Įsikitinimas: ties J. Degutytės egzistencializmo dvejone

Dvasios neapibrėžties ir lyg ledas skylančios sielos rašytojai ir poetai, suvokiantys ir išreiškiantys gyvenamojo pasaulio nežmogišką gyvastį, dangaus ir žemės, gyvybės ir mirties, praeities ir ateities susikryžiavimus, parodo To Paties negalimybę. Egzistencializmo dainiai aprašo šaknų prarastį arba jų nebuvimą, įmestį į pasaulį, likimą iškreipiančius įkvėpimus ir tuo atranda įsikitinimo dramą, nudažytą išdavystės, atsivertimo, pabėgimo, tremties ir gaiviausio naujumo spalvomis. Netgi praeitis, ši, atrodytų nebepajudinama  atminties šventovė, yra nuolatinių pasikeitimų ir naujų pasirinkimų vieta. Ji visados įdabartinama, lygiai kaip ir drąsus naujumas, aukščiausias ir laisviausias neolizmas – nebūto dvasios kilnumo kūrimas. Jiems Kitas pasirodo ne kaip To Paties atstovai, ne kaip partijos jėga, ne kaip tautos sutelktis, ne kaip klasės energija, o ypatingai: kaip konvojus, užnuodytas ar gaivinantis likimas, kaip žaibas ar lėtas upės vanduo. Tie didieji susitikimai, gyvenimo įvykiai nėra masių žmogaus ar valdžios marionetės kasdienybė, šie sprogimai nėra įrašyti į jokias biurokratijos racionalumo gaires. Tai susidūrimai siela į sielą, atvirumas į drąsą, širdis į jautrumą. Tokiame pasaulyje galimas įsikitinimas; virtimas tuo kuo nebuvai, pasipriešinant savo romumui ar užburiantiems ideologijos žabangams.

Nekalbu apie visus egzistencializmo filosofus, poetus ir rašytojus, režisierius ir dramaturgus. Išskirsiu vieną jų, Janiną Degutytę, kuri kritikų neretai buvo suartinta su Eduardo Mieželaičio ir Justino Marcinkevičiaus karta, nors ji pati kvėpavo dar Salomėjos Neries jautrumu, Anos Achmatovos sielos lūžiais ir Marinos Cvetajevos begaliniu, skausmingu nepritapimu. Jos dainai arčiau ne Bernardo Brazdžionio tautos riksmas, o Ramutės Skučaitės savo dalios nešimas marionečių ir neišsipildančio teisingumo pasaulyje. Dramatiško, suskaidyto pasaulio dainiai, siekiantys surinkti juoku, meile, lediniu abejingumu ir karštomis ašaromis būtį, - juos aš vadinu egzistencializmo poetais.

Kalbant apie egzistencializmo literatūrą diskutuojama, kas jų kūriniuose yra Būties, o kas yra Niekio, tuštybės atspindžiai. Ar, apskritai, jie yra nuobloškio ir vienatvės sielos virpesių poetai ir rašytojai, ar vis dėlto tik žaidėjai jausmais ir metaforomis? Ne be reikalo egzistencializmo rašytojams priskiriami  Reineris Marija Rilkė, Georgas Traklis, Hermanas Hesė, Andrė Židas, Samuelis Beketas ... Jų poezija ir proza pažymi likimo vingius ir istorijos susidūrimus, pasirinkimo tiltus ir praradimus, tremtis į gyvenimą ir išsivadavimą į beveidę mirtį. Tačiau visur išlieka didžiulis pasaulis ir asmeninė neapibrėžtis jo akivaizdoje. Vidinės atramos neaiškumas, išcentrinta asmenybė yra ašis, kuri turi išlaikyti visą gyvenimo sūkurį, privalo ir ... negali. Tik tokia atvertis Kito veidui, apie kurį daug kalbėjo Emanuelis Levinas, vėliau Alphonso Lingis, išgirsta Dievo ar Būties begalybę, atranda nesibaigiančią dvasios santykių įvairovę. Šis egzistencinis jautrumas radikaliems ar vos matomiems sielos posūkiams  yra prielaida ir būdas ne tik surasti Kitą, bet ir pačiam įsikitinti.

Įsikitinimo tema poezijoje, filosofijoje, kitoje literatūroje daugiausiai siejama su išdavyste, pasivertimu svetimu, arba priešingai, naujo likimo pasirinkimu, grįžimu ir radikaliu posūkiu praeityje, atpažįstant neišsakytą meilę, pabijotą draugystę, atrandant kadaise uždraustą pasaulį, o tai ir drąsiai sukuriant naują tikrovę ... be jokio kito tikslo, o tik išskleidžiant gyvą grožį, įsikitinant.

Janinos Degutytės poezija stovi ties šia skausmingo pasirinkimo ar atvertimo tema.  Ji, puiki pasaulio ratų ir gyvenimo sankryžų dainuotoja, jautri įdaiktintam sąmoningumui ir žmonių likimui, buvo stipriai veikiama Achmatovos ir Cvetajevos apdainuoto sielos lūžio ir nesusitaikymo su primetamu kolektyvizmu ir socialiniu indoktrinavimu. „Ištrėmimo sonetuose“ ji išplėtoja klasikinį egzistencializmui tremties archetipą:

Iš rojaus, iš ramybės ištremti, mes riedam

tolyn. Po ištrėmimo ženklu.
Širdis iš žalvario, iš sopulio, iš viesulo nulieta.
Pro šitiek vartų žengta...

Mus varė iš namų, iš pasakų ... Šaltiniai

užnuodyti, o vakaras įsisūrėja ...
Kuo tapsim, aitrią naktį gimę
iš dulkių ir promėtėjų? (Degutytė, Ištrėmimo sonetai).

Vis dėlto šis tapimas „iš dulkių ir promėtėjų“ nėra kupinas socialistinio džiaugsmo ar klasinės apibrėžties, nes nebėra šaknų ir rojaus iliuzijos. Prieš akis tik neapibrėžtis, kurios vakarai įsisūrėję. Tik toks atvirumas dramatiškam nuobloškui, kasdienybės būčiai ir tapatybės neapibrėžčiai yra prielaida patirti Kito veidą arba, kas šį kartą mums svarbu, pačiam įsikitinti. Jos poezijoje užnuodyti šaltiniai yra tas pats kas mirtimi grasinančios šaknys, negrįžtamai prarandama žemė. Tuo ji skiriasi nuo žemininkų, iš esmės, negrįžtamai. Yra tremtis, kuri neleidžia būti kartu su savo namais. Ir yra kelias, dvasios kelias, kaita, todėl ir tiltai yra neišvengiami. Degutytės išverstose Rilkės „Duino Elegijose“, ypatingai ekstatiškose ir mistiškose eilėse, randama panaši tema:

Savo dvasią mylėjo, savo laukiniškumą,

šitą pirmykščią girią savy, ant kurios bežadžių
kirtimų švietė žaliai jo širdis. Mylėjo.
Savo šaknis paliko – tą gaivalingą pradžią,
kur jo mažytis gimimas jau pamirštas. Meilės
pilnas leidosi į senovinį kraują – į prarają,
kur pasotintas protėviais siaubas gulėjo ir,
jį pažinęs, mirkčiojo kaip suokalbininkas. (Rilkė, Duino elegijos).  

Tremtis pasirodo arimais ir kolūkiais, protėvių krauju, meilės ir įkvėpimo nuodais, tačiau grįžti nevalia, šaltiniai jau užnuodyti ir būtina perskelti į naują krantą su viltimi apie tyrą orą. Degutytė žavisi ir seka Achmatova, išverčia jos eilėraštį „Sudaužytam veidrody“, kur rusų poetė apdainuoja pažadėtą dovaną iš gyvenimo Trojos. Ir ši dovana: „O ji iš lėto kaip nuodai / Į mano sunkėsi likimą“ (Achmatova, Sudaužytam veidrody). Vėliau Degutytė išverčia Cvetajevos eilėraštį skirtą Achmatovai, kur Cvetajeva rašo: „Nesiskirsime. Aš – pasmerktoji. / Tu konvojus. Viena lemtis.“
Jos išcentrintam, egzistencinės tremties ir įvairiausių likimų dainuojamam gyvenimui, kuris yra atviras pasauliui, būdinga priešintis aklam socialiniam konstruktyvizmui, kuriuo alsavo jos laikmečio Sovietų Lietuva. Tačiau šis pasipriešinimas netrukdo poetei priimti ir giliai išreikšti  gyvenimo medžiagiškumą, sąmonės daiktiškumą. Jos poezijoje valstiečio ar darbininko rankomis sukurti daiktai išskleidžia pasaulį, todėl jos poezija atrodo materiali, vaizduojami antagonizmai primena dialektiką, sielos kova – klasių kovą, vagos – gyvenimo vargą, tiltai – socialinės naujovės galimybę … Tačiau visa tai yra tik miražas, nes Degutytė kalba apie sielos jausmą ir ištvermę, spindesį ir skausmą, šventę ir rūpestį. Jos poezijai įdaiktintas sąmoningumas, dvasingumas yra svarbūs. Pastebėsiu, mūsų sąmonė visados yra sociali, t.y. įtraukta į aktualius santykius. Ji yra įdaiktinta, t.y. daiktai-ikonos yra reikšmingas orientavimosi pasaulyje būdas; ji yra įkūnyta mūsų organuose ir nuo to priklauso skausmo ar seksualinio malonumo, skonio ir pasišlykštėjimo patirtis. Galiausiai suvokimo procesai yra ne kas kita kaip ypatingos praktikos, kuriomis išsiskleidžia mūsų supratimas ir prasmės. Todėl materialumas ar mes kalbėsime apie M. Prousto romanus, Cvetajevos ar Degutytės poeziją, yra labai svarbūs. Medžiaginis, gamybinių santykių ir įdaiktintos sąmonės pasaulis, jo egzistencinis, t.y. prasminis ir emocinis, turinys yra sudėtingi. O dvasios įvykio plotmė, šio sukūrino išskleisti prasmingo pasaulio pavidalai, pasirodę vienos patirties, vieno emocinio sprogimo metu neturi standartų. Laukų vagojimas, mašinos vėjas, nuodų kvapas atskleidžia itin sudėtingus dvasinius pasaulius. Degutytė rašo:

Aš iškepiau juodą duoną

Iš rugių ir šaltinio, ir vėjo.
Aš iškepiau duoną
Iš paskutinės saulės
Ir pirmos žvaigždės.
Aš iškepiau juodą duoną –
Kaip tavo motina
Ir tavo senelė –
Ir palikau ant stalo,
Pridengusi lino laikraščiu.

Jei tu pavargęs ir alkanas,

Ji pasotins tave ir sutvirtins.
Jei tave beginklį užpuls –
Tepavirs tavo rankoj ji – akmeniu!
O aš išeinu.
Aš valgau ne šitą duoną,
Ir šita ugnis neatšildys man pirštų. (Degutytė, Mažoji nakties baladė).   

Martyno Heideggerio egzistenciniai-hermeneutiniai samprotavimai, pavyzdžiui, skirti Traklio poezijai aptarti, sufleruoja, kad ši materiali duona, iš rugių ir šaltinio, sutelkia žemę ir dangų, mirusius ir gyvus, istoriją ir ateitį, atskiria ateinančius į namus pavalgyti ir išeinančius. Eilėraštis atskleidžia daugelį polių ir jų sankirtas: gyvenimo ir mirties, dangaus ir žemės, praeities ir ateities. Šie didieji antagonizmai sąlygoja pasiliekančius ir iškeliaujančius, tačiau įkvepia ir užsibūnančius – kovai: duona virsta akmeniu. Duonos virtimas akmenimis, šis kone Biblijinis motyvas kartojasi jos eilėraščiuose.  

Nežiūrint to, kad esame ištremti gyvenimui ir keliui, nepaisant to, kad bandome atpažinti nuodingus šaltinius ir likimo vingius, vis dėlto jos herojus yra atsakingas už pasaulį, kurį net nežinodamas kaip ir kodėl siekia gelbėti, atkerėti:

Juoda naktim prisiekiu,

prisiekiu mėnulio ženklais –
Atkeiksiu tave šią naktį
(tegu dievai man atleis)

Atkeiksiu, išplėšiu

iš šakalų ir hienų.
(Tave man į širdį
įdėjo beprotiškai vieną.) (Degutytė, Atkeikimas).

Atkeikimas yra  pasipriešinimas tam, ką vadinu prievartinėmis altervencijomis: svetimos ideologijos įsiveržimams į atviras ir tikinčias širdis, pinigų pagundos godžiai sielai, pakeistinės sąmonės būsenos, nuolatos jas iškreipiant haliucinuojančiais dūmais. Ir vis dėlto atkeikimas, būtinas kovos už artimuosius ir mylimuosius veiksmas, yra neapibrėžtas ir nepamatuotas absoliutaus gėrio ar teisingumo kategorijomis, kurių egzistencializmas dažniausiai nepripažįsta. Svetimas gėris yra tik prielaida, akstinas, patirti, suprasti, bet ne aklai paklusti. Gyvenimas gali kisti esmingai, aplinkos nuolatos kontrastuoja. Eilėraštyje „Tiltai“ ji rašo:

Geležiniai tiltai, -

Vaivorykštės juodos, -
Mus visus
Per tą upę,
Per tą upę,
Per nežinios aklą vandenį,
Per buvusią maldą,
Per būsimą raudą ...
Perkelkit mus
Į pavasario krantą,
Kur vanduo neužnuodytas,
Kur dangus neužnuodytas,
Kur saulės ir duonos po lygiai,
Kur medžiai auga
Karstui ir vygei ...

Svajonių šalis, švarios sielos utopija, dvasios oro erdvės yra įsikitinimo vietos, naujosios vilties erdvės, kai To Paties pasaulio dangus tapo užnuodytas. Kartu su nauja duona ir anapus juodo kančios tilto esančia žeme, kartu su atkeikimo veiksmais prisikelia ir pasirodo kitas nei buvo: išugdytas patirties, priverstas neišvengiamo pasirinkimo. Dangaus ir žemės susipriešinimai, gyvųjų ir mirusiųjų išsiskyrimai, ateities ir praeities vilionės ir apgaulės, susikerta vienoje sieloje, kuri negali nesikeisti nešdama šitą, ją nuolat pūdančią ir prikeliančią naštą. Ir tas pasikeitimas, įsikitinimas, yra perėjimas juodosios vaivorykštės tiltais per „nežinios aklą vandenį“, kurį senovės graikai vadino Aletėjos – Užmaršties upe. Aletėja atriboja Hadą nuo mirtingųjų, o visos iškeliaujančios naujai būčiai sielos pasineria į „nežinios aklą vandenį“. Ši upė Dantės Dieviškojoje komedijoje riboja Rojų ir Skaistyklą, ir žengdami į palaimos šalį turi, pasak didžiojo italų poeto, išgerti iš užmaršties upės.

Ar Degutytės poezijoje rasime atsakymus į klausimus apie įsikitinimą: išdavystes ir virtimą Kitu, apie radikaliai permąstytas praeitis, ‚apie pateisinamus išsiskyrimus, apie naujus savo veidus ir netikėtus pasaulius ... tik jei norėsime.