Kalbu apie melagingais
pasakojimas (feikais) ir propagandų nuolaužomis užkrėstą komunikacinį protą, o
ne apie pažinimo spragas, ne apie struktūrines sąmoningumo ydas. Apie tai, kad
mūsų pažinimas ribotas, o klaidos yra neišvengiamos ir yra įaustos į žmonių
gyvenimą kalbėjo daugelis filosofų. Kitas dalykas yra propaganda ir jos
paliekamas užkrato mastas. Mūsų bendravimas, komunikacija priklauso nuo
daugelio žiniasklaidos pranešimų ir kitų šaltinių ir tiesiogiai įtakoja mūsų
protą. Aš laikausi silpnojo transcendentalizmo nuostatos, kuri derina ir mūsų
asmeninių patirčių plėtrą (monadologija) ir išorinių pranešimų, konstruktyvizmo
įtaką. Remiantis šiuo požiūriu tvirtintina, kad mūsų protas yra kupinas ne tik
savų „keistenybių“, bet ir nuolatos veikiamas masės nusėdusių ir dar audrinamų
melagingų ar iš dalies melagingų pranešimų.
Remiantis
pastarųjų kelių metų analize ir ryšium su Rusijos-Ukrainos informaciniu karu,
kuris įgauna vis labiau globalų mastą, galima tvirtinti, kad visa mūs
komunikacijos erdvė šiuo metu yra užteršta propaganda. Tai atsitiko ne tik dėl
sąmoningo melo ar mobilizacinių siekių, bet ir dėl įvykių sudėtingumo ir jų
procesualumo, skirtingo vieno ir to paties reiškinio aiškinimo, dėl
nepatvirtintų gandų platinimo. O komunikacinio
mąstymo ekologija yra tik geidžiamybė, kurios, neišvengiamai, turėsime siekti. Visuotinis
propagandinis užkratas kyla dėl kelių skirtingų priežasčių:
1) Dėl sąmoningos vidinės propagandos,
kuri laikoma savų idealų ir tikslų skatinimu, savu, priimtinu solidarumu,
vienybe ir mobilizacija. Tokiems mobilizuojantiems įtikinėjimo šaltiniams
priklauso nemažas kiekis valstybės pareigūnų pasisakymų ir juos platinanti
žiniasklaida. Pavyzdžiui, 2015 metų metinis LT Prezidentės D. Grybauskaitės pranešimas
Seimui. Šiame ir kituose pranešimuose ji
ne tik parodė Rusiją kaip agresorę, bet ir pabrėžia Lietuvos gynimo pareigą,
deklaruoja augančią tautos vienybę ir teigia: „Mūsų meilė Lietuvai yra
prigimtinė“. Paskutinis sakinys turėtų būti ne teiginys, o šūkis,
lozungas, kurio intensyvumas ir logika negali būti diskutuojami. Šūkių analizė
juos akimirksniu griauna, nes emociniai kvietimai nėra analitiniai teiginiai ar
kokiais nors duomenimis patvirtintos išvados. Todėl oponento pasirinkimas yra
arba sugriauti emocinį šūkį, arba juo sekti, arba analizuoti jo prielaidas,
pasekmes ir kt.
2) Dėl sąmoningos išorinės propagandos. Apie
šį komunikacinio proto užterštumo šaltinį nereikia daug kalbėti. Jis aptariamas
nuolatos. Tačiau be reikalo nurodoma vien į Rusiją, į Kremlių. Vis didesni kiekiai
propagandos atkeliauja ir iš kitų šalių, įskaitant Ukrainą, kurios medijos
sąmoningai dalyvauja įtikinėjimo kare. Tačiau propagandinis užterštumas plinta ir
iš JAV, ir Briuselio. Ir tai yra neišvengiama, nes kiekviena valstybė pagal
santvarką gina savo vertybes ir normas, atstovauja laimėjusius idealus.
3) Dėl plačiai dauginamų ir platinamų
melagingų pranešimų, kuriais yra susidomėjusios visos komercinės medijos,
bandančios žūt būt patraukti dėmesį ir įnirtingai besikaunančios konkurencijos
okeane. Būtent šis, komercinis emocinių ir propagandinių pranešimų dauginimas
labiausiai užteršia viešą komunikacinį protą ir pirmiausiai turint omenyje
faktų ir šaltinių patikrinimo negalimybę.
Pavyzdžiui,
keliuose „Novorosijos“ ir Ukrainos laikraščiuose perskaičiau apie paradoksą:
kai kurie neturtingi Rusijos gyventojai persikelia į separatistų valdomą
Donecko sritį, tikėdamiesi humanitarinės pagalbos, pigių ar nemokamų butų.
Pasirodė, kad labai įdomus reiškinys, jį paplatinau ir, žinoma, buvau
apkaltintas propaganda. Akivaizdu, kad nei patvirtinti, nei paneigti šios
informacijos negalėjau: kažkas pabėgo, kažkas grįžo, vyksta ekonominiai mainai
su Rusija, visokie sukčiai atvažiuoja ir išvažiuoja, ir ne tik iš Rusijos, bet
ir Ukrainos. Papasakoti neutraliai ar sociologiškai, antropologiškai aprašyti
reiškinio – nėra galimybių. Todėl tenka naudotis „užteršto proto“ situacija.
Dauguma Lietuvos žiniasklaidos pranešimų apie Donbaso regioną yra apkrėsti,
užteršti. Tačiau tai nereiškia, kad jie nieko verti. Tiesiog, kitokie
nebeįmanomi. 2015 metų birželio 3 dieną separatistų pajėgos atakavo Marjinkos miestelį (priemiestis prie Donecko).
Specialiai tikrinau visus Novorosijos ir Ukrainos pranešimus šia tema Facebook
ir Twitter. Vieną ir tą pačią minutę buvo rašoma: separatistai užėmė miestą ir separatistai
buvo atmušti; ukrainiečiai išlaikė savo pozicijas ir ukrainiečiai prarado
keletą gyvenviečių. Tikėtina, kad beveik visi prieštaringi pranešimai buvo
tiesa, nes skirtingi asmenys tą pačią situaciją ir rezultatą laiko ir erdvės
požiūriu aiškino skirtingai. Taigi, komunikacinis viešojo proto užterštumas yra
neišvengiamas ir su tuo tenka taikytis, kaip su oro ar vandens užteršimu.
Užkrėstas
komunikacinis ir individualus protas jau nebegali kalbėti be melagingos
informacijos ir tai jau yra struktūrinis dalykas, savotiška, neišvengiama,
objektyvi komunikacinė nuosėda. Todėl kalbėti apie propagandos uždraudimą
nebetenka, o tik apie jos kontrolę ir racionalų ribojimą, taip pat ir apie
emocijų ribojimą. Prezidentės pranešimas baigiasi frazėmis: „Mūsų meilė
Lietuvai yra prigimtinė. /Mūsų patirtį perima Lietuvos vaikai. /Gyvenkime ir
dirbkime taip, kad neišduotume šios, mums patikėtos trispalvės apyrankės. / Ir
jie matys savo ateitį Lietuvoje. / Ačiū visiems, kurie šią pareigą girdite
širdimi“ (Pasvirbrūkšniai nurodo naujas eilutes). Visi sakiniai labai emocingi ir atspindi jos,
Prezidentės ir jos komandos tikėjimą bei Vietųjų ryšių technologijas. Ir viena
ir kita Prezidento pranešimui yra būtina. Tačiau, kaip minėjau, tai nėra nei
faktai, nei tikėjimas tuo, kad tai yra tiesa, o tik viltis ir charizma.
Vis dėlto ne
tik emocinė mobilizacija ir širdingi, tačiau su mokslu nesusiję, šūkiai veikia
komunikacinį protą. Didžiausia problema yra masinis iš dalies melagingų
pranešimų platinimas. Jų masė sukuria naują komunikacinę-ekologinę aplinką. Tik
bendras jos, kaip problemos pripažinimas, šiandien gali tapti sėkmingų derybų
rezultatu.
Kokia tada
galėtų būti propagandos stabdymo nuostata. Dažniausiai valstybinės įstaigos
pasirenka savų idealų aktyvų platinimą, dezinformacijos paneigimą arba
simetrinę kontrpropagandą arba plečia, nesąmoningai, foninį užterštumą. Tačiau reta kuri svarsto komunikacinio
užterštumo kontrolės klausimą. Jis reikštų bandymą ištirti, įvardyti, kokiu
mastu mūsų viešoji diskusija yra galimai užkrėsta pageidautinais ir
nepageidautinais klaidingais pranešimais ir skelbi visuomenei užterštumo
tipologiją ir prognostiką. Tokia užterštumo indeksacija padėtų mums įvardyti
priemones kritiniam mąstymui plėtoti tam tikrose srityse, o ne sutelktinai tik
prieš vieną šalį ar asmenų grupę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą