BALTARUSIJA
IR JOS SUVERENUMAS
Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto
Didžiojo universiteto Filosofijos katedra
Ar tikrai
Baltarusija yra silpna savo santykiuose su Maskva? Vargšelė, kurią reikia
gelbėti? Būtent taip mes ją dažniausiai vaizduojame ir todėl labai mažai
suvokiame. Su Kremliaus drakonu gali
žaisti tik įgudęs ir labai stiprus nomenklatūrininkas. Sovietų Sąjungą nuo 1953
m. valdė ne tik generaliniai sekretoriai, bet ir aparatas, nomenklatūros klasė.
Po 1991 m. Rusiją kurį laiką bandė valdyti oligarchai, po to – saugumas (FSB),
o šiandien, ir tai gana ryšku, – vėl nomenklatūrinis aparatas, kuriam Kremlius
yra ne pats palankiausias režimas. O A. Lukašenka nomenklatūrinio aparato
veikimo principus išmano gerai: jis gerbia nomenklatūros klasės diktatūrą ir
niekada nesikėsina į jos gyvybę, tik į jos išsišokėlius.
Aparato
žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas,
kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne
kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima
pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK
kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo,
žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip,
nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius
Kremliaus veiksmus. Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A.
Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas
ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą
Baltarusijoje. Tuo tarpu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra
griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus
politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu,
atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių (Михаил Бабич) ir vietoj jo paskyrė
Baltarusijai ir Kinijai palankų, buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų
Mezencevą (Дмитрий Мезенцев). Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo
prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo
uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas.
Baltarusija su
Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos
priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija:
jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas?
Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė
Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip
nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš
tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad
gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių
susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę.
A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas.
Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus
ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos
kvietimo. Nei vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nei vienos
Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti
liežuvį už dantų. Panašiai kaip Narsultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai.
Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir
Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę.
Rusija
neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V.
Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai
Baltarusiją de jure paliktų iš dalies
laisvą, o de facto įvyktų teritorijos
aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o
dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų
Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų
milžiniškas galimybes integruojant į Sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o
ateityje ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių
susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio
protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių
jungtuvių teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis
išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir
itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą.
A. Lukašenkos
valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia
suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau
paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik
nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė
nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys. Gegužės 1 d. paskelbta
informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus
padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus
Vtiurinas (Андрей Втюрин). Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina
informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas
tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai
įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta
ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo
informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje
(ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams
ar mokslininkams).
Pažiūrėkite į du Baltarusijos aparato lyderius:
Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą (Сергей Румас) ir Užsienio reikalų
ministrą Vladimirą Makėjų (Владимир Макей). S. Rumasas leidžia sau saikingai
kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas
ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana
sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar
sėkmingesnė laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo
užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio
politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių
diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei
agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba
veikti diplomatijos tarnybų, t.y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto
šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui
statyčiau už pirmąjį. S. Rumaso ir V. Makėjaus
silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau
jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo.
Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau
nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai
priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir
daro.
Apie valdomą
patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip
savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis
jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei
tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai
nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta taip pačiais LDK mitais. Ir
čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai
opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi
kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano.
Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta)
yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau,
vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos,
būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai
tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per
dieną.
Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo
katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai
agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti
Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai
būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko
A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos
formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir
įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė:
JAV ir NATO neapsimoka ginti šias teritorijas. Manau A. Piontkovskis perdeda
dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga,
net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui
yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug
naudingesnė.
Todėl matau
plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES kaip savo stiprybe
ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių:
istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų
rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne
ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija,
kuriems de facto Baltarusijos
aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos
režimui erdves visokiems manevrams, deryboms.
Taigi,
Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai
reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir
šnekėtis jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą