2019 m. vasario 27 d., trečiadienis

Apie ne-be-utopiškumą arba kairumo nuopuolis


Apie ne-be-utopiškumą arba kairumo nuopuolis. Pasiremsiu Lietuvoje nepriimtina Angela Davis, feministe, Juodųjų Panterų partijos ir Komunistų partijos buvusia nare (čia ir yra jos atmetimo priežastis), Herberto Marcusės ko gero geriausia mokine, viena iš nedaugelio, kuri tiesiogiai tęsė ir bandė įgyvendinti Marcusės idėjas. Laikotarpis 1960-1972 (apytiksliai) buvo Marcusės amžius JAV ir pasaulyje kairiųjų tarpe. Būtent tada atsirado abreviatūra“ “MMM“ (Marxas, Mao, Marcuse), kuria sekant buvo siekiama darbo, feministinės, rasinės emancipacijos bei radikalios ir socialiai įgalintos dekriminalizacijos, kaip galutinio vergovės panaikinimo pasaulyje. JAV ir Europoje plito marksistinės Praxis mokyklos (Europoje, pavyzdžiui, Vakarų Vokietijoje, Britanijoje, buvusioje Jugoslavijoje). Tačiau būtent A. Davis filosofinėse knygose ir straipsniuose Marcusės idėjos įgavo aiškų ir apčiuopiamą formatą. Būtent ji analizavo iš vidaus Adorno ir Marcusės nuostatų skirtumus: tarp iškiliosios kritinės abstrakcijos ir kritinio praktinio aktyvizmo (visiškai nepanašiai į J. Habermas).  Būtent Marcusės-Davis santakoje susiformavo naujasis filosofinis praxis ir mažumų revoliucijos suvokimas. Davis atvirai kviečia filosofus būti politinės-filosofinės praktikos aktyvistais socialinėje aplinkoje. Marcusė ir Davis akcentuoja tris filosofinio aktyvizmo šaltinius: a) atskirties grupių kritinį mąstymą ir susijusią veiklą (Juodosios panteros, Martinas Lutheris Kingas...); b) filosofinės kritikos atkaklumą (grįžti ir iš naujo padaryti, net jei klydome, net jei pralaimėjome); c) pastovų prikeliančios utopijos turėjimą. Sekuliarusis utopizmas yra kairumo bruožas. Suprantu, parašytos marios destruktyvių distopijų ir pastatyta pagal juos filmų. Pigus barbarybės, autoritarinių monstrų ir skerdynių vaizdavimas skantančiajai ir žiūrinčiajai publikai pasirodė gerokai įdomesnis. Atkaklumas mums sako: kairieji buvo gyvi ir veiklūs kai turėjo transcenduojančias utopijas, savo radikalumą. Utopija nėra racionalus modernizacijos projektas (prieš J. Habermas). Modernizacija visados paklūsta laiko ir vietos logikai, egzistuojančioms finansinio ir teisinio aparato tendencijoms, galios struktūroms. Utopija yra būdas nutraukti važiavimą tais pačiais kapitalizmo modernizacijos bėgiais. Utopija nėra modernus investicinis projektas, o tai, kas peršoka visa kas galima ir leidžiama. Mąstoma kas yra neįmanoma, bet kas nėra pasaka. Utopijos būtinybę kairiesiems yra labai aiškiai nusakęs vienas iš Frankfurto mokyklos įkvėpėjų E. Blochas. Tai yra drąsa, sentimentas ir atkaklumas turėti vis-dar nepasiekiamą svajonę ir ja gyventi, gyventi ateičiai. Utopija nebūtinai yra komunizmas. Daugeliui Europos kairiųjų tai buvo, pavyzdžiui, ekologinė svajonė apie gamtą; ar ekosofinė – apie kultūrų įvairovę ir jų simbiozę. Šias utopijas labai palaikau ir todėl pasisakau prieš medžių kirtimą miestuose, prieš išskustų žaliųjų vejų gamtovaizdį, už gyvas ilgametes pievas miestuose... už G. ir N. Urbonų „pelkės“ integraciją į metropolį. G. ir N. Urbonai man ir yra tikri kairieji, o ne daugelis socialdemokratų, niekada ir nežinojusių kuo skiriasi kairumas nuo socialinio teisingumo politikos, nuo modernizacijos. Utopinė svajonė yra pozityvi ir transcenduojanti į radikalią ateitį. Jai būdingas ne pavydas ir konkurencija dėl populiarumo, o ilgos, nesibaigiančios visą gyvenimą ir daug gyvenimų veiklos. Ji yra tai, kas suburia – bendra-svajotojus – ir tik paskui tempia į protestus. Vieša svajonė – utopija – yra dėl ko verta gyventi ir, laimė, jei ji nėra nei administracinė-biurokratinė vizija, nei misija. Utopija yra tai, kas negalima, kas dabar nepasiekiama, bet svajojama ir bendra-svajonėse įkurdinama. Pavyzdžiui, aš svajoju laisvą komunitarinį, atvirą universitetą be adminsitracinio aparato jungo ir be vieningo egzamino iškankintų abiturientų, be tarnystės korporaciniam kapitalui ir tokių bendra-svajotojų yra vis daugiau. Universitetas -- kaip įvairovės studijų ir praktikų šventė. Ir dar, mūsų svajonės neturi sutapti, drįskite nors ateityje būti su bendraminčiais, o ne su sutarimu (common sense) dėl dabarties jungo. Palikite šį engiantį sutarimą administracijų darbotvarkei! Utopija nereikalauja jokio sutarimo, ji jam priešinasi ir tai yra -- šis nesutarnimas --  šansas išlikti laisvai tampančiu. Lietuvos socialdemokratai nebeturi aiškios svajonės, nes vis dar gelbėja buvusius pasaulius ir tapo modernistinio diskurso vykdytojais. Todėl ir nėra protesto priešakyje, nebejaučia viešosios erdvės alsavimo ir įvairovės širdies dūžių. Kairiuosius pavergia jų tariamas noras būti socialiai teisingais, nors kiekvienas dešinysis kalba tą patį teisingumą, juos išnaudoja noras modernizuoti pasaulį ir todėl seka paskui valdantįjį aparatą. Teisingumas virto korporacinės ir aparato prievartos sinonimu. Utopija ir aparato galia – nesuderinami.  Štai kodėl Davis pavyzdys geresnis: ji, kairioji, rėmė ir remia: spalvotąją Ameriką ir emigrantus ir bando įgarsinti jų svajonę. O ji labai paprasta: ištraukti jų rajonus iš narkotikų, policinio persekiojimo liūno ir kalėjimų industrijos vergovės ir paversti kūrybinga ir socialiai saugia veiklos erdve; feministines ir LGBT bendra-svajones – realiai nebūti antraeilėmis asmenybėmis, išsivaduoti iš geismo mašinų industrijos ir laisvai egzistencialiai save reikšti, būti realiai pilnateise „daugybės“ dalimi ir kurti savo mažuosius pasaulius; ir pagaliau - JAV be kalėjimų, taip mažinant valstybės saugomą vergovę. Pasaulis be kalėjimų – yra radikaliau nei T. Moro ir T. Campanelos utopijos! Tuo Davis skiriasi nuo Foulcaut, kuris analizuoja kalėjimo genezę ir jo discipliną, o Davis – kalėjimo akumuliacijos ir paskirstymo fenomenus, jo korporatyvumą ir jo panaikinimo sąlygas. Mąstyti kairiuoju būdu – utopiškai, reiškia atsiskirti, ne tave laikys bepročiu. Tačiau tave girdės tie, kurie turi tam pakankamai drąsos ir atkaklumo, tie, kuriems ir skirta ši svajonė. Tokia yra utopinio susikalbėjimo kaina. Tad nebūtina kalbėti tai visai Amerikai. Jos markuziška feministinė, juodoji... laikysena reiškia tai, kad esi su sukilusiais atstumtaisiais, su subkultūrų pasauliu, jei tik jis gali prašnekti ar geba suvokti. Esami ir buvę spalvotųjų grupės kaliniai yra vienas iš revoliucijos šaltinių, o ne papirktasis baltasis protestantiškas proletariatas, kuris yra itin konservatyvus ir džiaugtųsi sulaukę Davis žmonių pabaigos. Beje, Islamo radikalūs judėjimai drąsiai mano tą patį apie kalėjimus, kaip islamo revoliucijos mokyklą. Atskira tema: A. Solženycino ir A. Davis nesusikalbėjimas. Abu buvo baudžiamųjų sistemų tyrinėtojais ir laisvintojais, bet nesutarė dėl utopijos ir revoliucinės kalinio funkcijos. Nemanau ir nesakau, kad šiame ginče Davis visados buvo teisi. Priešingai, esu tikras, vietomis ji buvo akla dėl Gulago ir sovietinės-nomenklatūrinės santvarkos. Tačiau Solženicyną ir Davis išskyrė ir utopija. Vis dėlto abiejų rezultatas panašus: Gulagas buvo transformuotas į kalėjimų ir psichiatrijos klinikų sovietinę, o vėliau – Rusijos sistemą (Solženicynas demaskavo Gulagą, bet mažai ką pasiekė daugiau), o JAV privati kalėjimų-vergovinė sistema niekur nedingo (Davis pasiekė daugiau – padėjo tūkstančiams kalinių, tiesiogiai, per teismų sistemą). Solženicynas taip ir nesukūrė jokios su kalėjimais susijusios utopijos ir praktikos, o pasuko kitu – Eurazijos nacionalizmo keliu. O Davis pasiliko utopijos ir kovos fronte ir kuria praktikas.
Utopijos reabilitavimas nereiškia, kad ginu komunizmą (Lenino prasme, tikrai jau ne, pakęsti negaliu iracionalaus agresyvaus ir buko kolektyvizmo, virtusio bolševikų diktatūra), o veikiau naujus dinamiškus įvairovės bendrumus (Commonism), kaip kairiojo sindikalizmo, kairiųjų grupių asambliažų išraišką, kur svarbią funkciją vykdo protesto-erdvės, protesto-ritmas, dramatiškas dialogas. Mano svajonė yra – ekologiška būklė, kai besiskaidantys ansambliai ir asambliažai galėtų sudaryti vis naujas kūrybos ir interesų grupes.

Komentarų nėra: