„Kreivosios“ praktikos: altervencijos ir karnavališkumas

"Kodėl reikalingas šėlas ir juokas politikai ir socialinei bei politinei kritikai?" - ir tai tekstas ne apie Brexitą ir jo fantastišką "no no no no no no no no no!". Nors vertėjo: "- Ar jūs norite Brexito?" ."-Taip". "-Kada?" "-Ne". Tikrieji Brexito ir jo įvairovės autoriai yra triksteriški Boris Johnson ir Nigel Farage. Savo karnavališkumu ir šėlu jie nugalėjo Britų parlamentarizmą ir pažadino gausią įvairovę, patys to nenorėdami. Na tikra triksteriška istorija, nors dėk į vadovėlį. Bet mano tekstas truputį apie ką kita, nors galėjo būti apie juos.

Kaip žadinti apsnūdusią ar jau nykstančią pasaulio įvairovę ir daugybę (multitude)? Tokį klausimą galėjo užduoti žmonės išėję iš nuobodžiai vienodinančios sovietinio sąstingio visuomenės ir neradę pakankamos įvairovės pažadėtame tautos prisikėlime. O gal išeinant iš snaudžiančio Britų parlamentarizmo? Ar putiniško "stabilumo"? Įvairovės ir jos dermių bei konfliktų gausinimo praktiką suvokiu ir kaip gyvenimo stilių analizę, rezistenciją, kūrybą, skatinimą ir intervenciją į „tikrovę“ (knygos „Paraštės: minčių voratinkliai“. „Filosofinė antropologija pragmatiniu požiūriu“). Posovietmečiu tai buvo ne tik refleksija, bet ir aktyvus bendradarbiavimas ir pagalba besikuriant ar besiplėtojant: neopagonims, pankams, naujiesiems hipiams, neošamanams, roko grupėms, skatinant apsišaukėlius , avantiūristus, jų partijas. Tai ir ne tik rimta veikla, kiek žaidimas, juokas, intriga, suvedžiojimas ir tik todėl kismas, todėl ir Johnosono ir Farage's Brexitas..

Kaip įgalinti socialinį-politinį įvairovės ir daugybės aktyvumą, kuris nebūtų hegemonijos tąsa? Kaip pažadinti triksterius, kurie atkurs karnavalą (kaip rasti stiprius B. Johnson ą ir N. Farage)? Šis klausimas (rimtai juokingas) aprėpia ne tik subkultūras, religijas ir gyvenimo stilius, bet ir savo nepakankamumą apčiuopusias ir suvokusias grupes (pagal analogiją Gehleno Mängelwesen), ką galime sieti su negalės ir įgalinimo filosofine koncepcija ir socialine-politine praktika. Nepakankamumo suvokimas (ribos apčiuopimas, kritika) ir įgalinimas yra filosofinės praktikos veiksniai. Tačiau nepakankamumą galime suvokti, kaip tragediją arba kaip karnavalą ir komediją. Ir galime paskatinti ir tragediją ir komediją (Johnsonui ir Faragei pasisekė išjudinti didžiulę Britų komediją "Brexit"). Filosofinė praktika gali būti papildyta socialine-politine kritika ir susijusia veikla: pavyzdžiui, ne tik aiškinant kas yra viešosios erdvės, bet ir dalyvaujant, organizuojant akcijas šias erdves ir veiklas ginant ir plėtojant, arba ne tik apčiuopiant ekosofiją ir ekologinius gyvenimo šaltinius, bet ir dalyvaujant medžių ir gyvūnų gynimo akcijose. Tuomet filosofija įgauna vis daugiau Kritinės teorijos bruožų, kuri savo ruožtu formuoja specifinę socialinę-kritinę praktiką.

Šiems samprotavimams didelę įtaką padarė 1988-1991 metų pilietinių filosofų laikysena ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Centrinėje-Vidurio Europoje, ne tik R. Ozolo..., bet ir M. Mamardašvilio..., ne tik Sąjūdžio, bet ir Roko maršuose ir Santaros-Šviesos veikloje. Turiu omenyje ne jų teorijas (Ozolo ir mano žiūros kartais diametraliai priešingos), o būtent socialinę-politinę veiklą ir laikyseną, kuri siekia ne tik kritiškai aptarti, bet ir keisti pasaulį. Skirtingai minėti Sąjūdžio ir 1990 metų Atgimimo Europoje filosofai, aš praktiką interpretuoju ne tik kaip atsakingą veiksmą subordinuotą kažkokiam tiesos ir teisingumo supratimui (A. Juozaitis, V. Radžvilas...), bet ir kaip žaidimo, šėliojimo, chaoso, anarchijos elementą. Žaidybiškumas, mano manymu, yra būtina kūrybingumo ir laisvės, net autonomijos dalis ir padeda užtikrinti galių pusiausvyras. L. Donskis tai vadino chuliganizmu, aš – žaismu, šėliojimu, kuris, mano įsitikinimu, yra ontologiškai būtinas. Savo laiku daug dėmesio skyriau M. Bachtino karnavališkumo teorijoms, dabar – triksterystės.

            Karnavalizuojančios praktikos yra būtinos filosofinei veiklai, kuri siekia įgalinti įvairovę ir jos socialinę-politinę laikyseną, nes žaidimas aprėpia ir mokymąsi ir pabrėžia klaidų ir kismo galimybę, eksperimentus, laikiškumą ir juoką. Šėliojimas, karnavalas, žaismingumas, triksterystė yra svarbi mūsų tikrovės dalis, kurios pasigedau Sąjūdžio filosofų tekstuose. Viskas buvo daroma labai rimtai, kaip auka, kaip Golgotos imitavimas, kaip švento kraujo prisiminimas, be kurio „tiesa“ negali būti atskleista. Tokie tekstai beveik eliminavo ironiją, o apie didesnį linksmumą ir džiaugsmą nebuvo ir kalbos. Tautinė filosofija buvo kuriama pagal mesianistinį analogą: liūdesys dėl praeities ir viltis dėl „laimės žiburio“. Stigmatizuoti požiūriai stingdo, stabdo įvairovę, daugybę, juoką, nerimtumą, alternatyvas ir derybas dėl jų, visa tai, apie ką aš kalbu. Ši bachtiniška, triksteriška nuostata mane iš dalies atskyrė ir nuo markuziškos praktikos teorijos, kuri siekia būti labai rimta.

            Antopologinė, socialinė ir politinė filosofinė praktika, apie kurias šneku, nėra K. Marxo „praktikos“ idėjos atspindys ir tik iš dalies nurodo į tai, kaip praxis buvo suvokiamas Frankfurto socialinės kritikos mokykloje, ypač T. Adorno ir H. Marcusės. Pavyzdžiui, nei vienam iš jų ir į galvą neatėjo, kad reikia investuoti ir žadinti maginį sąmoningumą, arba remti išmintingą aptamsą, nors tai ir buvo galima išvesti iš M. Horkheimerio ir T. Adorno „Apšvietos dialektikos“, kur parodytas represinės ir industrinės apšvietos negatyvumas. Marxo praktika kvietė pasiekti filosofinę tiesą ekonominiais ir praktiniais politiniais būdais. Filosofinė išnaudojimo kritika ir revoliucija, kuri atveria žmonijai teisingą būklę, štai jo praktinė kryptis. Dialektiką, kuri pagrindžia „teisingą tikslą“ aš vadinu „pozityvia“ dialektika. Tačiau, priešingai klasikiniam marksizmui, kurio didžiąją analitikos ir praktikos dalį aš vertinu, vadovaujuosi negatyvia dialektika, kuri neigia tokio teleologinio tikslo buvimą ir tuo pagrindžia išlaisvinančių, emancipacinių praktikų gausą. Negatyvi dialektika yra būdas atskleisti altervencijoms kelią aiškinant įvairius prieštaravimus ir konfliktus: ir ne tik rimtai, nes tada reikėtų tikėti „šventu“ tikslu, bet ir kritiškai, ir linksmai: nes jokio visuotinio tikslo nėra, o yra tik emancipuojančios žaismės ir solidarumai. Tai nereiškia, kad neigiu Marxo ar R. Luxemburg norą ir pastangas padėti išnaudojamiems žmonėms ir nepalaikau išnaudojimo. Tačiau kritikuoju jų žinojimą, kad jų pasirinktas laisvės kelias yra tvirtas ir joks krypsmas, radikalus ir kūrybingas revizionizmas yra negalimas.

Altervencija aš vadinu praktinį, kūrybingą įsibrovimą į jau egzistuojančių institucionalizuotų visuomenės žaidėjų ratą, pasiūlant naują krypsmą, grupę, tinklą ar jų transformaciją. Ir ta kitumo intervencija nebūtinai yra rimta, bet ir žaisminga. Atitinkamai, neigiu galimybę žinoti ir galutinai apibrėžti tokias universalijas kaip prigimtinė būklė, laivė, lygybė, tiesa, visuomenės gerovė, ir dar labiau - kūrybinė visuomenė, sumani ekonomika. Tačiau jas galima žaisti, įgalinti, keisti, dėlioti, dėl jų solidarizuotis ir išsižadėti. Universalijos yra mūsų veiklų kryptys, bet ne esmės, neturi savo turinio, tačiau kreipia intencijas ir apibrėžia samprotavimo ribas ir siūlo taisykles. Teisingumas, kurio siekia įvairios politinės konstitucijos, savo ruožtu nurodo į miglą: dvasią, istoriją, tautos sielą, mitą, bet ir apibrėžia teisinio mąstymo taisykles. Dvasios skatina žaisti, normos riboja mūsų šėlą. Jokio tobulo susitarimo negali būti, po juo visada slepiasi tam tikras falsifikavimas ir todėl - altervencijos galimybė. Kitumo įtraukimas yra, pavyzdžiui, kurios nors ideologijos revizavimas, kūrybinė sintezė ir naujo projekto įgyvendinimas ir ne todėl, kad tai yra apokaliptiškai svarbu, o todėl, kad yra šaunu. Praktika, tiksliau – platesnė sąvoka - praxis yra veiklos, kurių dėka mes kas kartą vis kitaip įkūnijame dalykus vadovaudamiesi kryptimis-universalijomis. Todėl kalbu apie nuolatinį krypsmą. Šį krypsmą (tiesiogiai Queer, perversyvus krypsmas) įgalina universalijos, kurioms atsakyta vaidinti esmes. Visuotinės idėjos veikia ne kaip esmė, o kaip derybų tema, kaip kryptis. Altervencija (apie jas račiau „Įsikitinimuose“) ir yra toks krypsmas, tačiau nebūtinai auka su vėliava ar relikvija. Universalijų turinys kas kartą įgyja kitą reikšmę pilietiškai dalyvaujant ir derantis, komunikacijos ir rezistencijos metu, bet taip pat ir kūrybiškai, poetiškai fantazuojant, šėliojant. Todėl idėjos derybinis realizavimas yra ne tik gamybinė veikla (Marxo praktika), ne tik politiniai susitarimai (Marxo anstatas), bet ir reikšminga poetinė, meninė išraiška (Marcusės praxis), ir šėliojantis, žaismingas gyvenimo stilius ir jo projektai.  

Reikšmingi mano samprotavimams yra Nihilizmo atradimai, kuriuos sieju su M. Heideggerio, J. P. Sartre, A. Šliogerio ir R. Šerpytytės vardais. Nihilizmas sako, kad turi apsispręsti ne todėl, kad yra kieno tai priesakas, o todėl, kad tai yra tavo vidinė atsakomybė, kurios pirmoji ir paskutinė instancija esi pats tu ar tavo bendruomenė. Nihilizmas atveria vartus Būties suvokimui. Po Nihilizmo mąstymo sakome, kad apsisprendėme pasauliui ir kartu su juo. Vis dėlto toks Nihilizmo apibūdinimas yra pernelyg rimtas ir neapčiuopia F. Nietzschės „žaidžiančio vaiko“. Marcusė yra pernelyg rimtas, kad žaistų Niekio siūlomą šėlionę. Jis gelbėja pasaulį, gina alternatyvas, bet be karnavalo, be triksteriško suvedžiojimo, su tokiu pat rimtumu kaip Hegelis, Marxas ar J. Habermas. Priešingai, man artimi J. Huisingos pastebėjimai apie žmogų kaip Homo Ludens. Marcusė gina žmogaus teises ir žodžio laisvę (pavyzdžiui, afroamėrikiečių ar moterų), bet negirdi tų, kurie atrodo pernelyg nerimti: bitnikai, hipiai, džiazo stiliaus fanai ir pan. Pritardamas jo pilietinei kovai prieš rasinę segregaciją, manau, kad jis metodiškai neprisileidžia, atmeta triksterišką šėlą (apie triksterystę plačiai rašiau „Dvasinėje niekšybėje“ ). A. Gramsci ir H. Marcusė mano, kad galima ir būtina pašalinti hegemonijas. Tikrai taip. Bet ar šis pašalinimas turi tapti hegemoniniu projektu? O be karnavališkumo ir įvairovės elementų išvengti hegemonijos neįmanoma. Karnavališkumas atveria nepagrįstumą, nepakankamą aiškumą, suvedžiojimą ir gundymą, metaforų šokį, begėdiškumą ir kartu lauką deryboms, susitarimams, kurie sunkiai įsivaizduojami be šių nukrypimu. Bachtinas parodo, kad karnavališkumas yra svarbi gyvo, autonomiško dialogo sąlyga, o J. Huisinga teigia – kad gyvas dialogas yra lenktyniavimo žaismė, kuri pati sau yra tikslas. Be gyvo dialogo, sunku ką pasiekti.

Marcusės mokinė Angela Davis, ultra kairioji ir nuosekli Amerikos juodaodžių teisių gynėja, aiškina pasaulį labai rimtai, atsakydama šėlo įvairovei, rūpinasi  filosofijos virtimu praxis, bet tik tuo būdu, kuris susijęs su „kalėjimų industrine sistema. Todėl jos tyrimams yra neaktualus Amerikos indėnų meskalito kultūros (psichodelinės apeigos) gynimas ir mirusių dvasių slėnių apsauga. Jos tekstuose materialumas ir galios, gamybiniai ir politiniai santykiai yra laikomi tikrovės garantija, kas gana klaidina. O didžiausiu rimtumu, „tikroviškiausia tikrove“ laikoma, pavyzdžiui, „industrinė kalėjimo sistema“ arba „karinė industrinė sistema“ (A. Davis). Hegemonija kyla ne tik iš šaknų ir kraujo ar privačios nuosavybės teisės idealizavimo, bet ir iš materializmo. Reikia turėtų omenyje, kad materialumai tėra veiklos įkūnijimai, idėjų pavertimas geležimi ir betonu, kalėjimo grotomis ir šautuvais. Ir šitos „tikriausios tikrovės“ yra pavojingos, nes teisingumo ir tiesos trokštantys taip pat siekia apčiuopti ir įgyvendinti „tikriausias tikroves“, tik kitokias.  Todėl kalėjimas, kariuomenė, industrinė švietimo sistema, policinė mašina, asfaltas, betonas ir nepasišalina. O dar tikriau „tikriausios tikrovės“ ieškotojams yra auka, kraujas, teroras. Materialios „tikriausios tikrovės“ keliamas pavojus yra panašus į fundamentalistų „tikratikių“, kurie jau žino šventą tiesą. Jų rūstumas ginant tiesą apie „tikriausią tikrovę“ galiausiai gali virsti kitu prievartos šaltiniu. Jų projektai nesijuokia. Ir atrodo koks čia žaidimas, įvairovės, šėlionė, kai kalba eina apie kraują ir geležį. Todėl ir yra geležis ir kraujas, o ne bohemos džiazo vakarai.