Aukos savivaizda ir demokratinis bendradarbiavimas su Rusija I dalis

 Ar gali žmonės, giliai mylintys ir globojantys savo „aukos“ savimonę būti demokratinių procesų aktyviu dalyviu? Ką reiškia saugoti savo viktimizuotą savimonę ir kuo tai pasireiškia šiandien? Kaip tai trukdo plėtoti laisvę ir įvairovę Lietuvoje ir Rusijoje?

Dažniausi įžeisti, aukos (viktimizacijos) sindromo veikiami žmonės yra linkę kurti uždaras panašių į save bendruomenes ir prašyti, reikalauti aukos, bausmės, jų geismo patenkinimo. Tokios bendruomenės būna gana uždaros komunikaciniu požiūriu ir nemėgsta kritikos. Kita vertus, žmonės, kurie nebendradarbiauja, o tik mąsto apie savo kaimyno blogąsias išmonės, galiausiai nebesuvaldo vaizduotės. Tada gimsta geismo, vaizduotės monstrai. Vizualiai tai realizuojama foto montažo pagalba: visur pridedama Stalinio paveikslų, aukų Sibiro platumose, alinančių statybų ir dirbtinio entuziazmo nuotraukų. Kitaip tariant, savo vaizduotės monstrai yra iliustruojami Sovietinės propagandos vaizdais. Kremlinai ir rusofobai šiuo požiūriu truputį supanašėjo, atsidūrė vienoje linijoje, tik priešinguose poliuose. Kremliaus valdomos žiniasklaidos mašinos ir fabrikai gimdo, be perstojo, JAV, Baltijos šalių ir Lenkijos monstrus. Ir kuo mažiau piliečiai tarpkultūriškai bendrauja, tuo daugiau monstrų pagaminama, tuo lengviau pindosų, geiropiečių ir labasų vaizdai keičiasi . Panašiai kartais elgiamasi ir Lietuvoje: vietoje įvairių tarpkultūrinių pokalbių, kurie riboja pasipūtusio ir tūžmingo baikštuolio vaizduotę, mėgaujamasi savo, kaip galimos aukos vaidmeniu: kaltinti Budelį. Tokiu atveju, ilgainiui, turėti Budelį pašonėje, tampa gyvenimo poreikiu ...  Šiandieninė rusofobija keistai susilieja su 90-ųjų kilmės uždara aukos savimone, o emocinę Sovietinės tragedijos vaizduotę sulieja su galimais naujų kančių įsivaizdavimais. Vis dėlto agresyvi ir puolanti uždara vaizduotė (Kremliaus) ir aukos uždara vaizduotė (rusofobiškos Lietuvos) – gimdo skirtingo tipo monstrus. Kremlino vaizduotė pateikia: Rusija yra Vaduotojas, o lietuvio rusofobo akyse ji yra Budelis. Kremlino vaizduotėje lietuvis yra nuo-žagrės suvedžiotas fašistas, o sau LT rusofobai yra aukos, kurioms reikia atpirkimo. A. Greimo metodu sukurtas monstrų semiotinis kvadratas atrodytų taip:

                                            

 

Vaduotojas laisvina aukas ir todėl tos, nors ir mena Budelį, vis dėlto, bet kada gali apversti santikį ir vėl jį matyti kaip Vaduotoją, ko tas ir tikisi. Priešingai Budelis mano, kad baudžia kaimiečius fašistus. Priešingai sindromo timpčiojami rusofobai ... yra pakilę kovai su Budeliu, jo baisiuoju Leviatanu. Šiame monstrų kvadrate nėra tų demokratijos veikėjų, atviros, derybinės, kupinos alternatyvų demokratijos atstovų.

Viktimizacija (vaizdavimasis auka) Lietuvoje buvo itin ryški po 1990 metų, apie ką plačiai kalbėjo to laiko Lietuvos sociologai ir socialinės filosofijos, kritikos atstovai, šiandien subrandino savo pasekmes. Po 1990 metų buvo madinga save rodyti sovietinio režimo aukomis, skelbti apie savo giminės traumas, kančios kelius tremtyje ar Lietuvoje, šachtose ar kolchozuose. Pagrindinis teiginys: naciai, komunistai – jie buvo visa kuo kalti. Kaltės perkėlimas vaizduojamiems budeliams iš dalies pakeičia savo, kaip aktyvaus piliečio atsakomybės mąstymą, buvusių bei galimų veiklų suvokimą. Tai toks psichinis fintas: savo problemą pakeisti kito baubu. Aš auka, nes Kitas yra visados Budelis. Ir kuo labiau jis „Visados“, tuo didesnė palaima būti Visados auka. Aukos ir budelio geismą patenkina diskomunikacija: nuolatinis ryšio nutraukimas. Ko nors paklausiama, pasakoma ir tuoj pat įžeidžiama, pranešama apie bendravimo negalimybę su Pabaisomis ir todėl savo aukos ar vaduotojo vaidmens ir savijautos pateisinimą. Diskomunikacija yra specifinis šiuolaikinės visuomenės reiškinys, kai tik vaizduojami kontaktai. Tokio bendravimo rodymas yra reikšmingas „tikrovės“ įrodymo būdas. Kuo labiau įsižeidžiama, tuo „tikriau“ yra.

Tada, vietoje to, kad organizuoti pokalbius su priimtinais partneriais Rusijoje ar Baltarusijoje, Lenkijoje, vietoje to, kad aktyviai bendradarbiauti su kitokių nuomonių ir pažiūrų žmonėmis ir keisti savo stabus ir redaguoti įsitikinimus, pučiami monstrų burbulai. O kas nesugeba tokių kvadratinių burbulų pusti, tie perka žiniasklaidos platinamus. Nusiperki monstrą, kvadratinį burbulą ir gerai: aukos geismas patenkintas, vėl supratai, kad Rusija kalta, o Lenkija klastinga ... ir Gelbėtojas taip pat patenkintas: „nuo žagrės fašistai“ juos dar kartą įteisino.

Tačiau Rusija, Baltarusija, Lenkija – laibai įvairios, kupinos opozicijų šalys. Kiekviena jų sąlygoja kitokį pagal formą ir laiką pilietinį bendradarbiavimą. Vieną tokių galimybių dovanoja demokratinės Rusijos ir Baltarusijos opozicijos migracija, jų buvimas Baltijos ir kito pasaulio šalyse. Pasaulio rusai yra labai skirtingi ir kai kurie jų aktyviai kuria kitokią Rusiją. Tačiau nepainiokime jų su Kremliaus „Rusų pasauliu“ (“Russkij mir“). Kodėl demokratijai ir po pasaulį pasklidusiai Rusijos opozicijai nepadėti, turint omenyje, kad jie nori su mumis bendradarbiauti ir diskutuoti? Tačiau tokia pagalba yra aiškiai susieta su sąlyga: mes būsime atviri jų juokui iš mūsų pačių sukurtų, gaminamų, platinamų monstrų, stereotipinių klišių, leisime mums kartu sugriauti monstrų semiotinį kvadratą.

Vilniuje formuojasi du rusų ir baltarusių opozicijos veiklos centrai, kuriems taip pat yra iššūkis bendradarbiauti. Juk Rusijoje pamėgtas gudraus ir kieto „Batkos“ vaizdas yra gajus ir opozicijos tekstuose, vadinasi, ir būdingas jų mąstymui. Atitinkamai, Baltarusijos opozicija, kaip ir rusofobiški herojai Lietuvoje, pilna savo haliucinacijų apie Rusijos ar savo pačių para-istoriją. Visi atviri pokalbiai yra sunkūs, tačiau tik taip gimsta bendras viešas komunikacinis protas, kuris ir sąlygoja bendrus politinius veiksmus ir atvirą demokratizaciją. Todėl įveikti savo ir kitų menkinančius prietarus yra būtina sąlyga suvokti, kaip ir kas gali aktyviai plėtoti demokratiją Vidurio-Rytų Europoje.    

Rusijos opozicijos centrų formavimąsi užsienyje ir Lietuvoje lemia daug faktorių: Lietuvos rusų demokratiškumas ir oponavimas Kremliaus politikai, Maskvos „Bolotnajos“ aktyvistų, verslo atstovų ir imigracija, demokratinės opozicijos tarptautinių komunikacijos centrų formavimasis, bendradarbiavimas su kitomis demokratinėmis opozicijomis, pirmiausiai su Baltarusijos.  Visa tai yra pakankamai svarbus pagrindas, kad jų dėka ir kartu su jais aktyvų Lietuvos piliečiai bendrautų ir plėstų atvirą visuomenę Rusijoje, net jei ji nesutampa su mūsų vaizduotės monstrais ir juo labiau, jei nesutampa. Viena tokių Rusijos opozicijos grandžių Lietuvoje yra visuomeninio demokratinio judėjimo „Solidarumas“ (ОДД Солидарность) veikėjai Vilniuje.  

UŽKRĖSTAS PROTAS IR „PRIGIMTINĖ MEILĖ“ VALSTYBEI

                      Kalbu apie melagingais pasakojimas (feikais) ir propagandų nuolaužomis užkrėstą komunikacinį protą, o ne apie pažinimo spragas, ne apie struktūrines sąmoningumo ydas. Apie tai, kad mūsų pažinimas ribotas, o klaidos yra neišvengiamos ir yra įaustos į žmonių gyvenimą kalbėjo daugelis filosofų. Kitas dalykas yra propaganda ir jos paliekamas užkrato mastas. Mūsų bendravimas, komunikacija priklauso nuo daugelio žiniasklaidos pranešimų ir kitų šaltinių ir tiesiogiai įtakoja mūsų protą. Aš laikausi silpnojo transcendentalizmo nuostatos, kuri derina ir mūsų asmeninių patirčių plėtrą (monadologija) ir išorinių pranešimų, konstruktyvizmo įtaką. Remiantis šiuo požiūriu tvirtintina, kad mūsų protas yra kupinas ne tik savų „keistenybių“, bet ir nuolatos veikiamas masės nusėdusių ir dar audrinamų melagingų ar iš dalies melagingų pranešimų.

Remiantis pastarųjų kelių metų analize ir ryšium su Rusijos-Ukrainos informaciniu karu, kuris įgauna vis labiau globalų mastą, galima tvirtinti, kad   visa mūs komunikacijos erdvė šiuo metu yra užteršta propaganda. Tai atsitiko ne tik dėl sąmoningo melo ar mobilizacinių siekių, bet ir dėl įvykių sudėtingumo ir jų procesualumo, skirtingo vieno ir to paties reiškinio aiškinimo, dėl nepatvirtintų gandų platinimo.  O komunikacinio mąstymo ekologija yra tik geidžiamybė, kurios, neišvengiamai, turėsime siekti. Visuotinis propagandinis užkratas kyla dėl kelių skirtingų priežasčių:

1)      Dėl sąmoningos vidinės propagandos, kuri laikoma savų idealų ir tikslų skatinimu, savu, priimtinu solidarumu, vienybe ir mobilizacija. Tokiems mobilizuojantiems įtikinėjimo šaltiniams priklauso nemažas kiekis valstybės pareigūnų pasisakymų ir juos platinanti žiniasklaida. Pavyzdžiui, 2015 metų metinis LT Prezidentės D. Grybauskaitės pranešimas Seimui.  Šiame ir kituose pranešimuose ji ne tik parodė Rusiją kaip agresorę, bet ir pabrėžia Lietuvos gynimo pareigą, deklaruoja augančią tautos vienybę ir teigia: „Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė“. Paskutinis sakinys turėtų būti ne teiginys, o šūkis, lozungas, kurio intensyvumas ir logika negali būti diskutuojami. Šūkių analizė juos akimirksniu griauna, nes emociniai kvietimai nėra analitiniai teiginiai ar kokiais nors duomenimis patvirtintos išvados. Todėl oponento pasirinkimas yra arba sugriauti emocinį šūkį, arba juo sekti, arba analizuoti jo prielaidas, pasekmes ir kt.

2)      Dėl sąmoningos išorinės propagandos. Apie šį komunikacinio proto užterštumo šaltinį nereikia daug kalbėti. Jis aptariamas nuolatos. Tačiau be reikalo nurodoma vien į Rusiją, į Kremlių. Vis didesni kiekiai propagandos atkeliauja ir iš kitų šalių, įskaitant Ukrainą, kurios medijos sąmoningai dalyvauja įtikinėjimo kare. Tačiau propagandinis užterštumas plinta ir iš JAV, ir Briuselio. Ir tai yra neišvengiama, nes kiekviena valstybė pagal santvarką gina savo vertybes ir normas, atstovauja laimėjusius idealus.

3)      Dėl plačiai dauginamų ir platinamų melagingų pranešimų, kuriais yra susidomėjusios visos komercinės medijos, bandančios žūt būt patraukti dėmesį ir įnirtingai besikaunančios konkurencijos okeane. Būtent šis, komercinis emocinių ir propagandinių pranešimų dauginimas labiausiai užteršia viešą komunikacinį protą ir pirmiausiai turint omenyje faktų ir šaltinių patikrinimo negalimybę.

Pavyzdžiui, keliuose „Novorosijos“ ir Ukrainos laikraščiuose perskaičiau apie paradoksą: kai kurie neturtingi Rusijos gyventojai persikelia į separatistų valdomą Donecko sritį, tikėdamiesi humanitarinės pagalbos, pigių ar nemokamų butų. Pasirodė, kad labai įdomus reiškinys, jį paplatinau ir, žinoma, buvau apkaltintas propaganda. Akivaizdu, kad nei patvirtinti, nei paneigti šios informacijos negalėjau: kažkas pabėgo, kažkas grįžo, vyksta ekonominiai mainai su Rusija, visokie sukčiai atvažiuoja ir išvažiuoja, ir ne tik iš Rusijos, bet ir Ukrainos. Papasakoti neutraliai ar sociologiškai, antropologiškai aprašyti reiškinio – nėra galimybių. Todėl tenka naudotis „užteršto proto“ situacija. Dauguma Lietuvos žiniasklaidos pranešimų apie Donbaso regioną yra apkrėsti, užteršti. Tačiau tai nereiškia, kad jie nieko verti. Tiesiog, kitokie nebeįmanomi. 2015 metų birželio 3 dieną separatistų pajėgos atakavo Marjinkos  miestelį (priemiestis prie Donecko). Specialiai tikrinau visus Novorosijos ir Ukrainos pranešimus šia tema Facebook ir Twitter. Vieną ir tą pačią minutę buvo rašoma: separatistai užėmė miestą ir separatistai buvo atmušti; ukrainiečiai išlaikė savo pozicijas ir ukrainiečiai prarado keletą gyvenviečių. Tikėtina, kad beveik visi prieštaringi pranešimai buvo tiesa, nes skirtingi asmenys tą pačią situaciją ir rezultatą laiko ir erdvės požiūriu aiškino skirtingai. Taigi, komunikacinis viešojo proto užterštumas yra neišvengiamas ir su tuo tenka taikytis, kaip su oro ar vandens užteršimu.

Užkrėstas komunikacinis ir individualus protas jau nebegali kalbėti be melagingos informacijos ir tai jau yra struktūrinis dalykas, savotiška, neišvengiama, objektyvi komunikacinė nuosėda. Todėl kalbėti apie propagandos uždraudimą nebetenka, o tik apie jos kontrolę ir racionalų ribojimą, taip pat ir apie emocijų ribojimą. Prezidentės pranešimas baigiasi frazėmis: „Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė. /Mūsų patirtį perima Lietuvos vaikai. /Gyvenkime ir dirbkime taip, kad neišduotume šios, mums patikėtos trispalvės apyrankės. / Ir jie matys savo ateitį Lietuvoje. / Ačiū visiems, kurie šią pareigą girdite širdimi“ (Pasvirbrūkšniai  nurodo naujas eilutes).  Visi sakiniai labai emocingi ir atspindi jos, Prezidentės ir jos komandos tikėjimą bei Vietųjų ryšių technologijas. Ir viena ir kita Prezidento pranešimui yra būtina. Tačiau, kaip minėjau, tai nėra nei faktai, nei tikėjimas tuo, kad tai yra tiesa, o tik viltis ir charizma.

Vis dėlto ne tik emocinė mobilizacija ir širdingi, tačiau su mokslu nesusiję, šūkiai veikia komunikacinį protą. Didžiausia problema yra masinis iš dalies melagingų pranešimų platinimas. Jų masė sukuria naują komunikacinę-ekologinę aplinką. Tik bendras jos, kaip problemos pripažinimas, šiandien gali tapti sėkmingų derybų rezultatu.

Kokia tada galėtų būti propagandos stabdymo nuostata. Dažniausiai valstybinės įstaigos pasirenka savų idealų aktyvų platinimą, dezinformacijos paneigimą arba simetrinę kontrpropagandą arba plečia, nesąmoningai, foninį užterštumą.  Tačiau reta kuri svarsto komunikacinio užterštumo kontrolės klausimą. Jis reikštų bandymą ištirti, įvardyti, kokiu mastu mūsų viešoji diskusija yra galimai užkrėsta pageidautinais ir nepageidautinais klaidingais pranešimais ir skelbi visuomenei užterštumo tipologiją ir prognostiką. Tokia užterštumo indeksacija padėtų mums įvardyti priemones kritiniam mąstymui plėtoti tam tikrose srityse, o ne sutelktinai tik prieš vieną šalį ar asmenų grupę.