2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienis

Apie išmintingą iššūkininkavimą/provokatorystę

. Šiandien provokatoriai yra a) laisvi meniniai spektaklio visuomenės griovėjai (juos sveikinu) ir b) manipuliuojami gatvės iššūkininkai, tie, kurie svetimos šalies ar kurios nors korporacijos perkami kurti kivirčą, konfliktą. Pirmi atsiranda iš laisvų ir kūrybingų asmenų, antri - kyla iš ties kriminalo riba esančių sportiškų asmenų arba linkusių daryti provokacijas dėl įsitikinimų (komsomolcai-tituškos). Atpažinti kas yra kas ne visados įmanoma. Tačiau skiriasi destruktyvumo laipsnis: meniniai laisvės iššūkininkai kuria demokratiją, samdyti korporacijų/svetimų valstybių provokatoriai - ją iš esmės griauna. Kartais antrieji tai daro atvirai, kitą kartą - persirengę priešininkais. Provokatoriai yra didelis iššūkis visai aikštės, agoros demokratijai: juos reikia mokytis atpažinti rasti valios ir galios suvokti, pasidžiaugti ar juos sustabdyti, sulaikyti. Kažkada, senovės Romos laikais provokatoriais buvo vadinami gladiatoriai, kurie buvo apsiginklavę panašiai kaip ir karo legionieriai (nors laikui bėgant provacatores ginkluotė kito). Tačiau šiandien kariniai, riaušių provokatoriai yra nemenkas iššūkis kariuomenėms, policijoms bei taikiems protestuotojams. Tradicinės kariuomenės yra nerangios, o provokatoriai yra dinamiški, greitai išsisklaidantys tarp piliečių, neretai persirengę savais, sunkiai atpažįstami. Tradiciniai protestai yra labai emocingi, o provokatoriai yra tie, kurie a) paskatina viešą sąjūdį (kas gali būti gėris) ir b) paskatina peržengti ribas, atlikti neplanuotus ir patiems protestuotojams žalingus veiksmus. Raudonoji armija nuo pat savo susikūrimo pradžios naudojosi provokatorių paslaugomis ir taip išplėtė partizaninio arba nekonvencinio karo galimybes, Vėliau provokatoriais aktyviai naudojosi ir Vokietijos fašistai bei kitos kariuomenės. Tačiau menines provokacijas rengė ir Tarptautiniai Situacionistai ir įvairūs kiti laisvės sąjūdžiai kovodami prieš autoritarinius ir nedemokratinius režimus. Šiandien Ukrainoje labai aktyviai naudojamasi provokatoriais, kaip itin gera priemone iškreipti savos visuomenės ir tarptautinės žiniasklaidos nuomonę. Kažkada jau rašiau, kad Maidanas, kaip agoros demokratija, ėmėsi kovoti su atpažįstamais, o vėliau ir neatpažįstamas (į savus panašiais) provokatoriais. Tačiau Vakarų ir Lt žiniasklaida provokatorių aiškinimo temai beveik neskyrė dėmesio. Kai nėra jokios karo ar aneksijos grėsmės, kai kurios meninės provokacijos, mano nuomone, yra sveikintinos: įvairių hipsterių prieš imperialistinius karus, Green Peace prieš Gazpromą, vieno ar kito politinio judėjimo - prieš priešingą (feministės prieš nacionalistus ar priešingai ...). Iššūkininkai neleidžia snausti ir atgaivina senas žaizdas, išviešina konfliktus. Tačiau svetimos valstybės nupirktų ir manipuliuojamų kivirčininkų sulaikymas yra iššūkis aikštės demokratijai: juos būtina suvaržyti nesumenkinant žodžio ir nuomonės, protesto laisvės, nepradedant plėtoti griežtos rankos ir cenzūros politikos. Paprastai svetimos šalies samdytų ir juo labiau profesionalių provokatorių nebūna daug ir būtent jie, o ne kiti turi būti varžomi. Šiandien tiems, kas yra linkęs gatvės ar aikštės demokratijai ir meninėms provokacijoms: nuo anarchistų iki nacionalistų, nuo įvairių pilietininkų iki Lenkų rinkimų akcijos dalyvių - visiems jiems reikia mokytis spręsti samdytų svetimos šalies provokatorių problemą. Toks laikas ir tokios grėsmės, mokykimės išmintingo iššūkininkavimo.

Komentarų nėra: