovietine ar nacistine ideologija, yra pakankamai demokratiška ir liberali, tačiau vis dėlto neigia nepriklausomą savęs organizavimą švietimo sferoje ir su kiekvienais metais didina nepasitikėjimą naujumais švietimo srityje, alternatyvomis, unikaliomis ugdymo, lavinimo sistemomis. Pamažėle šis skaidrumas įvairiausių auditų ir atestacijų pavidalu skverbiasi į universitetus. Skaidrumas juos paverčia vienodais, neįdomiais. Kada nors šis skaidrumo Leviatanas prisibraus ir prie kultūros sferos. Projektinės veiklos yra dar vienas būdas kontroliuoti mąstymą, siekinius. Gerai, kai šią kontrolę vykdo laisvi ir išsilavinę žmonės, bet skaidrumo kontrolės didinimas ją dvigubinant, trigubinant (vienos seklių sistemos seka kitas) paverčia visuomenę paranojine totalinio nepasitikėjimo sistema. O demokratija pirmiausiai remiasi pasitikėjimu. Tai išdiskutuota sociologijos, ekonomikos, politikos tyrinėtojų, filosofų šimtus kartų. Skaidrumo didinimas reiškia esminį pakeitimą sistemoje: pasitikima ne kolega, o sistema. Tariama, kad kas nors mūsų neapgaus, nes yra kontrolė, visur, visada kontrolė. Ar ne apie ją svajoja prekių kokybės kontrolė, vartotojų teisių gynimo institucijos ... -skaidrumaskontrolėskaidrumaskontrolė - naujas voratinklio siūlas.

Apie vardus "kultūros industrija" ir "kultūros pramonė"

Ne pirmą kartą sulaukiu iš menotyrininkų ir literatūrologų lituanistinių pastabų dėl termino industrija vartojimo. Ačiū visiems už vertingas pastabas!

Siūloma vietoje kultūros ar kūrybinių industrijų kalbėti apie pramonę, pavyzdžiui, „kino pramonę“, „kultūros pramonę“. Kartais rašau“ švietimo industrija“, „švietimo fabrikai“ turėdamas omenyje mokyklinių ar universitetinių žinių reprodukavimą taikant įvairius metodus. O man, ir panašiai kalbantiems sako – rašyk „mokyklų sistema“, „švietimas“, be žodžio „industrija“. Žinoma, tokie pasiūlymai visiškai iškreipia mintį ir socialinę politinę kritiką skirtą būtent mechaninei indoktrinacijai, institucinei serijinei įtaigai aptarti. Pagaliau termino industrija atsisakymas apsunkintų neliberalizmo raidos stebėjimą, jo poveikio vartotojams supratimą. Ką rodo šios lituanistinės pastabos ir kodėl mažiau vartojamas terminas pramonė, kai kalbama apie kultūrą (kultūros pramonė)?  

Negaliu tvirtai teigti, kad žodis „pramonė“ yra skolinys iš rusų kalbos termino промышленность, nors yra tam argumentų. Svarbiausias tarp jų yra: istorinės, t.y. socialinių-ekonominių kontekstų diktuojamos, žodžio „pramonė“ prasmės yra analogiškos rusiškam vardui. Galima ginčytis, nes kiti autoriai nurodo, kad šis žodis sietinas su „prasimanyti“, t.y. susirasti grybų, uogų, pasigauti žuvų ir tik žymiai vėliau - verslauti. Tačiau prasimanyti yra sietinas ir su pramanais, t.y. su burtais, kerais, apžavais. Visi šie kerėjimo ar rinkimo epochos žodžiai nurodo į ikiindustrinį, gal net XIV-XVI amžius ar dar ankstesnius, nieko bendra neturinčius nei su pramone, nei su industrijomis. Kurį laiką Lietuvoja žodis :pramanas“ reiškė – amatininkystę. Dažniausiai būtent taip ir vyksta gamybos evoliucija: nuo rinkimo, maginių užkeikimų, kalvystės ir audimo darbų, dar artimai susijusių su dvasinėmis apeigomis, iki elementarių dirbtuvių, amatininkystės, bet ne iki plačios industrijos. Industrijos suvokimas nekyla iš namudinės darbo aplinkos tobulinimo, neatsiranda iš cechiškumo, nes visos minėtos sąvokos remiasi dovanojimo ir paprasčiausių ekvivalentinių mainų nuostata, o ne laisva rinka, pasiūlos ir poreikių balansu, visuotinėmis mainomosiomis vertėmis.

Kaip ten bebūtų, tačiau į Lietuvą smelkiantis Rusijos imperijos kultūrai lietuviškų žodžių susijusių su pramanais turinys arba buvo iškreipiamas, arba, kas žymiai labiau tikėtina buvo perimtas rusiškas žodis промышленность. Vis dėlto nenoriu išsamiau gilintis į šio rusiško žodžio etimologiją, juo labiau, kad be įvardijamų socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių kontekstų, aplinkų analizės aš elementaria kalbotyra nepasitikiu. Taigi, pradžiai pakaks trumpų nuorodų reikalingų bendriausiu būdu modernizacijai, industrializacijai aptarti.

Lenkakalbėje LDK  vartotas žodis przemysł – verslas, buvo tinkamas aprašyti ikiindustrinio miesto ir dvaro amatininkystei, cechams, manufaktūroms ar pirmiems fabrikams. Jo sąsaja su przemyślać – apgalvoti, gerai siejasi su manyti, prasimanyti, gauti, išgyventi. Tačiau Lietuvoje šios sąvokos platesnę raidą, kismą nutraukė 1795 metai. Žymiai vėliau (nežinau tikslai kada, gal apie XIX a. vidutį) perimtas rusiškas žodis промышленность yra susijęs su verslumo samprata. Tačiau pirmiau buvo kalbama apie промыслы (nesu tikras, kad tai artima magine, ritualine prasme pramanams). Ikiindustrinėje Rusijoje turėti savo verslą (промысел, identiškas pagal skambesį lenkų pramonei – przemysł) reiškė verstis savo išgyvenimo šaltiniais: kasykla, kalvystės dirbtuvėmis, karietų darbais ir pan. Vėliau промышлять (verstis) reiškė užsiimti manufaktūros darbais. Tokiu būdu промыслы, промышлять rodė cechinį, manufaktūrų, mažų fabrikų raidos laikotarpį, puikiai atitikusi caro Petro ir kurį laiką po jo veiklų dvasią.

Lietuvoje renesanso ir barokinis laikotarpis buvo miestų ir dvarų cechų ir smulkių bei vidutinių manufaktūrų raidos laikas. Tačiau, kaip pastebi Vakarų industrijų tyrinėtojai, tradicinis viduramžių pabaigos ar renesanso miestas ir jų manufaktūros patys savaime neturi galios, potencijos platesnei industrinei raidai dėl dvaro savivaldos ypatybių, miesto teisių suvaržymo, laisvos darbo jėgos ir išteklių stokos, t.y. rinkų nebuvimo. Be to, XVII a. verslai (vediniai nuo przemysł) Lietuvoje, o Rusijoje промыслы, buvo labai suvaržyti prievolių ir baudžiavos sistemos. LDK dvarų ir miestų laisvės, tinkliniai ekonominiai santykiai netapo pakankamu pagrindu laisvos rinkos formavimuisi, o Rusijoje verslumas buvo dar labiau prižiūrimas, engiamas, nuo pat pradžių korumpuojamas ir priklausąs nuo imperinių įgeidžių, t.y. nelaisvas. Ir nors po Spalio revoliucijos sovietai bandė organizuoti masinę gamybą, pats mąstymo būdas apie pramonę buvo giliai ydingas savo paslėptu valdymo, engimo, korupcijos turiniu. Lietuvoje, iki Rusijos okupacijos kalbėta apie przemysł, kas atitiko dvaro ir miestų lūkesčius ir palengvino žodžio промышленность adaptaciją bei vertimą į „pramonę“ Lietuvoje.

Visiškai priešingai konotuoja industrijos, kurios pirmiausiai siejamos su laisvų verslininkų, t.y. buržuazinėmis revoliucijomis ir rinkos formavimu. Industrija (Industry) Naujųjų amžių britams reiškė ne tik tai, kad kažkas serijiniu ar masiniu būdu gaminamas fabrikuose, bet ir tai, kad ši gamyba yra susijusi su ažiotažu, dideliu susidomėjimu modernizacija, susijusi su privataus kapitalo koncentracija. Ne tik Marxas, bet ir A. Smithas ir daugelis kitų politinių ekonomistų pastebėjo laisvos rinkos, industrializacijos ir kapitalo akumuliacijos sąsajas, paklausos (ažiotažo) daugfinimą, reprodukavimą. To nepastebėsime dvarų Lietuvoje ar labai iškreiptu būdu rasime Rusijos imperijoje, ir dėl mažo laisvų vartotojų skaičiaus, ir dėl geografinių, susiekimo problemų ir dėl kt.

Kai kalbu, apie kultūrines ar kūrybines industrijas turiu omenyje būtent sąveiką su laisva rinka, kapitalo kaupimu, korporacijų didėjimu, serijine ar masine gamyba, su poreikio kultūros produktams dauginimu. Naujasis ažiotažas, vaizdų vartojimas gaminamas ne tik ir tiek fabrikuose, bet pirmiausiai įvairiuose tinkluose, dažniausiai korporacijose ir pačioje rinkoje, t.y. tarp vartotojų, naudojant reklamos priemones, kitus lūkesčių skatinimo būdus. Tai turi mažai ką bendro su iškreipta valstybės reguliuojama rusiškos kilmės pramone, mažai besirūpinusia poreikiu, paklausa, ažiotažu. Nors daugeliui Lietuvos ekonomistų ir lituanistų žodis pramonė, pramoninis kelia sentimentus, yra mielesnis ir skamba kaip paprasčiausias industrijų sinonimas, lietuviškesnis žodis. Lenkijoje taip pat yra diskusija dėl termino Creative Industries - Przemysłów Kreatywnych – vartojimo.

Reikšminga yra tai, kad vokiečiai naudojasi žodžiu Die Industrie, o ne tik vediniais susijusiais su Die Wirtschaft  (ekonomika, šeimininkavimu). O kai kalbama apie kūrybines industrijas vartojamas jų pačių subrandintas per ilgą XX amžių atitikmuo: Kulturwirtschaft (kultūros ekonomika). Lietuviškai, kultūros ekonomika yra taip pat svarbus terminas, bet reiškia ką kitą nei industrijos. Vokietijos raida jau nuo XVIII a. pabaigos tapo vis labiau atvira būtent industrijoms, tačiau ekonomistų ir kritikų samprotavimai labai greitai pamatė, kad industrija sisteminiu požiūriu yra nepakankama sąvoka, o žymiai gilesnė politiniu-ekonominiu požiūriu yra Wirtschaft. Racionali industrijos ir ekonomikos skirtis, kai kalbame apie kultūrą ar kūrybą padeda suvokti ūkiškumo mąstą. Kai vystosi laisva konkurencija pagrįsta gamyba, taip pat ir didžiųjų korporacijų, be didesnės šeimininko priežiūros tai skamba labiau kaip Indusrie, o kai vis dėlto yra tam tikra ūkio sistema ir raida, strategija, koncepcija, racionalus matas - Wirtschaft. Tačiau ir ekonomika, šeimyniškumas, kaip ir apskritai atskiri vardai ar sąvokos nevykdo išlaisvinančios funkcijos, o tik įgalina tam tikrus racionalumo tipus ir komunikaciją. Todėl neverta įžvelgti varduose neoliberalizmo laimėjimus ar pralaimėjimus.

Naujųjų amžių Lietuvos modernizacijos istorija kyla ne iš savo pačios šaknų, o veikiama Vokietijos ir, pirmiausiai, Rusijos imperinės kultūros. Jokios svarbesnės filologinės veiklos, poetų ar rašytojų pastangų adaptuoti pramonės suvokimą lietuvių kultūrai beveik nerandame iki pat tarpukario (puiku būtų išgirsti priešingas nuomones). Atitolimas nuo industrinės raidos lėmė ne tik pramoninio sąmoningumo stoką (turiu omenyje lietuvių kalba), bet atsainų požiūrį į ekonominių vardų vartojimą.

Šiandien Lietuvoje, bent jau filosofijoje, kartais bandoma kalbėti apie poindustrinį laikotarpį. Jis Vakaruose siejamas su tradicinės gamybos: didžiųjų laivų fabrikų, anglies kasyklų, staklių ir automobilių pramonės mažėjimu ir veiklų susijusių su komunikacijos priemonių, laisvalaikių ar renginių organizavimu, kultūriniu įpakavimu, madomis ir pan., plėtra. Poindustrinio laikotarpio išaukštinimas, kaip ir postmodernizmo, aiškiai buvo perdėtas savo lūkesčiais ir viltimis, diagnozėmis ir išvadomis. Tačiau pasakyti po-pramoninis laikotarpis jau visai neišeina.

Įvairi, taip pat ir istorinė-filologinė, pramonės ir industrijų kritika yra reikšmingas dalykas suprasti socialines, klasines, engimo ar saviveiklos prasmes, kurias minėti žodžiai slepia. Ne žodžio vartojimo atvejai, o socialiniai-ekonominiai, istoriniai idėjos kontekstai yra svarbūs. Todėl pravartu, išsaugant hermeneutinį žvilgsnį į žodžių pramonė/industrija istorinę prasmių kaitą, nepamiršti juos diskutuoti pasirinktu žvilgsniu: kaip modernizacijos sąmoningumo raidą.

„Po pono ir tarno“ ir „Propaganda ir simbolinis mąstymas“ jungtys

Kas bendro tarp mano knygų: Po pono ir tarno ir Propaganda ir simbolinis mąstymas? Atsakyti į šį klausimą man padėjo atvejo, susijusio su JAV išplėtotos ir socialiniais tinklais plačiai išreklamuotos akcijos Kony 2012, Nematomi vaikai (Invisible Children) analizė. 20 metų Ugandoje siautėjęs „šventosios dvasios įkvėptas“ „svieto lygintojas“ Joseph Rao Kony grobė vaikus, kūrė savo karinę utopiją, įsivaizdavo besipriešinąs kolonializmui. Gal būt, jis ir jo grupuotė padarė daugelį baisių nusikaltimų. Teismai ir nepriklausomi tyrimai tai turėtų įrodyti. Tokių „Kony“ Afrikoje, Azijoje pasirodo įvairiose šalyse kas metai. Mažai kas gilinasi į jų kilmės ištakas ir juo labiau netiki, kad elementarus susidorojimas su tokiais „sukilėliais“ ką nors pakeistų. O tie politinės sociologų ar politinės antropologijos tyrinėtojų darbai, kuriais bandoma paaiškinti naujų socialumo formų brendimą, trūkinėjančią socialinę ir politinę saviorganizaciją minėtuose rajonuose, kolonializmo ir postkolonializmo ideologijų pasekmes, dažniausiai sulaukia tik siauro rato specialistų dėmesio. Kur kas labiau visuomenės dėmesį pritraukia didžiosios iliuzijos, pavyzdžiui, kad JAV karinės intervencijos į Afganistaną, Sudaną ar kitas šalis padės sukurti skaidrias, demokratines, savivaldžias visuomenes. Pagaliau Ugandos ir Sudano (Pietų Sudano ir Sudano), D.R.Kongo vyriausybės, labiau pasistengusios galėtų greitai išspręsti iškilusią Kony problemą ir be JAV pagalbos.

Ką tai bendro turi su iliustravimu ryšio tarp knygų Po pono ir tarno ir Propaganda ir simbolinis mąstymas? Anaiptol ne Kony ir jo istorija, o propagandinė kampanija prieš jį, kuri vadinosi Kony 2012 arba Invisible children, kurių įkvėpėjas ir organizatorius yra itin abejotinos reputacijos viešųjų ryšių specialistas Jasonas Russelas. Jo ir į jį panašių viešųjų ryšių „specialistų“ kuriami ir daugelio korporacijų palaikomi politiniai savanorystės ir lyderystės projektai yra vienas iš pavyzdžių, kaip politinė propaganda naudojasi lyderystės ir savanorystės instrumentais siekdama paslėpti eksploatacinius (ponystės) globalinius siekinius. Neva gelbėjant Ugandos ir Sudano vaikus buvo sukurtas atvirai propagandinis, gana paviršutiniškas, mano manymu labai naivus ir pigus, tačiau, pasirodo, efektyvus video filmas, kuriuo buvo siekiama kuo plačiau paskelbti kampaniją Kony 2012 ir tuo padaryti visa, kad šis nusikaltėlis būtų suimtas 2012 metais, o jo įkalinti vaikai išlaisvinti. Tuo tikslu buvo organizuojamas globalinis savanoriškas sąjūdis, kviečiama tapti aktyviais skelbiant informaciją, renkant lėšas ...

Agitacinis filmas Kony 2012 (direktorius minėtas J. Russelas) yra sukurtas naudojantis amerikietiško kvazi-religinio fundamentalizmo principu, kai vietinis blogis paverčiamas globaline, visuotine problema, kurią verta spręsti pasitelkus „didžiuosius“ herojus: Holivudo žvaigždes, kongresmenus ir JAV prezidentą (šiuo atveju B. Obamą). Kadangi filmo autoriai didesnio palaikymo iš minėtų žvaigždžių negavo, buvo apsiribota skelbimu, kad į juos kreipiamasi ar Obamos reklaminių plakatų rodymu. Tuo buvo siekiama pasinaudoti svetimu simboliniu kapitalu nenusižengiant autorinėms teisėms. Pigus didžiojo priešo vaizdavimas ir toks pat pigus žvaigždžių ir prezidento plakatų perfilmavimas, vienos kitos žvaigždės palaikantis interviu, ilgas, neva iliustruojantis siužetas apie vaiko gerovę ir vaiko blogį (opozicija tarp laimingo JAV berniuko ir nelaimingų, sužalotų Ugandos vaikų) padarė filmą pakankamai spalvingu. Mano nuostabai, šią itin pigią manipuliaciją Youtube ir kituose tinkluose peržiūrėjo arti 90 milijonų žmonių, o Lietuvoje studentai (bent jau kai kurie Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų fakulteto) patys pradėjo galvoti apie savanorystę ir akcijos palaikymą.

JAV kvazi religinis fundamentalizmas ir susijusi propaganda tampa vis didesne problema pasauliui, dėl jos aktyvios ir gilios integracijos su Holivudo produkcija. Globalinė JAV kino kompanijų rinka ir reprodukuojamos absoliutaus blogio naikinimo schemos prielaidauja, kad tikras nusikaltėlis turi prilygti didžiausių, JAV propagandos požiūriu, nusikaltėlių grupei: Leninui, Stalinui, Hilteriui, Fideliui Castro, Che Guevarai, Sadamui Huseinui ... Aktyvesni fundamentalistai į šį sąrašą gali įtraukti bet ką kita: nuo Karlo Marxo iki Mahmoud Ahmadinejad. Kai reikia išsukti politinio įtikinėjimo kampaniją, didžiojo blogio sąrašai, naujosios kvaikinimo priemonės, jau yra parengti. Ką dar įtrauksime palyginimui?  Visa tai labai kenkia savikritiškos, racionalios, komunikacinės visuomenės, jos įvairovės raidai.

JAV paranojiško fundamentalistinių veiksmų pasekmės gali būti ne ką švelnesnės, nei šiaurės Korėjos propagandos ar šiuolaikinės putiniškosios propagandos. Tačiau nei Rusija, Nei Kinija, nei juo labiau Šiaurės Korėja ar Kuba neturi pasaulinių imperialistinių užmačių, arba jos yra nuolatos ribojamos, varžomos. Priešingai, JAV propagandos ir Holivudo integracija ir manipuliacinių schemų universalumas tapo iš tiesų grėsmingu, pasaulį destabilizuojančiu reiškiniu. Iš karto noriu akcentuoti, tai nėra pagrindas nusiraminti stebint kitų šalių, pavyzdžiui, Rusijos, agresyvią viešąją diplomatiją, viešuosius ryšius, informavinius karus, kovas dėl transliavimo kanalų kontrolės. Apskritai, didžiųjų mitų ir susijusio fundamentalizmo šalinimas yra sudėtingas dalykas, turint omenyje masių pasipriešinimą, kai iš jos atimama pigi ir universali iliuzija.

Kony 2012 / Invisible Children idėja remiasi savanoryste. JAV tariami „atviri pilietiniai“ projektai itin dažnai yra susiję su, per ar po vykstančiomis karinėmis kampanijomis ar kitos formos politiniu spaudimu šalims – interesų objektams. Kitaip tariant, savanorystė, pilietinio tarptautinio aktyvumo, gerumo, krikščioniškumo, pasiaukojimo demonstravimas, masių klykimas palaikant vieną ar kitą idėją, balionai, gėlės, vaikai, šypsenos, pop žvaigždės, vieša meilė, masinis aktyvizmas, plakatai, heroizmas, viso to rodymas per televiziją – jau tapusios nuvalkiotomis, bet dar efektyvios manipuliavimo priemonės, smegenų plovimo būdai, pakeistinio sąmoningumo ir pakeistinės sąmonių būsenų konstravimo metodai. Pagaliau tai ir yra JAV socialinės inžinerijos paviršius, slepiantis gilesnius, intelektualesnius, su tyrimais ir faktais susijusius klodus. Tokių akcijų metu sukuriamas lyderystės efektas tiesiogiai priklauso nuo publikacijų ir transliacijų intensyvumo ir yra trumpalaikis, projektinis. Tokią lyderystę aš vadinu simuliakrine, skirta tik ir tik spektaklio visuomenei, saugioms ir baikščioms vartotojų masėms. Tie, kas džiaugiasi Kony 2012 paprastai vieningai traukia į lyderystės kursus, studijuoja vadybą, rašo, filmuoja ir giriasi begaliniu kiekiu savanorystės projektų, dažniausiai nepasižymi jokia gilesne meistryste ar dalyko supratimu ir naudojasi partijų ir visuomenės švaistomais pinigais. Jie ir yra JAV propagandos taikinys (target group). Būtent jiems ir yra būdingas naujasis mitinis politinis mąstymas, religiniai lūkesčiai, masinis kūnas ir euforija, tačiau be gelmės, be pasiaukojimo ryžto, o labai paviršutiniškai, tik kaip reginys.

Tokiu būdu šiuolaikinė propaganda konstruoja, valdo, manipuliuoja tokiais subjektais, priklausomybėmis, kurie nuolatos slepia naująją ponystę: eksploataciją, mentalinį išnaudojimą, naujos galios konstravimą, korporacinių interesų siekimą (Kony atveju – tai naftos telkinių Sudane siekinys ir konkurencija su Rusija ir Kinija dėl tų išteklių išnaudojimo, visai nesirūpinant vietos gyventojais). Propagandos svarbus instrumentas yra savanorystė, viešoji komunikacija, indoktrinuotų aktyvistų tarpusavio sutarimas, socialinių tinklų pavertimas masinio įtikinėjimo priemonėmis. Visa tai ir yra turinys apjungiantis knygas Po pono ir tarno bei Propaganda ir simbolinis mąstymas.