Ilgą laiką demonų gamybą buvo monopolizavusios bažnyčios. Tik jiems buvo leidžiama kurti ir dauginti demonus: šmėklas, angelus, velnius, sukubus ir inkubus, belzebubus. Įvairių konfesijų bažnyčios pagamino milijardus vaiduoklių ir sukūrė milijardinę vartotojų armiją. Ir jei galima skųstis vartotojų teisių apsaugai dėl pašvinkusios mėsos ar subraižyto CD, kam skųstis dėl nevykusios sukubės ar iškrypusio angelo? Kam paduoti prašymą pakeisti prekę? Tačiau atrodo atsirado labai rimti bažnyčios konkurentai: tolkienistai, be atvangos dauginantys elfų armiją; Second Life, supratę fantazijos prekybos pranašumus prieš daiktinę; World of Warcraft, pabandę pirmi sujungti daugelio žaidėjų dalyvavimą su intriga, patraukliu žaidimu (Second life to stokojo), Hario Potterio imperija (puikiai gamino demonus, bet buvo ne interaktyvi ir per daug atsiskyrusi nuo realybės, todėl pralaimėjo konkurencijoje su stagnuojančiu angelų fabriku - bažnyčia). Pagaliau pradėjo plisti Alternatyvios tikrovės žaidimai (Alternate reality game), kurie gamina kasdienybės demonus ir įvairina gyvenimą papildoma intriga. Jie gali jums paskambinti telefonu, kalbėtis Skype, siusti jums žinutes, gąsdinti, guosti ir kartu visados yra žaidime. Tik ne nuobodžiame: išgelbėti savo sielą nuo pragaro ugnies, o daug įvairesniuose siužetuose. Tokiu būdu Žaidimų kūrybinės industrijos integruotos su daugiaplatformėmis komunikacijos technologijomis ir rinka yra galia, suspausianti vaiduoklių monopolistų – bažnyčios – hegemoniją. Pagaliau yra kas pagamins šmėklų daugiau nei bažnyčia, nebent ji sutartų su angelais ir sukurtų Alternate alternate reality game. Kam nebereikia nuobodžių sukubų, kas bendrauja su elfais, arba į kurio duris laužiasi ateiviai, arba tiems, kurių draugai yra kaukai ir rytais skambina varpeliais prie durų arba mobiliuoju. Tačiau gal reikia pasipriešinti demonų globalizacijai? Kas pasiūlys laimų ir laumių pokalbių programas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą