„Jų veidų
išvaizda buvo tokia: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje,
jaučio veidą kairėje ir erelio veidą“ (Ez.1).
Epistemologinis žvėrtakis arba šelmis, triksteris yra širdžių vaduotojas iš
sustabarėjusių vertybių, suvokimo schemų ir tikėjimo dogmų. Nabokoviškai, jis
yra „gnoseologinė šlykštynė“, arba, manau - transcendentalinis kirmdrugis: tai
nuostabus, o kitą momentą, žiūrėk – bjaurybė. Transcendentalumas arba tai, kas
priklauso mūsų dvasios patirčiai, pagrindžiamas arba išskleidžiamas (kas
dažniausiai yra tas pat) įvairiais būdais: atrandant universalias, ar tik civilizacines,
o kartais tik istorines-kultūrines prielaidas. Papraščiausias“ elkis taip, kad
tavo elgesio idealas galėtų būti visų kitų idealas, pavyzdžiui, organizuok tokį
teismą, kad kiekvienas ir tu pats būtum teisiamas, pagal šiuos principus ir
normas. Arba kitas: apibrėžk savo tautos istorines ištakas taip, kad jos tavo
tautai, o ne kam nors kitam atneštų didžiausią šlovę. Abu apibūdinimai vienodai
abstraktūs ir abu tinka ir dvasinei niekšybei ir baisiausiai propagandai
paskatinti.
Pavyzdžiui, dvasinės niekšybės tema,
kurios yra gausu V. Nabokovo „Sirino“ romanų cikle (rusiškasis periodas iki
„Mago“) padeda suvokti transcendentalines, t.y. tik dvasinei patirčiai ir iš
jos kylančiam suvokimui ir elgesiui, vertybes, idealus, samprotavimo schemas.
Ir net jei ši dvasinė patirtis būtų aiškinama habermasiškai, t.y. kaip komunikaciniai
veiksmai ir iš jų iškylančios supratimo schemos, jos vis tiek palieka nepadoraus
elgesio galimybę, netgi prievolę. Dvasinė niekšybė, kurią mes taikome savo
draugų ir mylimųjų, artimųjų atžvilgiu, padeda jiems patirti įprastines
dvasinio gyvenimo schemas kitaip, suvokti jas dramatiškai, kaip lūžį,
išdavystę, perversiją. Kita vertus jos atveria nuolatinį krypsmą nuo „teisingų“,
universalių analitinių ar sintetinių samprotavimų. Dvasinė niekšybė,
pavyzdžiui, budelio apsimetimas auka, tam, kad tikrasis vedamasis mirti
(Nabokovo romanas „Kvietimas nukirsdinimui“) pamiltų savo naują draugą,
suderintų savo širdies dūžius ir viltis su naujuoju pakeleiviu. O kai draugystė
taps itin dvasiškai turininga, budelis gali atsiversti ir viešame spektaklyje,
minios džiaugsmui, nukirsti „draugui“ galvą. Budelio ir miesto valdžios
požiūriu, toks elgesys yra didžiai humkaniškas ir turėtų būti visų kitų elgesio
siekinys. Pagaliau, tokia niekšybė gali būti paskelbta miesto istoriniu ar
kultūriniu paveldu. Būtent jis, budelis – dvasinis niekšas įgalina auką dvasiškai
patirti procedūrų tuštybę, reglamento abstraktumą ir artimųjų geluonį. Jo dėka
auka vėl jaučia gyvenimo aistrą, išduotos širdies plakimą. Ar gali kas kitas, o
ne dvasinis niekšas, įvilkti meilės aistrą (nekalbu apie administracinį seksą)
į biurokratinius drabužius ir koridorius? Ši bjaurybė yra gnoseologinis
triksteris. Jis priverčia oficialius kabinetus siurealistiškai pulsuoti, jis
išranda sado-biuro-mazo-mento stilistikas, t.y. tokią gyvos dvasios būseną,
kuria tik ir gali gyventi reglamento dulkėse paskendusios sielos.
Transcendentalinis kojotas arba kirmdrugys arba įsikitinimų herojus yra krypsmo
veikėjas: jis minta ne tiesiogiai biurokratinių koridorių žvilgsnių žavesiu, o
meta-schemų, t.y. transcendentalumo, iškraipymais: daug žadėdamas ir mylėdamas
savo aukas ir dėl jų su ekstatiniu pasimėgavimu sulaužydamas jų tikėjimą savimi
ir pasauliu, t.y. atverdamas epistemologinio ar gnoseologinio šėlsmo okeaną. Ar
teko tokių sutikti, kur nors kitur, o ne Gogolio, Kafkos, Nabokovo romanuose?
Gnoseologinis kirmdrugys yra neaiškus, neperregimas transcendentalinei
apercepcijai, neišskleidžiamas nei analitiškai, nei apjungiamas meniškai,
sintetiškai. Jis neturi vieno vaizdo ir vieno paveikslo; jis daugiaveidis
žvėrtakis, kaip Ezekielio pranašystės pabaisos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą