Socialdemokratinė ir ne tik “nuskriaustųjų ir pažemintųjų” retorika ir rinkimai.

Socialdemokratinė ir ne tik “nuskriaustųjų ir pažemintųjų” retorika ir rinkimai. Nenorėjau rinkimų metu kritikuoti Andriukaičio, tik dabar. Gerbiu jo pasirinkimą padėti partijai ir socialdemokratijai kandidatuojant ir iškeliant standartines, nors ir nuobodžias, bet socialdemokratines vertybes ir nuostatas. Manau, jo kompanija buvo prasta, LSDP reikia gerokai atnaujinti ir patobulinti savo agitacijos, mobilizacijos ir ryšių su visuomene gebėjimus. Sakiau tai kairiesiems iki jo kandidatavimo, nelabai kas klausė.

Pabandysiu įsivaizduoti koks buvo reikalingas KAIRYSIS kandidatas: gal charizmatiška jauna moteris, atstovaujanti naują kartą; kad būtų priimtina feministėms ir homoseksualiems asmenims (iki, max 10 proc.!); kad raiškiai, radikaliai akcentuotų internacionalumą (priešingai koservatoriams ir visiems tautininkams); geriau, kad ji būtų kilusi iš Lietuvos provincijos, su kuria būtų nepraradusi ryšių (Plungės ar Rokiškio…), bet dabar gyventų Vilniuje; kad būtų svarbi partijai (kad ją konsoliduotų, kaip Andriukaitis), mokėtų juokauti ir būtų aštraus proto… Neprasta užduotis LSDP, kuri vis dar gina nomenklatūrinę eilę… Gaila, kad socialdemokratai neatrado tinkamesnės kandidatūros. Šiuolaikinė visuomenė nėra nei valstiečiai, nei proletariatas, nei vien pažemintieji ir nuskriaustieji. Nei vienas valkata nenori būti žeminamas ir saugo savo orumą, o vieša atjauta nuskriaustiesiems - aiškiai ne socialdemokratinė elgesio maniera, nei kovinga, o veikiau krikščioniška… Juokinga, kad tokia pat nuskriaustųjų retorika vadovavosi ir tautiški kandidatai...

Pagalvokime, kokios yra minimalios sąlygos laimėti. Reikia: a) “stebuklingosios” charizmos, t.y. gebėjimo kitus jaudinti, vesti, žavėti, tam tikros pridėtinės energetikos; Tai klasika; b) aštraus ir išlavinto proto (dalyvauti debatuose). Andriukaitis jo pakankamai turi, tačiau nemoka jo rodyti; Padeda dialektikos skaitymai ir mokymas ne tik sakyti, bet ir kitą girdėti; c) ryškaus, bet ne vulgaraus, humoro jausmo. Humoras dažniausiai yra charizma+aštrus protas vedinys. Andriukaičiui ir beveik visiems kandidatams (išskyrus Šimonytę), jo aiškiai trūko. Bet ir Šimonytė tuo menkai tepasinaudojo. Juozaitis mėgo nurodyti Ukrainos prezidentą V. Zelenskį - bet Zelenskis nuolatos juokavo, permanentiškai, o Juozaitis? Gal nebent tik sau pačiam. O kai tau rimtais veidais pasakoja mitus ir buhalterines tiesas - na nejuokinga; d) takto (jausti aplinką) - būtina diplomatinė savybė.  Tačiau taktas išmoko ir kito: būti protingai netaktišku! Štai ko reikia šiuolaikinėms medijoms: pamatuoto netaktiškumo, riboto politnekorektiškumo; e) ryškumo (drąsa būti ryškiu ir todėl kitokiu, radikaliu). Briuselio ir partijų biurokratija sugriovė šį Andriukaičio ir daugelio kitų gebėjimą. Kostiumas ir televizija - nebėra ryškumo priemonės. Tai jau kasdienybė. Buvo nuobodu jo klausytis.

Andriukaitis, socdemai nepasinaudojo internacionalumu ir referendumu dėl dvigubos pilietybės agitaciniais tikslais. Kas jau kas, o internacionalūs socialdemokratai, kritikuojantys tautinių valstybių monopolijas, gali remti valstybinės pilietiškumo institucijos susilpninimą ir tarptautinio profesinio bendradarbiavimo įgalinimą. Juk referendumo klausimai buvo daugumai LT piliečių nesuvokiami, antireferendumo agitacija gana stipri. Todėl Andriukaitis “paprastas liaudies sūnus” galėjo išnaudoti neaiškumą savo aiškiems kairiesiems šūkiams.

Jau daug kartų kalbėjau socialdemokratams: reikia jais tapti. Gerai kad atsikratė V. Butkevičiaus ir G. Kirkilo LDDP ideologijos, sugebėjo konsoliduoti partiją (A. Sakalo, V. Andriukaičio, V. Blinkevičiūtės elgesys buvo labai pamatuotas). Vis dėlto, jei nori LSDP partija pasiekti svaresnių rezultatų, manau būtina nebežaisti rinkimais, jiems gerai nepasirengus, neturint tinkamų kandidatų ir ryšių su visuomene praktikos. O kas buvo gera jo kampanijoje: beveik nebuvo ideologinių šmėklų.