KVAILYS,
JUOKDARYS, KOMIKAS IR DŽOKERIS: UKRAINOS
PREZIDENTO VARIACIJOS
Rusijoje prieš
išrinktąjį Ukrainos Prezidentą
Volodomyrą Zelenskį pasitelkta juodinimo įvairovė. Ji remiasi tik dviem
galimomis to paties prototipo interpretacijomis: kvailio ir juokdario, giliau
neanalizuoja komiko ir nutyli džokerio variacijas. Aptarkime jas. Trumpai:
KVAILYS nėra šventpaikšis
(jurodivyj) ir priklauso ne religinei, o pasaulietinei juoko kultūrai. Jis
pareiškia ne tai, kas Dievo liepiama, bet Bažnyčios nutylima, o tai, kas yra
liaudies lūpose, bet ką tyli rūmai. Kvailys šneka tai, ką kiti tyli ir taip
pažymi daugelio matomas, bet bijomas alternatyvas. Išsilaisvinti iš karaliaus
Saulės ir prokuroro Galios represijos galima pasitelkus ir įbalsinus tamsą, t. y.
Kvailystę. Ji iš durnumo parodo, kokios galimybės yra kurias šviesieji vadai
draudžia ir tyli. Ir jis patogus tuo, kad išgirsto galima ir nesvarstyti, bet
atsiminti verta. Ryškiausias, epinis kvailys yra F. Dostojevskio kunigaikštis
Myškinas - Jėzaus Kristaus atspindys. Jis pasako būties tiesas, kurios kas
kartą gelia į širdį. Beveik šventas ir todėl juokingas, kvailys ir negalimas.
JUOKDARYS jau yra
vaidmuo, kai kvailio simbolinis mąstymas įgauna stilių, vaizdą, pasakojamąją
vertę. Įsivaizduokime, jei Dostojevskio Idiotas - kunigaikštis Myškinas - būtų
tapęs viešu juokdariu. Tada jo politinė reikšmė būtų išaugusi. Juokdario ir
karaliaus santykiai yra diskutuoti literatūroje daug kartų. Ryškiausias
pavyzdys yra W. Shakespeare’o Karaliaus Lyro ir jo juokdario gilaus ryšio
aptarimas. Daugumai nusisukus nuo valdovo ir šiam išgyvenant didžiulę valdžios
ir ištikimybės prietarų krizę, kurį laiką vienintele dvasine atrama ir
vieninteliu išminties ir tiesos apie būtį šaltiniu tampa jo juokdarys. Panašiai
elgiasi ir M. de Cervanteso Sanča Pansa iš Don Kichoto. Jis yra už tiesą
kovojančio, pamišusio paskutinio riterio ginklanešys. Galiausiai Sanča Pansa,
juokingas kaimietis, juokdario prototipas, tampa provincijos gubernatoriumi.
Ten jį bando apsukti: ir valgiuose, ir kare, ir piniguose. Tik reikalas yra
tas, kad Panča ne kvailys ir savo sveiku kaimietišku protu kartais suvokia, kad
jį apgauna neduodami pavalgyti, grasindami karu ar kaulydami pinigų, o jo
kilnumas ir teisingumas kartais yra didesnis nei rūmų elito. Nebuvo juokdarių
imperatorių. Na nebent tokiu laikytumėte A. Camus Kaligulą, bet ir tas buvo ne
komikas, o visus kitus, visą Romos senatą pavertė juokdariais. Tai labai
svarbu. Camus atskleidžia mums juokdario dialektiką. Kas yra labiau juokingas:
valdovas, kuris tyčiojasi iš pavaldinių, ar pavaldiniai, kurie, nusipelnė tokio
niekinimo ir persirenginėja, vaidina kaip vulgarioje pjesėje. Ši juokdario
dialektika yra kupina netikėtų apvertimų. Tai paveiks ir visus susitinsiančius su
Zelenskiu: visados bus grėsmė, kad tave jis pavers savo pjesės aktoriumi,
panašiai kaip Kaligula.
KOMIKAS.
Šiuolaikinis juokdarys yra komediantas, kas ir yra Zelenskis, jis visą gyvenimą
nuo paauglystės buvo komiku, net jei tuo metu ir vaidino seriale Prezidentą.
Komikas yra save reflekuojantis ir savo vaidmenis nuosekliai plėtojantis
juokdarys, aktorius. Jam būdingas gilus kritiškumas, ciniškumas, kūrybingumas,
drąsumas, auditorijos jausmas. Kur kas didesnis nei finansistui, buhalteriui ar
policininkui. Zelenskis yra komikas par
exelence. Vis dėlto nei istorija, nei literatūra nežino gryno komiko
prezidento. Tačiau Zelenskis nėra tik komikas, jis yra sėkmingas režisierius ir
dar sėkmingesnis vadybininkas: tas kuris režisuoja spektaklius, kuris suburia
aktorių grupes. Komiko savimonė tai įgalina ir komikai yra buvę daugelio
teatro, cirkų vadovais ir režisieriais vienu metu. Tai ypatingas gebėjimas: juoktis
ir padaryti kitus juokingais. Kiekvienas, kaip Kaligulai paliepus, gali virsti
komišku Zelenskio aplinkoje, kaip jis privertė kelis kartus būti komišku P.
Porošenką tiesioginių debatų metu. V. Putinui, kuris mėgsta kitus ironizuoti ar
net žeminti nepadoriais juokais, Zelenskis yra nepaprastai pavojingas: Ukrainos
prezidentas šioje sferoje daug kart talentingesnis nei Putinas. Tikėtina, kad
užuominų karą Rusijos prezidentas pralaimės, todėl jie negali susitikti
tiesioginiame eteryje ir net ne tiesioginiame, jei tik filmuotų Ukrainos
televizijos kompanijos. Tik totalinė vaizdo falsifikacija išgelbėtų Putiną, o
tai Kremliui jau per daug.
DŽOKERIS. Tačiau
yra dar viena kvailio, juokdario, komiko metamorfozė: tapimas triksteriu,
džokeriu. O tai jau yra galimas valdovo vaidmuo. Iš principo Džokeris gali būti
bet kuo: tai kalba Pokerio ir Taro kortų taisyklės. Todėl jo vengiama ir
bandoma tokio neprisileisti. Džokeris taip pat yra daugelio alternatyvų ir
naujų kelių pradžia, tačiau jis jau turi makiavelistinių, manipuliacijos
gebėjimų, kai naudojasi svetima puikybe, kito galios troškimu, valdžios meile,
korumpuotumu, įvairiomis baimėmis savo tikslams siekti. Tai jau nebe teatras ir
ne cirkas, o meta-teatras, meta-cirkas. Džokerio gebėjimų reikia ten, kur daug
galios srovių, net tarptautinių. Kuo daugiau galių, tuo įvairesnių virsmų gali
Džokeris patirti. Tik vienmatėje visuomenėje iš jo jokios naudos: jis bus
pilkas, kaip ir kiti. Rusijoje Džokeris yra negalimas: ten politinė pilkuma yra
įstatymas. Nors leidžiami juokdariai, tokie kaip V. Žirinovskis, bet ne t ne
režisieriai-komikai. Gaila, bet Lietuvoje, taip pat: pilka nuo “tautinio
susitaikymo” iliuzijos. Džokeris yra atsvara tikratikiams, fanatikams, tokiems
kaip Viktoras Orbánas ar Andrzej Duda , kurie beveik visados yra niūrūs
populistai. O Džokeris yra negailestingas juokdarys. Tapęs tokiu, Zelenskis
būtų naujas iššūkis visai pasaulinei politikai.
Visas puikumas
yra tas, kad Zelenskis yra komikas “nuo gimimo”. Jis visą savo biografiją tokiu
buvo ir to labai sėkmingai. Jis yra improvizatorius, anekdotų karalius,
mimikas, auditorijos karalius. Ir jo silpnybė yra tokios auditorijos netekimas.
Jis gyvas tik kartu su ja. Todėl jam reikės medijų, daug, ryškių, teatro,
spalvų. Štai kodėl jo pirmas planas karuose su Rusija: pradėti naują
informacinio karo bangą, atakuoti, priversti Putiną šnekėti per televiziją,
siekti su juo viešų debatų, ištempti Kremliaus Galiotą į juoko sceną.
Na o pas mus. Ar
mūsų tradiciškai niūrus (gal tik viena išimtis, bet nereklamuosiu) kandidatai
bus pajėgūs vaidinti komiškoje tarptautinių santykių scenoje? Abejoju. Reikėtų
jiems pradėti mokytis Odesos anekdotų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą