Ar LR Konstitucinis teismas girdėjo apie “Negatyvią dialektiką”?

Ar LR Konstitucinis teismas girdėjo apie “Negatyvią dialektiką”? 

Perskaičiau Vytauto Sinicos labai kritišką straipsnį “ Europa ir naujasis marksizmas”. Straipsnis kandus, kritiškas, drąsus, radikalus ir vengia ad hominem puolimų, todėl šiuo požiūriu išlieka korektiškas. Šie bruožai yra pagirtini ir leidžia su autoriu diskutuoti, gerbti jo nuomonę, nors pats jis ginčija LR Konstitucinio teismo teisėjų kompetenciją. Turinio požiūriu, mano manymu, straipsnis kupinas populiarių dešiniųjų mitų ir  baubų. Suprantama, - tai leidžia atkreipti publikos ir Delfio redaktorių dėmesį. Tačiau jei ne Arvydo Juozaičio pasidalijimai, kuris, kartu su kitais dešiniaisiais pagerbė jo straipsnį, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Juozaitis pabrėžia keletą Sinicos sakinių, pacituosiu juos: “Visai neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas aklai perkėlė šią europinės teisėkūros nuostatą į Lietuvą, pripažindamas vienos lyties „sutuoktiniams“ teisę gyventi Lietuvoje jų „santuokos“ pagrindu. Taip pat su komjaunuolišku įkarščiu nuo savęs pridėjo iš mūsų šalies Konstitucijos teksto niekaip nekylančią ir pačių teisėjų išsigalvotą nuostatą, kad „šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu“. Kodėl jie “patys išsigalvojo”, “aklai perkėlė”? Apie tai kalbama daugelyje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų (autorius tai nurodo), apie tai šimtai psichiatrų tyrinėjimų ir filosofų apmąstymų. Sakyčiau LR Konstitucinio teismo teisėjai nesugalvojo nuo savęs nei žodžio ir dėmesingai apsvarstę perkėlė.

Sinicos straipsnyje beveik visa tai, kas ne su dešiniaisiais, ne su konservatyvia tautine mintimi, yra vadinama marksizmu arba naujuoju marksizmu, o jie jau yra besąlygiškai prakeikti. Pakeliui kliūna Europos Žmogaus Teisių Teismui, jo politikai ir Lietuvos Konstituciniam teismui, kurie taip pat vadinami marksistiškais arba net siejami su “Lberalkomunistinu Europos vienijimo projektu”

Tai labai panašu į JAV kadaise viešpatavusį makartizmą, JAV antidemokratinę politika (1950-1956), kai bet kas, kas tik asocijavosi su kokia nors žmogaus teisių, socialinės apsaugos (pozityvios diskriminacijos, ginant rasines ar lyties mažumas) reformomis ar net retorika buvo vadinama “liberalkomunistais”, komunistiškais, lygiagrečiai marksistais ir marksistiškais. Nieko gero iš to makartizmo neišėjo: tik sužlugdė tūkstančius žmonių gyvenimų, sustabdė kultūros raidą, beviltiškai pralaimėjo per keletą kitų rinkimų ir yra laikomi vienu tamsiausių JAV istorijos laikotarpių.

Kita vertus yra Sinicos ir jo pažiūroms artimų politinių lyderių retorikai būdingas aiškus prieštaravimas. Jei jie aukština tautą ir tiesioginę demokratiją, turėtų gerbti ir jos balsą referendumų metu. Lietuvių tautai, referendumu sutikus  2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiu referendumu pritarus dėl “Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, atsirado Konstitucinės pataisos, kurių pagrindu Konstitucinis teismas ir formuoja su ES suderintą šeimos politiką. Cituoja LR Konstituciją iš “LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO AKTO DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NARYSTĖS EUROPOS SĄJUNGOJE” : “2. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.”  Logiškai, LR Konstitucinis teismas yra nuoseklus ir dėl šeimos politikos, ir dėl tos pačios lyties santuokos pripažinimo Lietuvoje. Sinica ir jam artimi kritikai negerbia konstitucinės logikos, o vadovaujasi savo įsivaizduojama tautos dvasia, arba tautos mitu ir juo grindžiamomis vertybėmis. Šiuo atveju radikalai yra jie, o ne tuos, kuriuos jis vadina “naujjaisiais marksistais”, ir kurie vykdo ir pripažįsta ir lietuvių tautos valią referendumo metu ir dėl to suformuotą buvimo kartu ES logiką.

Dar viena įdomi tema yra naujosios politologinės mitologijos ir kaip į ją įtraukiama “kritinė teorija”. Naujosios politinės mitologijos yra būdingos ir populiariai kairiajai, ir dešiniajai retorikai. Tokia yra noro būti populiariu kaina šių dienų pasaulyje.  “Novorosija” - Naujoji Rusija - šio mito pagrindu vykdoma Kremliaus agresija prieš Ukrainą, “neo-liberalizmas”, jo pagrindu yra kritikuojami šiuolaikinio verslo politiniai interesai, tarsi jis būtų savaiminis blogis (verslas be politikos sunkiai įsivaizduojamas dalykas net Kinijos respublikos atveju), neo-marksizmas arba naujasis marksizmas, kuriam priskiriami visi, kas tik nepuoselėja šaknų ir kraujo tautinės mitologijos. Sinica rašo: “Neatsitiktinai kritinė teorija (naujasis marksizmas) ir jos priešybių įveikinėjimo logika tampa ES integracijos logikos dalimi.” Nuostabu, kaip išaukštinama kritinė teorija (ją sieju su Frankfurto socialinės kritikos mokykla, su feminizmo ir poststruktūralizmo autoriais) ir jos reikšmė ES, vadinasi ir Lietuvoje. Tačiau kodėl tada taip sunku Lietuvos universitetuose, studijų ir mokslo tarptautinėse atestacijose įrodinėti Kritinės teorijos svarbą, apie kurią daugelis ekspertų net nėra girdėję? O jau laikyti “Kritinę teoriją” “naujojo marksizmo” dalimi, tai jau tikrai perlenkti lazdą, atmenant kiek daug marksistų radikaliai neigia “Kritinę teoriją”.

Atskirai reikia paminėti Sinicos keistą teiginį esą kairieji: esą tautiškumą “kaip propagandą įpiršo Basanavičius, Kudirka…”. Reikėtų nurodyti, kas taip teigia, nes rimtesniuose tyrimkuose, net marksistai taip naiviai termino “propaganda” ar “agitacija” nenaudoja. Propaganda marksistai laikė nuoseklią ir ideologiškai pagrįstą teoriją, kurios pagrindu yra vykdoma agitacija arba įtikinėjimas (tai smarkiai skiriasi nuo to, kaip terminą propaganda vartojo E. Bernays, J. Ellul, W. Lippmannn, N. Chomsky ir kuriais remdamasis vartoju aš ). Nors, visokio plauko “teoretikų” pasitaiko ir dešiniųjų, ir kaičiųjų, ir populistų centristų tarpe, todėl etiketes ir kaltinimus labai lengva surasti ir prikabinti. Įdomesniai diskusijai reikėtų ir pagrįstos ir autoritetingos citatos.

Na ir paskutinis dalykas. Sinica ir “naujajam” ES projektui ir “naujajam marksizmui” priskiria “negatyvią dialektiką”. Pacituosiu, kritikuodamas socialinį konstruktyvizmą (o taip, čia jaučiama ir A. Jokubaičio įtaka) ir “Europos vienijimo projektą” jis teigia, kad “Toks požiūris neįmanomas be negatyvios dialektikos. Ji teigia, kad tikrovė priklauso nuo to, kaip ji yra suvokiama, ir kad pokyčiai plėtojasi nuolatinio to, kas buvo, neigimo keliu. “. Europos vienijimo projekto vienas iš autorių yra Jurgen Habermas, Adorno sekėjas. Tačiau dalyko, kurio pasigesime jo komunikacinio veiksmo ir vėlesnėse teorijose yra būtent - negatyvios dialektikos. Negatyvią dialektiką ir juo pagrįstą politiką siūlė Th. Adorno, autorius, kuriuo, deja, nesiremiama kuriant Europos Sąjungos projektą, tačiau kuriuo remiasi nemenkas kiekis kritiškų autorių, kurie nagrinėja Aušvico ar Gulago problemas ir kaip šių tragedijų išvengti ES. Negatyvi dialektika nėra marksistinė tiesiogine žodžio prasme. K. Marxas jos neplėtojo ir ji prieštarauja Hegelio dialektikai. Sovietų Sąjungoje ir visoje Sovietų pasaulinėje “stovykloje” šis Adorno kūrinys arba buvo radikaliai kritikuojamas kaip antimarksistinis, buržuazinis ir buvo visiškai draudžiamas. Ir Lietuvoje retas Naujosios kairės atstovas puoselėja “negatyviąją dialektiką”. Aš, taip, puoselėju, tačiau nemanau, kad negatyvi dialektika yra tokia svarbi Europos Sąjungos projektui, nors linkėčiau to, ypač dabar. Adorno projektas radikaliai kritikuoja bet kokį populizmą: dešinįjį ir kairįjį, kultūrinį ir politinį, kartais net per daug, net apokaliptiškai, kas mano manymu tampa net nebekritiška.