Nepakenčiama kūrybingo liberalizmo ir Naujosios kairės draugystė I dalis

Straipsnyje ketinu aptarti: I dalyje kūrybingų liberalų ir naujosios kairės sankirtas diskutuojant kasdienybės revoliucijas ir kūrybinio naikinimo idėjas, o II dalyje diskutuoti liberalų ir naujosios kairės nerimastingą santykį su naująja revoliucine „kūrybine klase“.

I

Lietuvoje „naujieji kairieji“ (plačiąja prasme, nekalbėsiu tiesmukai apie „NK95“) ir rinką šlovinantys liberalai (plačiąja prasme, nekalbėsiu tiesmukai apie „LLS“) nemėgsta vieni kitų, vienas kitą sumitina, paverčia savo pačių vaizduotės monstrais. Liberalai ir toliau kairiuosius slapta laiko socialistais, komunistais, geležinės valstybės rankos atstovais ar tiesiog plačiąja „naująja kaire“, o kairieji, draugiškai juos koneveikia kaip „neoliberalizmo“, naujo „rinkos fašizmo“, didžiojo „korporacinio“ kapitalo įsikūnijimus. Šie du vaizduotės monstrai, du pasąmonės kompleksai – socialistinė valstybė ir neoliberalizmas – kovoja tarpusavyje, o jų konfliktas žavi mus televizijos laidose ar socialinių tinklų puslapiuose. Leviataniški vaizduotės monstrai ir susijusi politinė mitologija svarbi ir naujajai kairei ir liberalų aktyvistams: susipriešindami jie konstruoja save, sau šventus prasmingos kovos ir didžiojo priešo pasakojimus. Jų kritikos energija audrina vaizduotę, išjudina snaudžiantį savo ir stebėtojų kraują. Svarbiausia tokiais atvejais yra užtikrinti vaizduotės drausmę, kad baubus visi matytų vienodai ir pastoviai. Tai tokia keista ideologionė psichodelika, kai pakitusių sąmonės būsenų efekto pasiekiama nuolatiniu tam tikro emocionalumo kultu, kolektyvine mitinio prado patikra, apklausa ir interpeliacija, įsitikinant kad priešas nekenčiamas ar nemėgstamas vis tiek pat. Nekalbu apie kitų partinių „orientacijų“ baubus. Naujosios kairės ir liberalų įdomūs tuo, kad tam tikros jų mąstymo perspektyvos yra susikertančios, o pagunda savo pačių ideologijos ir teorijos revizijai yra didžiulė. Revizionizmas naujosios kairės ir liberalų tarpe sukuria platų spiečių transformacijų, labai produktyvių diskusijų, tačiau politinė hibridizacija ar chimerizacija yra smerkiami, kaip nukrypimai nuo didžiojo neigiamo stabo.    

Liberalų aktyvistus ir naujosios kairės kūrybingus atstovus sieja vienas dalykas: kasdienybės revoliucijos, kurios remiasi kūrybiniu naikinimu. Pabrėšiu, „kasdienybės revoliucija“ yra tarptautinių situacionistų terminas. Ji filosofas R. Vaneigemas išplėtojo remdamasis kito filosofo, komunisto, socialisto H.Lefebvre „kasdienybės dialektikos“ ir „urbanistinės revoliucijos“ idėjomis. Kasdienybės revoliucija tapo idėja, kurią vėliau, po 1972 metų (Tarptautinio situacionizmo oficiali pabaiga) savitai išplėtojo ir anarchistai, daugiausiai anarcho-sindikalistai, ir naujosios kairės sąjūdis, siekę realių emancipacijos ir socialinių pokyčių kasdieniame gyvenime. Vis dėlto situacionistai nebuvo nei anarchistai, nei socialistai, o veikiau specifinis, laisvas ideologinis krypsmas, įvairovės spiečiaus, o ne partijos dalis. Štai kodėl situacionistų išnykimas buvo panašus į spiečiaus išsklaidą arba disipaciją. O kūrybinio naikinimo idėja, kurią išpuoselėjo austrų ekonomistas J.Schumpeteris, o vėliau išskleidė daugelis praktikų, įskaitant A. Groves „Only the Paranoi Survive“, aiškiai įkvėpė kūrybingiausius iš liberalų. Galiausiai Kūrybinio naikinimo idėja puikiai dera su Ch. Kim ir R. Moborn išplėtota Žydrojo okeano, kaip kūrybinio pabėgimo iš kraugeriškos konkurencijos (raudonojo okeano) strategija. Atrodytų skirtingos – kūrybinio naikinimo ir kasdienybės revoliucijos – idėjos filosofinėje plotmėje remiasi tais pačiais neigimo ir įveikos (Aufheben) principais. Tik kūrybinis naikinimas tai daro, kad vėlė ir vėl nugalėtų vartotojišką geismą, o kasdienybės revoliucija, kuri remiasi nusavinimo (recuperation) ir apgręžimo (détournement, naujos trasos parinkimo) dialektika, tai daro, kad išlaisvintų nuo užgrobiančio naikinimo, nuo valdomo vartotojiškumo.  Reikia pastebėti, kad situacionistų „nusavinimo“, kooptavimo idėja yra daug siauresnė, nei kūrybinis naikinimas ir neaprėpia visos verslumo išmonės, neleistinai supaprastina ją. Lygiai kaip ir liberalai nemato revoliuciniame apgręžime (détournement) jokios naujos perspektyvos, pirmiausiai bijodami savo pačių įteisinto baubo“ Autorinių teisių (Copy right), kaip šventosios nuosavybės kulto vedinio. Nuosavybės stabas, kurį ant postamento užrioglino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos herojai, tuo pataikaudami britiško liberalizmo skoniui, ir šiandien neleidžia matyti kasdienybės revoliucijos pranašumų, o sekti ribota kūrybinio naikinimo idėja.

Kasdienybės revoliucijos išraiškos yra įvairaus lygio ir reikšmės kasdienybės struktūrų ir tempų naikinimai arba jų radikalūs keitimai, kurie gali būti naudingi ir socialiniu, ir rinkos požiūriu, tačiau neretai prieštarauja vienas kitam. Pagaliau patys kasdienybės kūrybiniai ardymai gali būti arba sėkmingi ir kažką generuojantys, arba virsti save-naikinančiu kenkimu ir provokacijomis, nuo kurių ir komercinės įmonės ir socialinės grupės ginasi. Pateiksiu keletą pozityvių pavyzdžių, susijusių su kūrybinio ardymo tema, kai kas nors sunaikinama ir jo vietoje pasiūlomas socialinis arba komercinis projektas. Pavyzdžiui, Lietuvoje panaikinus požiūrį į „invalidus“, kaip menkaverčius ar beverčius ir išplėtojus nuostatą apie „neįgalius“, o vėliau ir tik tam tikrą „negalią turinčius“ (skaitykite J. Ruškaus negalės kritiką ir daugybės galių teoriją), buvo įgyvendinta kasdienybės revoliucija ir pakeistas santykis su disponavimu fizine ir psichine galia, protezavimu, aplinkos ir gyvenimo, darbo tempų keitimu, adaptavimu skirtingų charakterių ir galimybių asmenims. Šiandien šios psicho-fizinės kasdienybės revoliucijos tęsinį realizuoja pastangos ugdyti toleranciją individo biologinei „chimerizacijai“, t.y. taikiam santykiui su svetimkūniais, pakęsti žmogaus biotransformacijas. Apie tai Lietuvoje plačiai kalba filosofė A. Žukauskaitė. Socialinės kasdienybės revoliucijos skatina keisti darbo pradžia, pabaigą, tempą, darbo vietas, kurti pastovius ir laikinus tinklus, pritaikyti technologijas ir energetiką integruotam išsilaisvinimui. Integruotas išsilaisvinimas tai ir vaikų žaidimo kambariai ofisuose, ir maldos ar meditacijos vietos pasaulietinėse įstaigose, ir socialinių invazijų plėtra universitetuose.

Klasikinis liberalaus kūrybinio naikinimo pavyzdys yra turiningi konkurencijos skatinimo projektai ir veiksmai: atskiriant, skaidant gamintojus ir tiekėjus (dujų), kviečiant daugiau rinkos dalyvių (daugiau tinklų: degalinių, prekybos, mobiliojo ryšio), atsisakant pasenusios įrangos, programų, skatinant technologines inovacijas ir taip revoliucingai keičiant kasdienį vartojimą. Būtent liberalizmo idėjos paskatina ir kūrybinių industrijų sampratas, jų pozityvų aiškinimą, nekreipiant dėmesio į intelektualų pergyvenimus, esą didinamas meno masiškumas, platinamos klišės, trūksta gilaus individualizmo ar esmiško tragiškumo ... Tačiau tiesmukiškas principas: sukūriau, panaudojau, sugalvojau naują, o seną išmečiau, tai kartojant kas keleri metai, neramina žmogaus teisių gynėjus, turint omenyje, kad liberalūs gamybiniai santykiai vystosi nesuderintai su egzistuojančiais socialiniais ryšiais.  Galiausiai kūrybinis naikinimas atveria jau minėtą Žydrąjį okeaną, liberalizmo pasaką, kai kuri ir pinigai krinta į kišenes. Ši pasaka ignoruoja faktą, kad vartotojai, jų gebėjimas naudoti ir išmesti, paklusti ir žiaumoti yra riboti ir vieni ir tie patys. Net jei kūrybingai atplešiate visus nuo seno modelio televizorių ir pasiūlote „išmaniuosius ekranus“, tuo pačiu naikinate ir senuosius fabrikus, jų šeimas, pajamas ir todėl žydra spalva slepia dar didesnį kraujo sluoksnį. Ch. Kim ir R. Moborn pasaka apie bekraujį kapitalo perėmimą slepia „naikinimo“ tragedijas, bet ir tai, kad naujoji, žydroji pasaka išplėš iš socialinio gyvenimo būrį paauglių, kurie kitu atveju, galėjo išmokti „vaikščioti“. Socialinis kūrybinio naikinimo idėjos aklumas pribloškia.

Socialinės ir verslios kasdienybės revoliucijos kartais esmiškai prieštarauja vieni kitiems: didieji prekybos tinklai keičia vartojimą ir santykius bendruomenių viduje, kapitalo judėjimas ardo draugystės ratus, fabrikai ir naujos gamybos išplėšia žmones iš jų gyvenamosios vietos ir nepasiūlo adekvačios socialinės alternatyvos, nepaaiškina kaip nauji dinamiški klajūnai, migrantai, galėtų užtikrinti savo socialinį saugumą ir laimę. Visa tai didina psichologines įtampas ir generuoja XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios masinę ligą – depresiją. O socialiniai projektai siekia mažinti socialines atskirtis, integruoti, pavyzdžiui, trečiojo pasaulio ateivius, kelti jų savigarbą, ginti mišrias šeimas ir kultūros hibridizaciją, net jei tai yra našta verslui. Verslūs kūrybinio naikinimo atstovai tame gali nematyti jokio intereso, o, paskatinti nacionalistų dešiniųjų, kritikuoja multikultūralizmą, tautinę hibridizaciją ar bio-chimerizaciją.

Tačiau, kartais socialinis kairysis ar verslusis liberalų projektai sugula, bendrauja: kai komercinės organizacijos dalyviai yra jautrūs draugijai, pasitikėjimui bei atviri socialinei modernizacijai, o socialinės atskirties mažintojai remiasi naujausiomis technologijomis ir gamybos pažanga. Tada yra įgyvendinamos naujos socialinės galimybės verslo aplinkoje: atskiriamos rūkymo ir nerūkimo, triukšmo ir tylos zonos, sujungiamos darbo vietos ir virtuvės, kūrybinės erdvės ir poilsio patalpos, susitariama su kolektyvais ar profesinėmis sąjungomis dėl bendruomeniškai orientuoto darbo laiko ir tempo, kooperuoto pajamų paskirstymo.

Vis dėlto naujosios kairės, siekiančios kasdienybės revoliucijų, ir liberalių verslininkų, kviečiančių, kūrybiniam naikinimui, bendradarbiavimas nėra norma, o veikiau išimtys. Prievartiniu būdu į tinką orientuojamos galerijos, bibliotekos, teatrai, universitetai ...  kartais suvokia šią verslumo ir socialumo jungtį, tačiau dar dažniau ją keikia, pavadindami „keliu į vergovę“. Šiaip jau konservatyvių pažiūrų Prof. A. Jokubaitis savo pranešime „Apie universiteto prasmę“ perfrazuoja F.A. von Hayeko žodžius ir teigia: „ekonominio mąstymo padarymas universiteto gyvenimo pagrindu taip pat tampa keliu į vergovę“. Ir iš tiesų, kai bibliotekos, galerijos ar universiteto pagrindiniu matu tampa ne išugdytas viešumas, laisvė ir kūryba, o finansinis efektyvumas ir pardavimai, tada „artes liberales yra paverčiami artes serviles“. Tačiau ar socialinis dėmesingumas, viešumas ir verslumas kaip elgesio formos yra visai nesuderinami? Tradiciški konservatoriai ir posovietiniai socialdemokratai yra linkę saugoti vertybes ir kritikuoti „ekonomiką“, kaip nepakankamai filosofišką. Kažin ar daugelis ekonomistų sutiktų su tokia komercine „ekonomikos“ interpretacija. Tačiau bet kokiu atveju A. Jokubaitis kūrybinio socialinio ardymo neaptaria ir kasdienybės revoliucija universitete nėra nagrinėjama.

Itin dažnai, stereotipiškai išsigandus verslumo, siejamo su „neoliberalizmo“ mitiniu baubu, atmetamos ir socialinės kasdienybės revoliucijos idėjos. Atsisakant studijų ir rinkos integracijos, nenorima bendradarbiauti ir su nekomerciniais socialiniais partneriais, nevykdomos ir integracinės kitų kultūrų ar religijų programos, nesirūpinama šeimai ir tikėjimui palankaus universiteto ar kolegijos kūrimu.

VIETOS TARYBOS IR BEVIETĖS PARTIJOS

Surskio ir Mauzerio pokštai apie tai, kad Darbo partija „persikėlė“ iš Kėdainių į Širvintas ar pokalbiai, kad konservatoriai „prarado“ Kauną ir Panevėžį, ar kad visos Šiaulių partijos buvo atstumtos, kalbant apie 2015 metų rinkimų į vietos savivaldas ir merus rezultatus, rodo partijų bevietiškumo simptomą ir mobilizacinių programų neveiklumą. O visuomeninių komitetų gausa (rinkimuose dalyvavo arti šimto) atskleidžia kitokį vietos bendruomenių ir įvairiausių susivienijimų požiūrį į kasdienybės politiką: vidines miestų problemas, socialines ir kultūrines, ekonomines  vietos situacijas, į įvairovės raidą. Vietos tarybų principas yra būdas, kuriuo šie komitetai, o esmės atstovai-savanoriai, siekia užtikrinti savivaldą. Praradimo ir persikėlimo metaforos, kuriomis nuspalvinti daugumos didžiųjų Lietuvos partijų lyderių komentarai, atskleidžia nuolatinę daugelio šalių masinių ideologinių partijų problemą: nevietiškumą, atitolimą nuo kasdienybės fizikos, nuo demokratinės įvairovės. Masinių politinių partijų nevietiškumą kiek sumažina aiškus interesų grupių supratimas, įvairios komunitarizmo, t.y. bendruomeniškumo, teorijos, o taip pat partijų skyrių veiklos autonomija. Tačiau šie prisitaikymai prie vietos aplinkybių  gana greitai pradeda ardyti ideologinę ir programinę partijų esmę: mobilizuoti mases bendro, didesnio tikslo siekimui, kuris neretai, bent jau laikinai, prieštarauja vietos poreikiams. Pavyzdžiui,  J.Degutienė po rinkimų pakvietė konservatorių (TS-LKD) partiją ir tautą susivienyti: „Esu tvirtai įsitikinusi, kad pagrindinė mūsų, politikų, pareiga šiandien yra mažinti visuomenėje vis labiau ryškėjantį susvetimėjimą ir suvienyti Lietuvos žmones [...] Bet norint pasiekti rezultatų visuomenėje, pirmiausiai turime tapti vieningais, susitelkusiais ir bendruomeniškais partijos viduje. [...] Atsigręžkime į tai, kas visuomet darė mus stiprius - patriotiškas ir krikščioniškas idėjas“. O A.Sakalas, kalbėdamas apie rinkimų rezultatus socialdemokratams, mano, kad jie svarbia dalimi yra susiję su menku ideologijos išmanymu: „Juk kur tai matyta, kad socialdemokratai, kurie lyg ir turėtų atstovauti samdomųjų darbuotojų ir smulkių verslininkų interesams, didžiausią mokesčių naštą užmeta būtent ant jų pečių, o kapitalą apmokestina vos ne simboliškai. Taip elgdamiesi socialdemokratai jau prarado daug rinkėjų miestuose.“ Abu komentarai atitinka partijų ideologijas, programas, skirtas masių mobilizacijai. Tačiau abu pasisakymai yra atitolę nuo vietos tarybų idėjos: atstovauti situacijas, įvairovę, vykdyti kasdienybės politiką. Priešingai, jei paskaitysime visuomeninių komitetų lyderių argumentus, juose vyrauja skirtybių, derybų ir vietos problemų, įvykių retorika, beveik nesusijusi su ideologijomis, su didžiaisiais pasakojimais apie tiesą ir tėvynę, o su transporto, komunalinio ūkio, generalinių miesto planų, biurokratijos, vietos verslo skatinimo ir kitais klausimais. Tokią retoriką bandė plėtoti V.Matijošaitis diskusijoje su labiau ideologiškai nusiteikusiu A. Kupčinsku.

                      Kitaip tariant susipriešinimas tarp vietos tarybų principo ir ideologinių partijų yra neišvengiamas, dar daugiau - būtinas, o veiksniai kurie atskiria vietos tarybų veiklą ir partijų paskirtį yra didesni, nei galimybės šias priešybes sutaikyti. Politinė filosofija vietos tarybų ir partijų veiklas aiškina kaip prieštaravimą tarp vietos įvykių ir ideologinės, programinės mobilizacijos. Ši opozicija gali būti išreikšta kaip: situacija prieš ideologiją, įvykis prieš struktūrą, atvirumas įvairovei prieš discipliną, horizontalūs ryšiai prieš valdžios vertikalę. Masinės politinės partijos atsiranda iš būtinybės demokratizuoti ideologijų atstovavimą arba ideologinę lyderystę ir jų kilmė mažai ką bendro turi su autonominės savivaldos raida. Partijos siekia tęstinumo ir remiasi tiesine plėtra, o nepriklausomos tarybos yra atviros kūrybiniam trūkiui, spontaniškai inovacijai, netiesinei raidai. Tarybų ir partijų atmintys yra skirtingos. Savivaldos taryboms yra artimesnė daugiakultūrinė geneologija, kai įvairios grupės pasakoja savo kilmės istorijas ir nebando rasti bendrų dėsnių: joms priimtini ir vietos lenkų ir žemaičių, katalikų ir stačiatikių, valstiečių ir smulkiųjų verslininkų pasakojimai. Priešingai, partijoms yra artimesnė istorija, įvairios didžiosios pamokos ir todėl idealų propagavimas. Tačiau abejos atmintys yra vienodai reikšmingos: įvairovės geneologija užtikrina vietos bendruomenių ir naujų sąjūdžių gyvenimo prasmę, o istorija padeda organizuoti valstybę.

Tarybų principas yra skiriasi ir nuo bendruomenių veiklos. Klasikinės bendruomenės, nors ir įaugusios į vietą, dažniausiai yra menkai kūrybingos. Dar daugiau, jos neretai labai konservatyvios, priešinasi bet kokioms mobilizacijoms, ar modernizacijos programoms. Štai kodėl reikalingos partijos: įveikti individualizmo narciziškumą ir bendruomenių uždarumą, mobilizuoti jas. O tarybos, dėl savo horizontalios demokratijos, pamažu įgyvendina vietos įvairovę, įveikdamos bendruomenių uždarumą, laipsniškai atveria jas kitokioms kaimynystės programoms, sutaiko tolimų religijų ir nesusijusių tautų pavienius žmones. Tarybos, pradedant XX amžiaus pradžia tapo atviros ne tik vietos gyventojų ir parapijų lūkesčiams, bet ir klasių kovos, profesinių sąjungų, o ilgainiui ir paribio kultūrų, įvairių genderinių ir kitų organizacijų savivaldos būdu. Savivaldos istorija sutampa ne tik su gyvenamosios aplinkos ar religinių bendruomenių plėtra, bet ir su profesinių sąjungų kova ginant darbuotojų ir jų šeimų interesus. Šiandien gana menką profesinių sąjungų aktyvumą (jos galėtų stipriai įtakoti tarybas, tik yra apleidusios šią itin svarbią veiklos sritį) atstoja kitų nevyriausybinių organizacijų veikla, darančių tiesioginę pilietinė įtaką vietos rinkiminiams komitetams. Būtent taip įvairios tėvų, neįgalių šeimų, su socialine veikla susijusios organizacijos, taip pat kūrybinės ir kultūrinės grupės, bando spręsti savo problemas, tačiau, neretai vis dar menkai suvokia tarybų veiklos principo svarbą, skirtingą nuo bendruomenių veiklos.

                      Geriausiai tarybų ir partijų konkurenciją ir priešybes iliustruoja tarybų istorija komunistiniu laikotarpiu. Profesinių sąjungų tarybos, Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, Suomijoje, paplitusios po 1905 metų revoliucijos Rusijos imperijoje,  buvo ir vis dar lieka susijusios su kasdienio gyvenimo prasmės užtikrinimu, tam naudojant derybų, kūrybos, rezistencijos, savitarpio pagalbos veiklas. Ir šiandien darbininkų, profesinių sąjungų ar kūrybinių darbuotojų tarybos vis dar plėtoja derybinius ir tiesioginio protesto veiksmus dėl darbo sąlygų gerinimo, orumo užtikrinimo. Jos mokosi ir solidarizuojasi ginant bendrą interesą, kooperuojasi, pakeičiant vienas kitą darbe ir namų aplinkoje, ragina rūpybą šeimomis ir vaikais, skatina kitas veiklas, užtikrinant gyvenimo prasmę ir vertę. Ne tik streikai, bet ir savivalda, šeimyninis gyvenimas, darželiai ir mokyklos, suaugusiųjų švietimas ir laisvalaikis yra profesinio solidarumo reikalas. Kita vertus, profesinės sąjungos siekia išvengti, ir tai yra skausminga istorijos patirtis, didesnių sąsajų su politinėmis partijomis, net jei šios yra kairiosios. Todėl tarybos yra pagrindinis viešas organas, kurio pagalba profesinės sąjungos gali užtikrinti savo protesto ar kooperacijos veiksmus.

Bolševikai, V.Leninas, iki pat 1917 metų nebuvo tikri, kad vietos tarybos yra tinkama savivaldos organizacija jo įsivaizduojamam šuoliui iš pusiau feodalizmo į socializmą įgyvendinti. 1918 metų Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas turėjo nustatyti porevoliucinę valstybės santvarką. Bolševikai pralaimėjo atvirus ir demokratiškus rinkimus į susirinkimą atstovaujančias tarybas. Daugumą laimėjo eserai (socialistai revoliucionieriai), o įvairių profesinių sąjungų, valstiečių ir kareivių tarybų atstovai atmetė Lenino dekretus. Už tai ginkluoti bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, o kilus protesto demonstracijoms - jas sušaudė. Įvairių tarybų organizuojami sukilimai vyko 1919-1920 metais įvairiuose Rusijos miestuose, įskaitant Petrogrado Vasiljevo rajono laivų statytojų, kuris taip pat buvo sušaudytas. Garsiausios buvo sukilusios Kronštato tarybos, tų jūreivių, kurių dėka apskritai Spalio revoliucija įvyko. Tačiau ir jos buvo bolševikų sunaikintos ginkluoto susidūrimo metu 1921 metais. Panašiu būdu buvo griaunamos ir nepriklausomos tarybos Ukrainoje. 1956 metais revoliucijos metines komunistai šventė šaudant į vengrų sukilimą. Jis buvo prieš primestą komunistinę santvarką ir nesavarankiškumą, prieš ideologinę tamsybę, kritikos nebuvimą, bet ne prieš tarybas. Pakilę laisvei vengrai rėmėsi vietos tarybomis, t.y. tiesiogine savivalda ir solidarumo organizavimu ir konkuravo su partine sistema, su komunistine santvarka. 1956 metų Vengrijos tarybos paskatino nepriklausomų laikraščių leidimą, atkūrinėjo visuomenės įvairovę, išjudino smulkų verslą, skatino savarankiškumą. 1968-ieji buvo revoliucinių protestų metai, kurie sukrėtė visą Socializmo sistemą, ne tik Vakarus. Tarp daugelio to meto hipių, Juodųjų panterų, Meksikos sukilėlių, Belgrado ir Zagrebo studentų ir kitų protesto bangų, svarbiausiais išlieka Paryžiaus studentiška revoliucija ir Čekoslovakijos Pavasaris. Abu jie rėmėsi tarybų ir vietos komitetų, kasdienybės revoliucijos idėjomis, kurios padėjo išvengti, įveikti didžiąsias partijų ideologijas. Kita vertus, šių sukilimų nesėkmės rodė ir tarybų principo ribas: mobilizacijos menkumą ir diplomatijos stoką. Masinę mobilizaciją geriausiai užtikrina ideologija ir agitacija, o diplomatiją - elitų sąmoningumas ir lankstumas, bet ne vietos tarybų veikla.

Po 1968 metų daugelis Vakarų politikos filosofų pastebėjo kasdienybės revoliucijos, naujo socialinio laiko ir erdvės aiškinimo būtinybę. Senosios partijos vis dar kalba visuotinybės, didžiosios erdvės ir istorinio laiko leksika, neretai ignoruodamos gyvenimo situatyvumą ir diskriminuojančias ar laisvinančias judėjimo trajektorijas. Turiu omenyje: socialinės rūpybos ar savivaldos institucijų darbo laiką ir adresus, visa tai, kas veikia mūsų kasdienį darbo ir gyvenimo ritmą ir jausmą, - tai kas atspindi ideologijos sudaiktinimą. Sudaiktintos didžiosios ideologijos, paverstos kūnu ir praktika ateities vizijos neretai yra nejautrios nei mūsų namų aplinkai, nei darbininkų laisvalaikiui, nei jų šeimų ligoms, nei nelaimėliams, kuriems aplinka atšiauri. Priešingai, situacijoms ir judėjimo trajektorijoms, diskriminacinėms ar išlaisvinančioms, yra atviros tarybos ir jų įvairūs, besiginčijantys, besidauginantys ir besiskiriantys visuomeniniai komitetai. Apie vietos tarybų principo skirtumus lyginant su didžiosiomis ideologijomis svarstė Hannah Arend ir šiandien diskutuoja Antonio Negri pastebėdami jų gebėjimą vykdyti kasdienybės revoliuciją, arba esmingas socialines ir kultūrines reformas, kurti naujas sąvokas ir bendravimo būdus.

Šia trumpa replika tarybų istorijai ne tik noriu oponuoti vienvaldėmis partijomis, parodyti vietos komitetų kovą su totalitariniais režimais, bet ir kalbėti apie vietos savivaldos gebėjimą kurti naujas miestų, urbanistines trajektorijas ir situacijų poreikį atspindinčius planus.  Tarybų istorija ir naujas situacinis mąstymas rodo, kad savivaldos savarankiškumo skatinimas nėra raudonųjų ar penktosios kolonos projektas, kaip kartais Lietuvoje užsimenama. Ir tai, kad jos, vedinos vietos rinkiminių komitetų, oponuoja partijų veiklai yra veikiau norma, nei blogybė. Tačiau, iš tiesų, tarybų gebėjimai ir pats principas yra ribotas, kaip beje ir partinis. Partijų realizuojami demokratijos, valdžios pasidalijimo principai ir formos dažnai nesuteikia ir nepalieka vietos pilietinėms taryboms ir tiesioginei savivaldai, kaip tai ilgą laiką tęsėsi ir iš dalies vis dar vyksta Lietuvoje. Dar daugiau, pilietinės visuomenės, grupių organizavimasis iš apačios ir demokratinis įgaliojimų paskirstymas neretai prieštarauja partinei disciplinai ir populiarumo akumuliavimui. Todėl prieštaravimas tarp tiesioginio veiksmo principus puoselėjančių tarybų ir ideologines programas plėtojančių partijų yra neišvengiamas. Susipriešinimo dėka balsas suteikiamas kasdienybės įvairovei, o į demokratijos procesą yra įtraukiama daugiau žmonių. Štai kodėl į įvykusius vietos savivaldų rinkimus žvelgiu optimistiškai, nes juos laimėjo ir vietos komitetai, o ne tik liberalai: ir vieni, ir kiti suprato pasikeitusias žaidimo taisykles, kas mažiau rūpėjo kitoms partijoms.

Apie sąžiningą sąmonę, jos permanentinį pilietinį karą ir purviną rašytojo duoną.

                           Sąžininga sąmonė (Das ehrliche Bewußtsein – Hegelis)  ir aukos sindromas yra susiję tuo, kad abu jaučiasi neteisingai nukentėję. Jie yra du vieno poliai: pirmoji sąmonės būsena siekia su dalykais, jų atsitiktinėmis dėlionėmis siejamos tiesos, ir, taip ir jos nepatyrusi, virsta nuolatiniu neišsipildžiusių svajonių ir pasiaukojimo gyvu liudijimu. Sąžiningumo aukštinimas susieja tarpusavio santykius ir  daiktus su vertybėmis ir idealais, taip ir nepripažinus jų nepašalinamo prieštaravimo, ir todėl visą likusį gyvenimą aimanuojant ir pergyvenant dėl atvertos pasauliui širdies, dėl pasiaukojančio gėrio aiškinimo ir to, kad ši žmogaus dovana buvo atstumta. Sąžininga sąmonė taip ir nepastebi savo idealų, tapatinamų su dalykais ir santykiais, atsitiktinumo, savo negebėjimo suvokti melagingos tikrovės pavidalų ir daugialypių, kompleksinių procesų. Sąžiningos sąmonės procesai trukdo asmenims pradėti atvirą dialogą su panašių atsitiktinumų, tačiau tokiais pat sąžiningais, oponentais. Dažniau išsitraukiamas ginklas ir širdingi žmonės žudo vieni kitus: aistringai, nirtulingai, likdami kurčiais vienas kitų aimanoms ir svajonėms. Pilietinis karas yra sąžiningo proto kūrinys, kai kiekviena pusė aukoja savo garbę ir orumą bendros šlovės kapams. Ir net jei neturi ginklo, sąžiningas protas visados lieka nelaimėjusia, tačiau be perstojo į mūšį žengiančia auka. Štai kodėl visados buvo reikalingi triksteriai ir sukčiai, kuriems sąžiningi protai nuolankiai leisdavo likti purvinais ir nedorais, tačiau bendraujančiais, kintančios ir tekančios sąžinės įvairiaveidžiais. Atstumtieji tekėdavo kaip purvinas vanduo tarp švarių ir spindinčių sąžinės akmenų ir užtikrino jų mainus, bendravimą, sprendimus, kuriuos sutvirtindavo ne tik garbės žodžiu, bet ir įstatymu, ir galia, ir prievartos instrumentais ir taip dovanodavo sąžiningos sąmonės švyturiams ramybę ir teisę verkti namuose dėl jų niekados neišsipildančių svajonių.

                             Politikai, ypač populistai, stengiasi kaip galima dažniau apleliuoti į sąžiningą sąmonę ir į pagalbą kviečiasi kunigus, kurie, tačiau, jei tik atsigręžia į žmogaus nuodėmių istoriją, suabejoja pasaulietinio proto tiesų liudijimais. Politikai populistai naudojasi nelaimingos sąžiningos sąmonės viltimis ir šauksmu ir sulaukia sąžiningųjų palaikymo. Juk ar taip ar kitaip, sąžiningos svajonės neišsipildo, su atsitiktiniais dalykais siejami idealai niekados netampa nei visuotiniais, nei pašalina kitų asmenų priešingas svajones. Kitaip elgiasi tikri rašytojai, aprėpiantys realias socialines dramas, ir diplomatai, suvokiantys sąžiningumo ribotumą ir atsitiktinumą: jie atskleidžia arba padeda realizuoti daugiamačių opozicijų raidą ir neneša pergalės nei vienai pusei. Kas šiandien Lietuvoje kalba šia gilių prieštaravimų kalba ir dramų rimbais aižo sąžiningą protą: Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Jolita Skablauskaitė ... ?  Daugiaplaniai ir dvasios mutacijas veriantys rašytojai nuskriaudžia sąžiningas sąmones ir todėl jie yra pamažu smerkiami, laikomi purvinais, praradusiais heroizmą, tačiau skaitomais ir laukiamais, tais, kurie laisvina žmogų iš vergavimo dalyko ir idealo vienovei.

Apie laisvę, civilizaciją ir etinio fundamentalizmo propagandą po „Charlie Hebdo“ Lietuvoje

Karikatūrų ir satyros žurnalo „Charlie Hebdo“ tragedija ir sekmadienio (2015 01 11) milijoniniai laisvės mitingai Prancūzijoje kaip kreivame, fundamentalistiniame ir istoriniais pelėsiais apaugusiame veidrodyje atsispindėjo Lietuvoje. Pagrindiniai du klausimai: Ar mes sugebame taip pat patirti laisvės vertę LT kaip ir Prancūzijoje? Ar galima viešai kritikuoti didžiąsias religijas? Priminsiu, kad LR Konstitucija suponuoja aukštesnę tautinę, rasinę ir religinę vertę nei žodžio laisvės ar laisvos nuomonės: 25 straipsnis: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“, bet: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Atitinkamai šią nuostatą įtvirtina LR BK 170 straipsnis: „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“ yra baudžiamas ... „Charlie Hebdo“ satyrinio, karikatūrų žurnalo istorija Lietuvoje itin simptomiška etiniu, politinės psichologijos, tolerancijos, laisvės suvokimo ir propagandiniu požiūriais. Šį fenomeną ir mano minimą problemą taikliai aptarinėjo: NM. Zingeris, R. Sadauskas-Kvietkevičius.
Man svarbi Charlie atvejis aiškinant žodžio laisvės ir religijos vertybių sandūrą. Nomenklatūrinis SSRS laikotarpis (1964-1985) išmokė lietuvius nuoseklų normų vykdymą laikyti pakankamu ar net nekeičiamu racionalumu. Pabrėžtina, kad tokiam postsovietiniam nomenklatūrinės kilmės racionalumui yra būdinga laisvę laikyti menkesne verte nei konfliktų nebuvimą. Laisvė skatinama tik tada, jei tai nesukelia jokio viešo ar administracinio konflikto. Iš čia ko gero ir didžiulė nepakanta bet kokiems streikams. Ir tai yra, manau, dalies Sąjūdžio idealų, bent jau tų, už kuriuos aš pasisakiau, išdavimas. Visiškai sutinku su M. Zingerio išvada: Lietuva tokiai Prancūzijos laisvei, kurią išreiškė prancūzų žurnalistai ir milijonai mitinguojančių ir juos palaikančių, dar nepribrendo ir labai labai lėtai bręsta. Ir nesvarbu, kad konkrečiu atveju tai buvo žodžio laisvės gynimas, nesvarbu, kad tai buvo Charlie karikatūros, kurios galėjo įžeisti vieno ar kito tikinčiojo jausmus. Viena iš LT nebrandos priežasčių yra „civilizacijos“ idėjos nesuvokimas ir nepatyrimas visuomenei reikšmingu mastu. Gal būt mes iš šio proceso pasitraukėme kartu su LDK iškiliaisiais (ne visais) dvarais ... ir nespėjome po to sugrįši trumpomis laisvės atkarpomis. Prancūzų civilisation idėja pirmiausia reiškia išlavintą skonį ir saiką, gebėjimą nepainioti buduaro su viešu salonu ir su karaliaus priimamuoju, mokėjimą tinkamai šnekėtis ir su klošarais (clochard), ir su petite bourgeoisie... Taigi, civilizuotoje visuomenėje gero tono ženklas: nerodyti šių karikatūrų per prievartą ir tikinčiajam reikalauti ne tik sau teisių, bet ir suvokti civilizacinę laisvos saviraiškos aukštesnę vertę. Taip elgtis įmanoma kai civilizacija, kurioje gyveni, turi skonį ir meilę kritikai, įvairiausiems jos žanrams, taip, kaip turime skonį skirtingoms virtuvėms ir jų nepainiojame tarpusavyje. Juk nėra pagrindo musulmonams pulti lietuviškas cepelinines ir vėdarines už gausų riebios kiaulienos vartojimą, kuo įžeidžiami kiekvieno judėjo ir musulmono jausmai. Būtų baisu, jei lietuviškas cepelinines pultų teroristai už pranašo Muhamedo ar dievo Jahvės įžeidimą ...
Kur čia etika ir propaganda? Šiuolaikinė etika remiasi viešu civilizaciniu procesu, kuris yra analogiškas komunikaciniam veiksmui ir susijusioms etinėms, moralinėms legitimacijoms, įteisinimams. Religinis švietimas, nuosekliai dėstantis katechetinius principus ir normas, nėra šiuolaikinio civilizacinio ar komunikacinio proceso dalis, o siekia būti antlaikiškas, viršerdviškas, universalus ir pamatinis, „substancinis“. Etika, kuri kopijuoja religines dogmas, taip pat ieško pamatiškumo ir amžinybės vietoje to, kad kreiptų dėmesį į civilizacinį procesą (kurį skiriu nuo techninės raidos). Moralinės legitimacijos procesas yra itin kritiškas ir derybiškas, bet vienaip ar kitaip, konfliktuojant ir lenktyniaujant, žengia lygiagrečiai civilizaciniams procesui. Būtent taip paaiškinamas kismas į: valstiečių išlaisvinimą ir žydų teisų pripažinimą (XIX amžius), į moterų politines laisves (XX a. pradžia), į skirtingų rasių teises (XX a. vidurys), į neįgaliųjų teises ir galimybes (XX a. antroji pusė), į seksualines mažumas ir jų pasirinkimus (XX a. pabaiga), į gyvenimo stilių įvairovės teises (XX a. pabaiga-XXI amžiaus pradžia). Visa tai yra daugiakryptė ir asimetrinė civilizacinė raida, prielaidaujanti ir daugialypį legitimacijos procesą, kuris negalimas be žodžio laisvės. O konservatyviosios jėgos, kurios turi visišką teisę į savo konservatyvumą ir gali būti dėl to pripažįstamos ir gerbiamos, neretai naudojasi fundamentalistine propaganda, kuri neigia minėtus civilizacinius procesus ir skatina aklą „pamatiškumą“ - tikėjimą moralinių vertybių ir nuostatų nekintamumu ir aukštesne verte. Štai kodėl egzistuojantys Lietuvoje fundamentalistinės propagandos elementai kenkia pačios respublikos civilizaciniams procesui, o Charlie Hebdo karikatūrų smerkimas yra simptomas.

Politinių ir pilietinių arenų dinamika. Apibendrinant 2014.

2014 pradėjome įtemptai žiūrėdami į šventinį Kijevo Maidaną, į jo zujantį autonominių palapinių ir šimtinių spiečių, į ten vykstančių diskusijų įvairovę, jų skirtybes ir santarves ... į arti dvejų milijonų piliečių susirenkančių į liaudies večę. Mokėmės iš naujo agoros demokratijos ir kritikavome Maidaną dėl jo vienpusio dešinumo, dėl gilios kairiųjų jėgų idėjinės ir aktyvumo krizės, svarstėme ar lenktyniaujančios demokratijos ir daugialypumų modeliai gali būti vien dešinės?  Kairioji kritika ir idėjos gūžėsi ir Lietuvoje prasidėjusiose lenktynėse dėl LT Prezidento posto. Akivaizdžiai dešiniosios D.Grybauskaitės pergalė buvo akivaizdi iš anksto ir oponentų, ypač Zigmo Balčyčio įsikibimas į tai, kad reikalingas bet koks postas. Vidinė LT politinė dinamika nekėlė jokio susidomėjimo, buvo pilka, nomeklatūriškai orientuota, neturinti nei strateginių socialinių idėjų, nei raidos vizijų. Nepavykęs referendumas dėl Euro ir kitokių klausimų parodė, kad struktūrinių pokyčių kol kas siekia tik populistinės tautinės grupės, kurios dar negeba nei tinkamai politiškai ir teisiškai formuluoti klausimų, nei geba rasti platesnį visuomenės palaikymą. Kita vertus įvykiai Ukrainoje rodė ką kita: tapo akivaizdu, kad struktūrinis pasaulio aiškinimas nebeveikia, kad politiniai laukai ir arenos jų dinamika yra kur kas svarbesni procesams, nei subalansuotos oficialių politinių struktūrų derybos. Europos centras, politinių įvykių svarbiausia arena persikėlė iš Briuselio ir Maskvos į šių žmonių žvilgsnius į savo ateitį ir į pasaulį. Politiniai laukai ir arenos, grupių dinamika ir transformacijos, politinės lenktynės ir sparti elitų kaita rodė gyvą valstybę, tuo tarpu kai Lietuva šiame fone veikiau tapo vieno lyderio – Prezidentės pilka domenija.

O vėliau prasidėjo ... Kijeve Hruševskio gatvė ir molotovo kokteiliai, ir degančios vidaus reikalų kariuomenės, milicijos ir Berkuto mašinos, fejerverkai, pirmosios degančios padangos, vėliau dūmų atakos, Maidano šturmo tiesioginės transliacijos ir viena kita Lietuvos vėliava barikadose. Išmokome suprasti ir tarti Dešinysis sektorius – Pravyj sektor: futbolo fanai su savo ne itin intelektualia leksika ir dainomis tapo galinga politine jėga ... Politinio lauko ir arenos veiksniai ir procesai buvo itin stiprūs, kad sulaužė Kremliaus-Vakarų šalių-V.Janukovičiaus derybų susitarimus, sugniuždė Berkutą, išblaškė senąją Radą ir pirmaujančią Ukrainos Regionų partiją, transformavo politines struktūras ir pažadino jas ilgalaikėms modernizacijoms. V.Janukovičius bėgo į Rusiją, kartu su visa savo svita, išduodamas visus savo šalininkus.  Vėliau prasidėjo neatpažinti, „mandagūs“ žali ir ginkluoti kariniai žmogeliukai Kryme, lėta ir taiki didelės Ukrainos teritorijos okupacija, Ukrainos valstybinės armijos bejėgiškumas. Europos politinių įvykių arena pasislinko iš Kijevo į Sevastopolį, Kijevas aiškiai prarado iniciatyvą, Kremlius atsibudo, pradėjo masyvų informacinį ir propagandinį karą: dezinformacijos bangos ir emocinių vaizdų ir muzikos montažai užpildė socialinius tinklus ir televizijas.

Lietuva visą tą laiką itin aktyviai ne tik palaikė (savanoriai, žurnalistai, D.Grybauskatė) Ukrainą, bet ir, dalyvaudama įvykių arenoje, kreipė į save dėmesį. Būdama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT ST) nenuolatine nare sugebėjo, kartu su JAV ir akistatose su Rusija, lygiaverčiai kelti klausimus, problemas, oponuoti, palaikyti Ukrainą ir tapti tokiu pasaulio politinio lauko žaidėju į kurį Vašingtonas ir Maskva atkreipė dėmesį ir nuolatos piktai ar gerai citavo. Lietuvos tarptautinis aktyvumas Ukrainos klausimu tapo prielaida, kad ir ji tapo informacinių atakų, propagandos objektu ir klausimu ar vieną dieną Baltijos šalys pačios taps hibridinio karo taikiniu. Prasidėjo pirmosios sankcijos prieš Rusiją dėl Krymo okupacijos ir aneksijos.

Vėliau gimė Naujosios Rusios (Novorosija) politinė mitologija, hibridinė okupacija, karinis Kijevo nacionalinių gvardijos batalionų pasipriešinimas, jų dramatiškas ginklavimasis, itin daug kraujo pareikalavęs Ukrainos kariuomenės prisikėlimas iš nebūties. Igoris Strelkovas Girkinas, niekam iki tol nežinomas saugumietis, rašytojas, istorikas – istorinių įvykių rekonstruktorius, ir panašūs į jį niekam nežinomi ir mitų įkvėpti Rusijos nacionalistai tapo politiniais lyderiais. Vienu metu, Vidurio-Rytų Europos politinė arena kelioms savaitėms persikėlė į iki tol niekam nežinomą Slaviansko miestą. Strelkovo Girkino reitingai Rusijoje greitai augo pradėdami lenkti V.Putino reitingus. Tapo akivaizdu, kad šis Novorosijos (Donbaso ir Luhansko apylinkių mitologijos) karas ir naujosios politinės vizijos ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Rusijos taps iššūkiu ne tik Kijevui, bet ir Maskvai. Vis dėlto ši paini Rusijos persirengėlių ir savanorių intervencija, tiesioginės Rusijos kariuomenės okupacinės atakos, nauja politinė mitologija ir nuobodi žuvusiųjų statistika užmigdė Vakarų infotainmento (informacinio pasilinksminimo) žiūrovus ir juos maloninančią spaudą, kuri sutelkė visą savo dėmesį į Islamo valstybės kilimą Sirijoje. Atrodė, kad Vakarų vartotojai prarado susidomėjimą slavų skerdynėmis ir susidomėję žiūrėjo į aukojamus amerikiečius ir Islamo pergales. Tačiau numuštas Malaizijos lėktuvas pažadino jau pradėjusias snausti Europos medijas. Europos laikraščiai, sekdami vyriausybėmis, visa galia atsigręžė į Maskvą ir paskatino naują sankcijų bangą, diskusijas dėl karinės pagalbos Ukrainai, dėl karinių grupuočių Lenkijoje ir Baltijos šalyse stiprinimo. Iki tol nematyti ir nestebėti Rusijos karinių lėktuvų ir povandeninių laivų veiksmai tapo itin erzinančiais ir nuolatos komentuojamais Vakarų spaudoje. Greitai savo nuomonę apie Rusiją ima keisti Švedija ir Suomija.

Dėmesys karui ir ginklavimuisi, Šaltojo karo demonams, Lietuvoje visiškai nustelbė socialines ir kultūrines problemas. Tapo akivaizdu, kad struktūriškai mąstantiems valdininkams ir ilgamečiams struktūriniams“ ir jau nomenklatūriniams politikams priimtina tik jų valdoma procesų logika, bet ne pilietiniai politiniai laukai ir arenos, jų dinamika. Jiems tapo aišku, kad jau ne pilietinis ugdymas ir pilietinė kritika (kuriuos jie suprato kaip mokesčių mokėtojų ir paklusnumo ugdymą), o tankai, lėktuvai ir kitokia karinė įranga taps Lietuvos naujo biudžeto orientyrais.  Kairiosios idėjos atsitraukė ne tik Ukrainoje, bet silpo ir visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Ar jos vis dar kairiosios, t.y. reformistinės ir laužančios sustabarėjusias struktūras? Priešingai, Lietuvos Socialdemokratų partija, turinti ginti pilietines idėjas ir remti streikuojančius mokytojus ar skatinti švietimo procesą, pradeda pataikauti dešiniųjų reikalavimams didinti išlaidas ginklavimuisi. Ir tai yra ne šiaip sau diskusijos, o esmingas, tektoninis visos šalies pasislinkimas į naujų karinių susitarimų, naujų batalionų formavimo, naujų ginkluočių ir bazių kūrimo, naujo struktūrinio valdymo ilgalaikę politiką.  Vis dėlto, prisimenant Maidaną ir nacionalinių gvardijos batalionų formavimą Ukrainoje, galima pastebėti, kad ne kariuomenė, ne gynybinė struktūra, o priešingai jai, pilietinė visuomenė sustabdė Rusijos agresiją. Ukrainos kariuomenė su savo generolais dažnai elgėsi net išdavikiškai. Tam, kad Ukrainos visuomenė galėtų ginti savo šalį reikėjo dviejų maidanų (2004 ir 2013-2014). O Lietuvoje? Sąjūdžio atmintis jau virsta istorija, o išsivažinėjantys piliečiai rodo, kad jokios įkvepiančios pilietinės arenos ir pulsuojančio gyvenimo lauko Lietuvoje beveik nėra. Pilietinės visuomenės idėjos Lietuvoje aiškiai pasitraukė į antrą planą, manant, kad patys valdininkai ir su jais suaugusi kariuomenė imsis reikšmingų veiksmų. Prisimenant, kad Ukrainoje nemaža dalis milicijos ir Vidaus reikalų kariuomenės, visiškai suaugusių su struktūromis, atsuko ginklus prieš savo piliečius ir perėjo į okupantų pusę, tokia situacija nekelia pasitikėjimo ir Lietuvoje. Tik dešinioji, patriotiška Šaulių sąjunga savaip sprendžia pilietinės kritikos ir sąmoningumo klausim. Bet tai ir vėl – ne turininga ir profesionali valstybės struktūrų kritika. Šaulių sąjunga savo veikliu patriotizmu užgožia socialinės ir politinės kritikos reikšmę. Kita vertus, lėtai mažėjantys emigracijos mąstai iš Lietuvos, liudija, kad toks švietimas, ir tokia kultūra, kokios jos yra Lietuvoje ir, atitinkamai, tokia politinė sistema, kuri nususina šalį ir nesuteikia jai ženklesnės socialinės ir kultūrinės raidos, taip pat negali išlikti. Vis dėlto streikuojantys mokytojai, vieninteliai iš esmės drįstantys prieštarauti ekonominei Lietuvos sistemai, dar nepažadino jėgų, kurios kritikuotų visą save susinančią Lietuvos santvarką ir politinę sistemą. Lietuviškai kalbančios televizinės ir, plačiau, medijinės, savęs kvailinimo sistemos anaiptol nėra daug geresnės už itin agresyvią Rusijos TV kanalų ir internetinių portalų propagandą.  Vis dėlto bundančius svarstymus, kad Lietuvai reikalinga esminės reformos: dėl antrosios pilietybės, dėl migracijos į Lietuvą skatinimo, dėl didesnės socialinės-ekonominės raidos dinamikos, gana greitai nustelbė naujas Maskvos baubas – ten prasidėjusi priešnaujametinė valiutinė, o veikiausiai ir finansinė ir, pagaliau, ekonominė ir politinė – krizė. Tokiu būdu Euras ateina kaip laimėtojas, laikinai nustelbdamas visas abejones. Tačiau po Naujųjų veikiausiai sustiprės klasinės įtampos ir profesinių sąjungų mūšiai dėl ne gerėjančių, o, veikiau, menkėjančių socialinių-ekonominių perspektyvų, dėl gerovės augimo sąstingio, dėl migracijos ir antrosios pilietybės, dėl kitų tautybių vardų rašysenos ... Ir vis dėlto Europos politinė arena nebus Lietuvoje, o bent jau sausį-vasarį Maskvoje dėl ten bręstančios daugiamatės, itin gilios krizės. Tačiau sprogimas gali prasidėti bet kokiame Rusijos mieste. 

APIE IŠCENTRINTOS CIVILIZACIJOS KŪRIMĄ DIDŽIOJOJE LIETUVOJE (LDK)

Tokia idėja buvo diskutuojama Šateniuose šeštadienį diskusijoje apie Czeslawą Miloszą ir LDK dvarų kultūrą, kuri yra siejama su išcentrintos civilizacijos paradigma. Ir šis klausimas nėra tuščias, o gali ir turi būti svarstomas nūdienos geopolitinių idėjų perspektyvoje. Lietuva sovietmečiu pasuko sau gana svetima centralizuotos civilizacijos kūrimo linkme, kai valdžia ir protai telkiami sostinėje ir kai kuriama vieno vado, vienos tautos, vienos valstybės stipri ar silpna mitologija. Centralizacijos vizija ne tik įtvirtina valdžios idėją, pateisina privilegijų kaupimą ir geografinę nelygybę, bet ir NUSUSINA vietos iniciatyvas ir gebėjimus bei ne tik kuria kvailos provincijos iliuziją, bet ir realiai nustekena vietos kūrėjus ir aktyvistų vystymąsi. Tai prasidėjo sovietmečiu, nes tarpukario "Kauno" Lietuva nebuvo nei smarkiai centralizuota, nei turėjo tam jėgų. Kokie išcentrintos vėlyvosios LDK civilizacijos bruožai? Kuriasi daug ir įvairių šakninių centrų su savita raidos ir komunikacijos dinamika: vienuolynai ir jų darbinės praktikos, dvarai ir jų integruota ūkinė-kultūrinė raidos forma, parapijinė bažnyčios veikla ir čia kuriamos mokyklos, labdaros ir kultūrinės organizacijos, miestų savivalda (Magdeburgo teisė), miestelių bendruomenių (žydų "vietelių", vėliau lietuvininkų kultūros ir humanizmo aktyvistų) gyvenimo praktikos. Šiandieniniai išcentrintos Lietuvos likučiai yra anos LDK paveldo rezultatas, kurį gerokai iškreipė sovietinė miestą sutelkiančios vienos įmonės idėja. Gal būt tokių civilizacinių (ne gamybinių!) centrų būta ir daugiau tipų? Visiems šiems centrams būdinga "šimtmečio" veikla: parapija, dvaras ir miestelis, skirtingu būdu ir integraliai, savo veiklas ir gebėjimus ugdė, kaupė, gilino ilgus šimtmečius (apie tai kalba istorijos "analų" mokykla). Svarbiausia, horizontali civilizacinė veikla gali apeiti ir apsieiti be pagrindinių sostinių ir valstybės centrų, arba tie centrai nuolatos migruoja (Kernavė, Trakai, Naugardukas, Vilnius, Gardinas, Krokuva, Varšuva, Kaunas ...). Horizontalūs parapijų, dvarų, savivaldų (seimelių) ryšiai anaiptol ne griauna valstybę, o užtikrina jos šimtmečių stabilumą. Gal būt išcentrinta civilizacija lėmė, kad LDK ir Dviejų Respublikų sąjunga buvo taip ilgai stabili (apie 600 metų, kuo negali pasigirti nei Rusijos imperija, nei, juo labiau, trumpalaikė SSRS). Dabartinė Ukraina, nežiūrint visos savo anarchinės oligarchijos buvo ir išlieka finansiniu ir kultūriniu žvilgsniu centralizuota Kijevo valstybė, todėl sukilę ir Rusijos remiami Luhansko ir Donecko regionai tapo tiek pavojingi. Vis dėlto šiandien kartoti tas pačias išcentrinančias praktikas ir šakninę - rizominę - veiklą nėra tikslinga. Dabartiniai didieji Lietuvos miestai neturi Magdeburgo savivaldos teisės; Lietuvos dvarai - tai kaimo turizmo, ritualinių paslaugų (vestuvėms), įvairių plenerų ir kitokių renginių verslo vieta, o ne žemės ūkio ir ne kaimus sutelkiantis centras; miesteliai ir parapijos yra silpnos ir nepajėgios organizuoti nepriklausomos šviečiamosios ir kultūros veiklos, kurią finansiškai, teisiškai griežtai prižiūri centralizuota valstybė. Apie mažų miestelių didesnę REALIĄ savivaldą ir ATITINKANČIAS kompetencijas, apie horizontalias kultūrines ir dvasines miestelių sąsajas ir judėjimus beveik netenka kalbėti. Nėra jokios pakankamos politinės vizijos ir jėgos, galinčios pažeisti šią Lietuvai daugiausiai Rusijos ir Vokietijos primestą centralizuotos valstybės sistemą. Politinė kova dėl išcentrintos įvairovės nėra atstovaujama jokios realios politinės galios, tik vieno kito istoriko, filosofo ar svajotojo ir tai yra, manau, blogai.

Vietinės istorijos, vietinių balsų ir geneologijų (taip pat oralinių) mokymasis, vietinių politinių vaizdavimūsi (kuršių, jotvingių, žiemgalių, rusų sentikių, karaimų ...) rėmimas yra tos mikro strategijos, kurios puikiai dera ir prie institucinių (miestelių savivaldos, dvarų ...) išcentrinimo pagrindų. Ta tema taip pat kalbu jau pora dešimtmečių. Tačiau nėra taip, kad visai nieko nesikeistų. Išcentrintos savivaldos nėra realybėje, tačiau ją galima formuoti (kaip Miloszo LDK, kaip Silicianija - šalis širdyje), bent pradžiai - galvose ir mokytis pakantumo jai. Paprastai savivaldos ir savęs organizavimo centrais tampa kokie nors keistuoliai, atskalūnai, į ereziją linkę kunigai, apsišaukėliai bajorai, "prisikėlę" genčių vadai, kurių kompetencija ir pasakojimais nepasitikime, bet kurie yra pasionarijai ir svarbu, kad jie dalyvautų diskusijoje. Būtų gerai ta tema surengti kokią viešą pokalbį: apie nutylėtus ar net draudžiamus išcentrintos Lietuvos ir savivaldos herojus???

Miloszas parašė straipsnį: "Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje" (rasite Miloszo knygoje "Tėvynės ieškojimas"), kur svarsto LDK širdies viziją, po Dviejų Respublikų sąjungos padalijimo, apie tai, kaip dvarų krašto laisvę dainavo A. Mickevičius ir jo sekėjai. Silicianijos efektu vadinsiu atitolančios ar išsiskelidžiančios vaizduotės mirgėjimą, kai susipainioja ketinimai, genealogijos. Apie šias vaizduotės arabeskas užsimena ir Miloszas, kalbėdamas apie LDK geneologijas, taip pat ir Mickevičiaus, XIX-XX amžiuje:

 „[...] sunku ką nors perprasti Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Matyt, taip ir buvo lemta, kad tenykštis didis poetas netilptų į jokius tautinius rėmus ir taptų kuo painiausiai supinkliotų geneologijų pavyzdžiu“. (p. 112).

Silicianijos terminas atsirado, gal būt, iš Th. Jaffersono klaidos, kuris vietoje Lithuania parašė Grand Duchy of Silliciania. Pasak Jaffersono, T. Kosciuška gynė Sillicianijos nepriklausomybę. Tačiau Miloszas pavertė šį vardą Silliciana - pramanyto, širdies krašto, įsivaizduojamos teritorijos meile ir patriotizmu. Silicianijos dvarai gyvi ir šiandien, o Mickevičiaus orūs lietuviai, gyvenantys nuo Kijevo iki Palangos teritorijoje yra orūs savo laisvės gynėjai. Pridursiu, F. Nietzschė, Ecce Homo knygoje, tariasi esąs šių įsivaizduojamų didikų palikuonis. Taigi, sakau, Zaratustra yra Silicianijos herojus ir Silicianija yra išscentrinta Lietuva, utopija ir vizija. Jos pagrindas yra barokinis pasaulio suvokimas, arba pinkliojimų mąstymas, arabeskų epistemologija.

Pinkliavonės yra LDK XIX-XXI amžiaus tradicija, kai kiekvieno didiko giminės tautiniu požiūriu yra ne tik skirtingai papasakojamos, bet ir gausa nesantuokinių palikuonių ir jų linijų, mįslingų istorijos trūkių ir naujų apsireiškimų, sukuria pakankamas sąlygas ne tik išcentrinimui, bet ir išvietinimui ir išlaikinimui, sukuriant grynosios geneologinės vaizduotės fenomeną, itin reikšmingą literatūrai, kinui, apskritai ir apskritai – meninei vaizduotei. Pinkliojimas yra rizominės veiklos lietuviškas analogas, puikiai perteikiantis LDK, užstrigusios Baroko laikotarpyje, mąstymo ornamentiką ir arabeskas. Silicianija mūsų galvose ir širdyse yra geneologiniai pinkliojimai, visados pasiryžę atsiverti keliautojui mitologijų ir reikšmių nepatikrinta ir nesuvaldyta, neinstitucionalizuota laisve. LDK save įtvirtino Palemono dinastija (įsivaizduojamo Romos imperatoriaus Nerono giminaičio palikuoniais Lietuvoje, kurie buvo Gediminaičių dinastijos pradininkai): ant trijų banginių užauginta Lietuvos karalyste.  Genealoginiai mirgėjimai ir kismas yra neinterpeliuotos ir panoptikumo dalimi bei privalomais pasakojimais nevirtusios vis dar laisvos teritorijos ir laiko pavyzdys. Jis žeidžia dabarties istorikų mokslinį pasipūtimą ir institucinį liokajiškumą: būtinai papasakoti dabarties valdžią maloninančius pasakojimus, kuriuos galima užtvirtinti egzaminų prievarta ir valdininkų rangų panieka neapklaustai ir nesuvaržytai atminčiai.

Įteisinti pinkiojimų mąstymą ir Silicianijos utopiją ir reiškia leisti vietos vaizduotei ir orumui skleistis vis kitokiomis spalvomis, kai tik miestelių ir didikų lenktynės, realios ir pasakojamosios, pradeda lemti įskiepytos kultūros raidą. Dabarties centalizuota Lietuva yra supermarketuose platinamos monokultūrinės produkcijos vartotoja: kultūros, kurios šaltinis yra svetimi tolimi „didieji“ pasakotojai, ir kuriuos prižiūri universitetai, pasaulio muziejai. Monokultūros paklūsta didžiųjų šalių kvazi-imperiniam mąstymui ir tikslams ir užtikrina tokių rinkų ir vartotojų buvimą, kurie baidosi ne tik vietos apsišaukėlių, bet ir Mickevičiaus ar Miloszo silicianijų . Apie jokią savitą civilizaciją esant tokiai komunikacijai ir galios santykiams netenka ir kalbėti. Nematau jokios galimybės, kad savitą raidą išskleistų instituciškai kvalifikuojami ir medalius renkantys mokslininkai. Ir vis dėlto atsvari imperinei Rytų – Vakarų mąstysenai „Šiaurės-Pietų“ laikysena, bei LDK (Lietuvos-dalies Latvijos, Baltarusijos, dalies Ukrainos) mąstymas remiasi savivalda, pinkliojimu (rizomiškumu), laisviausiomis geneologijomis – silicianijomis ir neapklaustu ir neišdresuotu orių daugybės centrų mąstymu.