Tarybos ir revoliucija*

Kas kartą kai švenčiamos Spalio revoliucijos šventės, paskelbusios Tarybų valdžios pergalę, tenka prisiminti ne triumfą, o tragediją: apie laimėjusias ir čia pat sušaudytas tarybas. Rusijos imperijoje tarybos (советы) atsirado 1905 metų revoliucijos laikotarpiu, kaip Ivanovo-Voznesensko ir Pietų Uralo darbininkų saviorganizacijos forma, kaip profesinių sąjungų veiklos organizavimo būdas ginant savo politines teises. Jų pagrindinė funkcija buvo tai, kas šiandien priimta vadinti „tiesioginiais veiksmais“ – streikų ir protestų organizavimas ir koordinavimas, rūpyba streiko dalyvių šeimomis ir kitokia pagalba, streiko pasiekimų, susitarimų kontrolė. Visa tai atkartojo lenkų Solidarumas po 1980 metų ... Kitas klausimas: rinkimai, dėl kurių kurių teisės ir skaidrumo darbininkai kovojo nuo 1905 metų suburdami tarybas. Tarybos nebuvo susijusios su didesne darbininkų kontrole, kurią galėtų plėtoti savininkas, o su rezistencija ir orumo, garbingumo, darbo sąlygų gerinimo klausimais, su kitokio gyvenimo: laiko ir erdvės, kūrimu. Jos nuo pat pradžių nebuvo susijusios su bolševikų partija, buvo kito tipo organizacijos, kurios tik galėjo bendradarbiauti su politinėmis partijomis, bet neprivalėjo to daryti. Štai kodėl V. Leninas tuo metu nuolatos diskutavo apie „tradeunionizm‘ą“ , kaip klaidingą kelią. Jis dar ilgą laiką, iki pat 1917 metų, nebuvo tikras, kad politinis organizavimosi būdas – tarybos yra tinkama organizacija jo įsivaizduojamam šuoliui iš pusiau feodalizmo į socializmą įgyvendinti. Bet tiek apie Leniną ...1918 metų Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas turėjo nustatyti porevoliucinę valstybės santvarką. Tačiau atvirus ir pakankamai demokratiškus rinkimus į susirinkimą atstovaujančias tarybas bolševikai pralaimėjo. Triuškinančia dauguma laimėjo eserai (socialdemokratai) ir jų tarybų atstovai, kurie atmetė V. Lenino ir kitų komunistų dekretus. Atitinkamai bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, o vėliau, kilus demonstracijoms – jas sušaudė. Tarybų sukilimai vyko 1919-1920 metais įvairiuose Rusijos miestuose, įskaitant Petrogrado Vasiljevo rajono laivų statytojų, t.y. revoliucijos proletariato, sukilimą, kuris taip pat buvo sušaudytas. Garsiausios yra sukilusios Kronštadto tarybos, tų revoliucionierių jūreivių, kurių dėka apskritai Spalio revoliucija įvyko. Tačiau ir jos buvo sunaikintos ginkluoto susidūrimo metu 1921 metais. Tokiu pat būdu buvo sušaudytos įvairios kitos tarybos Ukrainoje.

 1956 metais revoliucijos metines komunistai šventė šaudant į vengrų sukilimą. Dažnai apie jį rašoma, kaip apie antitarybinį. Tai yra didelė klaida, net jeigu vartojame žodį “antisovietinis”. Sukilimas buvo prieš primestą komunistinę santvarką ir nesavarankiškumą, prieš ideologinę tamsybę, kritikos nebuvimą, bet ne prieš tarybas. Priešingai, sukilimas rėmėsi darbininkų, tautinėmis ir revoliucinėmis tarybomis, t.y. tiesiogine savivalda ir tiesioginių veiksmų organizavimu bei konkuravo su partine sistema, su visa komunistine santvarka. Tarybų bei tiesioginės savivaldos principai 1956 metų Vengrijoje paskatino leisti aibę nepriklausomų laikraščių, atkurti visuomenės įvairovę, labai greitai išjudinti verslą bei skatinti savarankiškumą, ką aš, sekdamas I. Kantu, vadinu apšvieta. Per trumpą laiką Vengrijos tarybos (aktyviai veikė spalio 23 - lapkričio 9 dieną) sugebėjo organizuoti atstovavimo sistemą susietą su valstybe ir kariuomene, tuo parodant gyvybingumą, gebėjimą organizuoti savivaldą ir atstovavimą. Tarybos buvo alternatyva komunistų partijai ir, sunku pasakyti, ar jos buvo alternatyva hegemoninėms partinėms sistemoms. Tačiau, sutiksiu su H. Arendt (jos „Apie revoliuciją) – tai yra pagrindas svarstymui. Tarybos siūlo kitokį visuomenės, net valstybės valdymo modelį, kur pagrindinis vaidmuo tenka savivaldai ir savarankiškumui, įvairių svarstomųjų asamblėjų kvietimui ir įgaliojimų delegavimui, t.y. politinės galios demokratiniam paskirstymui. Priešingai, politinės partijos, Komunistų partija, kaupė delegavimo galią, nuolatos save įteisindavo, tačiau nevykdė plataus įgaliojimų paskirstymo, t.y. priešinosi demokratinei politinės galios distribucijai. Štai kodėl Spalio revoliucija, griaudama carinę imperiją ir tautų kalėjimą, turėjo galimybę sukurti plačią demokratiją, bet tuoj pat užleido valdžią „profesionalių revoliucionierių“, o iš tiesų aukščiausių partinių funkcionierių diktatui ir diktatūrai.

Ta proga keletas tezių:

1. Partijų realizuojami demokratijos, valdžios pasidalijimo principai ir formos dažnai nesuteikia ir nepalieka vietos pilietinėms tarybos ir tiesioginei savivaldai.  Dar daugiau, masių organizavimasis iš apačios ir demokratinis įgaliojimų paskirstymas neretai prieštarauja partinei disciplinai ir populiarumo akumuliavimui. Todėl prieštaravimas tarp tiesioginio veiksmo principus puoselėjančių tarybų ir ideologines programas plėtojančių partijų yra neišvengiamas. Kita vertus toks prieštaravimas nėra savaime blogis, o vienpartiniu atveju – šis prieštaravimas yra labai svarbus ir tai įrodo Lenkijos Solidarumo idėjos.

2. Partinės hegemonijos principas, į LR atkeliavęs pakitusiu pavidalu iš bolševizmo laikų, nesukuria net iliuzijos realiai tiesioginei savivaldai: nei verslininkams, nei darbininkams, nei tikintiems ... Iš čia ir "Occupy...", "Užimk..." idėja. Tik tiesioginis įvairių klasių ir profesinių sąjungų atstovavimas tarybų principu, tiesioginiai rinkimai ir įgaliojimai, gali plačiau demokratizuoti visuomenę, nei tai daro partinė sistema.

2. Sutinku su H. Arendt, teigiančia, kad tarybas komunistai sušaudė Krondštato jūreivių sukilimo metu (H.Arendt "Apie revoliuciją"). Krondštato tarybų sunaikinimas ir pasmerkimas bei Steigiamojo suvažiavimo išvaikymas ir vėlesnis sušaudymas - buvo revoliucijos pabaiga ir bolševikinės, t.y. partinės, diktatūros pergalė. Jokios Tarybų Sąjungos niekada nebuvo, buvo Komunistų Sąjunga, t.y. partijos hegemonija; ne TSRS, o KPRS (Komunistinių partijų respublikų sąjunga). Griuvus KPRS pasikeitė daug, tačiau partijų dominavimas išliko, o tarybų ir tiesioginės savivaldos yra labai mažai. Tarybų istorija Vakaruose ... būtų svarbi pamoka tarybų raidai Lietuvoje.

3. Geri pavyzdžiai. Tarybų ir tiesioginės demokratinės savivaldos klausimas yra aktualus kai kurioms LR. Ministerijoms: Švietimo, Kultūros. Jos bando organizuoti darbus kuriant tarybas, kaip skaidrumo garantą ir aiškesnį viešų interesų atstovavimą ... Iš principo, tarybų klausimą gali svarstyti visi: nuo aktyvių krikščionių, prisimenančių parapijinę tarpukario Lietuvos praktiką, iki liberalų ir kairiųjų, kalbančių arba apie smulkaus ir vidutinio verslo atstovų tarybas, arba apie profesines sąjungas ir realias seniūnijas. Kiekvienos iš tarybų savimonės ir praktikos raida, branda yra ilgas ir skausmingas kelias.

4. Tarybos bręsta kartu su sąmoningumu ir kooperacija. Labai sunkus procesas. Po klasinės sąmonės teoretikų analizės: parapijinės tarybos negalimos be gilaus tikėjimo ir aukojimosi; darbininkų - be brandaus profesinio sąmoningumo, įskaitant profesionalumą; valstiečių - be valstietiškos pasaulėjautos įskaitant socialumą ir ūkiškumą ... smulkaus ir vidutinio verslo - be realios kooperacijos praktikos ...

5. Iššūkis taryboms: netapti vulgarios minios atstovais. Komunistų šūkis apie bežemių, mažažemių, apie nekvalifikuotų darbininkų tarybas ne tik įtvirtino partijos diktatūrą, bet ir sukūrė blogą precedentą ignoruoti meistrystę, gebėjimus, pasiekimus, žinias. Pasiduoti minios geismams vadinasi ... galiausiai išaukštinti partijų vaidmenį.

6. Tarybų ir partijų atmintis yra skirtingos. Taryboms yra artimesnė daugiakultūrinė geneologija, kai įvairios grupės pasakoja savo kilmės istorijas ir nebando rasti bendrų dėsnių. Priešingai, partijoms yra artimesnė istorija. Komunistų partijos istorija, kaip vienas svarbiausių SSRS propagandos ir ideologinio auklėjimo instrumentų visiškai ignoravo Tarybų istoriją, kuri sovietiniu laikotarpiu taip ir nebuvo sukurta. Atitinkamai ir šventės: tarybos organizuoja ciklinas, bet ideologiškai menkai motyvuotas šventes, o partijos remiasi didžiaisiais pasakojimais, ignoruojant vietos bendruomenių atmintį.

Įdomus ir svarbus Sovietų istorijos epizodas : laipsniškas tarybų išstūmimas kita visuomenine organizacija – konjunktūrine visuomene – obščiestviennost‘  – ir visuomeniniais kolektyvais (общественные коллективы). Priminsiu, V. Leninas ir kiti Rusijos marksizmo kūrėjai aukštai vertino Rusijos “bendruomeninio” turto valdymo patyrimą iki P. Stolypino reformų, kai žemė buvo skiriama ne individualiam ūkiui, o daug kur – bendruomeniniam valdymui, kas esmingai skyrėsi nuo Lietuvos ar Lenkijos patirties tuometinėje Carinėje Rusijoje. Todėl vėlesnį visuomeninės paskirties turtą ir savivaldą buvo bandoma vystyti remiantis šia ikikapitalistine bendruomeninės nuosavybės ir kontrolės forma. Priešingai, tarybos (советы), kurios paplinta fabrikuose kaip profesinių sąjungų saviorganizacija, nebuvo susijusios nei su nuosavybe, nei su vidine darbo kolektyvų kontrole, siekiant neleisti neteisingai naudotis visuomeniniu turtu. Tarybos užgimė kaip vieša politinė organizacija, oponuojanti gamybinių ir politinių, teisinių santykių sistemai, todėl buvo kūrybinga ir atvira raidai organizacija. Nuo pat proletariato ir valstiečių susidūrimo išryškėjo akivaizdi skirtis tarp tarybų ir visuomeninių kolektyvų organizacijų principų ir tikslų. Pirmieji sau kėlė politinės valdžios ir santvarkos klausimus, antrieji – paskirstymo ir kontrolės, tvarkos. Ilgainiui, ideologijos, propagandos, švenčių organizavimo metu ši skirtis tarp tarybų ir visuomeninių kolektyvų, įskaitant darbo kolektyvus, atsirado vis didesnės įtampos, nežiūrint to, kad partija skelbė puoselėjanti tarybų principą, tačiau, nuolat pabrėždama, kad šios turi sekti „visuomeninių kolektyvų“ įgaliojimus.   Atitinkamai „draugo“ (товарищь), kaip ir socialistinio lenktyniavimo idėjos buvo siejamos su darbo visuomeniniais kolektyvais (obščiestviennost‘).

Priminsiu, kad obščiestviennost‘  buvo sąvoka tiesiogiai siejama su rinkimų teise. Visuomeniniams kolektyvams galėjo priklausyti ir savo nuomonę reikšti asmenys turėję Sovietų sąjungoje rinkimų teisę[1]. Tokios teisės neturėjo kaliniai ir psichiškai neįgalūs asmenys (vadinti psichiniais invalidais), atitinkamai psichiatrinių ligoninių pacientai, priešiški klasiniai elementai (ilgą laiką likutinė buržuazija). Apskritai, rinkimų ir ideologijos požiūriu visuomeninių kolektyvų sistema pasirodė besanti žymiai labiau valdoma, aiškiau kontroliuojama ir geriau suvokiama agitacinei ir partinei bolševikų organizacijai, nei abejotinos darbininkų, jūreivių, valstiečių, kareivių ... tarybos. Kaip pastebi Lorenzфы Errenфы, apginęs disertaciją Stalino laikų obščiestviennost‘ [2] tema, po Caro režimo griūties 1917 metais, prasidėjo platus ir lygiagretus, kartais susikertantis ar prasilenkiantis visuomeninių organizacijų kūrimas: proletarų visuomenė («пролетарская общественность», «социалистическая общественность»). Būtent visuomeniniai kolektyvai (общественные коллективы) tampa lemiančia mobilizacine, net vidine galia. Jie ir buvo bolševikų partijos atrama, organizavo savikritiką iš vidaus ir kolektyvines priešų, trockistų ir kamenevininkų, smerkimo akcijas.  Vidiniai savikontrolės ir savimbolizacijos, savikritikos mechanizmai veikė kitaip nei renkamos tarybos ir bert kada galėjo atsisukti prieš tarybų veikėjus. Tokiu būdu, tarybos buvo kontroliuojamos bent keliais būdais: tiesiogiai komunistų partijos, jos veikiamų ir įtakojamų darbo ir visuomeninių kolektyvų, bei, gerokai vėliau atsiradusios nomenklatūrinės sistemos ir naujos nomenklatūrinės klasės. Errenas pastebi apie tamprią visuomeninių kolektyvų ir bolševikų partijos sąveiką bei apskritai – visuomeniniai kolektyvai integravo visą sistemą kaip tokią ir galėjo bet kada oponuoti tarybų sprendimams. Galima manyti, prisimenant tai, kad bolševikai iki pat 1921 metų turėjo daug konfliktų su nebolševikiškomis tarybomis, iš kurių svarbiausias – pilietinis karas su Krondštato tarybomis, tarybos taip ir liko iki galo neįgyvendinta ir abejones komunistų partijai kėlusi sistema. Ją turėjo atsverti kitos dvi sistemos: pirmiausiai – darbo ir kitokie visuomeniniai kolektyvai bei partinė-administracinė (t.y. nomenklatūrinė) sistema. Vėliau visuomeninių kolektyvų organizacijos buvo siejamos su visuomenine kontrole, pavyzdžiui, su liaudies draugovininkais (добровольные народные дружины, ДНД). Pastarieji buvo tiesiogiai valdomi komunistų partijos sekretorių ir buvo renkami iš aktyvių visuomenininkų. Tokiu būdu, tarybų valdžia buvo sumenkinta iki fasado, iki iškabos statuso ir nuolatos kontroliuojama, kaip grėsmė realiai partinių ir visuomeninių kolektyvų valdžios sistemai. Solidarumo atgimimas 1980-ųjų pradžioje Lenkijoje pirmiausiai parodė tarybų sistemos demokratiškumą ir jos galimybę oponuoti komunistinei-nomenklatūrinei valdžiai. Atitinkamai Sąjūdžio ar Ukrainos Maidano veikla taip pat parodė, kad renkamos tarybos iš tiesų gali oponuoti korumpuotai oligarchinei ar autoritarinei valdžiai. Štai kodėl autoritarinėms sistemoms reikalingi kitokie, mažiau vieši, labiau susiję su vidine sistemos savikontrole, mechanizmai. Atitinkamai įvairiausios šventės, kurias organizavo komunistų partija buvo skirta ne tiek tarybų principo priminimui, o darbo ir kitų visuomeninių, socialistinių kolektyvų džiaugsmui. Tai, kad visuomeniniai kolektyvai buvo nesusiję su jokiais demokratiniais rinkimų principais, o buvo tiesiogiai valdomi partijos funkcionierių, lėmė ir jų nejautrumą viešumai, klasių kovai, įvairovės skirtumams, lėmė jų negebėjimą patiems kurti savo laiką ir erdvę.

1968 metai pasaulyje buvo revoliucinių protestų metai, kurie sukrėtė ir visą Socializmo sistemą, ir Sovietų Sąjungą. Tačiau ar tie įvykiai, kaip nors atsispindėjo aktualijų dieną: švenčiant Spalio revoliucijos metines? Standartizuotai nuobodžiame ekonominių ir tarptautinių partijos pasiekimų ir sveikinimų fone dingo: didžiausi studentų protestai Belgrade-Zagrebe-Liublianoje, Jugoslavijoje, kurie pirmieji suvirpino socialistinę sistemą. Šis judėjimas greitai buvo išplėtotas Varšuvos studentų, kas itin smarkiai paveikė vėlesnius įvykius Čekoslovakijoje. Aktyvūs hipių ir kito Vakarų pakrantės jaunimo bei „Juodųjų panterų“ (antirasistinio sąjūdžio) protestai prieš karą Vietname ir prieš rasinę segregaciją sukrėtė visą JAV ir labai sustiprino kairiuosius, įskaitant JAV Komunistų partiją; Meksikos mieste (Meksikoje) vykę didžiuliai socialiniai protestai aktyviai simpatizavę Kubos revoliucijai, tačiau kartu su plačia biurokratinių elitų ir karinės chuntos kritika. Tais pačiais metais itin suaktyvėjo Šiaurės Airijos nacionalinis išsivadavimo judėjimas, kupinas teroristinių ir socialistinių šūkių. Tačiau suvokiamas vienas - Čekoslovakijos pavasario ginkluotas numalšinimas ir visų palaikymo akcijų malšinimas Sovietų lageryje įskaitant Maskvą, Raudonąją aikštę. Ne mažiau nei Čekoslovakija pasaulį sudrebino studentiškoji , jaunimo „revoliucija“ Prancūzijoje, kuriai didžia dalimi vadovavo Tarptautiniai situacionistai ir maoistai, giliai kritikavę Sovietų sistemą, dėl tarybų ir revoliucijos išdavimo. Iš esmės Sovietų elgesys sutapo pagal formą su Meksikos kariuomenės, Britanijos ir Prancūzijos saugumo padalinių elgesiu, nors ko gero viršijo minėtus pavyzdžius smurto dydžiu ir propagandos turiniu. Kitaip tariant, dauguma milžiniškų protestų, sukilimų, kurie sukrėtė pasaulį 1968 metais buvo ne tik revoliuciniai, ne tik nurodė į Spalio revoliuciją, bet ir giliai kritikavo Sovietinė nomenklatūrinė-komunistinę sistemą.

                             Sovietų Sąjungos partiniai pranešimai Spalio revoliucijos šventės proga, aptarę gyvulininkystės ir tarptautinio bendradarbiavimo, partijos suvažiavimo uždavinių vykdymą nepalietė nei vienos iš šių problemų, kaip ir dažniausiai „pamiršo“ minėti ar kaip nors aktualizuoti tarybų sampratą. Tarybų sistema, atgręžta į įvykio, situacijos struktūrą ir procesą, visiškai neatitiko istorinio-materialistinio partijos mąstymo. Dar daugiau: partinis Spalio revoliucijos šventimas iš esmės pakeitė situacinį revoliucijos supratimą tiek smarkiai, kad jokios kitos 1968 metų revoliucijos negalėjo būti tinkamai reflektuojamos ideologijos kontekste.  Įvyko didžiulis kognityvinis disonansas, kuris tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos griuvimo. Partinė ideologinė kalbėsena ir mąstysena pati save eliminavo už kasdienybės aktualijų ir viena iš šio pasišalinimo priežasčių yra tarybų principo visiškas ignoravimas.

TSKP Centro Komiteto, politinio biuro narys K. Mazurovas perskaitė 1968 metų Spalio revoliucijos šventinį pranešimą, kuris buvo suderintas su partijos vadovybe. Tai, kad pranešimą perkaitė Mazurovas, o ne L.Brežnevas daug ką pasako. Mazurovas, TSRS Aukščiausiosios tarybos pirmininko padėjėjas, buvo Čekoslovakijoje aptariamų įvykių metu ir teikė konkrečias pastabas apie užgimstančio „pavasario“, jos tarybų siekinius, kai buvo bandoma atsiverti ne Vakarams, o veikiau pasirinkti artimesnį Jugoslavijai socialistinės raidos kelią. Mazurovas kalbėjo:

Viena iš jų — „tiltų tiesimo politika" ir jos atmaina — vadinamoji Bonos „naujoji Rytų politika". Šio ginklo panaudojimas neabejotinai rodo ankstesnės imperializmo linijos bankrotą. Tačiau negalima nematyti, kokia pavojinga ši politika. Jos tikslas — slapčia skleisti imperializmo ideologiją socialistinėse šalyse, išklibinti politinius ir „suminkštinti" idėjinius socializmo pagrindus, pakirsti mūsų bendradarbiavimą ir susitelkimą.

„Ekstremistiniai imperializmo sluoksniai „tiltų politiką" tiesiogiai laiko kontrrevoliucijos eksporto metodu. Pastarųjų metų patyrimas tai dar kartą patvirtino. Išorinės ir vidaus kontrrevoliucinės, antisocialistinės jėgos kėsinosi pažeisti Čekoslovakijos darbininkų klasės vienybę, sužlugdyti vadovaujantį CKP vaidmenį ir galiausiai atplėšti CSR nuo socialistinės sandraugos. Iškilo grėsmė socialistiniams Čekoslovakijos darbo žmonių iškovojimams.

Priemonės, kurių išvien ėmėsi socialistinės šalys socializmo iškovojimams apginti Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje, vėl pademonstravo visam pasauliui, kad pasaulinė socialistinė sandrau¬ga visada pasiruošusi apginti savo revoliucinius iškovojimus.

Socialistinės šalys tiki CKP ir Čekoslovakijos darbininkų klasės jėga, tiki tuo, kad CSR ir TSRS sutartis dėl laikino tarybinės kariuomenės buvimo Čekoslovakijoje sąlygų prisidės prie padėties normalėjimo proceso Čekoslovakijoje. Sia sutartimi siekiama tvirtai užtikrinti Čekoslovakijos saugumą, jos socialistinius iškovojimus, patikimai apsaugoti visos socialistinės sandraugos interesus nuo imperializmo, reakcijos ir revanšizmo jėgų pasikėsinimų.

Savo ruožtu. Tarybų Sąjungos komunistai, visa mūsų liaudis pasiryžusi padaryti visa, kad mūsų tradiciniai broliško bendradarbiavimo, draugystės ir internacionalinio, solidarumo santykiai su ČSR liaudimi sėkmingai vystytųsi ir stiprėtų, remiantis marksizmo-leninizmo principais, giliu mūsų socialistinių šalių interesų bendrumu.“[3]

                             Mazurovas, kaip ir L. Brežnevas ir kiti CK nariai nė žodžiu neužsiminė apie tarybinį ir socialistinį čekoslovakų pasirinkimą, o visą dėmesį sutelkė JAV paskelbtai „tiltų su Rytų šalimis tiesimo politikai“, kuri ir įvardijama kaip nauja imperializmo klasta. Tokiu būdu tarybų pasirinki9mo klausi9mas pakeičiamas, tradiciškai, standartiniais ideologiniais argumentais: nauja imperializmo politika, sena ir ištikima Lenino partija, socialistinio lagerio vienybė ir t.t. Apie tarybų pasiekimus Spalio revoliucijų šventėje - beveik nei žodžio.

*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

---

[1] Lorenz Erren. „Stalinist Rule and its communication practices“. An overview. – in: Totalitarian Communication. Hierarcheis, codes and messages. New Jersey: Trancript, 2010.

[2] Lorenz Erren. “Selbstkritik” und Schuldbekenntnis: Kommunikation und Herrschaft unter Stalin (1917-1953). Studien zur Ideengeschichte der Neuzeit, no. 19. Munich: R. Oldenbourg Verlag, 2008.

[3] Mazurov K. DIDŽIOSIOS SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS 51-0SI0S METINES. Draugo K. J. Mazurovo pranešimas iškilmingame posėdyje Kremliaus Suvažiavimų rūmuose 1968 metų lapkričio 6 d. – Tiesa, 1968 lapkričio 7 d., p. 2.

Tarp autonomizmo ir socialinės inžinerijos: buv.Jugoslavijos patirtis*

                      Studijuodamas buv.Jugoslavijos kairiuosius susidūriau su aiškiu ir labai argumentuotu dviejų pusių susidūrimu, - pusių, kurios yra labai populiarios Kroatijoje ir iš dalies Slovėnijoje ir Serbijoje. Vienus iš dalies priskirkime „autonomistams“ (kiek perlenktas pavadinimas: jie yra kažkas tarp Deleuze, Negri ir Žižeko. Nežiūrint Žižeko fetišistinio stalinizmo (kodėl ne titoizmo?) jis nepateikia išplėstinių politinės ekonomikos argumentų ar socialinės inžinerijos kritikos, kuri jį suartintų su stalinistine-titoistine idėja. Anekdotai ir psichoanalizė aiškinant didžiąją inžineriją yra aiškiai nepakankami, kaip ir autonomizmo argumentai, visur, kur reikalingas didelis masių ir kapitalo akumuliavimas: statant didelius miestus, tiesiant kelius, plėtojant ilgalaikius mokslinius ir daug sąnaudų reikalaujančius mokslinius tyrimus ir eksperimentus, gaminant atominių ar kitų elektrinių generatorius ir t.t.

Štai kodėl vienas iš naujojo po-titoistinio socializmo kūrėjų: sociologas Vjeran‘as Katunarič‘ius (knygoje Svetski antibarbarus: o uzrocima propasti bivšieg i nadolaska novog socijalizma) vadina autonomistus plačiąja prasme - socializmo barbarais. Socializmo barbarybė slepiasi po argumentais esą monada, kaip sau-sąvoka yra kažkas tikriau, nei socialinis susitarimas, arba, egoistinė savimyla ir saviplėtra yra kažkas autentiškiau, nei solidarumas ir draugystė. Pasak Katunarič'iaus, dažniausiai, autonomistai=socializmo barbarai išaukština marginalines bendruomenes, kovoja už mažumų teises, kritikuoja atskirtis ir taip užtikrina mažumų ir įvairovės didesnį socialinė dalyvavimą bei tuo pagrindu kalba apie naują komunizmą. Priešingai, aš manau, kad mažumų potencialo, kūrybinės įvairovės ir atvirumo įteisinimas neabejotinai yra labai svarbus dalykas, ir to post-titoistai beveik nepastebi. Tai vėl ir vėl juos grąžina į buvusios socializmo doktrinos diskusijas. Tai ką siūlo autonomistai: daugialypumus ir atvirumą, deteritorizaciją ir mažąją politiką yra pažangios idėjos, o rizomatiškumo principas toli pralenkia titoistų savito socializmo idėją. Tačiau titoistai, patyrę darbininkų savivaldos (samoupravljanje bei valdžios decentracija (tarp partijos ir darbininkų)) kūrėjai ir suvokiantys tokios savivaldos problemas aiškiai ir tiksliai formuluoja autonomistų utopiškumą: dėl būtinybės spręsti tai, ką Deleuze vadina molinėmis problemomis ir kas yra susiję su kitokio mąstymo: inžinerinio, mobilizacinio, planinio svarba. Post-titoistai taip pat nurodo: didžiosios inžinerinės idėjos yra negalimos be aiškios utopijos, tolimos ateities vizijos, kurios užtikrina dirbančių ir kovojančių žmonių entuziazmą, didingumą, pasiaukojimą ir laimę, nepriklausomai nuo buržuazinio gerovės principo, kuris laikytinas svarbia, tačiau antraeile vertybe.

Taigi, vienas iš klausimų yra: kaip suderinti autonomizmo pasiekimus su socialinio konstruktyvizmo patirtimi? O ne atmesti autonomizmą, kaip žaidimą, kuris neturi jokių politinių šansų, o išlieka tik nedidelio kiekio kairiųjų ir dar tarpusavyje nesutariančių intelektualų žaidimu.

 Tačiau yra ir kitas klausimas, kurio moko titoizmo ir buvusios Jugoslavijos patirtis: kaip giliai ir išsamiai spręsti tautinius klausimus? Dažniausiai nei autonomistai nei Europos Naujoji kairė to klausimo nesugeba deramai suformuluoti, nekalbant jau, kad jį praktiškai spręsti. Utopiškai laikydami tautiškumą atgyvena, istoriniu konstruktu, jie remiasi tokia pat iliuzine, ideologine klasinės sąmonės idėja, o dar blogiau - apskritai atsisako sąmonės formų svarstymo, manydami, kad tokios plačios sąvokos nieko neaprašo. Atsisakius diskutuoti tautinius klausimus Europoje pretenduojama visiems laikams likti marginalija: reikėjo to pasimokyti jau nuo 1917 metų, kai užgimęs kairysis revoliucinis radikalizmas nuolatos pralaimėdavo susidūręs su tautiniu pasipriešinimu. Skirtingai nei autonomistai ar Naujoji kairė, titoistai tai ne tik suvokia, bet ir šį klausimą laiko vienu iš pamatinių savo veikloje, šalia darbininkiškos savivaldos ir valdžios decentracijos.

Dar vienas klausimas yra darbuotojų savivaldos ir rinkos suderinamumas. Šio klausimo tinkamai politinės ekonomikos prasme nekelia autonomistai. Jį bando kelti Naujoji kairė, pirmiausiai buvę Jugoslavijos  Praxis filozofija (Praxis mokykla Belgrade ir, daugiausiai, Zagrebe) mokyklos atstovai (Gajo Petrovič, Milan Kangrga, Mihailo Markovič ...), jugoslaviško Frankfurto mokyklos varianto mąstytojai ir iš dalies kritiški post-titoistai (pirmiausiai Milovan Đilas (Džilas) pasekėjai). Džilas, pradžioje buvęs aktyvus Stalino ir Tito sekėjas, vienas svarbiausių Jugoslavijos komunistų partijos ideologų, o po to persekiojamas ir kalinamas disidentas bei komunizmo sistemos kritikas, vienas pirmųjų nuosekliai ir giliai parodė socialistinės politinės-ekonomikos problemas, darbininkų savivaldos, pridėtinės vertės perskirstymo neefektyvumą remiantis XIX amžiaus marksistinėmis teorijomis. Jos tiesiog paseno ir Marxo Kapitalo viešos studijos čia nebepadės ... (kolektyviai jį studijuoti - lavinimasis ar ieškojimų klystkelis?) Kai tik Tito leido darbininkams važiuoti uždarbiauti, šie, nežiūrint visos Jugoslavų savivaldos, veikiančių darbininkų tarybų, nuolatinės biurokratijos kritikos ir jos mažinimo, tariamo komunistinio sąmoningumo pasirinko ne entuziazmo ilgalaikį didingumą ir prasmę, o Vokietijoje uždirbamą gerovę. Dar daugiau, darbininkų savivalda lėmė Jugoslavijos fabrikų neefektyvumą: pinigai buvo išeikvojami atlyginimams, ne investicijoms, o pavydas neleido mokėti ekspertams daugiau, kad įmonės galėtų tinkamai atsinaujinti ir konkuruoti rinkoje. Jokios kitos, efektyvios ir veikiančios (ne prasimanytos) ekonominės sistemos nebuvo pasiūlyta. Socializmo kūrimas pasirodė besąs nepalyginamai sudėtingesnis reikalas, nei apie tai manė marksistai, pavyzdžiui, Antonio Gramsci, Karl Korsch, Georg Lukács ...

Ryšium su visa šia diskusija teko apsilankyti Zagrebe gegužės mėnesyje vykusiame Subversive festivale, skirtame : Utopija demokracije svarstymams, kur pasirodė visa aibė žvaigždžių: Oliveris Stone‘s, S. Žikekas, Tariq Ali, Chantal Mouffe, Yanis Varoufakis ir dar daug kitų). Buvo diskutuojama daug laisvės, kairumo, partinės veiklos, autonomizmo, meno, kino ... temų. Barai ir gatvės aplink kino Europa centrą buvo prisipildžiusios post-titoistų, Praxis mokyklos gerbėjų, naujųjų autonomistų ... įvairiausio plauko anarchistų ir Naujosios kairės atstovų. Tačiau (ir gal gerai) nebuvo jokios vienybės ar solidarumo, nors visa alsavo naujos santvarkos Europai dvasia. Buvusi Jugoslavija Kroatijos vedina šiais metais įžengia į ES. Josipo Broz Tito dvasia (jis kilęs iš Zagrebo) ir Praxis iš ten pat, Žižekas iš Liublijanos (Slovėnija) ir jo gausūs pasekėjai iš Kroatijos: jų aktyvizmas taps iššūkiu ES.

Tačiau mano diskusijos apsiribojo minėtais klausimais: Titoizmo ir Praxis mokyklos suderinamumu, rinkos ir darbininkų savivaldos dermės, autonomizmo ir socialinio konstruktyvizmo konfliktu.

 *Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

Įsikitinti - įvykti kartu su Kitu pasauliu

L. Wittgensteinas daug ir labai pagrįstai rašė apie kalbinius žaidimus: žaidžiant šachmatais, statant namą, vaidinant teatro scenoje, besilankant pamaldose Bažnyčioje ... Tačiau, kažin ar mokėjimą žaisti kalba ir net elgesiu galima laikyti buvimu ypatinguose egzistenciniuose pasauliuose: šachmatų klubų ir varžybų,  teatrų, tikėjimo. Yra atskiras statybų pasaulis, su savo papročiais, raida, nesibaigiančiais prisiminimais, slaptais susitarimais ir net ložėmis, su statybų veiklomis gyvenančiais žmonėmis, su ten sklendžiančiomis svajonėmis, mitais ir perėjimo ritualas. Yra ir žemės ūkio pasaulis, kurį išskleidžia ir kuris išsiskleidžia darbo padargais, sezonais, tūkstantmečiais prietarais ir pačiomis naujausiomis biotechnologijomis, nuolatine viltimi žvelgiant į dangų lietaus ir į žemę gyvybės. Kartais statybų ir žemės ūkio pasauliai susikerta, įsismelkia vienas į kitą ir transformuoja dėl abipusės altervencijos: atsiranda žemės ūkio fabrikai, pavyzdžiui, pievagrybių industrinės fermos ar nanotechnologiniai šiltnamiai. Taip pat yra didžiulis ir save nuolatos reprodukuojantys karo pasaulis, kuriame gyvena valstybės įpareigoti kariai ir profesionalūs galvažudžiai – karo šunys (pagal Fredericko Forsyth‘o romaną Karo šunys) ir yra begalinis bažnyčių pasaulis. Kai jie susiduria atsiranda įvairiausios jų altervencijos, o ne sintezės. Altervencija – proveržis į kažką kitą ir į tave patį. Užgimsta karingi vienuolynai ir pasiaukojantys malonei kariai. Jų kelias į transcendenciją būna nutiestas gelbėjimo kraujo, pasiaukojančio niokojimo.

Visų skirtingų egzistencinių pasaulių įgyvendintojai bando žūt būt gelbėti savo tikroves, užtikrinti savo unikalios, čia ir dabar pasaulėjautos, būties tąsą. Pasaulio pasaulėjauta išsiskleidžia tik jam vienam būdingų įvykių ir jų unikalios patirties metu. Negalima staiga įšokti į tuos pasaulius, todėl artojai, statybininkai, kariai, kunigai aiškina apie dešimtmečius trunkantį praktikų ir įvykių kelią, kurių dėka pasaulis ir jo gyventojai susipina į nedalomą būties įvykio sūkurį. Pamatuoti šių pasaulių neįmanoma, o įvairios analogijos, nors ir padeda susikalbėti, suartėti visiškai kitokiems, bet draugiškiems pasauliams, bet taip pat sukuria suvokimo iliuziją, artumo ir bendrumo melą. Kad ir kiek draugiškai ar net bravūriškai, tiesiog mačo dvasia susikaupę vyrukai bandys susikalbėti su senais vilkais-baikeriais, apvažiavusiais pusę planetos ir suliejusiais asmeninę galią su iracionaliu motoro riaumojimu ir metalo virpesiu,  visa tai bus ir labai svarbus suartėjimo gestas, vienintelė atverties galimybė ir melas, nesibaigiantis ir tamsus. Todėl skaičiai, kuriais pamatuojami atveriantys ir paslepiantys pasaulį žodžiai neretai yra naikinantis pasaulius klystkelis, vėžio formos vartotojiškos kultūros intervencija į laisvos gaujos kelią.

Egzistenciniai simboliniai pasauliai yra nesibaigiančio kartu-su-kitais, buvusiais, esamais ir ateinančiais, įvykio sūkuryje. Todėl kartais vieno mūsų pastangų nebeužtenka, kad išsaugotume kaimo gyvenimą, jo vieškeliais riedančius dviračius, laukų šienapjūtę, rugiapjūtę, žiemos žirgų karštą alsavimą ir įkvepiančią pasaulio dainą ...  Todėl pasaulio steigtis ir sauga (ačiū A. Sverdiolui už šiuos vardus!), jų sklaida yra nesibaigiantis įvykio, kartu-dalyvavimo veiksmas. Trapūs yra visi pasauliai. Pavyzdžiui karo: jis yra tik kai kariai nepaliaujamai atnašauja nesibaigiančias aukas. Ar reikia šio pasaulio? Ne ką trapesnis yra ir bažnyčios pasaulis, kuris renka mirštančių sielų pasakojimus kaip savo nesibaigiantį, vis stiprėjantį pasiteisinimą, kodėl tai, kas yra absurdiška ir ciniška, yra tikra ir malonė.

Kalbinio žaidimo sąvoka turi omenyje ką kita: galimybę bet kam po trumpo laiko susigaudyti vienoje ar kitoje situacijoje nesigilinant metų metus į ištisą pasaulį. Kalbinis žaidimas atveria galimybę bet kuriam simuliantui, apsišaukėliui, tyrinėtojui įsiskverbti į įvykius, situacijas ir vykdyti savo stebėjimą, baudimą, melą, padirbinėjimą. Taip įvairiausios kriminalinės, vartotojiškos, saugumo, kontrolės, teisės institucijos vykdo integralias priežiūros ir pasiūlos funkcijas nepatirdami unikalių egzistencinių pasaulių dinamikos, savitumo, gelmės, teleologijos ir prasmės, tačiau gebėdami išsiaiškinti įvairias situacijas ir kalbos reikšmes bei prasmes. Kalbinių žaidimų samprata ir technologijos atvėrė begalybę simuliakrų ir įgalino nesibaigiančias gretas naivių apsimetėlių. Ir ne Wittgenšteinas kaltas: jis tik apmąstė realią integracijos į įvairias veiklas ir suvokimą būseną. Šie žaidimai yra nuostabus efemeriškas veiksmas, nuolatos slepiantis savo veidą – žaidimo esmę, ir pasirodantis svetimu: tuo kuo apsimetama, kuo slapukaujama. Tačiau statybos ir žemės ūkis, karo ir religiniai gyvenimai yra žmonių sukurti ir puoselėjami daugybę amžių ir tik ilgametė kūniška egzistencinė praktika, po ne žaidimas, mus perkelia į pasaulio tikrovę. Pagaliau, konkretus kalbinis žaidimas gana greitai išsieikvoja dėl savo riboto situacijų ir prasmių kiekio, o pasauliai niekada visiškai neatsiveria, nes jie yra suaugę su begalybe metamorfozių ir su tuo, kas nepaklūsta nei sąvokų, nei metaforų galiai, o tik iš dalies jaučiama. Pavyzdžiui, yra grybų garbintojų pasaulis, kuris suauga su grybų rūšimis ir jų mutacijomis, su jų paslaptinga, nežmogiška, draugiška ir mirtinai pavojinga, išlaisvinančia ir galutinai sunaikinančia būtimi. Panašus, bet ir labai skirtingas yra vaistažolių rinkėjų pasaulis, kuris skiriasi ir nuo šamano grybininko, ir nuo įprastinio valstiečio. Žolininkai turi išsivalyti pasaulio ratams, nuskaidrinti sielos klausą, pasišvęsti, pasiaukoti subtiliausiems vietos gyvybės virpesiams ir jautriausioms kosmo energijoms, tik tada vaistažolės ima šnabždėti gyvybės tiesas.

Aš vartoju terminą pasaulis ir egzistencine prasme, ir mitiškai vienu metu. Pasaulis yra tai, kuo virsta užgęsdamas šventumas, paskęsdamos materijoje aukščiausios dvasios emanacijos ... Pasaulis kyla iš šventumo supasaulėjimo, iš grynosios egzistencijos, kuri pati savaime negali išlikti, įsikūnijimo ir dėl to paslaptingiausios metamorfozės, melo ir  tiesos mirgėjimo. Daugybė saulių dovanoja savo galią žemės augimui ir tuo pačiu pasaulio išsisikleidimui. Taip pasiaukojo visos saulės ir dievai: juodoji ar geltonoji, Perkūnas ar Kristus, Marsas ar Poseidonas, šv. Rokas ar šv. Mykolas, Žaltys – jūrų karalius ir Eglė, žalčių karalienė ... Pasaulis kyla iš dovanojančio pasiaukojimo įvykio. Toks žodžio pasaulis vartojimas iš dalies atitinka tai, ką Heideggeris Būtyje ir laikas aiškina kaip ontinį-egzistecinį pasaulio suvokimą. Jo pateikti interpretacijų variantai numano daugelį ontinių-egzisteninių, tik iš kartu-su-kitais gyvenimo veiksmo ir patyrimo, iš ilgamečio įprasminimo mituose ir poezijoje, išsiskleidžiančių pasaulių. Kalbėdamas apie pasaulio pasauliškumą (Die Weltlichkeit der Welt) (man labiau priimtina: pasaulėjimo - verweltlichung - veiksmažodinė forma) jis nurodo keturias jo suvokimo galimybes: kaip universumą, kuriame ir kuriuo esiniai išskleidžia savo esmę; kaip regioną, kai apibrėžiama kuri nors esinių gausa, pavyzdžiui, matematikos pasaulis; kaip iki-ontinį, egzistencinį štai-įvykį, kuriuo pasaulis skleidžiasi kaip viešuma ir tiks sava, asmeniška; kaip egzistencinio įvykio įsikūnijimą, t.y. ontiškumą, arba, tai, ką aš sieju su pasiaukojančio Dievo-Logo materialiąja metamorfoze. Būten paskutiniuoju atveju pasirodo  begalybė egzistencinių-ontinių pasaulių. Reikia pastebėti, kad pasaulėjimas (vienu metu: siekinys ir sritis, vienovė  ir egzistencinis veiksmas, išskleidžianti gimtis ir konkreti istorinė jos štai-būtis) ir, kaip vaisius, pasaulių gausa liudija bendro akivaizdumo negalimybę ir įvairovės daugėjimo nesustabdomumą.

 Sustabdyti kismą ir sąveikas gali tik kuri nors galia, pavyzdžiui kalba ar politinis mitas, kurių įtakai apsisprendimams Heideggeris buvo pakankamai nejautrus, kaip nejautrus buvo ir kitų kalbų ir poezijų pasauliškumui, išskyrus graikų ir vokiečių, gal dar japonų. Skirtingai nei dievų metamorfozės, pasauliai keičiasi ir dėl susidūrimų, dėl katastrofinių transformacijų, savotiškų novų ir supernovų. Susidūrimų – altervencijų - dariniai, jų atsišakojimai – alteracijos, sąmoningas susvetimėjimas ir įsikitinimas yra skirtingų pasaulių sąveikos ir susitikimo raidos būdai. Visas ši įvairovė, rizominė raida, istorijos polilinijiškumas ar net nelinijiškumas, kurį aš aiškinu kaip savaimingumą, skiriasi nuo to, kas buvo realizuota istorijoje dėl didesnės galios ar komunikacinio suderinamumo. Egzistencinės-ontinės savaiminės įvairovės ignoravimas ir hegeliškas ar marksistinis kalbėjimas apie laiminčią dvasią ar hegemoninę klasę iškreipia raidos sąlygų suvokimą, primeta tik vieną kurią nors perspektyvą, hierarchiją, būtinas klasifikacijas arba pasaulio sferas.

P. Sloterdijkas aiškina terminą Sferos (jo tritomis magnum opus: Sphären), kaip hierarchiškai, formaliai, teisiškai, ar pagal kitas taisykles susijusias, morfologiškai integruotas viena į kitą nišas: racionalumo, pasaulėvaizdžių, religines ar pasaulietines, profesines ar komunikacines. Sloterdijkui sferos yra svarbios dėl tarpusavio santykio, sąveikų ir dėl esamos hierarchijos, o ne dėl egzistenciono ir savaimingai išsiskleidžiančio, savipakankamo turinio. Sferos jam reikšmingos dėl išliekančios bendros akivaizdybės bent jau kaip metafizinio siekinio ar fenomenologinės prielaidos. Sekant jo puikiu kūriniu, pastebėsiu, kad pasauliškumui virstant galios lauku arba rutuliu, gaubliu, jis įgyja ekspansijos, griovimo bruožų ir praranda vidinį trapumą ir unikalumą. Pasaulio ratai ir sfera (gaublys) – skirtingi dalykai. Ratai yra indoeuropietiškas, taip pat baltiškas, kosmas, kuris ilgainiui virto žinojimu, išmanymu, projektu, įgijo aiškiai matuojamos sferos pavidalą, tapo galia, prievole ir disciplina. Šiomis naujosiomis sferomis, kurios taip žavėjo filosofus ir mokslininkus nuo pat antikos iki Rymano ir Lobočevskio, jau nebegali keliauti sielas ganantys šamanai, o vaikšto paiki kariai, šlovės ištroškę valdovai ir galią produkuojantys mokslininkai. Sloterdijkas demaskuoja sferas, o ne pasaulius, apmąsto logos‘ą, ne fiusis, apoloniškumą, ne dionisišką siautulį, kuriam pasaulis dar buvo atviras. Sloterdijkas yra morfologas, t.y. formų filosofas. Sferų analizė jam asocijuojasi kaip vokiškas Die Ordnung. Monoteizmas suteikia noetinės patirties akivaizdybėms visuotinės vienovės iliuziją, kurį filosofai bandė įteisinti nuo Platono iki Husserlio laikų. Vienovės reikalavimas noetinių akivaizdybių patirtims griauna unikalią ir trapią pasaulių egzistenciją.

Nuo seno filosofai kalba apie vandens mineralų, augalų, vandens gyvūnų, žemės gyvulių ir paukščių, žmogaus, žvaigždžių, angelų, Dievo sferas. Tiesa, teologų mono-Dievas gali būti laikomas ir vienintele sfera, ir atskira vienu metu; ir vienintele tikrove ,ir atskira, priklausomai nuo mūsų mirtingųjų žiūros būdo. Žmonių sfera taip pat dar gali būti dalinama į hierarchias – subsferas: valdovų, didikų, pateptųjų valdininkų, miestelėnų, valstiečių, benamių ir atskalūnų, svetimtaučių. Tokios klasifikacijos remiasi galios ir segregacijos principais. Čia niekas nenori pajusti jūsų pasaulio virpesio, bet nubrėžia paklusimo ir perėjimo taisykles iš vienos sferos į kitą. Ilgainiui svarbiausia gauti statusą ir išmokti rangų ir kalbos žaidimo taisykles. Austrijos-Vengrijos imperija, kurios dvasia alsavo Wittgensteinas, buvo kupina jautrumo šiems skirtumams. Hierarchniu požiūriu grybų ir vaistažolių pasauliai pakliūna į vieną sferą, o statybininkų ir karių į kitą, nežiūrint to, kad jie negali būti kartu. Sferos egzistuoja kaip valdžios principas, kaip feodalinė dominija (lot. dominus): kuri susivienija bajorus ir dvarininkus, cechų meistrus ir laisvus ūkininkus, vienuolius ir kunigus. Tačiau pakliūti į tuos pasaulius nebus galima, net jei jūs pavergsite šias dominijas: liksite svetimi vienuolyne, paklusniame mieste, pavergtame kaime, sunaikintoje kunigaikštystėje. Egzistencinio, savitai simbolinio pasaulio vardas nenurodo jokios hierarchijos ir jokio kito santykio, kaip tik tą, kad tai yra unikalūs energijos cirkuliacijos, kalbėjimo, veiklos, jautros įvykiai, kuriais panašiai gyvena grupė žmonių ir savo praktikomis ir širdimis užlaiko pasaulišką būtį.

 Tačiau šis unikalumas nereiškia, kad pasauliai nesąveikauja. Dar daugiau, jie nuolatos patiria intervencijas ir altervencijas, susvetimėjimą ir įsikitinimą, sąstingį ir mutacijas, todėl reikšmingos yra reikšmės ir prasmės, sąvokos ir metaforos, tikslūs apibrėžimai ir efemeriški palyginimai.

Anti-evoliucija ir industrinis-rasinis cinizmas

Svarstyti kūdikių mirties prevenciją, šią atskiroms šeimoms itin jautrią ir skausmingą temą, socialiniu-politiniu požiūriu paskatino 2012 metų vasaros socialinės-politinės, bio-etinės diskusijos, kartu su Europos Universiteto (Sankt-Peterburgas) mokslininkais, demografine tema. Mokslinio politinio-socialinio seminaro metu buvo kritiškai pristatyta Rusijos vyriausybės neišnešiotų kūdikių gelbėjimo/mirtingumo prevencijos programa lygintinai su savižudybių raidos, alkoholizmo, sveikatos nukrypimų statistika. Buvo lyginamos šalys Lietuva, Rusija, Suomija, Vengrija, Japonija ... diskutuojami politiniai diskursai susiję su savižudybių bei kūdikių mirtingumo prevencijos pateisinimu ar smerkimu. Toks svarstymas kiek netikėtai, bei neneigiant kiekvieno iš kūdikių gelbėjimo svarbos, parodė šiuolaikinės politikos ir korporacijų cinizmą žvelgiant į žmogaus gyvybę. 

Prezidentai ir premjerai puikuojasi šalia naujų inkubatorių, kūdikių širdies, inkstų, kitų organų nepakankamumą gydančių aparatų ir tuo demonstruoja savo pasiaukojimą, meilę, patriotizmą, tautiškumą. Tai gražu rinkimų laikotarpiu ar didinant reitingus. Viešieji ryšiai, viešoji diplomatija šiuo atveju yra lygiai reikšmingi kūdikių klinikų centrams, jų įrangai, bet ne tik. Tikslingai, programiškai, projektiškai siekiama dauginti vaikus, auginti juos strategijų įgyvendinimui, įsivaizduojamai tautai, vartotojų masėms, industrijų plėtrai ... Parodomoji politinė meilė kūdikiams, tiesa, dažniausiai pasiturinčių šeimų, tiesiog reklaminis humanizmas įkūnytas į technologijas, neretai slepia rasizmą bei realios santarvės su gamta ignoravimą. Būtent industrinė-politinė retorika ir praktika dominuoja skatinant neišnešiotų vaikų gelbėjimą, skatinant jų mirčių prevenciją. Demografines problemas patiriančios išsivysčiusios šalys, į kurių gretas spraudžiasi ir Maskvos Rusija bei Vilniaus Lietuva, vietoje migracijos ir atvirumo puoselėjimo, pagalbos kitataučiams kūdikiams, vedamos etninio valstybės suvokimo ir žmogiškųjų išteklių papildymo intereso, skatina tokių naujųjų technologijų ir programų plėtrą, kurios padėtų atsirasti daugiau Savų gyventojų. Nekalbu apie visą prenatalinės, natalinės, fetalinės (embrioninės) ir kitos artimos medicinos bioetinę problematiką. Apsiriboju vien tik politinėmis neišnešiotų vaikų gelbėjimo programomis, kurios masiškai skatintų gimdyti motinas, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, taip žūt būt išsaugant septynių ar mažiau mėnesių vaisių. Kalbu tik apie šį aspektą, apie technikos svarbą gelbėjant ant plauko ties gyvenimu užsikabinusius „nacionalinių programų“ kūdikius.

Technologijos neretai atspindi užslėpto rasinio esencializmo politiką ir todėl žmonių gimstamumo planai neabejotinai bus vykdomi, nepriklausomai nuo visų kitų bio-etinių prieštaravimų, nuo vegetavimo trumpą gyvenimo tarpą grėsmės. Ne sveikatingumo kompleksai besilaukiančioms motinoms, ne ypatingos imuniteto stiprinimo programos, ne ekologiniai gamtos plėtros projektai, ne praktinis rasizmo įveikimas padedant kitataučiams vaikams, o pasipriešinimo mirčiai technologijos ... Jos yra geriausiai suderintos su šiuolaikiniais politiniais mitais: savos tautos herojiškumo, istorinių šaknų, santarvės ir susitelkimo. Juk tada mažiau reikia rūpintis realia gyventojų sveikata: laisvalaikiu, gamta, oru, gyvenimo būdu, laimės pojūčiu, savitarpio pagarba. Be to, kur kas sunkiau yra sutelkti į vieną visumą skirtingų tautinių charakterių ir giminių vaikus, paaiškinti jiems kodėl reikia gyventi susiveržus diržus dėl korporacijų turtėjimo. O saviems tai įteigti galima: dėl tautos išlikimo! Taigi, menamas humanizmas ir meilė vaikams, deklaratyvus tautiškumas neretai slepia nenorą spręsti gamtosauginių ir migracijos, užslėpto rasizmo, kitų socialinės psichologijos problemų ir rodo iracionalių politinių mitų įsišaknijimą. Programinis technologinis gimstamumo užtikrinimas leidžia žiūrėti į žmones kaip į naudingą biomasę, net jei ligų, o, vadinasi, vaistų vartotojų skaičius dėl to labai išaugs (... ir siūlys nemenkus pelnus medicinos ir vaistų industrijoms). O etniškai monolitiška medžiaga yra kokybiškai imlesnė socialinei inžinerijai nei įvairios kilmės. Toks industrinis-technologinis pasaulio suvokimas paaiškina, kodėl kūdikių gelbėjimo programos tampa svarbesnės nei socialinės, sveikatingumo ar rasinės.

Žinoma, padėti išgyventi neišnešiotiems kūdikiams reikia, tačiau retorika ir pasakojimai, kurie lydi šį veiksmą, neturėtų mūsų klaidinti: tai nėra nei visuotinio humanizmo, nei tautiškumo realizacija. O analizuojant socialinius-politinius procesus, kurių dėka panašios gyvybės saugos problemos atsiranda, verta atsiriboti nuo asmeninio skausmo ir kalbėti apie tas racionalumo formas, kurios pateisina tokį gyvenimo būdą, kuris nuolatos sukuria minėtas problemas. Tokį reikalavimą analizei suformulavo sociologas E. Durkheimas. Ta proga galime palyginti kitą, lygiagrečią, problemą: savižudybes. Savižudis pats turi priimti sprendimą, kurį jam sufleruoja visuomenė, ir (ne)sustoti, o neišnešiotų kūdikių mirties prevenciją vykdo ne šeimos, o išoriniai veikėjai: viešasis politinis protas ir susijusios industrijos/korporacijos. Individų apsisprendimą nusižudyti giliai įtakoja bendri socialiniai-ekonominiai procesai, psichologinė aplinka ir tie pasakojimai, diskursas, kurį kaip patarimą, galimybę suicidui, asmuo vis dažniau girdi. Visuomenėje jau yra pasklidusios oralinės tradicijos, suvokimo schemos apie viso gniužulo problemų ryžtingą sprendimą pasitraukiant iš gyvenimo. Sustabdyti asmenį gali tik kiti, alternatyvūs pasakojimai, įtikinančios elgesio schemos, kurios padėtų išspręsti minėtus probleminius kamuolius, sniego gniūžtes. O kadangi tokių lengvų ir aiškių sprendimų nėra, o schemos skatinančios nusižudyti ir nukirsti visus pavergiančius, žeminančius mazgus yra aiškios, patys žmonės remdamiesi tais pačiais argumentas žudosi, pavieniui ir tik iš dalies nepriklausomai vienas nuo kito. T.y. patys žmonės, kasdienybės tautosaka daugina mirties ratą kaip viešai patariamą išeitį iš neišsprendžiamo problemų ciklo. Vis dėlto šis kasdienybės folkloras, pasklidęs alaus baruose, vienišų kaimynų pokalbiuose, atsitiktiniuose pasakojimuose, sklindančiuose iš lūpų į lūpas kaip mirties vėjas, - nėra politinis protas. Net priešingai, ši savižudybės retorika, plintanti kaip užkratas, kaip nematomos gamtos poros, rodo, kad politinė komunikacija beveik neturi nieko bendra su socialinių procesų suvokimu, jo neįtakoja. Susvetimėjusi gyvenimui politinė retorika buvimą įsivaizduoja kaip technologinį procesą, kaip statiškai reikšmingą veiksmą, kurį galima gerinti techninėmis priemonėmis. Todėl, kaip mitinė inversija savižudybių ratui, pasirenkamas techninis kūdikių gelbėjimas. Tada beveik nereikia kurti naujo pasakojimo, nes tėvų noras gelbėti vaikus, šis gimininis kategorinis imperatyvas, puikiausiai sutampa su valstybine-korporacine technologine paslauga ir įtikinėjimu, net medicinos industrijų prievarta. Tačiau šis susikirtimas, dermė yra visai atsitiktinė, nes kaip ir savižudybių atveju, prevencinių programų kūrėjai dažniausiai negirdi gyvosios šeimų tautosakos, kuri pataria motinoms kaip ir kada reikia gimdyti, kokį gyvenimo būdą puoselėti dėl sveiko vaiko ir kokiame pasaulyje turi gimti šie kūdikiai. Kurtumu kasdienybės folklorui pasižymi ir mokslo institucijų puoselėjamos programos, kur dominuoja statistinių duomenų ir techninių pasiūlymų poreikis. 

Taigi ne pasakojimai lemiantys mūsų gyvenimo prasmę ir apsisprendimus, ne gyvenimo būdas ir sąlygos o technika yra įvardijama svarbiausiu mirties šalinimo būdu. O pati mirtis yra galutinai nuprasminama, išstumiama, nebepripažįstama kaip svarbiausia išlikimo, atrankos vykdytoja. Diskursyvus mirties sunaikinimas reiškia tai, kad suvaržomi, inžineriškai suvaldomi ir projektuojami gamtos procesai. Skatinama naudotis tomis biotechnologijomis, kurios yra parankios išlikimui, naikinant visa, kas neatitinka hegemoninės gyvybės formos interesų. Tai ir yra technocentrinių civilizacijų logika. Svarbiausia priemonė gyvybės saugai yra viso, kas trukdo išlikti bio-technologinė segregacija: vienas rūšis masiškai sunaikinant, o kitas, kurios tik technologijų pagalba išlieka, - įgalinant.  Ypatingai šios sanitarinio gyvybės valymo ir skatinimo tendencijos pastebimos magapoliuose, kur jos virsta drastiškomis natūralumo naikinimo programomis, siekiant didinti gimstamumą ir dirbtinės sveikatos apsaugą. Naikinant gamtinę žmogaus prigimtį ir jo bio-aplinką, vejant mirtį lauk, gyvenimą vis labiau atstoja ir reguliuoja technika ir bio-technologijos. Kuriamas tokių būtybių pasaulis, kuris gali būti tik modernios technogeninės civilizacijos dėka ir kuris atitinka momentinius politinius bei viešuosius ryšius.

 Neabejotina, tik susidūrę su natūralia aplinka daugelis šių naujagimių susirgs įvairiomis alergijomis, kitomis sunkiomis ligomis. Jiems savaiminė, nesukurta ir nereguliuota gamta tampa mirtinai pavojinga: kiekvienas mažiausias vabalėlis vaizduojamas kaip milžiniškos ir be galo žiaurios armijos atstovas. Tačiau štai ir gelbėtojas: naujosios technologijos gamtą išvalys įvairiausiais antiseptikais, o kūdikiai augs ir gyvens pilnavertį technocivilizacinį gyvenimą ... tik su viena sąlyga. Jie negalės, jau nebegali, prisiliesti prie laukinės gamtos ir evoliucijos, prie dionisiško gyvybės siautulio. Vėliau gims šių neišnešiotų kūdikių dar vieni neišnešioti vaikai ... kurie dar labiau puoselės nuostatą: nevertas gyventi niekas, kas bent kiek kenkia humaniškumui. Kokia ironiška I. Kanto kategorinių imperatyvų inversija yra šis žūtbūtinis gyvybės gelbėjimas. Pavyzdžiui, jo kvietimas elgtis „su kiekviena būtybe (tiek su kitais, tiek su savimi) taip, kad ji būtų tikslas savaime jūsų maksimoje“, atitinka biotechnologinių manipuliacijų žmogaus gyvybe tikslą. Galime pamiršti, kam tų vaikų reikia, sakyti, kad kalbame apie humanizmą apskritai, kad kūdikiai ir yra tikslas savaime. Tačiau ar toks industrinio intereso nutylėjimas, šis aklumas politiniam horizontui nėra būdingas kantiškajai etikai, o, dažniausiai, viešajai etikai, apskritai?

Galiausiai, technika ir technologijos atitolins naująsias būtybes vis dar vardu „žmogus“ nuo gamtos, nuo evoliucijos proceso. Be technologijų pagalbos šie žmonės nebegalės išgyventi bent kiek ilgiau: saulė ir vėjas, lapai ir žolė, uodai ir musės, žiedadulkės ir rasa – visa tai bus (jau yra!) mirtinai pavojingi dalykai. Tačiau galinga technika, medikamentai ir, svarbiausiai, higienos hegemonija, sanitarijos kultas – šie mirtini gamtai naujieji antievoliuciniai ginklai - sunaikins visa (jau naikina!), kas kelia bet kokią grėsmę žmogui. Isterija dėl bakterijų, uodų, erkių, pelių, skruzdžių etc., jau seniai vyksta. Begalinės eilės mirtinų higienos ginklų ir milžiniška jų reklama tai ir yra antievoliucionizmo ideologija. Šioje antievoliucionizmo perspektyvoje ir yra pateikiamos kūdikių mirtingumo prevencinės programos, kuriose dominuoja technologiniai sprendimai.  Daugelis humanistų kovojo prieš social-darvinizmą sakydami, kad – štai kur slypi nacizmo ištakos, eugenikos pamatai. Ir jie buvo dažniausiai teisūs. Tačiau ką galima pasakyti apie social-antievoliucionizmą, kurio higienos ar sanitarijos diktatas, žengiantis koja į koją su naujosiomis biocheminėmis ir genetinėmis technologijomis, masyviu – TOTALINIU – įtikinėjimu, nesibaigiančia propaganda planetą užpildo paranojine baime dėl savo gyvybės, naikinimo sistema visam, kas tik kelia mažiausią pavojų negebančiam išlikti žmogui. 

Panašias technocivilizacines problemas svarstęs Lewis Mumfordas rašė apie miestus nekropolius, nediskutavo apie higienos ir biotechnologijų įtaką antievoliuciniams centrams. Didieji miestai pamažėle virsta gyvybės likvidavimo hipermašinomis, kurios yra vaizduojamos kaip didžiausias žmogaus gelbėjimo pasiekimas. Miestų tankinimo politika, kuria sėkmingai seka ir Lietuvos didmiesčiai, reiškia ne tik tai, kad viename kvadratiniame metre gyvena daugiau žmonių, bet ir tai, kad jie gyvens tik nuolatinio sanitarinio, higienos, biotechnologinio teroro gamtai sąlygomis. O vadinasi neišnešiotų kūdikių mirtingumo prevencija taps vis labiau svarbi. Nekropolis yra ne statiška jau įvykusios mirtis vieta, kaip mano Mumfordas, o mirties mašina, kurią pateisina žmogaus begalinė baimė mirti. Jei tik būtų galimybė, neabejotinai, daugelis gyventojų pasirinktų kompiuterinės programos likimą su viena sąlyga, kad juos saugotų galingos ir nuolatos atnaujinamos antivirusinės programos – dar viena, informacinės higienos ideologija. Tačiau vaikai – ne informaciniai vienetai, o gamtos įsikūnijimas, gyvenantis kartu su galybe kitų būtybių mirtingųjų likimą.

Anoniminis siur-racionalumas ir F. Kafkos Procesas

Anoniminiai teisiniai, biurokratiniai procesai, kuriems atstovauja mums nepažįstami žmonės, jų keistos erdvės, kurios nesutampa su mūsų lūkesčiais, ypatingas teisingumas, kuris neturi nieko bendra su mūsų biografija ir pasaulio patyrimu - atveria ypatingą siur-racionalumą. Žmonijos istorija, civilizacijų įvairovė suformavo daugelį racionalumo tipų: kada ir kokius samprotavimus mes laikome pagrįstais, argumentuotais, teisingais, moraliai ar estetiškai priimtinais, pragmatiškais. Argumentavimas dėstant biblijinius pavyzdžius yra krikščioniškas racionalumas, o pragmatinė ir nemorali istorinių politinių atvejų analizė yra makiavelistinis samprotavimas. Šiandien universitetuose moko geometrinio-analitinio, evoliucinio, istorinio, net egzegetinio ar autoritetų argumentavimo, analogijų ir matematikos kalbos. Tačiau vis tiek išlieka tai, kas viešai nelaikoma priimtinu racionalumu, bet kas nuolatos veikia, pavyzdžiui: mitinis mąstymas. Mitinis samprotavimas laiko ką nors teisinga ir protinga, jei tai atitinka didžiuosius politinius ar tautinius pasakojimus: aukso amžiaus, didžiojo herojaus, amžino priešo , išsivadavimo ir pavergimo būklės ir kt. Labai artimai su mitiniu samprotavimu yra susijusi siur-reali argumentacija. Vartoju žodį siur-realus, t.y. virš/anapus tikrovės, racionalumas, o ne iracionalumas ar neracionalumas siekdamas nurodyti į ypatingas logikas ir tvarkas, simbolines organizacijas, o ne visišką chaosą. Pavyzdžiui, sapno logika – ji yra siur-racionali ir ją sėkmingai, nuosekliai dėstė daugelis menininkų, kinematografų, rašytojų. Siur-racionalumas - anapus/virš protingumas - būdingas ir sapnams, ir kolektyviniams pasakojimams, pavyzdžiui folklorinėms šiurpėms ar jų analogams. Rašytojas ir režisierius gali racionaliai ir pagrįstai remtis šiurpių raidos logika, susijusiomis kalbinėmis ir vaizduotės taisyklėmis. Šiurpių, Super-Ego vaizduotės tvarka kyla ne tik iš sapno, bet ir iš kolektyvinės nekritinės vaizduotės, iš nuolatos kartojamų pasakojimų, pavyzdžių. Ši ant, virš- sfera yra persmelkta minėto siur-racionalumo ir tai visiškai atitinka meno srovės „ siurrealizmas“ susitarimą vadinti siurrealumu virš-realumą, kurį patiriame, pavyzdžiui, automatinio rašymo pusiau sapno būsenoje metu (A. Breton), arba kitos tikrovės patyrimą panirus į kolektyvines pusiau-sapno (onirines)būsenas.

F. Kafkos romane „Procesas“ yra aprašomos kolektyvinės pusiau-onirinės, pusiau teisiškai reglamentuotos būsenos, susijusios su biurokratinio teisinio proceso normine ir paprotine patirtimi, su ten įsismelkusiu, nerašytiniu siur-racionalkumu. Romane vaizduojamas ponas K., kuris įtraukiamas į jam reikšmingą, tačiau visai nesuvokiamą teisminį procesą, kur jis tampa kaltinamuoju. Tačiau kodėl, kieno, kuo kaltinamas, proceso raidai prasidėjus, nebeturi jokios reikšmės. Kafka metaforiškai pastebi, kad visa proceso eiga, visos procesą administruojančių institucijų veikla, susitikimai ir diskusijos vyksta palėpėse, kur trūksta įprastinio oro, tačiau kuriuo teisinių institucijų darbuotojai pasitenkina, o naujokai nuo jo alpsta. Proceso eiga, jo biurokratinės sanpynos yra niekam nesuvokiamos, tačiau suprantamas elgesys, kaip turi kaltinamieji ir kiti proceso dalyviai elgtis ir tas elgesys nėra tai, ką reglamentuoja įstatymai. Pavyzdžiui, įstatymai neskatina bylų vilkinimo, arba, teisinės normos neaprašo užkulisinių derybų, meilikavimo ar pataikavimo, gąsdinimo ir net šantažo praktikų, tačiau jos neretai yra pačios svarbiausios, o Kafkos romane – reikšmingiausios. Būtent visas šis kolektyviai įsivaizduojamas, praktikuojamas, folkloru virtęs samprotavimų procesas ir yra siur-racionalus. Šioje pusiau-onirinėje kolektyvinės tvarkos ir vaizduotės sferoje, kur visi siurrealistiniai erotiniai, tarnystės, visiško nusižeminimo ar savęs išaukštinimo veiksmai yra galimi, galioja tik siur-racionalumas, t.y. specifinė logika, kuri nepasiekiama ir nepaaiškinama analitiniu, istoriniu, evoliuciniu ar egzegetiniu argumentavimu. F. Kafkos romano Procesas turinys rodo racionalios tikrovės, pavyzdžiui, bankinės veiklos ar šeimos santykių, lygiagretumą siur-kasdienybei. Manau, rašytojas vaizduoja, ir ne tik Procese, bet ir Pilyje bei apsakymuose, anoniminio proceso savaimingumą, ypatingą didelių žmonių grupių racionalumą, kuris neturi beveik nieko bendra nei su moksliniu pasaulio suvokimu, nei su religine patirtimi. Didžiosios biurokratinės mašinos, kurios turėtų įkūnyti kurį nors mokslinį racionalumą, vien dėl savo susitapatinimo su tauta, visuomene, vartotojais, su kolektyviniu Super Ego, nuolatos kuria ir skleidžia įvairiausius siur-racionalumo, siurrealistinio Proceso variantus.  

Biurokratinių procesų anonimiškumas yra tik vienas iš minėto siur-racionalumo bruožų, labai svarbus, tačiau jis neatskleidžia kitų savybių savybių: psichologinio klimato, dalyvių funkcijų, pokalbio formų, etiketo ir kt. Analogiškų aprašomam Kafkos romane biurokratinių procesų gausėjimas yra susijęs ne tik su bendru institucijų noru racionalizuoti visas gyvenimo sferas: sveikatos, teisingumo, kultūros, krašto apsaugos, ūkio, aplinkos ..., bet su neįmanomybe visa ko normine kalba sutvarkyti. Todėl spragas užpildo institucijų veiklos aplinkoje užgimstanti, plėtojama didelių grupių anoniminė vaizduotė. Neisibaigiančias teisines kolizijas, tamsiąsias normų vietas, neegzistuojančius reglamentus nuolatos kompensuoja kolektyviniai vaizdai, kurie nėra aiškiai suprantami, todėl funkcionuoja pagal pusiau-sapno kolektyvinę logiką. Ji remiasi ne viešais teisiniais principais, normomis, įstatymais, o susitikimų metu puoselėjamu biurokratiniu folkloru, nesuvokiamais papročiais ir jų variantais. Pavyzdžiui ne apklausos duomenimis, o apklausų skaičiumi ir reguliarumu, ne liudininkais, o nuobodžiais užtarėjų laiškais, ne nekaltumo prezumpcija, o nuolankumo rodymu, arba kviestinių pietų ar vakarienių gestais, specifine keistų aplinkinių žmonių buvimo ir naudojimosi jumis teise ...  Šiame siur-realumo pasaulyje ypatingai svarbus yra sferos dalyvių anonimiškumas, t.y. beveidiškumas, kuriam turi būti rodoma begalinė pagarba ir kurį, beveidiškumą, jūs pats turine įgyti: ištrinti netikslingus jausmus iš savo odos paviršiaus. Ilgainiui beveidžiai siur-racionalumo atstovai tampa patys svarbiausi jūsų gyvenime: ne mylimieji, ne didžiųjų įvykių šlovingi dalyviai, ne puikios šeimininkės ar savo dalyko meistrai, o beveidžiai siur-racionalumo atstovai. Kai tai nutinka, paralelinė kolektyvinės vaizduotės tikrovė galutinai užkariauja mūsų širdis ir pasmerkia, visados pasmerkia mus kuriai nors nesibaigiančiai atgailai, vilkinimui ar mirčiai.

Anoniminis siur-racionalumas pirmiausiai panaikina dinamiškus ir veiksnius veidus arba situacinę kūno laisvę: teisę improvizuoti aplinkoje. Griežtos įdarbinimo, bedarbių ar gaunančių socialines pašalpas patikros, policijos ar kitos teisinės apklausos elgesio taisyklės naikina improvizacines kūno, veido, charakterio galimybes,  Pusiau onirinė biurokratinė erdvė paverčia veidus ir kūnus į vienareikšmius kodus: kaltinamasis arba teisėjas; ir į rangus: smarkiai kaltinamas ir labai mažas teisėjas, beveik ne teisėjas, tik šunadvokatis ... Šiam procesui, nei jei jis yra kultūrinis, nebesvarbios tavo kelionės, įvykių patirtys, moralinės genealogijos, širdies poezija ir susiję pasakojimai, o svarbi tik nuolankumo tvarka ir atvirumas nuosprendžiui, net jei tau šis nuosprendis suteikia racionalinę premiją. Tik išaukštinimo, pavyzdžiui, šlovinimo, atveju kiti racionalumai ir veidai nėra visai sunaikinami, sutrypiami, o tik suvaržomi, „pridusinami“, tik pažymimi pavergimo ženklu; o pažeminimo procesai ištrina asmeniškumą kaip didžiausią nesusipratimą. Čia niekam neberūpi nei tavo rytas nei vakaras, nėra palikta vietos nei išpažinčiai, nei puikiai apgaulei; tačiau dovanota daug vietos keistiesiems, „prisiplakusiems“, „šnirinėjantiems“ žmonėms, kurie prigludo prie procesų ir minta jų sąskaita. Anonimėse siur-racionalumo sferose istorijų, biografijų, racionalių analitinių pasirinkimų, poetinio žavesio laikas pasibaigė. Nebeturi reikšmės tai, kas buvo, kai dar girdėjome gundančius šnabždesius ir matėme gyvus veidus: gatvės Don Žuaną, a la Kazanova istorijų pasakotoją, pavargusį ir nuodėmes išpažįstantį ideologijų apsivertėlį ...

Anoniminė visuomenė tai susvetimėjusių žmonių-kodų visuma vienijama siur-realios vaizduotės ir susijusių elgesio taisyklių. Ją geriau atskleidžia ne išaukštinimo ir meilės, o pavergimo ir paklusimo retorika, ne meistrystės, o vergystės būsena, ne spontaniškumas, o susitapatinimas su rašytinėmis ir nerašytinėmis taisyklėmis. Nelaimės, kad pastebi J. Baudrillardas, skausmas, yra anoniminės visuomenės prabudimo viltis. Štai, atsitiko Rugsėjo 11 teroristinis aktas New Yorke ir susvetimėję, vienas kito pakęsti negalėję individai atsigręžė vienas į kitą, pamatė ištiestas supratimo rankas ne proceso, ne siur-racionalumo metu. Aukojimas, skausmingas ir žiaurus, bausmė, kuri peržengia racionalumo ribas, grąžina vienmačiam protui transcendencijos jausmą, be kurio jokia veido begalybė yra negalima, neatpažįstama ir neišpažįstama. Grąžina, bet tik trumpam laikui. Vėliau kokia nors kvazi-patriotinė onirinė būsena ir susijęs globalinis procesas pasmerkia kitas tautas myriop, taip balsuojant tiems, kas visai neseniai tik tik buvo prabudę ... Kiek daug mąstytojų bandė priminti šią skausmingą atverties neatpažintai anapusybei svarbą: G. Bataille, H. Marcuse, E. Levinas ... Kolektyvinė, tik savimi pačia pagrįsta biurokratinė vaizduotė nepakenčia ir nepakelia transcendencijos, kaip ir susijusios poezijos, metaforų žaismo, jausmingo ir spontaniškai, be taisyklių šokančio kūno.

Šiuolaikinė anoniminė visuomenė remiasi pasitikėjimo kodais. Tai nėra įprastinis pasitikėjimas tėvu, motina, seserimi, broliais, mylimaisiais, kaimynais, miesteliu. Kai veidai išnyko ir juos pakeitė skaitmeniniai paso įrašai, įklijos, į kurias turime lygiuotis pereidami pasienius, kodas tapo pasitikėjimo principu. Koks yra kodo ir veido santykis? Kodas tai blizganti saga ant švarko, kurį nešioja beveidis kūnas, o veidas yra mūsų jaučianti oda, atsivėrusi žvilgsniams, metaforoms ir dviprasmiams prisilietimams. Veidas yra aistringa, dinamiška, retoriška jungtis įvairiausių bruožų, kurie išreiškia džiaugsmą, liūdesį, meilę, pasiryžimą, baimę ar drąsą. Kodas yra standartinės išvaizdos fotografija, sutartinis ir priimtinas priežiūros institucijoms duomenų rinkinys, kuris beveik nekinta, turi aiškią tą pačią istoriją ir kur aistra ar liūdesys neturi jokios reikšmės. Pasienyje žiūri ne į mūsų veidus, o į kodus, ir policijoje identifikuoja ne jausmų spiečių, o teisinio pasitikėjimo duomenis. Pagaliau anoniminėje visuomenėje, kurios užgimimą aiškiai pastebėjo dar A. Čechovas, žmonės patys pradėjo atsisakinėti savo veidų ir stengiasi žūt būt keisti juos ikonografiniais arba deskryptiviais atitikmenimis. Nuplėšę su skausmu ir aimana savo atvertį pasauliui pasirenka teisiškai, ideologiškai nepriekaištingą santykį su jį supančia visuomene, su nerašytomis elgesio taisyklėmis, su neįpareigota vergove. Naujieji siur-racionalumo subjektai vaikšto kupini kodų: kompetencijų portfelių, reikšmingų CV, asmens tapatybės kortelių rinkinių, bet žino slaptą paklusimo ir elgesio tvarką, išmano procesą.

Tačiau anonimiškumas nėra vien beveidiškumas. Tai yra ir negebėjimas turėti alternatyvas. Siur-racionalumas siekia vieno: užtikrinti panašaus arba to paties elgesio gausėjimą. Kuo mažiau išsiskiri, kuo labiau neturi alternatyvų, tuo labiau esi nepastebimas, ištirpsti leistinumų trajektorijose. Kita vertus, beveidis kodas turi rangus, savo augančią kodifikuotą svarbą. Ir kai didžiausias kodas miršta, mažieji pavyzdingai, kartu su visais prisišliejusiais, gedi ir stebi kitus gedinčius. Bet tai neturi nieko bendra su veido mirtimi, kuri veikiausiai nutiko jau prieš daug metų. Kažkada senovės graikai rašė ant antkapių tik akmė metus: laiką, kai buvo pasiekta branda ir kai asmuo buvo atsakingas už visus savo teiginius. Siur-racionalaus beveidiškumo atveju reikėtų mirtis rašyti, kafa buvo prarastas kūrybingas spontaniškumas ir atvirumas mirguliuojančiai pasaulio įvairovei, kada anonimiškumas pažeidė centrinę nervų sistemą.

Anoniminės, itin biurokratizuotos visuomenės lyderiai – tai jau tikrai juokingi žmonės: lanko standartinius masinius kursus apie tai, kaip būti išskirtiniu, t.y. ryškiausiu kodu. Tada galima būti pavaduotojo pavaduotuoju ir gauti privilegiją: kartais matyti kodą Nr. 1. O tam, kad ši svajonė įsikūnytų reikia lankyti įvairiausius kursus, pavyzdžiui, lyderystės, be to puikiai parašyti savo CV, o dar geriau, sukaupti kompetencijų portfelį ir žinoma pasitarti su dėde ir priimti visus tinkamus prašalaičius, ir paguosti advokatus šundaktarius, ir išmokti kvėpuoti dusinančiu palėpės oru – įsitraukti į procesą ...

P.S.  Anonymous rugpjūčio pabaigoje „nulaužė“ Maskvos Chamovničeskijteismo (Хамовнического суда) tinklapį, taip keršydamas už nuosprendį skirtąPussy Riots. Anonymous šiuo atveju veikė kaip mito inversija, kuri priespaudos kodą pavertė išsilaisvinimo įrankiu veikiančiu anoniminių procesų aplinkoje. Tokios mito inversijos yra dažnos ir gaivinančios: visa stebintiems (visaregiams) panoptikumo įsikūnijimams („kvailiams“) oponuoja daug išmanantys („visažiniai“), tačiau procesų nematantys („akli“) disidentai; visagalis betikslis procesas susiduria su menkajėgiu tikslingu veiksmu ir abu yra anonimai, tik priešingi vienas kitam pagal inversijos principą.