Klasinis žvilgsnis į mokytojų streiką ir gruodžio 9 protestus Vilniuje. Kūrybinės klasės revoliucija.

Mano tezė: mokytojai ir dėstytojai yra vieni iš kūrybinės klasės atstovų ir jų pagrindinis priešas yra biurokratijos klasė. O partnerių tarp kitų klasių nėra, savi – tik kūrybinė klasė. Biurokratijos klasė yra linkusi bendradarbiauti su kapitalistais ir išnaudoti juos, kaip ir kitas klases, nusavindama savo reikmėms ir gerovei svetimą pridėtinį kapitalą: ir tradicinį, gamyklinį-rinkos, ir simbolinį-rinkos, sukurtą kūrybinės klasės. Tokiu būdu biurokratija kaip klasė, prisidengdama valstybės gerovės, saugumo ar kita retorika gyvena išnaudodama ne tik valstiečius ir darbininkus, bet ir apiplėšdama kapitalistus (kurie verčiami dalintis nusavinama pridėtine verte) ir kūrybinę klasę. Kad tai paaiškinčiau, truputis istorijos, įvadui. Politinių klasių teorija LT nėra populiari. Bandau ją aiškinti jau daug metų ir girdžiu tarp akademikų tik niurnėjimą, kad tai atgyvena. Klasikinė marksistinė klasių teorija (György Lukács) dažniausiai skiria valstiečių, darbininkų ir buržuazijos klases. Feodalai (bajorai, dvarininkai, cechų meistrai...) klasių neturėjo – tai buvo luominė santvarka. Didžioji prancūzų revoliucija (1789-1793) buvo luominė: prieš didikų ir Bažnyčios luomą. Bažnyčia iki šiol gyvena savo luomine nuostata. Biurokratija XIX amžiuje užgimsta kaip luomas (Rusijos imperijoje – činovnikai). Nei Marksas, nei Leninas ir net Lukács dar nemato juose klasės. Specialia politine klase jos nelaikė ir Maxas Weberis, vienas pirmųjų tyrinėjęs šį administracinį-politinį fenomeną ir apčiuopęs jos autonominius bruožus ir ypatingą, anoniminį, racionalumą, kuris imituoja mokslą viesiems vienodai primesdamas normatyvus. Ko gero pirmas apie naujos klasės gimimą pradeda kalbėti Levas Trockis (Преданная революция, 1936), kur klausia: „ar biurokratija nėra naujoji valdančioji klasė?“ ir atsako teigiamai, kad ji gimė ir tokia tampa.  Vėliau, dar aiškiau biurokratijos politinę klasę kaip tokią įvardija buvęs Josipo Broz Titio bendražygis, marksistas, komunistas revoliucionierius, paskui disidentas Milovan Djilas („Нова Класа“, London, 1957). Remadamasis Djilo tyrimais apie sovietinę biurokratiją kaip politinę klasė savo tyrimus ir knygą parašė disidentas Michailas Voslenskis (Номенклатура. London 1984). Biurokratijos vardai yra: nomenklatūra, valdininkija, administracija ir jos resursai, meritokratija, valstybės tarnautojai ir kita. Biurokratija pirmiausiai užgrobė viešumą ir ją pavertė savo kontrolės ir įtikinėjimo objektu. Ji viešumą susiejo su policiniu režimu ir augančia stebėjimo, kontrolės sistema, taip valdydama mases. Lietuvoje vadinamasis „specialistų“ valdymas reiškia iš esmės tik biurokratijos klasės įgalinimą, kai viešumos diskusija ir lenktynės besąlygiškai užleidžiamos vienos klasės interesams. Valstiečiai kaip visados liko akli biurokratijos klasės dominavimui, o policinė premjero savimonė apskritai yra imli šiam klasiniam prieraišumui. Pastebėsiu, kad kapitalizmas ir kūrybinės klasė skirtingai suvokia biurokratiją kaip savo kliūtį. Kapitalizmas taip pat norėtų atsikratyti anoniminės kontrolės ir „apiplėštos apiplėšimo“. „Ekspropriatorių ekspropriavimas“ – viena tų veiklų, kuria nuolatos užsiima biurokratija kartu prichvatizuodama visą viešąjį sektorių ir jį įvardydama savu. Tačiau kūrybinei klasei priklauso ne tik mokytojai, bet ir žurnalistai, medijų kūrėjai ir darbuotojai. Būtent jie šiandien kuria viešumą ir todėl viešumos klausimas tampa svarbiausiu. Viešuma, komunikacija sąlygoja tai, kaip mąsto mūsų protas. O šis viešasis protas yra giliai užkrėstas biurokratiniu virusu: įvairiomis normomis, procedūromis, anonimiškumu, bendrumu, vienmatiškumu. Valdininkijai itin svarbu išsaugoti viešumos kontrolę. Tuo tikslu, kaip visados, geriausia yra suskaidyti protestuojančius, privilegijuojant viernus ir nuskurdinant kitus. Todėl,  ar mokytojai patys nėra įkalinti iliuzijos: kad nuolaidų būtinai reikia prašyti iš biurokratijos klasės, o ne pačią šią klasę suvaržyti ir kalbėti ne tik savo, bet platesnės kūrybinės vardu: kultūros sferos darbuotojų? Manau labai svarbu, kad mokytojai nebebūtų laikomi „valstybės paslaugų tarnautojais“, kad jie būtų išskirti iš šios miglos, kad valdininkija pasimatytų visa, kaip klasė, o ne būtų pasislėpusi už mokytojų. Visuomeninė sutartis dėl mokesčių paskirstymo gali būti sudaryta ir mažinant biurokratijos kaip klasės įtaką ir didinant mokyklų ir universitetų kooperuotą savivaldą.