J. Marcinkevičius ir socialinių įsikitinimų dramos

Nesu didelis Justino Marcinkevičiaus gerbėjas, nors Sąjūdžio pradžioje su ūpu skaičiau garsiąją trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, o taip pat svaigau nuo jo žodžiais dainuojamo sukilusios tautos himno, Eurikos Masytės "Laisvė". Ir tada nebuvo labai svarbu kas kuo buvo sovietmečio, t.y. anksteniaisiais, laikais, o reikšmingu tapo kas pasirinko dainuojančios ir taikios Revoliucijos kelią, kas eina ne tik išsilaisvinimo, bet ir pasikeitimo, tansformacijos keliu kartu su mumis. Tik naivus galėjo manyti, kad per sovietmetį nepasikeitė Lietuvos žmonės ir tik fantazuotojas galęjo sakyti, kad didysis sąmoningumo virsmas nebuvo reikalingas. Tada kodėl smerkiame šio virsmo gražiuosius pavyždius? Be to ir Sąjūdžio aktyvistams buvo skiriamas emocinis pasitikėjimas ir grįstas viltimi, o ne išmoninga politika ir ne derybomis ar išlygomis. Tuomet šimtatūkstantinėms minioms laisvės žodžius kalbėjęs filosofas Jokūbo Minkevičius kažkada dirbo NKVD, tačiau buvo svarbiau mitinguose klausyti jo tautinio žodžio, nes jis simbolizavo tiesos atvirtimą, o ne jį teisti. Tada rinkomės ne pagerbti rezistenų,jų tikėjimo ir ryžto, bet šaukėme galimybę ne tik laisvei, bet ir pasikeitimui, virsmui, esminiam masių sielos pokyčiui. Šios transformacijos norėjome ne išskirtiniam būriui lyderių, o visai mūsų įsivaizduojamai ir jaučiamai tautai. Radikalių pasikeitimų galimybę ir patyrimą mums rodė daugelis disidentų, kurie tapę komunistais, net NKVD ar KGB nariais, komjaunimo aktyvistais rado jėgų pasikeisti, patirti didžiausią dramą ir vesti žmones pokyčiui. Pavyzdžiui, 1953 metų Vorkutos Gulago sukilimui, kuris kartu su Norilsko kalinių sukilimu, sudrebino visą Gulago sistemą ir privertė N. Chruščiovą pasmerkti stalinizmo nusikaltimus, vadovavo politiniai kailiniai, tarp kurių buvo ir buvęs NKVD darbuotojas, o vėliau kalinys - V.D. Kolesnikovas. A. Solženycinas iki II Pasaulinio karo buvo aktyvus socializmo ir marksizmo šlovintojas (kaip jaunasis Marcinkevičius), vėliau TSRS armijos karininkas, - o būtent jo kūriniais remiantis yra smerkiamas komunizmas ir Gulago archipelagas. A. Šalamovas, ryškiausiai įamžinęs Gulagą liudijančiose ir demaskuojančiose novelėse, ilgą laiką buvo įsitikinęs trockistas leninistas. Jugoslavijos komunistas Milovan Džilas, ilgą laiką dešinioji Broz Tito ranka, vėliau buvo kalinamas Goli Otok (Jugoslaviškas gulagas) ir dar vėliau parašė ryškiausias komunizmą demaskuojančias knygas. Lietuvos disidentas Aleksandras Štromas, būdamas vaiku ir pabėgęs iš Kauno Vilijampolės geto, po kurio laiko buvo auginamas Antano Sniečkaus šeimoje, dirbo teisės dėstytoju Maskvoje, o po 1973 metų emigracijos tapo vienu ryškiausių TSRS  disidentu, aktyviu Santaros Šviesos dalyviu, atviru komunizmo kritiku ir Sąjūdžio rėmėju. Tokių socialinių-politinių, giliai dramatiškų sąmoningumo metamorfozių rasime daug.  Šitaip elgėsi daugelis Vidurio-Rytų Europos disidentų, be kurių minties ir kritikos sunku būtų įsivaizduoti dvasinę Vidurio-Rytų Europos regiono piliečių transformaciją. Atsisakius didžiųjų transformacijų ir jų dalyvių supratimo, istorijai liktų tik maža ir atkakli, nuosekliai pasiaukojusi, tačiau mažiau politiškai įtakinga rezistentų grupė. Tarp tų, kurie šią dvasios transformaciją patyrė ir ją viešai rodė buvo ir Marcinkevičius. Jis iš kolūkių ir sovietinės santvarkos dainiaus tapo Mindaugo tragedijos filosofu ir, galiausiai - Sąjūdžio Laisvės žodžių kūrėju. Už šį dramatišką sielos virsmą nereikia statyti paminklų, tačiau suvokti šiuos kismus – būtina, o ne užsiimti juodumos eksponavimu. Išmokta pasikeitimo meno ar didžiojo kismo išmintis atveria Europos kultūros lobynus, kurie gausiai veši iš socialinių ir politinių, žmonių ir institucijų metamorfozių.       

Tiesus patriotinės šviesos, o praktiškai - ženklinimo ir vertinimo tvarkos, gynimas menkina europinę transformacijų vertybę. Dramatiško sielos virsmo galimybę ir vertę išaukštino daugelis žymiausių europinių poetų ir mąstytojų (Ovidijus, Giordano Bruno, Getė...). Tačiau ne tik asmuo, bet ir tautos, klasės, bažnyčios, o taip pat tūkstančiai mažųjų institucijų patiria šio virsmo atveriamas galimybes. Sąmoningos sielos, žmonių grupių, ištisų santvarkų metamorfozės, o  vėliau ir anamorfozės, dvasinio ir dramatinio virsmo, krypsmo pateisinimas, o vėliau ir vertės pasikeisti pabrėžimas tapo europietiškos tvarkos, pilietinės komunikacijos ir raidos, pagaliau visuomeninio sutarimo (konsensuso) prielaida. Visuomeninė sutartis nuolatos atnaujinama dėl dvasios šuolių, virsmų ir politinių transformacijų. O laikyti jas anomalija – vadinasi pasmerkti tiesaus ir menamai skaidraus fundamentalizmo keliui. Be transformacijų patyrimo ir vertės atpažinimo, suvokimo ir pripažinimo, ko gero vis dar gyventume fanatiškais gnostikų laikais, įstrigę nuliniame amžiuje. Marcinkevičius man yra ryškus įsikitinimo pavyzdys, ne tik vaizdavęs, bet ir pats tai patyręs. Tiesa, jo virsmų perspektyva ribojasi seka: sovietinis poetas - valstybės idėjos gynėjas (gasioji trilogija) - tautos laisvės šauklys (Sąjūdžio laikotarpis) ir mąstytojas. Štai kodėl jis asocijuojamas atkarpai: nomenklatūrinis kultūros veikėjas, konformistas -  naujos tautinės idėjos ir patriotizmo skelbėjas. Kitų dvasios metamorfozių jo kelyje sunkiau pamatyti. Tačiau mums svarbūs ir kiti galimi virsmai: religijų pasaulis ir dangaus įvairovė; klasinis kovos kelis ginant valstiečių ir darbininkų ar kūrybinęs klasės interesus; emancipacijos raizgyti takai, atveriantys lyčių ir subkultūrų įvairoves ir teises; pagaliau - įsikitinimų kelias, atveriantis nesibaigiančio kismo ir autonomizmo mirgesius. Apie visa tai plačiau mano knygoje: „Įsikitinimai“ ...