Aukos savivaizda ir demokratinis bendradarbiavimas su Rusija I dalis

 Ar gali žmonės, giliai mylintys ir globojantys savo „aukos“ savimonę būti demokratinių procesų aktyviu dalyviu? Ką reiškia saugoti savo viktimizuotą savimonę ir kuo tai pasireiškia šiandien? Kaip tai trukdo plėtoti laisvę ir įvairovę Lietuvoje ir Rusijoje?

Dažniausi įžeisti, aukos (viktimizacijos) sindromo veikiami žmonės yra linkę kurti uždaras panašių į save bendruomenes ir prašyti, reikalauti aukos, bausmės, jų geismo patenkinimo. Tokios bendruomenės būna gana uždaros komunikaciniu požiūriu ir nemėgsta kritikos. Kita vertus, žmonės, kurie nebendradarbiauja, o tik mąsto apie savo kaimyno blogąsias išmonės, galiausiai nebesuvaldo vaizduotės. Tada gimsta geismo, vaizduotės monstrai. Vizualiai tai realizuojama foto montažo pagalba: visur pridedama Stalinio paveikslų, aukų Sibiro platumose, alinančių statybų ir dirbtinio entuziazmo nuotraukų. Kitaip tariant, savo vaizduotės monstrai yra iliustruojami Sovietinės propagandos vaizdais. Kremlinai ir rusofobai šiuo požiūriu truputį supanašėjo, atsidūrė vienoje linijoje, tik priešinguose poliuose. Kremliaus valdomos žiniasklaidos mašinos ir fabrikai gimdo, be perstojo, JAV, Baltijos šalių ir Lenkijos monstrus. Ir kuo mažiau piliečiai tarpkultūriškai bendrauja, tuo daugiau monstrų pagaminama, tuo lengviau pindosų, geiropiečių ir labasų vaizdai keičiasi . Panašiai kartais elgiamasi ir Lietuvoje: vietoje įvairių tarpkultūrinių pokalbių, kurie riboja pasipūtusio ir tūžmingo baikštuolio vaizduotę, mėgaujamasi savo, kaip galimos aukos vaidmeniu: kaltinti Budelį. Tokiu atveju, ilgainiui, turėti Budelį pašonėje, tampa gyvenimo poreikiu ...  Šiandieninė rusofobija keistai susilieja su 90-ųjų kilmės uždara aukos savimone, o emocinę Sovietinės tragedijos vaizduotę sulieja su galimais naujų kančių įsivaizdavimais. Vis dėlto agresyvi ir puolanti uždara vaizduotė (Kremliaus) ir aukos uždara vaizduotė (rusofobiškos Lietuvos) – gimdo skirtingo tipo monstrus. Kremlino vaizduotė pateikia: Rusija yra Vaduotojas, o lietuvio rusofobo akyse ji yra Budelis. Kremlino vaizduotėje lietuvis yra nuo-žagrės suvedžiotas fašistas, o sau LT rusofobai yra aukos, kurioms reikia atpirkimo. A. Greimo metodu sukurtas monstrų semiotinis kvadratas atrodytų taip:

                                            

 

Vaduotojas laisvina aukas ir todėl tos, nors ir mena Budelį, vis dėlto, bet kada gali apversti santikį ir vėl jį matyti kaip Vaduotoją, ko tas ir tikisi. Priešingai Budelis mano, kad baudžia kaimiečius fašistus. Priešingai sindromo timpčiojami rusofobai ... yra pakilę kovai su Budeliu, jo baisiuoju Leviatanu. Šiame monstrų kvadrate nėra tų demokratijos veikėjų, atviros, derybinės, kupinos alternatyvų demokratijos atstovų.

Viktimizacija (vaizdavimasis auka) Lietuvoje buvo itin ryški po 1990 metų, apie ką plačiai kalbėjo to laiko Lietuvos sociologai ir socialinės filosofijos, kritikos atstovai, šiandien subrandino savo pasekmes. Po 1990 metų buvo madinga save rodyti sovietinio režimo aukomis, skelbti apie savo giminės traumas, kančios kelius tremtyje ar Lietuvoje, šachtose ar kolchozuose. Pagrindinis teiginys: naciai, komunistai – jie buvo visa kuo kalti. Kaltės perkėlimas vaizduojamiems budeliams iš dalies pakeičia savo, kaip aktyvaus piliečio atsakomybės mąstymą, buvusių bei galimų veiklų suvokimą. Tai toks psichinis fintas: savo problemą pakeisti kito baubu. Aš auka, nes Kitas yra visados Budelis. Ir kuo labiau jis „Visados“, tuo didesnė palaima būti Visados auka. Aukos ir budelio geismą patenkina diskomunikacija: nuolatinis ryšio nutraukimas. Ko nors paklausiama, pasakoma ir tuoj pat įžeidžiama, pranešama apie bendravimo negalimybę su Pabaisomis ir todėl savo aukos ar vaduotojo vaidmens ir savijautos pateisinimą. Diskomunikacija yra specifinis šiuolaikinės visuomenės reiškinys, kai tik vaizduojami kontaktai. Tokio bendravimo rodymas yra reikšmingas „tikrovės“ įrodymo būdas. Kuo labiau įsižeidžiama, tuo „tikriau“ yra.

Tada, vietoje to, kad organizuoti pokalbius su priimtinais partneriais Rusijoje ar Baltarusijoje, Lenkijoje, vietoje to, kad aktyviai bendradarbiauti su kitokių nuomonių ir pažiūrų žmonėmis ir keisti savo stabus ir redaguoti įsitikinimus, pučiami monstrų burbulai. O kas nesugeba tokių kvadratinių burbulų pusti, tie perka žiniasklaidos platinamus. Nusiperki monstrą, kvadratinį burbulą ir gerai: aukos geismas patenkintas, vėl supratai, kad Rusija kalta, o Lenkija klastinga ... ir Gelbėtojas taip pat patenkintas: „nuo žagrės fašistai“ juos dar kartą įteisino.

Tačiau Rusija, Baltarusija, Lenkija – laibai įvairios, kupinos opozicijų šalys. Kiekviena jų sąlygoja kitokį pagal formą ir laiką pilietinį bendradarbiavimą. Vieną tokių galimybių dovanoja demokratinės Rusijos ir Baltarusijos opozicijos migracija, jų buvimas Baltijos ir kito pasaulio šalyse. Pasaulio rusai yra labai skirtingi ir kai kurie jų aktyviai kuria kitokią Rusiją. Tačiau nepainiokime jų su Kremliaus „Rusų pasauliu“ (“Russkij mir“). Kodėl demokratijai ir po pasaulį pasklidusiai Rusijos opozicijai nepadėti, turint omenyje, kad jie nori su mumis bendradarbiauti ir diskutuoti? Tačiau tokia pagalba yra aiškiai susieta su sąlyga: mes būsime atviri jų juokui iš mūsų pačių sukurtų, gaminamų, platinamų monstrų, stereotipinių klišių, leisime mums kartu sugriauti monstrų semiotinį kvadratą.

Vilniuje formuojasi du rusų ir baltarusių opozicijos veiklos centrai, kuriems taip pat yra iššūkis bendradarbiauti. Juk Rusijoje pamėgtas gudraus ir kieto „Batkos“ vaizdas yra gajus ir opozicijos tekstuose, vadinasi, ir būdingas jų mąstymui. Atitinkamai, Baltarusijos opozicija, kaip ir rusofobiški herojai Lietuvoje, pilna savo haliucinacijų apie Rusijos ar savo pačių para-istoriją. Visi atviri pokalbiai yra sunkūs, tačiau tik taip gimsta bendras viešas komunikacinis protas, kuris ir sąlygoja bendrus politinius veiksmus ir atvirą demokratizaciją. Todėl įveikti savo ir kitų menkinančius prietarus yra būtina sąlyga suvokti, kaip ir kas gali aktyviai plėtoti demokratiją Vidurio-Rytų Europoje.    

Rusijos opozicijos centrų formavimąsi užsienyje ir Lietuvoje lemia daug faktorių: Lietuvos rusų demokratiškumas ir oponavimas Kremliaus politikai, Maskvos „Bolotnajos“ aktyvistų, verslo atstovų ir imigracija, demokratinės opozicijos tarptautinių komunikacijos centrų formavimasis, bendradarbiavimas su kitomis demokratinėmis opozicijomis, pirmiausiai su Baltarusijos.  Visa tai yra pakankamai svarbus pagrindas, kad jų dėka ir kartu su jais aktyvų Lietuvos piliečiai bendrautų ir plėstų atvirą visuomenę Rusijoje, net jei ji nesutampa su mūsų vaizduotės monstrais ir juo labiau, jei nesutampa. Viena tokių Rusijos opozicijos grandžių Lietuvoje yra visuomeninio demokratinio judėjimo „Solidarumas“ (ОДД Солидарность) veikėjai Vilniuje.