Tarybų klausimu*

Raktiniai žodžiai: tiesioginis veiksmas, tarybos, jungtys (klasterizacija) ir kooperuotas ugdymasis

Apšvieta tai savarankiškumo vystymas, plėtra: kritinė, analitinė, moralinė, meninė, komunikacinė. Savarankiškumo politinė išraiška yra savivalda. Apšviestasis protas neišvengiamai turi siekti ir siekia subalansuotos savivaldos. Savivaldos institucija yra tarybos. Tarybos aprėpia savarankiškumo įvairovę ir jo vietinę, laikinę, probleminę situaciją. Jos remiasi tiesioginio veiksmo idėja: problemų sprendimo, svarstymo, ugdymosi ... Terminą savivalda aš sieju su politine tiesioginio veiksmo idėja ir su demokratiniu įgaliojimų paskirstymu, su savivaldos kooperacija. Antropologas Davidas Graeber, tai temai skyręs keletą knygų, tiesioginį veiksmą nusako taip:

Tiesioginio veiksmo tikslas yra pasiekti jūsų uždavinius remiantis daugiau jūsų pačių aktyvumu nei kitų veiksmais. Tiesioginis veiksmas rodo žmones, kurie prisiima sau galią [power]. Šiuo požiūriu, jis  nuo daugelio kitų politinio veiksmo formų, pavyzdžiui, nuo balsavimo, lobistinės veiklos, daryti politinį spaudimą industriniais veiksmais ar medijų pagalba“[1]. 

Kaip matome, aš tiesioginio veiksmo idėją išplečiu: tai ne tik protesto veiksmas, bet ir pagalbos kooperacija ir tam skirtas įgaliojimų pasiskirstymas. Šis tiesioginio veiksmo išplėtimas padės geriau suprasti tarybų unikalumą, lyginant su partine ar administracine valdymo(si) sistemomis. Tiesioginio veiksmo idėją aš sieju ne tik su apšviestuoju savarankiškumu, bet ir su pakeistinio mąstymo įveikimu. Kasdieniai mūsų veiksmai tik atrodo protingi, nes jie yra a) ne mūsų ir b) todėl jiems negali būti taikoma mūsų proto – protingumo – vertinimas. Komandų, priesakų vykdymas, reakcijos greitis yra ne protingumo, ne savarankiškumo, o paklusimo mąsto rodymas. Jei paklūstame priesakams, kuriuos iš principo galėtume vertinti kaip protingus, manome ir mes tokie besą ir tai yra proto iliuzija. Todėl direktyvumui yra priešinamas tarimasis, komunikacinio bendradarbiavimo ir gebėjimų bei įgaliojimų paskirstymo veiksmai.

Tiesioginio veiksmo idėja anaiptol nėra egoistinė, kaip iš pradžių atrodo, o yra išskleidžiama svarstymo (deliberative), sprendimo, bendradarbiavimo. Atviras ir suinteresuotas svarstymas, kompetencijos užlaikymas, dialogizmas ir vystymasis (ugdymasis) atveria galimybes kalbėti apie asmeninį ir grupinį tiesioginį veiksmą, apie įvairias komunitarizmo formas ir meistrystės principą. O norint juos apginti viešojoje erdvėje yra būtinas tam tikra politinio organizavimosi forma ir ji yra tarybos.  Ideologiškai nesusietų tiesioginio veiksmo agentų, asmenų, bendruomenių, tarybų, veiklos kuria atvirą įvairovei visuomenę, heterogenišką bendradarbiaujančią aplinką, kuri skatina savarankiškumą ir trukdo vienybės platformų atsiradimui. Vienybės platformos, ideologijos yra tiesioginio veiksmo rezultatas, tai yra priklauso situacijos, o ne institucijos sferoms ir tęsiasi tol, kol išsaugo savo situacinę, o ne institucinę prigimtį. Todėl išrinktosios tarybos ir jų įgaliojimai išnyksta esmingai pasikeitus aplinkybėms. Priešingai, ideologija remia institucijomis, partine ir administracine sistema, o ne aplinka ir situacijomis, todėl sąveikauja su simbolinėmis organizacijomis, o ne remiasi tiesioginiu veiksmu. Kartais tiesioginio veiksmo idėja ir tarybų (vadinasi ir NVO) veiklos išaukštinimas, iki kooperacijos gebėjimų išpuoselėjimo ir kultivavimo, stabdo didelius mobilizacijos ir industrializacijos projektus, tačiau lygiai taip pat griauna masinę manipuliaciją ir prievartinę, neatsakingą socialinę inžineriją.

Tiesioginio veiksmo idėja, kiek ji susieta su tarybomis ir įvairove, remiasi pertrūkio, o ne vienybės idėja. Tarybos yra skirtybių balsai, todėl ir deramasi tam tikrose situacijose. Priešingai, partijos kalba apie vienybę ir skirtumus tarp ideologijų, tarp institucijų ir kuria discipliną, režimą. Ideologijos, programos yra siejamos su didžiaisiais pasakojimais, kas atitolina jas nuo tiesioginio veiksmo galimybės ir priešina daugiaspalvei tarybų veikla. Tarybos, priešingai, yra atsisukusios į kasdienybę, į gyvų balsų skambesį ir sunkiai girdi ir suvokia didžiuosius ideologinius kvietimus ir mobilizacijas. Todėl konfliktas tarp Tarybų valdžios 1917 metais ir Bolševikų valdžia buvo neišvengiamais ir buvo visiškai kruvinas. Tarybos yra atgręžtos į asmeninę žmonių patirtį, o ideologijos – į sistemingai išdėstytas programas ir idealus, todėl jų pokalbis yra labai sudėtingas..

Tarybos veikla yra susieta su filosofine trūkio, plyšio samprata, o partinių ideologijų – su skirtumų kontrole. Skirtumų regėjimas ne tik išsaugo, bet ir įgalina institucines tapatybes, jų lyginamąją perspektyvą, reikšmių ir verčių kaupimą (akumuliavimą). Visi didieji režimai rėmėsi skirtumų akcentavimu: nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos iki Stalino teroro[2]. Priešingai, trūkio idėja remiasi ne kaupimu, o išcentrinta sąveika, jokios galios neharmonizuojama kooperacija, jokios pasakojimo dramos neįforminta veikla. Skirtumus sukuria didieji pasakojimai: mitiniai ir ideologiniai, o trūkius derybos, tarimąsis, polifionija, atonalumai, paradokso ir problemos daugiamatei sklaidai. Skirtumų politinės figūros yra giliai mitologizuotos, kupinos didingumo bei dramos: pasaulis ir jo raiška, mintis ir jos pasakojimas, vaistai ir nuodai; o trūkio – yra postdraminiai sąskambiai. Drama išlieka, tačiau tik kaip vienas iš balsų, kaip vienas iš įsikitinimo scenų.  

Nutraukti santykius, pertraukti mintį, suplėšyti sekas ir nuoseklumus vadinasi maksimizuoti prieštaravimą iki visiško ryšio netekimo ar jo nebebuvimo atradimo, iki prieštaravimo išnykimo, iki klaidingų argumentų atšaukimo. Fichtė, Hegelis samprotauja, kad prieštaravimas yra įveikiamas sintezės ir aukštesnio paneigimo (neigimo neigimo dėsningumas) būdu. Skirsmas, balansuojantis ties pasaulio ir jo raškos įtampomis, vis dar kupinas teksto, harmonijos, melodijos, nuspėjamumo, neigimo neigimo. O trūkis ne tik šalina prieštaravimą, polius, priešybes ir jų kovą, bet ir jų tąsą. Sulaužytos istorijos ... ne tik paneigia sintezės, neretai prievartinės, ideologiškai motyvuotos, galimybę, bet ir atveriama heterogenišką įvairovę bei įsikitinimo, radikalus trajektorijos keitimo galimybė (estetikoje trūkio poetiką plėtojo: atonalinė Arnoldo Schönbergo muzika, Julio Cartazaro novelės,  koliažų ir asambliažų menas...).

Adorno rašo:

Dialektika yra galimybė nutraukti prievartą: įgyti tapatybę; ir nutraukti ją pasinaudojant energija saugojama šioje prievartoje ir užšaldytoje jos objektyvacijose“[3]

Trūkis yra ne tik naujo pagrindas, bet ir kyla iš turimo energijos. Jis įgalina tai, kas nesusieta intencijomis, pasikartojimais, kas yra atonalu, kas disonuoja, ar net kurį laiką, kurioje nors erdvėje sukelia disharmoniją, nepasitenkinimą. Trūkis yra kita-būties manifestacija, įsikitinimo baimė ir pagunda.[4] Mano teiginys yra: tiesioginė tarybų savivalda bei jų svarstomasis bendradarbiavimas ir lenktyniavimas yra pagrįstas ne centro, ne vienos taisyklės, o apibrėžto intervalo ir erdvės, siužetų ir istorijų sankirtomis. Šioms sąveikoms labiau nei skirsmas ir sintezė svarbūs yra pradžia ir trūkis. Kokios nors sintezės dominavimas ir vieno visavaldžio centro atsiradimas yra kritikuojamas: juk tai pažeidžia tarybų saviorganizacijos prasmę. Vietoje centruojančių direktyvų čia veikia klasterinis bendradarbiavimas ir suinteresuota kooperacija. Klasteriai arba, kitaip: įvairovės jungtys, yra bendro gėrio projektai, kur savivaldžios grupės ir jų atstovai – tarybos – įgyvendina bendradarbiavimo siekinius, o projektams pasibaigus, juos nutraukia, inicijuodami naujus klasterius ir kryptis. Daugelio laiku ir erdve ribojamų klasterių veiklos ir sukuria atonalumo efektą, kuris vis dėlto reiškia ir bendruomenių gerovės raidą ir bendrų klausimų, net didžiosios mobilizacijos, statant kelius ar uostus, užtikrinimą.

                      Savivaldžios tarybos ir klasterinis bendradarbiavimas, svarstomumas ir lenktyniavimas, mažoji politika ir kintanti kooperacija remiasi žmonių gebėjimu organizuotis ir užbaigti, t.y. kooperuotis bendrajam gėriui ir nepaklusti vieningam centrui, vieningai atskaitomybei ar pasakojimui. Tarybos dėl savo situatyvumo, o ne erdviškumo, yra puikiai suderinamos su išteritorinimo principu ir nomadizmu. Jos susirenka iškylus poreikiui, bet kada ir neveikia kaip ideologinės mašinos, t.y. negamina sau pavaldžių, nuspėjamų, vienmačių žmonių-subjektų. Paklusimas standartizuotam žinojimui ir mobilizacija sumenkina saviorganizacijos ir klasterinio bendradarbiavimo gebėjimus, kuriuos išpuoselėti ir taip yra nelengva. Savivaldžios bendruomenės ir tarybos, kurios geba įveikti hegemoninį tąsos (ir tik todėl tiesos) diktatą, yra vis dar labai retas ir epizodinis reiškinys. Tąsos apsimetimas, pasivadinimas tiesa yra grindžiamas tvarumo ideologija. Neretai daromas klaidingas, mano supratimu, samprotavimas: jei tęsiasi, jei tvaru, vadinasi tai yra būtis. Tąsa ir tvarumas daugiau rodo prievartą, santykių ir santvarkų konservavimą, kuris paslepiamas po didingais kultūros, civilizacijos, būties vardais. Priešingai, trūkis, pabaiga, lūžis rodo gyvenimą, susietą su kismu, metamorfozėmis, priėmimu ir atstumimu.  Tiesioginės savivaldos ir klasterinio bendradarbiavimo reikia mokytis, jį privalu ugdyti. Tačiau šiandien, dažniausiai, tai tenka daryti valstybinės švietimo sistemos šešėlyje, nes pati sistema kuria tąsas, didžiuosius pasakojimus, paklusnius standartizuotus individus ir jų tamsą, paklusnaus proto miglas.

 Dažniausiai tiesioginio veiksmo idėja yra siejama su protesto veiksmais. Pavyzdžiui, D. Graeberis kalba:

Tiesioginio veiksmo pavyzdžiai yra: blokados, piketai, sabotažas, skvotingas[5] medžių digliavimas [tree spiking][6], lokautas, užėmimas, streikų estafetė [rolling strikes], perdėm lėtas darbas [slow downs], revoliucinis visuotinas streikas. Šie veiksmai paskatina bendruomenes be kitų dalykų, kurti savo pačių organizacijas, tokias kaip maisto kooperaciją ar bendruomenines TV ir radijo prieigas ... Tiesioginis veiksmas nėra vien tik protesto metodas, bet taip pat ir „ateities kūrimas dabar“. Bet kokia situacija, kuri skatina žmones plėsti jų pačių aplinkybių kontrolę be kreipimosi į kapitalą ar valstybę, konstituoja tiesioginį veiksmą...“[7]. 

                      Vis dėlto manau, reikia mokytis ir kūrybinių gebėjimų, kooperacijos bei klasterizacijos. Apie kooperuoto ugdymo galimybes esu kalbėjęs tam skirtoje knygoje[8]. Tada pastebėjau, kad kooperuotas, t.y. su vietos smulkiu ir vidutiniu verslu bei su vietos bendruomenėmis susijęs, integruotas mokymasis ilgainiui pradeda griauti tradicinį ugdymą, lygiai kaip tarybų principas – partinį valdymą. Vis dėlto pridursiu, ko nesu kalbėjęs knygoje apie kooperuotą ugdymą, tarptautinę tarybų savivaldos mokymosi svarbą bei klasterinių sąveikų studijas. Tarybų ir klasterizacijos, kooperuotų studijų principai yra plačiai išskleisti britiškose kūrybinių industrijų studijose. Nuolatinis bendradarbiavimas su socialiniais partneriais ir abipusė - įmonių ir kolegijų, universitetų - suinteresuota parama, fondų kūrimas, tarybų savivaldos, projektinis bendradarbiavimas

---

*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

[1] Graeber. D. Direct Action. An ethnography. Oakland: AK Press 2009, p. 202.

[2] Pirmas žingsnis į skirsmo sampratą – ženklo, kaip pakaitalo aiškinimas (pagal aliquid stat pro aliquo principą). Pakeistinis mąstymas ir kyla iš dėmesingumo ženklams, o ne tiesioginei patirčiai ir jos dramatiškai kaitai. Struktūralistai pakaitalą susieja su abstrakčiu skirsmo principu. Hjelmslevo, kuris seka Ferdinandu de Saussure, požiūriu phonē ir graphē ir yra tie skirtumai, kurių dėka kalba, šnekėjimas, o, galiausiai ir supratimas, save realizuoja[2]. Hjelsmlevas iškelia sau uždavinį: aprašyti idealias kalbos ir suvokimo schemas ir funkcijas aiškindamas ženklus panašiai kaip skaičius ir taip atitoldamas nuo jų materialumo ir pasinerdamas į grynąją transcendentalinę teoriją. Jacques Derrida tuo remdamasis išplėtoja signifikanto ir signifikato nuolatinės kaitos teoriją: kiekvienas signifikatas yra ir signifikantas ir atvirkčiai. Kalbinis struktūralizmas ir ženklo dvigubas funkcionalumas padėjo aiškinti transcendentalinį kalbinį struktūralizmą ir struktūrų funkcijas. Marksistiniai, fenomenloginiai, antropologiniai, sociologiniai struktūrų tyrinėjimai ir parodė supratimo tiesioginę priklausomybę nuo anapus sąmonės, anapus transcendentalinių sąlygų esančio horizonto ar konteksto. Supratimą sąlygoja architektūra ir landšaftai, gamybos ciklai ir prekių paskirstymas, „archiraštas“ ir institucinės sąveikos. Pasak Derrida, archiraštas yra gamtos, nesąmoningų geismų ar gamybos analogas, kuris turi savo dėsningumus ir gali būti keičiamas specialių praktikų pagalba. Archiraštas įgalina pasaulio ir jo pasirodymą skirsmą. Neketinu daugiau svarstyti Derrida filosofijos. Svarbu yra parodyti trūkio ir skirsmo netapatumą, net nepanašumą. Trūkis, lūžis yra tai, kur fenomeno tąsa nebereikalinga, kur galima kita veikla ir įsikitinimas.

[3]Theodor W. AdornoNegative Dialectics New York: Continuum, 1973, p. 157

[4] Adornas atonalinės (pantonalinės), dodekafoninės ir kartu itin ekspresyvios muzikos žavesį rado Arnoldo Schönbergo kūryboje ir pabandė įteisinti tokią estetiką, kuri skatintų nuostatą pažeisti ribas ir atverti dar nesančias kompozicijas, aukštąjį, profesionalųjį meną. Tokiu būdu Adorno atsiduria anapus to, ką svarsto Hjelmslevas, Derrida ir net jo pasekėjas, mokinys Habermas. Atonalinės, o, konkrečiau dodekofoninės muzikos principas yra dvylikos taktų, kaip visumos, chromatizmo serijos kūrimas ir jos nutraukimas, sąskambis ir pabaiga. Atonalumas pasireiškia vieno centro, vienos gijos, rakto nebuvimu, atsisakant  harmonizacijos. Tai buvo priešingas meninis judėjimas tam, ką plėtojo daugelis liaudies ir nacionalinių režimų, siekusių harmonizuoti liaudies dainas ir muziką. Atonalinės muzikos elementus kūrė, plėtojo taip pat Sergejus Prokofjevas, Igoris Stravinskis ir kt. Atspalvių sąsajų, o ne harmonijos principas, atveria ypatingą daugiabalsiškumą, išlaisvintą polifoniją: kai vienu metu skamba skirtingi troškimai, ir traumos, skirtingos tautos ir klasės. Ši muzika atsisako pietistinės džiaugsmo ir taikos iliuzijos ar krikščioniško pasiaukojimo ir įcentrintos visuotinybės, o atveria erdves Kitokių kultūrų pokalbiui.

[5] Laisvas, su teise nesuderintas pastatų apgyvendinimas.

[6] Pasipriešinimas medžių iškirtimui, pavyzdžiui, gatvėse, parkuose. Į medžius įkalami vinys ar kitos metalinės, keramikinės detalės, galinčios plėšyti pjūklų grandines. Panaši „digliavimo“ taktika taikoma ir blokuojant kelių statybas, upių perkasimus ir kt.

[7] Graeber. D. Direct Action, p. 202

[8] Mažeikis G. Kompetencijų ugdymo sistema taikant kooperuotų studijų metodą. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.

Tarybos ir revoliucija*

Kas kartą kai švenčiamos Spalio revoliucijos šventės, paskelbusios Tarybų valdžios pergalę, tenka prisiminti ne triumfą, o tragediją: apie laimėjusias ir čia pat sušaudytas tarybas. Rusijos imperijoje tarybos (советы) atsirado 1905 metų revoliucijos laikotarpiu, kaip Ivanovo-Voznesensko ir Pietų Uralo darbininkų saviorganizacijos forma, kaip profesinių sąjungų veiklos organizavimo būdas ginant savo politines teises. Jų pagrindinė funkcija buvo tai, kas šiandien priimta vadinti „tiesioginiais veiksmais“ – streikų ir protestų organizavimas ir koordinavimas, rūpyba streiko dalyvių šeimomis ir kitokia pagalba, streiko pasiekimų, susitarimų kontrolė. Visa tai atkartojo lenkų Solidarumas po 1980 metų ... Kitas klausimas: rinkimai, dėl kurių kurių teisės ir skaidrumo darbininkai kovojo nuo 1905 metų suburdami tarybas. Tarybos nebuvo susijusios su didesne darbininkų kontrole, kurią galėtų plėtoti savininkas, o su rezistencija ir orumo, garbingumo, darbo sąlygų gerinimo klausimais, su kitokio gyvenimo: laiko ir erdvės, kūrimu. Jos nuo pat pradžių nebuvo susijusios su bolševikų partija, buvo kito tipo organizacijos, kurios tik galėjo bendradarbiauti su politinėmis partijomis, bet neprivalėjo to daryti. Štai kodėl V. Leninas tuo metu nuolatos diskutavo apie „tradeunionizm‘ą“ , kaip klaidingą kelią. Jis dar ilgą laiką, iki pat 1917 metų, nebuvo tikras, kad politinis organizavimosi būdas – tarybos yra tinkama organizacija jo įsivaizduojamam šuoliui iš pusiau feodalizmo į socializmą įgyvendinti. Bet tiek apie Leniną ...1918 metų Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas turėjo nustatyti porevoliucinę valstybės santvarką. Tačiau atvirus ir pakankamai demokratiškus rinkimus į susirinkimą atstovaujančias tarybas bolševikai pralaimėjo. Triuškinančia dauguma laimėjo eserai (socialdemokratai) ir jų tarybų atstovai, kurie atmetė V. Lenino ir kitų komunistų dekretus. Atitinkamai bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, o vėliau, kilus demonstracijoms – jas sušaudė. Tarybų sukilimai vyko 1919-1920 metais įvairiuose Rusijos miestuose, įskaitant Petrogrado Vasiljevo rajono laivų statytojų, t.y. revoliucijos proletariato, sukilimą, kuris taip pat buvo sušaudytas. Garsiausios yra sukilusios Kronštadto tarybos, tų revoliucionierių jūreivių, kurių dėka apskritai Spalio revoliucija įvyko. Tačiau ir jos buvo sunaikintos ginkluoto susidūrimo metu 1921 metais. Tokiu pat būdu buvo sušaudytos įvairios kitos tarybos Ukrainoje.

 1956 metais revoliucijos metines komunistai šventė šaudant į vengrų sukilimą. Dažnai apie jį rašoma, kaip apie antitarybinį. Tai yra didelė klaida, net jeigu vartojame žodį “antisovietinis”. Sukilimas buvo prieš primestą komunistinę santvarką ir nesavarankiškumą, prieš ideologinę tamsybę, kritikos nebuvimą, bet ne prieš tarybas. Priešingai, sukilimas rėmėsi darbininkų, tautinėmis ir revoliucinėmis tarybomis, t.y. tiesiogine savivalda ir tiesioginių veiksmų organizavimu bei konkuravo su partine sistema, su visa komunistine santvarka. Tarybų bei tiesioginės savivaldos principai 1956 metų Vengrijoje paskatino leisti aibę nepriklausomų laikraščių, atkurti visuomenės įvairovę, labai greitai išjudinti verslą bei skatinti savarankiškumą, ką aš, sekdamas I. Kantu, vadinu apšvieta. Per trumpą laiką Vengrijos tarybos (aktyviai veikė spalio 23 - lapkričio 9 dieną) sugebėjo organizuoti atstovavimo sistemą susietą su valstybe ir kariuomene, tuo parodant gyvybingumą, gebėjimą organizuoti savivaldą ir atstovavimą. Tarybos buvo alternatyva komunistų partijai ir, sunku pasakyti, ar jos buvo alternatyva hegemoninėms partinėms sistemoms. Tačiau, sutiksiu su H. Arendt (jos „Apie revoliuciją) – tai yra pagrindas svarstymui. Tarybos siūlo kitokį visuomenės, net valstybės valdymo modelį, kur pagrindinis vaidmuo tenka savivaldai ir savarankiškumui, įvairių svarstomųjų asamblėjų kvietimui ir įgaliojimų delegavimui, t.y. politinės galios demokratiniam paskirstymui. Priešingai, politinės partijos, Komunistų partija, kaupė delegavimo galią, nuolatos save įteisindavo, tačiau nevykdė plataus įgaliojimų paskirstymo, t.y. priešinosi demokratinei politinės galios distribucijai. Štai kodėl Spalio revoliucija, griaudama carinę imperiją ir tautų kalėjimą, turėjo galimybę sukurti plačią demokratiją, bet tuoj pat užleido valdžią „profesionalių revoliucionierių“, o iš tiesų aukščiausių partinių funkcionierių diktatui ir diktatūrai.

Ta proga keletas tezių:

1. Partijų realizuojami demokratijos, valdžios pasidalijimo principai ir formos dažnai nesuteikia ir nepalieka vietos pilietinėms tarybos ir tiesioginei savivaldai.  Dar daugiau, masių organizavimasis iš apačios ir demokratinis įgaliojimų paskirstymas neretai prieštarauja partinei disciplinai ir populiarumo akumuliavimui. Todėl prieštaravimas tarp tiesioginio veiksmo principus puoselėjančių tarybų ir ideologines programas plėtojančių partijų yra neišvengiamas. Kita vertus toks prieštaravimas nėra savaime blogis, o vienpartiniu atveju – šis prieštaravimas yra labai svarbus ir tai įrodo Lenkijos Solidarumo idėjos.

2. Partinės hegemonijos principas, į LR atkeliavęs pakitusiu pavidalu iš bolševizmo laikų, nesukuria net iliuzijos realiai tiesioginei savivaldai: nei verslininkams, nei darbininkams, nei tikintiems ... Iš čia ir "Occupy...", "Užimk..." idėja. Tik tiesioginis įvairių klasių ir profesinių sąjungų atstovavimas tarybų principu, tiesioginiai rinkimai ir įgaliojimai, gali plačiau demokratizuoti visuomenę, nei tai daro partinė sistema.

2. Sutinku su H. Arendt, teigiančia, kad tarybas komunistai sušaudė Krondštato jūreivių sukilimo metu (H.Arendt "Apie revoliuciją"). Krondštato tarybų sunaikinimas ir pasmerkimas bei Steigiamojo suvažiavimo išvaikymas ir vėlesnis sušaudymas - buvo revoliucijos pabaiga ir bolševikinės, t.y. partinės, diktatūros pergalė. Jokios Tarybų Sąjungos niekada nebuvo, buvo Komunistų Sąjunga, t.y. partijos hegemonija; ne TSRS, o KPRS (Komunistinių partijų respublikų sąjunga). Griuvus KPRS pasikeitė daug, tačiau partijų dominavimas išliko, o tarybų ir tiesioginės savivaldos yra labai mažai. Tarybų istorija Vakaruose ... būtų svarbi pamoka tarybų raidai Lietuvoje.

3. Geri pavyzdžiai. Tarybų ir tiesioginės demokratinės savivaldos klausimas yra aktualus kai kurioms LR. Ministerijoms: Švietimo, Kultūros. Jos bando organizuoti darbus kuriant tarybas, kaip skaidrumo garantą ir aiškesnį viešų interesų atstovavimą ... Iš principo, tarybų klausimą gali svarstyti visi: nuo aktyvių krikščionių, prisimenančių parapijinę tarpukario Lietuvos praktiką, iki liberalų ir kairiųjų, kalbančių arba apie smulkaus ir vidutinio verslo atstovų tarybas, arba apie profesines sąjungas ir realias seniūnijas. Kiekvienos iš tarybų savimonės ir praktikos raida, branda yra ilgas ir skausmingas kelias.

4. Tarybos bręsta kartu su sąmoningumu ir kooperacija. Labai sunkus procesas. Po klasinės sąmonės teoretikų analizės: parapijinės tarybos negalimos be gilaus tikėjimo ir aukojimosi; darbininkų - be brandaus profesinio sąmoningumo, įskaitant profesionalumą; valstiečių - be valstietiškos pasaulėjautos įskaitant socialumą ir ūkiškumą ... smulkaus ir vidutinio verslo - be realios kooperacijos praktikos ...

5. Iššūkis taryboms: netapti vulgarios minios atstovais. Komunistų šūkis apie bežemių, mažažemių, apie nekvalifikuotų darbininkų tarybas ne tik įtvirtino partijos diktatūrą, bet ir sukūrė blogą precedentą ignoruoti meistrystę, gebėjimus, pasiekimus, žinias. Pasiduoti minios geismams vadinasi ... galiausiai išaukštinti partijų vaidmenį.

6. Tarybų ir partijų atmintis yra skirtingos. Taryboms yra artimesnė daugiakultūrinė geneologija, kai įvairios grupės pasakoja savo kilmės istorijas ir nebando rasti bendrų dėsnių. Priešingai, partijoms yra artimesnė istorija. Komunistų partijos istorija, kaip vienas svarbiausių SSRS propagandos ir ideologinio auklėjimo instrumentų visiškai ignoravo Tarybų istoriją, kuri sovietiniu laikotarpiu taip ir nebuvo sukurta. Atitinkamai ir šventės: tarybos organizuoja ciklinas, bet ideologiškai menkai motyvuotas šventes, o partijos remiasi didžiaisiais pasakojimais, ignoruojant vietos bendruomenių atmintį.

Įdomus ir svarbus Sovietų istorijos epizodas : laipsniškas tarybų išstūmimas kita visuomenine organizacija – konjunktūrine visuomene – obščiestviennost‘  – ir visuomeniniais kolektyvais (общественные коллективы). Priminsiu, V. Leninas ir kiti Rusijos marksizmo kūrėjai aukštai vertino Rusijos “bendruomeninio” turto valdymo patyrimą iki P. Stolypino reformų, kai žemė buvo skiriama ne individualiam ūkiui, o daug kur – bendruomeniniam valdymui, kas esmingai skyrėsi nuo Lietuvos ar Lenkijos patirties tuometinėje Carinėje Rusijoje. Todėl vėlesnį visuomeninės paskirties turtą ir savivaldą buvo bandoma vystyti remiantis šia ikikapitalistine bendruomeninės nuosavybės ir kontrolės forma. Priešingai, tarybos (советы), kurios paplinta fabrikuose kaip profesinių sąjungų saviorganizacija, nebuvo susijusios nei su nuosavybe, nei su vidine darbo kolektyvų kontrole, siekiant neleisti neteisingai naudotis visuomeniniu turtu. Tarybos užgimė kaip vieša politinė organizacija, oponuojanti gamybinių ir politinių, teisinių santykių sistemai, todėl buvo kūrybinga ir atvira raidai organizacija. Nuo pat proletariato ir valstiečių susidūrimo išryškėjo akivaizdi skirtis tarp tarybų ir visuomeninių kolektyvų organizacijų principų ir tikslų. Pirmieji sau kėlė politinės valdžios ir santvarkos klausimus, antrieji – paskirstymo ir kontrolės, tvarkos. Ilgainiui, ideologijos, propagandos, švenčių organizavimo metu ši skirtis tarp tarybų ir visuomeninių kolektyvų, įskaitant darbo kolektyvus, atsirado vis didesnės įtampos, nežiūrint to, kad partija skelbė puoselėjanti tarybų principą, tačiau, nuolat pabrėždama, kad šios turi sekti „visuomeninių kolektyvų“ įgaliojimus.   Atitinkamai „draugo“ (товарищь), kaip ir socialistinio lenktyniavimo idėjos buvo siejamos su darbo visuomeniniais kolektyvais (obščiestviennost‘).

Priminsiu, kad obščiestviennost‘  buvo sąvoka tiesiogiai siejama su rinkimų teise. Visuomeniniams kolektyvams galėjo priklausyti ir savo nuomonę reikšti asmenys turėję Sovietų sąjungoje rinkimų teisę[1]. Tokios teisės neturėjo kaliniai ir psichiškai neįgalūs asmenys (vadinti psichiniais invalidais), atitinkamai psichiatrinių ligoninių pacientai, priešiški klasiniai elementai (ilgą laiką likutinė buržuazija). Apskritai, rinkimų ir ideologijos požiūriu visuomeninių kolektyvų sistema pasirodė besanti žymiai labiau valdoma, aiškiau kontroliuojama ir geriau suvokiama agitacinei ir partinei bolševikų organizacijai, nei abejotinos darbininkų, jūreivių, valstiečių, kareivių ... tarybos. Kaip pastebi Lorenzфы Errenфы, apginęs disertaciją Stalino laikų obščiestviennost‘ [2] tema, po Caro režimo griūties 1917 metais, prasidėjo platus ir lygiagretus, kartais susikertantis ar prasilenkiantis visuomeninių organizacijų kūrimas: proletarų visuomenė («пролетарская общественность», «социалистическая общественность»). Būtent visuomeniniai kolektyvai (общественные коллективы) tampa lemiančia mobilizacine, net vidine galia. Jie ir buvo bolševikų partijos atrama, organizavo savikritiką iš vidaus ir kolektyvines priešų, trockistų ir kamenevininkų, smerkimo akcijas.  Vidiniai savikontrolės ir savimbolizacijos, savikritikos mechanizmai veikė kitaip nei renkamos tarybos ir bert kada galėjo atsisukti prieš tarybų veikėjus. Tokiu būdu, tarybos buvo kontroliuojamos bent keliais būdais: tiesiogiai komunistų partijos, jos veikiamų ir įtakojamų darbo ir visuomeninių kolektyvų, bei, gerokai vėliau atsiradusios nomenklatūrinės sistemos ir naujos nomenklatūrinės klasės. Errenas pastebi apie tamprią visuomeninių kolektyvų ir bolševikų partijos sąveiką bei apskritai – visuomeniniai kolektyvai integravo visą sistemą kaip tokią ir galėjo bet kada oponuoti tarybų sprendimams. Galima manyti, prisimenant tai, kad bolševikai iki pat 1921 metų turėjo daug konfliktų su nebolševikiškomis tarybomis, iš kurių svarbiausias – pilietinis karas su Krondštato tarybomis, tarybos taip ir liko iki galo neįgyvendinta ir abejones komunistų partijai kėlusi sistema. Ją turėjo atsverti kitos dvi sistemos: pirmiausiai – darbo ir kitokie visuomeniniai kolektyvai bei partinė-administracinė (t.y. nomenklatūrinė) sistema. Vėliau visuomeninių kolektyvų organizacijos buvo siejamos su visuomenine kontrole, pavyzdžiui, su liaudies draugovininkais (добровольные народные дружины, ДНД). Pastarieji buvo tiesiogiai valdomi komunistų partijos sekretorių ir buvo renkami iš aktyvių visuomenininkų. Tokiu būdu, tarybų valdžia buvo sumenkinta iki fasado, iki iškabos statuso ir nuolatos kontroliuojama, kaip grėsmė realiai partinių ir visuomeninių kolektyvų valdžios sistemai. Solidarumo atgimimas 1980-ųjų pradžioje Lenkijoje pirmiausiai parodė tarybų sistemos demokratiškumą ir jos galimybę oponuoti komunistinei-nomenklatūrinei valdžiai. Atitinkamai Sąjūdžio ar Ukrainos Maidano veikla taip pat parodė, kad renkamos tarybos iš tiesų gali oponuoti korumpuotai oligarchinei ar autoritarinei valdžiai. Štai kodėl autoritarinėms sistemoms reikalingi kitokie, mažiau vieši, labiau susiję su vidine sistemos savikontrole, mechanizmai. Atitinkamai įvairiausios šventės, kurias organizavo komunistų partija buvo skirta ne tiek tarybų principo priminimui, o darbo ir kitų visuomeninių, socialistinių kolektyvų džiaugsmui. Tai, kad visuomeniniai kolektyvai buvo nesusiję su jokiais demokratiniais rinkimų principais, o buvo tiesiogiai valdomi partijos funkcionierių, lėmė ir jų nejautrumą viešumai, klasių kovai, įvairovės skirtumams, lėmė jų negebėjimą patiems kurti savo laiką ir erdvę.

1968 metai pasaulyje buvo revoliucinių protestų metai, kurie sukrėtė ir visą Socializmo sistemą, ir Sovietų Sąjungą. Tačiau ar tie įvykiai, kaip nors atsispindėjo aktualijų dieną: švenčiant Spalio revoliucijos metines? Standartizuotai nuobodžiame ekonominių ir tarptautinių partijos pasiekimų ir sveikinimų fone dingo: didžiausi studentų protestai Belgrade-Zagrebe-Liublianoje, Jugoslavijoje, kurie pirmieji suvirpino socialistinę sistemą. Šis judėjimas greitai buvo išplėtotas Varšuvos studentų, kas itin smarkiai paveikė vėlesnius įvykius Čekoslovakijoje. Aktyvūs hipių ir kito Vakarų pakrantės jaunimo bei „Juodųjų panterų“ (antirasistinio sąjūdžio) protestai prieš karą Vietname ir prieš rasinę segregaciją sukrėtė visą JAV ir labai sustiprino kairiuosius, įskaitant JAV Komunistų partiją; Meksikos mieste (Meksikoje) vykę didžiuliai socialiniai protestai aktyviai simpatizavę Kubos revoliucijai, tačiau kartu su plačia biurokratinių elitų ir karinės chuntos kritika. Tais pačiais metais itin suaktyvėjo Šiaurės Airijos nacionalinis išsivadavimo judėjimas, kupinas teroristinių ir socialistinių šūkių. Tačiau suvokiamas vienas - Čekoslovakijos pavasario ginkluotas numalšinimas ir visų palaikymo akcijų malšinimas Sovietų lageryje įskaitant Maskvą, Raudonąją aikštę. Ne mažiau nei Čekoslovakija pasaulį sudrebino studentiškoji , jaunimo „revoliucija“ Prancūzijoje, kuriai didžia dalimi vadovavo Tarptautiniai situacionistai ir maoistai, giliai kritikavę Sovietų sistemą, dėl tarybų ir revoliucijos išdavimo. Iš esmės Sovietų elgesys sutapo pagal formą su Meksikos kariuomenės, Britanijos ir Prancūzijos saugumo padalinių elgesiu, nors ko gero viršijo minėtus pavyzdžius smurto dydžiu ir propagandos turiniu. Kitaip tariant, dauguma milžiniškų protestų, sukilimų, kurie sukrėtė pasaulį 1968 metais buvo ne tik revoliuciniai, ne tik nurodė į Spalio revoliuciją, bet ir giliai kritikavo Sovietinė nomenklatūrinė-komunistinę sistemą.

                             Sovietų Sąjungos partiniai pranešimai Spalio revoliucijos šventės proga, aptarę gyvulininkystės ir tarptautinio bendradarbiavimo, partijos suvažiavimo uždavinių vykdymą nepalietė nei vienos iš šių problemų, kaip ir dažniausiai „pamiršo“ minėti ar kaip nors aktualizuoti tarybų sampratą. Tarybų sistema, atgręžta į įvykio, situacijos struktūrą ir procesą, visiškai neatitiko istorinio-materialistinio partijos mąstymo. Dar daugiau: partinis Spalio revoliucijos šventimas iš esmės pakeitė situacinį revoliucijos supratimą tiek smarkiai, kad jokios kitos 1968 metų revoliucijos negalėjo būti tinkamai reflektuojamos ideologijos kontekste.  Įvyko didžiulis kognityvinis disonansas, kuris tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos griuvimo. Partinė ideologinė kalbėsena ir mąstysena pati save eliminavo už kasdienybės aktualijų ir viena iš šio pasišalinimo priežasčių yra tarybų principo visiškas ignoravimas.

TSKP Centro Komiteto, politinio biuro narys K. Mazurovas perskaitė 1968 metų Spalio revoliucijos šventinį pranešimą, kuris buvo suderintas su partijos vadovybe. Tai, kad pranešimą perkaitė Mazurovas, o ne L.Brežnevas daug ką pasako. Mazurovas, TSRS Aukščiausiosios tarybos pirmininko padėjėjas, buvo Čekoslovakijoje aptariamų įvykių metu ir teikė konkrečias pastabas apie užgimstančio „pavasario“, jos tarybų siekinius, kai buvo bandoma atsiverti ne Vakarams, o veikiau pasirinkti artimesnį Jugoslavijai socialistinės raidos kelią. Mazurovas kalbėjo:

Viena iš jų — „tiltų tiesimo politika" ir jos atmaina — vadinamoji Bonos „naujoji Rytų politika". Šio ginklo panaudojimas neabejotinai rodo ankstesnės imperializmo linijos bankrotą. Tačiau negalima nematyti, kokia pavojinga ši politika. Jos tikslas — slapčia skleisti imperializmo ideologiją socialistinėse šalyse, išklibinti politinius ir „suminkštinti" idėjinius socializmo pagrindus, pakirsti mūsų bendradarbiavimą ir susitelkimą.

„Ekstremistiniai imperializmo sluoksniai „tiltų politiką" tiesiogiai laiko kontrrevoliucijos eksporto metodu. Pastarųjų metų patyrimas tai dar kartą patvirtino. Išorinės ir vidaus kontrrevoliucinės, antisocialistinės jėgos kėsinosi pažeisti Čekoslovakijos darbininkų klasės vienybę, sužlugdyti vadovaujantį CKP vaidmenį ir galiausiai atplėšti CSR nuo socialistinės sandraugos. Iškilo grėsmė socialistiniams Čekoslovakijos darbo žmonių iškovojimams.

Priemonės, kurių išvien ėmėsi socialistinės šalys socializmo iškovojimams apginti Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje, vėl pademonstravo visam pasauliui, kad pasaulinė socialistinė sandrau¬ga visada pasiruošusi apginti savo revoliucinius iškovojimus.

Socialistinės šalys tiki CKP ir Čekoslovakijos darbininkų klasės jėga, tiki tuo, kad CSR ir TSRS sutartis dėl laikino tarybinės kariuomenės buvimo Čekoslovakijoje sąlygų prisidės prie padėties normalėjimo proceso Čekoslovakijoje. Sia sutartimi siekiama tvirtai užtikrinti Čekoslovakijos saugumą, jos socialistinius iškovojimus, patikimai apsaugoti visos socialistinės sandraugos interesus nuo imperializmo, reakcijos ir revanšizmo jėgų pasikėsinimų.

Savo ruožtu. Tarybų Sąjungos komunistai, visa mūsų liaudis pasiryžusi padaryti visa, kad mūsų tradiciniai broliško bendradarbiavimo, draugystės ir internacionalinio, solidarumo santykiai su ČSR liaudimi sėkmingai vystytųsi ir stiprėtų, remiantis marksizmo-leninizmo principais, giliu mūsų socialistinių šalių interesų bendrumu.“[3]

                             Mazurovas, kaip ir L. Brežnevas ir kiti CK nariai nė žodžiu neužsiminė apie tarybinį ir socialistinį čekoslovakų pasirinkimą, o visą dėmesį sutelkė JAV paskelbtai „tiltų su Rytų šalimis tiesimo politikai“, kuri ir įvardijama kaip nauja imperializmo klasta. Tokiu būdu tarybų pasirinki9mo klausi9mas pakeičiamas, tradiciškai, standartiniais ideologiniais argumentais: nauja imperializmo politika, sena ir ištikima Lenino partija, socialistinio lagerio vienybė ir t.t. Apie tarybų pasiekimus Spalio revoliucijų šventėje - beveik nei žodžio.

*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

---

[1] Lorenz Erren. „Stalinist Rule and its communication practices“. An overview. – in: Totalitarian Communication. Hierarcheis, codes and messages. New Jersey: Trancript, 2010.

[2] Lorenz Erren. “Selbstkritik” und Schuldbekenntnis: Kommunikation und Herrschaft unter Stalin (1917-1953). Studien zur Ideengeschichte der Neuzeit, no. 19. Munich: R. Oldenbourg Verlag, 2008.

[3] Mazurov K. DIDŽIOSIOS SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS 51-0SI0S METINES. Draugo K. J. Mazurovo pranešimas iškilmingame posėdyje Kremliaus Suvažiavimų rūmuose 1968 metų lapkričio 6 d. – Tiesa, 1968 lapkričio 7 d., p. 2.