Pažvelkime į menamą LDK šaknyną. Koks jis: a) iki 1918 metų labai ryškus Vokiečių dvarininkų paveldas ir literatūra (Theodor Grothuss nuo Jelgavos-Pakruojo ryškus atstovas). Šiai šakniai priklauso Livonijos, kaip LDK dalies kultūra ir tradicija. "Lietuvos Livonija: kultūrinis paveldas" - ar kas skaitėte apie tai straipsnių? Tada LDK turėjo koloniją(as). Ar yra LDK, kaip Livonijos paveldėtojos, kolonializmo tyrimai? b) iki 1941 labai ryškus, bet ir labai skirtingas žydų paveldas (išsiskėtojusi šaknis) - kapitalistų Frenkelių ir Bundo revoliucinis, žydų ortodoksų ir socialdemokratų. Daugiausiai ta tema rašo lenkai. Lietuvoje tik silpni balsai; c) 19-20 amžiaus vidurio Lietuvos dvarininkų kultūra, su jų senąja LDK dvaro savišvietos tradicija, unikaliomis kolekcijomis, savita tuteišiška vidine dvaro kalba iki pat Czesławo Miłoszo? d) Rusijos kolonijinė-modernizuojanti kultūra. Kas tyrinėja, o ne prakeikia, imperijos modernistinius projektus Lietuvoje, jų įtaką Lietuvos "inteligentijai", jų samprotavimų "šablonams", visam tam, ką vadiname kolonijiniu diskursyviniu paveldu? Šių tyrimų jau pasitaiko, bet jie vienpusiai: lietuviškai-apologetiški, nesigilinantys į projektines industrializavimo vizijas? e) lenkiškoji valstietija ir lenkiškas (svarbiausia) kunigų sluoksnis. Kokiomis aistromis virė lenkų kunigų širdys, kaip jie skatino lenkiškos spaudos skaitymą ir lenkų knygnešius? Kur paminklai lenkų literatūros platintojams, kur jų istorijos apie tremtis Sibire? Kur lenkų "višinskiai"? f) pagaliau lietuviškų valstiečių-kunigų šaknis, štai kur tas hiupokeimenon, ašis, pamatas, ant kurio LR laikosi. Kokias rizomos atšakas praleidau? Etninius lietuvius socialdemokratus? Etninius lietuvius/žemaičius bajorus? Baltarusiją?
Veikiausiai visa tai yra šaknynas, rizoma, kurią Vasario 16 signatarai, paskelbę etninę Lietuvą nukirto, o ne išpainiojo. Nukirto, nesvarbu, kad Vilnius, nežiūrint Memelio, užmirštant Livoniją, nežiūrint Gardino, Lydos, Naugarduko ... kalbu, ne smerkti, o pažymėti lemtingą apsisprendimą, kuris negali ir nesutampa su istorine atmintimi.
Sloterdijko sferos apibrėžia kiekvieno šių pasaulių – žydų, lietuvių, lenkų, mišrių dvarininkų, vokiečių, rusų (sub)kultūrines autonomijas – sferas. Jų autonominė tradicija ir veiksmai sąlygojo skirtingą edukaciją, mitus, požiūrį į modernizaciją, į skirtumus, į beveik viską. Taip pat tai sąlygojo bendravimą, difuziją, galiausiai sumaištį ir diskursyvią, simbolinę putą, paviršių. Šiandien nebėra minėtos rizomos; bet yra žalčio puta ... prieš naują bangavimą, ir naujas sferas. Yra kitos rizomos: neo-bajorų ir naujųjų dvarininkų, kitokių žydų, kitokių baltarusių, lenkų ir tuteišių, gramatologų išdisciplinuotų lietuvių ir šiaip pusiau laukinių, masių ir popkultūros, meninio elito, paauglystės paribiuose neįsitenkančios subkultūros ir neotribalistai, gyvenimo meno mokyklos, senosios ir New Age religijos – silpnosios bendruomenės ... Tačiau šios sferos dar mažiau stabilios, dar mažiau šaknyno ir daugiau putų, ir jau ne Žilvino, o visuomenės-savi-spektaklio purslų.
2012 m. kovo 27 d., 15:39:57 | Gintautas Mazeikis
Veikiausiai visa tai yra šaknynas, rizoma, kurią Vasario 16 signatarai, paskelbę etninę Lietuvą nukirto, o ne išpainiojo. Nukirto, nesvarbu, kad Vilnius, nežiūrint Memelio, užmirštant Livoniją, nežiūrint Gardino, Lydos, Naugarduko ... kalbu, ne smerkti, o pažymėti lemtingą apsisprendimą, kuris negali ir nesutampa su istorine atmintimi.
Sloterdijko sferos apibrėžia kiekvieno šių pasaulių – žydų, lietuvių, lenkų, mišrių dvarininkų, vokiečių, rusų (sub)kultūrines autonomijas – sferas. Jų autonominė tradicija ir veiksmai sąlygojo skirtingą edukaciją, mitus, požiūrį į modernizaciją, į skirtumus, į beveik viską. Taip pat tai sąlygojo bendravimą, difuziją, galiausiai sumaištį ir diskursyvią, simbolinę putą, paviršių. Šiandien nebėra minėtos rizomos; bet yra žalčio puta ... prieš naują bangavimą, ir naujas sferas. Yra kitos rizomos: neo-bajorų ir naujųjų dvarininkų, kitokių žydų, kitokių baltarusių, lenkų ir tuteišių, gramatologų išdisciplinuotų lietuvių ir šiaip pusiau laukinių, masių ir popkultūros, meninio elito, paauglystės paribiuose neįsitenkančios subkultūros ir neotribalistai, gyvenimo meno mokyklos, senosios ir New Age religijos – silpnosios bendruomenės ... Tačiau šios sferos dar mažiau stabilios, dar mažiau šaknyno ir daugiau putų, ir jau ne Žilvino, o visuomenės-savi-spektaklio purslų.
2012 m. kovo 27 d., 15:39:57 | Gintautas Mazeikis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą