Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“.

Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“, režisierius Žilvinas Vingelis, Baltijos kamerinis operos teatras. Du kartus pažiūrėjau šį spektaklį, pačios pradžios ir po ilgesnio spektaklio tapsmo, o taip pat kelis kartus perskaičiau James Baldwino apsakymą „Sonio bliuzas“ šio rašytojo ir socialinio politinio kritiko, aktyvisto kūrybos ir veiklos kontekste. Ankstyvoji spektaklio versija man buvo kiek įkyri dėl muzikos, vaidybos, o 2018 gruodžio 5 versija jau daug labiau patiko: džiazo muzikantai įsijautę improvizavo, spektaklis ir aktoriai patyrė daugiau virsmų galiausiai atverdami daugiau drąsos vaizduojamajai aistrai. Tačiau mano žvilgsnis yra tarp Baldwino ir džiazo spektaklio: svarbu tai kas buvo rašytojo sakoma ir kas buvo režisieriaus ir aktoriaus girdima ir perteikiama. Bet kokiu atveju iš žiūrėtų „Sonio bliuzo“ pastatymų (skirtingų pjesių) Ž. Vingelio man pasirodė įdomiausias.

Norint suprasti Baldwino „Sonio bliuzas“ pravartu lygiagrečiai skaityti jo romaną "Džiovanio kambarys" ("Giovanni's Room", 1956). Priežastis yra paprasta: romane ir apsakyme dviejų pagrindinių veikėjų santykis ir emocinė raida yra analogiška. Pagrindiniai veikėjai yra vyrai, tik "Džiovanio kambaryje" abu yra homoseksualūs, o Sonio bliuze tai yra du broliai, be jokio gėjų santykio rodymo. Vis dėlto abu kūriniai yra apie vyrų meilę, tik kitokią. "Džiovanio kambario" protagonistas Davidas yra gana šaltas ir racionalus, savo jausmų bijantis amerikietis, o "Sonio bliuze" tokios charakteristikos priskiriamos protagonistui mokytojui iš Harlemo. Atitinkamai Džiovanis ir Sonis yra aistros vyrai, kuriai jie atsiveria ir kuri juos pražudo. Baldwinui, ką jis daug kartų pabrėžė, gyvenimo prasmė yra drąsa laisvai aistrai ir asmens išsivadavimas yra jo vidinės, egzistenciškai reikšmingos aistros išlaisvinimas. Aistra gali būti mokslui, religijai, meilei, kūrybiniam darbui, šeimai... tačiau ji yra pavergiama hegemoninių, norminių rėmų, išnaudojimo ir žeminimo praktikų. Pirmas žingsnis yra išsivaduoti iš tavyje sėdinčio siaubūno, kuris pats, savo noru naikina savo vidinį troškimą paklūsdamas išorinei tvarkai ir prievartai. Tačiau vienišiaus išsilaisvinimas, kaip rodo „Džiovanio kambarys“ ir „Sonio bliuzas“ veda prie susinaikinimo. Beje, apie tai byloja ir didžiosios klasikinės tragedijos, kur aistros pavergtas žmogus pražūna likimo sūkuriuose. Tik jų patarimas abejotinas: atsisakyti savo aistros, savo svajonės, gyvenimo prasmės. Baldwinas kalba priešingai: ne, reikia dar labiau įgalinti egzistencinį troškimą. Tačiau negali tapti laisvas vienas, tik kartu su draugu arba su pakeleiviais, su bičiuliais ir jų draugija. Kai tavo meilę girdi ir išdrįsta priimti kitas ir tas kitas yra įgalinamas savo aistrai, tada ir nušvinta tikrojo emocinio džiaugsmo įvykiai. Vis dėlto ir to nepakanka, ką liudija Baldwino vieši pasisakymai ir jo kova už afroamėrikiečių ir gėjų teises, už jų balsą. Griaunanti aistra negali būti išlaisvinta , ji dar turi išsivaduoti iš savo pačios negatyvumo: kaip afroamėrikiečiai turi išsivaduoti ir iš savo baltųjų demonizavimo, iš baltojo, kuris sėdi kiekviename juodaodyje ar iš homofobo, kuris tūno kiekviename gėjuje. Tačiau ir to nepakanka: reikia išlaisvinti baltuosius iš juose pasislėpusio „nigerio“, juk būtent baltieji ir yra „nigerio“, antisemitizmo įvaizdžių kūrėjai ir subjektai. Tik tada, kai baltieji bus išlaisvinti priimti kitą rasę, o homofobai – priimti kitą lytinę pasaulėjautą, bus pasiektas galutinis aistros įgalinimas. Džiovanis ir Sonis išsivaduoja patys ir tik pradeda laisvinti savo draugus, bando įgalinti jų aistrą. Tai tik pirma pradžia, dar toli iki draugų ir revoliucijos.

„Džiovanio kambarys“ kalba apie drąsą ir baimę gėjų meilei, apie jų apie apsisprendimą ir prisipažinimą. Pagrindiniai herojai yra baltieji ir romanas, išoriškai žvelgiant, nėra susietas nei su rasizmo, nei su gimtojo Baldwinui Harlemo temomis. Romano kontekstas: hyper maskuliniškumo dominavimas visose viešojo gyvenimo sferose įskaitant kiekvieno individo mąstymą: moterų ir vyrų, gėjų ir lesbiečių. Išvaduoti šį jausmą iš šios hegemonijos buvo sunku. Antra problema, kad tai kas išstumta – gėjų ir lesbiečių subkultūra užsidaro savyje ir sukuria savus prievartos ir pasitenkinimo dėsnius, įskaitant manipuliaciją aistra, vyrų prostituciją, empatijos stoką, vidinį nerimą ir baimę. Visi šie bruožai perteikti aiškinat protagonisto meilę gėjų baro barmenui Džiovaniui, kuris pats neretai uždarbiauja vyriška prostitucija ir kurį baro savininkas gėjus Giljomas linkęs išnaudoti. Istorija baigiasi tragedija: baro savininkas pasinaudoja Džiovanio maldavimu grąžinti jį į darbą, seksualiai jį išnaudoja, o po to vėl išmeta. Džiovanis, įsiutęs dėl dvigubo pažeminimo, užmuša Giljomą ir po to nuteisiamas mirti. O protagonistas, protingas gėjus, žiūri iš šalies, bijo savo meilės Džiovaniui, bando būti biseksualus, vaizduoja meilę moteriai, nors ir nesėkmingai. Todėl jo racionalus konformistinis požiūris ne tik nepadeda, bet ir traumuoja ir jį patį, ir Džiovanį, ir jo moteris. Analogišką istoriją stebime „Sonio bliuze“, mokytojas bijo savo meilės broliui, vengia empatijos ir tik priesaika motinai paskatina jį atsiverti brolio jausmams. O Sonis priešingai, pasineria į jausmų sūkurį, kuris sulieja jį su džiazo muzika, su juodųjų džiazo subkultūra, jis bando išlaisvinti savo jausmus ir padėti broliui jausti muziką, atverti emocijas. Ir nors istorija baigiasi blogai, Sonis už heroiną yra suimamas, tačiau yra ir didelė prošvaistė, kurią spektaklio režisierius ir aktoriai pabandė emocingai ir simboliškai išreikšti: spektaklio pabaigoje (atitinkamai, apsakymo pabaigoje) pasirodo tigru drabužiais (tigras – išlaisvintos aistros) persirengęs Sonis, kuris tiesiog laimingas siautėja su atsipalaidavusiu broliu. Tačiau tai tik pažadas, nes už baro durų yra įtraukus į nusikaltimus Harlemas, amerikoniškas rasizmas, baltųjų nepakanta ir afroamėrikiečiams, ir gėjams.  Tai ko nepapasakoja „Sonio bliuzas“ toliau pasakoja pats Baldwinas ypač savo politine veikla.

Baldwinas atviras juodaodis gėjus ir Harlemo, dar iki gėjų išsivadavimo, iki 1980. Šia prasme, jis vienišius herojus ir jaučia pirmiausia savo unikalią išsilaisvinimo istoriją - iki bet kokių kitų juodųjų gėjų išsivadavimų. Todėl visa ką jis rašo, dar labai asmeniška, dar tik įžengia į draugų ratą ir į politiką. Nėra ką kopijuoti, jis pirmas, kažkur kitur toks pat vienišas kovotojas už gėjų ir hipsterių teises Allenas Ginsbergas rašo poemą „Staugsmas“. Raoulio Pecko pilnametražis dokumentinis filmas „Aš ne jūsų negras“ ("Am Not Your Negro" (2016) padeda geriau suvokti to laiko (manu tinka ir šiai dienai) įgalinamos aistros filosofiją. Filmas yra politinio žanro ir remiasi Baldwino neužbaigta knyga „Atmink šiuos namus“ („Remember this house“). Dokumentalisto ir socialinio-politinio kritiko Pecko sritis yra dokumentiniai filmai apie laisvos įvairovės visuomenės tapsmą, tačiau jis toli nuo gėjų tematikos. Filme „Aš ne jūsų negras“ jis nagrinėja tik vieną diskriminaciją: rasistinę, kurios šaltinis yra baltųjų gerovė, jų ir jiems skirta demokratija, gerovės visuomenės mitas, baltųjų maloningumas ir humanizmas. Tačiau jis neaiškina antrojo diskriminacijos rato: nei lyties, nei religinės. Todėl apie tai, kodėl bėgo iš Harlemo ir JAV Baldwinas - pasakyta mažiau nei pusė, todėl ir aistra, kurią Baldwinas ragina ginti, įvardyta tik iš dalies. Panašiai kaip baltieji dėl savo gerovės slepia kasdienybės rasizmą, taip ir heteroseksuali gerovės vaizduotė slepia homofobiją. Tačiau tada meilė yra ne visa, kaip ir laisvė ne visa, o tik mažiau nei pusė. Peckas kuria garantuotos sėkmės filmą, juk kalbama apie kovos už rasinę lygybę didvyrius Medgarą Eversą, Malcolmą X, Martiną Lutherį Kingą – Baldwino bendražygius, jo draugus, kritusius nuo rasistų kulkų. Vis dėlto, kadangi pats Baldwinas kukliai savo vaidmenį nutyli, iš filmo jo rolė lieka iki galo nesuvokta. Peckas žūt būt laikosi demokratinio vairo ir seka Medgarą (edukacinė lygybė) ir Lutherį (teisinė lygybė), bet ne Malcolmą (kova už religinius skirtumus), ne Black Panters (kova pasipriešinant jėga) ir ne Baldwiną (ne tik rasinis, bet ir gėjų, galiausiai – aistros išlaisvinimas).

Ar Ž. Vingelio spektaklis mums padeda kitaip, aktualiai mums perskaityti Baldwino pjesę? Manau, netobulai, bet taip. Padeda tai, kad skamba improvizacinis džiazas ir muzikantai suvokia savo vaidmenį: žaisti tarp Herlemo istorijos ir Vilniaus, kad aktoriai galiausiai parodo būtinybę išlaisvinti savo jausmus vienas kartu su kitu. Juk be broliškumo empatijos, kažin ar galima kalbėti apie kokį kitą įgalinimą. Ir dar, Ž. Vingelis organizuoja viešas diskusijas po spektaklio (ne jis vienas tai Lietuvoje daro) ir tai pasitarnauja teatro įtraukimui į viešąją sferą. O be šio žingsnio teatras pasimeta vartojimo šiukšlyne ir reginių konkurencijoje ir menkai tebevykdo savo egzistencinę ir politinę funkciją.