Rinkimai: VšR Žmogus ir visuomenės nuomonių rinka

Rinkimai: VšR Žmogus ir visuomenės nuomonių rinka.

Kalbėsiu apie VšR Žmogaus mąstymą ir viešojo intelektualo kritinį pasirinkimą rinkimų metu.

PR Man (Public Relations man) - VšR žmogus - yra tas, kuris suvokia įvaizdžių, tapatybių, vaidmenų, kalbinių žaidimų, diskursų dėliones ir jų rinkos vertę. Jis yra ciniškas estetas ir verslininkas politikoje. Apie jo galimybę yra užsiminęs jau S. Kierkegaardas, aptaręs P. Sloterdijkas, o Lietuvoje - A. Šliogeris... Tačiau jis yra jau seniai ne galimybė, o dominuojanti tikrovė. VšR Žmogaus atveju tikėjimas kuria nors tiesa ar esme pasitraukia į šoną. Juk žmonės atsimena tik nesenus įvykius, o po to ir juos mistifikuoja pagal medijų ir VšR siūlymus, pagal visuomenės nuomonių rinkos kismą. VšR žmogus ir yra medijų rinkos arba visuomeninės nuomonės rinkos veikėjas, Jis šias nuomones gamina, siūlo, keičia, tobulina, konkuruoja. Tai nieko bendra neturi su jokia “šaknų ir kraujo” “dirvonų ir Grainio liepos” tiesa, nors VšR žmogus ir atsižvelgia į visuomenės norus, t.y. į interesų grupių troškimus, tačiau vietoje tautos istorijos studijuoja psichoanalizę ir ją taiko. Labai gaila, kad Lietuvoje universitetai, viešai meluojantys apie savo ištikimybę rinkoms, vis dar nesuvokia įvykusio pasikeitimo ir vietoje psichoanalizės siūlo istorijos studijas, vietoje kritikos, kuria šmėklas.

VšR žmogus turi vieną privalumą: kviečia į viską žiūrėti ironiškai, su juoko gaidele. Pralaimėtas mūšis yra tik mažas epizodas dideliuose įvaizdžių ir politikos karuose, kur galioja viskas, nuo mitų didybės iki trolinimo. Ir tas pralaimėjimas, kurį manote patyrę, platesniu mastu gali būti suvokiamas kaip labai didelis laimėjimas. Pavyzdžiui, kaip priversti LT popkultūrą daugiau dėmesio skirti šou kokybei? Ogi pralaimėti Euravizijoje mono dainininkui. Tai tikrai spalvoto šou pergalė, nors buvo apsirengęs pilkais ir nematomais drabužiais. Iš tiesų, niekada nežinai kaip žaisti su tai banaliais, tai perversyviais desublimuotos visuomenės norais. Turi siūlyti daug efektų, išbandyti jų patrauklumą, šalinti neveiksnius įvaizdžius. O pralaimėjimas VšR agentūrai reiškia, tik kad susiaurinote suvokimų spektrą: ko šio mėnesio visuomenė labiausiai nori. VšR žmogus nemąsto vertybių ir idealų kaip kažko tikro, o tik kaip laiko dvasios žvilgsnį, kuris ryt jau bus kitas. Jis kuria pridėtinę vertę, didina BVP ir gali paskaičiuoti savo ir visuomenės naudą.

Viešasis intelektualas, priešingai, mąsto tikrovę “iš esmės” ir istoriškai, tariasi , kad puoselėja vertybes, nors pamatuoti jo pridėtinės vertės neįmanoma. Todėl jis apeliuoja į mistiką: “pranašavau, neklausėte, -- įvyko!”. Jo malonumas yra procesas (jouissance, pasakytų PR žmogus), ne rezultatas, jis yra perversyvus - nes žino pralaimėsiąs, bet parodys tautai kas yra tiesa, o po to su laime kentės savo atstūmimą. Taip viešasis intelektualas Lietuvoje yra mokytas: vietoje psichoanalizės jis skaito istorijos vadovėlius, vietoje manymo, kad praeities vaizdai yra dabarties psichikos šmėklos, jis tariasi, kad tai tikrieji mūsų protėviai, kad jis girdi jų balsą. Jis dedasi esąs dvasios mediumas ir išminčius vienu metu: vietoje sakymo - tai mūsų psichiniai polinkiai ir štai jums statistika, jis sako: matau mūsų likimą, o štai tai yra mūsų būtis. VšR žmogus sako - tai tik įvaizdžiai, o viešasis intelektualas - tai yra vertybės. Viešieji intelektualai, kaip ir jų protėviai - inteligentai, -- dažnai tampa religingais mesianistais (išgelbėti nuodėmių tautą) arba radikaliais misijų vykdytojais (išvaduoti pavergtą tautą), arba teisybės grąžintojais (sakoma, kad: “1990 m, V. Lansbergis mus apgavo, o dabar, vykdydami R. Ozolo priesakus, mes grąžinsime istorinę tiesą”…).

                Vargšai pretendentai būti prezidentais: jie įkalinti tikėti viešaisiais intelektualais, vietoje to, kad remtųsi VšR žmogaus patarimais, vaidintų personažus, o po to atsipalaiduotų ir ironizuotų. Tai lietuviškų rinkimų tragedija: vis dar tikime savo liūdnomis pasakomis apie Eglę, Žilviną, Sigutę ir devyngalvį slibiną: tik kuris yra slibinas, ir kurio iš jų plaukia puta? Pakeisti nieko neįmanoma, tol, kol laikomi valstybiniai istorijos egzaminai vietoje to, kad mokinys nueitų pas psichoanalitiką į kabinetą.

                Ar Viešasis intelektualas yra praeitis VšR žmogaus požiūriu? Jau visai nebenaudingas, kaip ir sovietinis inteligentas? Ne, ne taip. Nihilizmo nuostatų vedini viešieji kritikai medijų rinkoms yra labai naudingi, kaip ir mitų tyrinėtojai. Nihilistas viešasis intelektualas yra radikalus kritikas: VšR konstrukcijų griovėjas, sanitaras medijų rinkoje. Medijos prigamina labai daug ligotų vaizdų: visa kas papuola, kad tik vartotojų. Kažkas turi juos naikinti. Vis dėlto, žiūrint į rinkimus smarkiai pasigesime nihilistų viešųjų intelektualų, kurie pjautų leisgyves konstrukcijas ir neleistų pretendentams tikėti istorinėmis šmėklomis. Nihilistas ir yra tas, kuris išblaivo herojų ir primena, kad jis yra pacientas; arba demaskuoja VšR žmogaus prekes ir taip išvalo rinką naujoms prekėms. Jokio esencializmo, tik teisė griauti tai, kas siūloma: nuolatos veikianti opozicija medijų visuomenei, opozicija, be kuriai nuomonių rinkai. VšR organizacijoms jie labai reikalingi: kaip vilkai miške. Šie nihilistai yra atsakingi už politinę antireklamą ir už prievolę rinktis, net jei pats nihilistas mano kitaip; jis atsakingas už daugelį alternatyvų, net jei nihilistas jau pasirinko pats ir pasirodė besąs tik silpnas ir pažeidžiamas subjektas.

Šitie rinkimai vyko dar šalia istorijos medžio, kurio šešėlyje buvo menkai matomas VšR žmogus ir kurio tinkamai nedemaskavo nihilistas kritikas. Būtų gerai, kad kituose VšR žmogus nebesislėptų, o viešieji intelektualai nihilistai veiktų drąsiau,