KVAILYS, JUOKDARYS, KOMIKAS IR DŽOKERIS: UKRAINOS PREZIDENTO VARIACIJOS

KVAILYS, JUOKDARYS, KOMIKAS IR DŽOKERIS:  UKRAINOS PREZIDENTO VARIACIJOS

Rusijoje prieš išrinktąjį Ukrainos Prezidentą  Volodomyrą Zelenskį pasitelkta juodinimo įvairovė. Ji remiasi tik dviem galimomis to paties prototipo interpretacijomis: kvailio ir juokdario, giliau neanalizuoja komiko ir nutyli džokerio variacijas. Aptarkime jas. Trumpai:

KVAILYS nėra šventpaikšis (jurodivyj) ir priklauso ne religinei, o pasaulietinei juoko kultūrai. Jis pareiškia ne tai, kas Dievo liepiama, bet Bažnyčios nutylima, o tai, kas yra liaudies lūpose, bet ką tyli rūmai. Kvailys šneka tai, ką kiti tyli ir taip pažymi daugelio matomas, bet bijomas alternatyvas. Išsilaisvinti iš karaliaus Saulės ir prokuroro Galios represijos galima pasitelkus ir įbalsinus tamsą, t. y. Kvailystę. Ji iš durnumo parodo, kokios galimybės yra kurias šviesieji vadai draudžia ir tyli. Ir jis patogus tuo, kad išgirsto galima ir nesvarstyti, bet atsiminti verta. Ryškiausias, epinis kvailys yra F. Dostojevskio kunigaikštis Myškinas - Jėzaus Kristaus atspindys. Jis pasako būties tiesas, kurios kas kartą gelia į širdį. Beveik šventas ir todėl juokingas, kvailys ir negalimas.

JUOKDARYS jau yra vaidmuo, kai kvailio simbolinis mąstymas įgauna stilių, vaizdą, pasakojamąją vertę. Įsivaizduokime, jei Dostojevskio Idiotas - kunigaikštis Myškinas - būtų tapęs viešu juokdariu. Tada jo politinė reikšmė būtų išaugusi. Juokdario ir karaliaus santykiai yra diskutuoti literatūroje daug kartų. Ryškiausias pavyzdys yra W. Shakespeare’o Karaliaus Lyro ir jo juokdario gilaus ryšio aptarimas. Daugumai nusisukus nuo valdovo ir šiam išgyvenant didžiulę valdžios ir ištikimybės prietarų krizę, kurį laiką vienintele dvasine atrama ir vieninteliu išminties ir tiesos apie būtį šaltiniu tampa jo juokdarys. Panašiai elgiasi ir M. de Cervanteso Sanča Pansa iš Don Kichoto. Jis yra už tiesą kovojančio, pamišusio paskutinio riterio ginklanešys. Galiausiai Sanča Pansa, juokingas kaimietis, juokdario prototipas, tampa provincijos gubernatoriumi. Ten jį bando apsukti: ir valgiuose, ir kare, ir piniguose. Tik reikalas yra tas, kad Panča ne kvailys ir savo sveiku kaimietišku protu kartais suvokia, kad jį apgauna neduodami pavalgyti, grasindami karu ar kaulydami pinigų, o jo kilnumas ir teisingumas kartais yra didesnis nei rūmų elito. Nebuvo juokdarių imperatorių. Na nebent tokiu laikytumėte A. Camus Kaligulą, bet ir tas buvo ne komikas, o visus kitus, visą Romos senatą pavertė juokdariais. Tai labai svarbu. Camus atskleidžia mums juokdario dialektiką. Kas yra labiau juokingas: valdovas, kuris tyčiojasi iš pavaldinių, ar pavaldiniai, kurie, nusipelnė tokio niekinimo ir persirenginėja, vaidina kaip vulgarioje pjesėje. Ši juokdario dialektika yra kupina netikėtų apvertimų. Tai paveiks ir visus susitinsiančius su Zelenskiu: visados bus grėsmė, kad tave jis pavers savo pjesės aktoriumi, panašiai kaip Kaligula.

KOMIKAS. Šiuolaikinis juokdarys yra komediantas, kas ir yra Zelenskis, jis visą gyvenimą nuo paauglystės buvo komiku, net jei tuo metu ir vaidino seriale Prezidentą. Komikas yra save reflekuojantis ir savo vaidmenis nuosekliai plėtojantis juokdarys, aktorius. Jam būdingas gilus kritiškumas, ciniškumas, kūrybingumas, drąsumas, auditorijos jausmas. Kur kas didesnis nei finansistui, buhalteriui ar policininkui.  Zelenskis yra komikas par exelence. Vis dėlto nei istorija, nei literatūra nežino gryno komiko prezidento. Tačiau Zelenskis nėra tik komikas, jis yra sėkmingas režisierius ir dar sėkmingesnis vadybininkas: tas kuris režisuoja spektaklius, kuris suburia aktorių grupes. Komiko savimonė tai įgalina ir komikai yra buvę daugelio teatro, cirkų vadovais ir režisieriais vienu metu. Tai ypatingas gebėjimas: juoktis ir padaryti kitus juokingais. Kiekvienas, kaip Kaligulai paliepus, gali virsti komišku Zelenskio aplinkoje, kaip jis privertė kelis kartus būti komišku P. Porošenką tiesioginių debatų metu. V. Putinui, kuris mėgsta kitus ironizuoti ar net žeminti nepadoriais juokais, Zelenskis yra nepaprastai pavojingas: Ukrainos prezidentas šioje sferoje daug kart talentingesnis nei Putinas. Tikėtina, kad užuominų karą Rusijos prezidentas pralaimės, todėl jie negali susitikti tiesioginiame eteryje ir net ne tiesioginiame, jei tik filmuotų Ukrainos televizijos kompanijos. Tik totalinė vaizdo falsifikacija išgelbėtų Putiną, o tai Kremliui jau per daug.

DŽOKERIS. Tačiau yra dar viena kvailio, juokdario, komiko metamorfozė: tapimas triksteriu, džokeriu. O tai jau yra galimas valdovo vaidmuo. Iš principo Džokeris gali būti bet kuo: tai kalba Pokerio ir Taro kortų taisyklės. Todėl jo vengiama ir bandoma tokio neprisileisti. Džokeris taip pat yra daugelio alternatyvų ir naujų kelių pradžia, tačiau jis jau turi makiavelistinių, manipuliacijos gebėjimų, kai naudojasi svetima puikybe, kito galios troškimu, valdžios meile, korumpuotumu, įvairiomis baimėmis savo tikslams siekti. Tai jau nebe teatras ir ne cirkas, o meta-teatras, meta-cirkas. Džokerio gebėjimų reikia ten, kur daug galios srovių, net tarptautinių. Kuo daugiau galių, tuo įvairesnių virsmų gali Džokeris patirti. Tik vienmatėje visuomenėje iš jo jokios naudos: jis bus pilkas, kaip ir kiti. Rusijoje Džokeris yra negalimas: ten politinė pilkuma yra įstatymas. Nors leidžiami juokdariai, tokie kaip V. Žirinovskis, bet ne t ne režisieriai-komikai. Gaila, bet Lietuvoje, taip pat: pilka nuo “tautinio susitaikymo” iliuzijos. Džokeris yra atsvara tikratikiams, fanatikams, tokiems kaip Viktoras Orbánas ar Andrzej Duda , kurie beveik visados yra niūrūs populistai. O Džokeris yra negailestingas juokdarys. Tapęs tokiu, Zelenskis būtų naujas iššūkis visai pasaulinei politikai.

Visas puikumas yra tas, kad Zelenskis yra komikas “nuo gimimo”. Jis visą savo biografiją tokiu buvo ir to labai sėkmingai. Jis yra improvizatorius, anekdotų karalius, mimikas, auditorijos karalius. Ir jo silpnybė yra tokios auditorijos netekimas. Jis gyvas tik kartu su ja. Todėl jam reikės medijų, daug, ryškių, teatro, spalvų. Štai kodėl jo pirmas planas karuose su Rusija: pradėti naują informacinio karo bangą, atakuoti, priversti Putiną šnekėti per televiziją, siekti su juo viešų debatų, ištempti Kremliaus Galiotą į juoko sceną.

Na o pas mus. Ar mūsų tradiciškai niūrus (gal tik viena išimtis, bet nereklamuosiu) kandidatai bus pajėgūs vaidinti komiškoje tarptautinių santykių scenoje? Abejoju. Reikėtų jiems pradėti mokytis Odesos anekdotų.