Ką reiškia pasaulio pabaiga dėvėto laiko žmonių savimonei?

 2016 metų Lietuvos filosofų draugijos konferencijoje, po to kai T. Sodeika prisistatė kaip apokaliptikas, M. Gutauskas savo pranešimą pradėjo replika, kad jis kalba po pabaigų, t.y. kai pabaigų laukimas jau pasibaigė. Šis paradoksas: suvartota pabaiga, arba kas yra pabaiga dėvėto laiko gyventojams mane domina. Apokaliptinius Europos, pasaulio, istorijos vaizdus piešia daug kas, įskaitant filosofus A. Šliogerį, T. Sodeiką, V. Radžvilą. Ši vaizduotė remiasi analogija, kad visa kas baigiasi, ne tik fizinis žmogaus gyvenimas, bet ir dirbtiniai procesai: istorija, filosofija, Dievas, Europa, Vakarai, civilizacija, žmogus kaip esmė, žmonija ... Tačiau ką reiškia "baigaisi" paskutinės galiojimo dienos vartotojui arba dėvėto gyvenimo nešiotojams?

Pasaulio pabaigos vaizdavimas (apokaliptika) yra toks pat šiandien populiarus žanras kaip ir suokalbių teorijos. Abu yra šiuolaikinių neoliberalių kūrybinių industrijų dauginami produktai net jei šios teorijos kritikuoja tas pačias industrijas. O „pabaigos produktų“ vartotojų yra minios ir kiekvienas iš jų dar turi skonį: nuo kasdieninio nukainavimo, iki serialų vartotojų ir buvusių naujienų platintojų feisbuke. Buvusios naujienos ypatingai yra mėgstamos socialiniuose tinkluose ir tenkina komunikacijos, kaupimo, išmanymo demonstravimo poreikius. Tuštybių fabrikai, kur štampuojamos pabaigos ir suokalbių vizijos Lietuvoje, Baltarusijoje ... yra platinamos tarp „paskutinės dienos“ ir dėvėtų produktų vartotojų. Originalios, geros kokybės apokaliptinės ir suokalbių naujienos yra daugeliui Lietuvos žiniasklaidos, kitų medijų transliuotojams arba neįperkamos, arba patys tokių kokybiškų tuštybių negali sukurti. Todėl arba būna paskutinės dienos suokalbiai arba dėvėtos apokalipsės. O jei ir yra išplėtojama kokia tai sofistikuota apokapiltinė ar postapokaliptinė (A.Šliogeris) vizija, tai jos vis tiek ilgainiui atitenka dėvėto laiko sąmonės žmonėsi. Dėvėto laiko žmonėmis (sekdamas „Laikas Second Hand“ Sv. Aleksijevič idėja) vadinu pasenusių įvykių vartotojus: senų idėjų ir senų laikraščių skaitytojus, nuvalkiotų serialų ar jau daugelio pasaulio šalių peržiūrėtų filmų sekėjus, nebeklausomų muzikos grupių aistruolius. Taip atsitinka, nes tik šiems produktams visiškai atpigus ir tapus visuotinai prieinamais jie yra patiekiami pragyvenimo minimumo žmonėms. Gal būt „paskutinės dienos vartotojai“ yra savo pasirinkimu laipteliu aukščiau nei dėvėto laiko gyventojai. Tačiau tai tik iliuzija: paskutinės dienos serialas atidedamas ateičiai ir tik tada, kai įgyja dėvėto laiko skonį, yra atverčiamas. Pripranta taip, kad nepasenus – nenori mąstyti.

Dėvėto laiko įvykiai ir susiję pasakojimai priklauso ne dabarties jautrumui ir ne mokslinei teorijai, o mitologijai. Mokslinė teorija reikalauja aktualizuoti problemą, parodyti jos naujumą, o dėvėtas laikas prašo parodyti „dar tinkamumą“, išliekamąją vartojimo vertę. Kai dėvėto laiko gyventojai mato kasdienybės skandalus susijusius su korupcija ar darbo kodeksu jie juos supranta ne kaip savo gyvenimo aktualiją, o kaip pasakas apie devyngalvį slibiną, graužiantį ąžuolą, ant kurio sėdi devynių brolių sesuo, kaip įdomybę. Šis vertimas: aktualijos į įdomybę ir mitą yra itin svarbus suvokimo fenomenas, kuris naikina pilietinį aktyvumą. Dėvėto laiko egzistencinis laikas yra ramus ir negrasina namams nei karu, nei informaciniu šėlu ir todėl gali klaidinti savo panašumu į mokslinį nesuinteresuotumą, objektyvumą. Dėvėtas laikas yra anapus politikos: jokie įvykiai nesudrebina nominalaus piliečio sąmonės, nes jis juos patiria praeityje ir tariamas objektyvumas labai klaidina: šie žmonės tiesiog negali aktualiai suprasti įvykio svarbos. Dėvėto laiko sąmonė neturi aktualios dabarties, todėl visa yra istorija, patrauklus, tačiau neutralus pasakojimas. Net kasdiena rodoma, propaguojama Rusijos grėsmė yra išverčiama į pasenusio serialo žanrą: kaip būtąjį pasakojimą apie užjūrius ir užmarias. Tai nejaudina daugiau nei dvidešimties metų senumo Meksikietiškas serialas. Nebelieka atsakingo ir ateitį kuriančio pilietiškumo, todėl dėvėto laiko žmonėms nereikia jokių manifestacijų, o protestuojantys studentai yra suvokiami kaip dar viena dėvėta iliustracija. Dėvėto laiko sąmonei piketai, mitingai, riaušės yra kažkas iš buitinio konflikto srities, ne daugiau.

Paskutinės dienos ir dėvėto laiko žmonės susvetimina ir ateitį. Jiems ateitis jau yra įvykusi, ja jau kažkas naudojosi, tik mūsų ji dar yra nepažiūrėta, o tik įrašyta ir atidėta pigesnei peržiūrai. Susvetiminta dėvėta ateitis yra atimta galimybė patiems kurti gyvenimą ir todėl dėl jo niekas nesijaučia atsakingas. Ką čia kalbėti apie atsakomybę prieš vaikus dėl ekologijos, pensijų .... Jau įvykęs rytojus laukia savo nuolaidos, kad būtų atvertas pragyvenimo minimumo pasauliui. Spektaklio visuomenė savo įvairiakrypčiais, įvairių žanrų serialais išbalansuoja akistatą su ateitimi, o dėvėto laiko serialai apskritai panaikina ateitį (nelieka net sekančios serijos spėliojimo). Aktualioji ateitis jiems yra labiau nepermatoma nei gūdžiausiais Viduramžiais, kai kiekviena bažnyčia aiškiai atskleisdavo ateities vizijas ir žmogaus vaidmenį.

Dėvėto laiko situacija pakeičia „pasaulio pabaigos“ regėjimus, kurie nebėra grėsmingi, kaip nėra grėsmingos ir pačios baisiausios pasakos. Šliogerio skelbta žmonių pabaiga, kai juos pakeis akli idololatrai, yra suprantama, kaip jau buvusi istorija, kaip suvartotas produktas. Buvusių gyvenimų nešiotojai ar valgytojai nebesijaudina dėl pranašysčių. Jos jau visos buvo kažkur ten Hario Potterio pranašysčių sandėlyje. Buvusių pranašysčių sandėliai – atrodo, kas yra mažiau reikalinga? Tačiau dėvėtos apokaliptikos vartotojai vis dar žavisi sunešiotomis pranašystėmis: nuo Vangos iki Wolfo Messingo.