APIE SOCIALINĘ ĮVAIROVĘ, SOCIALINĘ POLITIKĄ IR SOCIALDEMOKRATIJĄ

Atviras socializmas yra socialinių formų ir organizacijų plėtra ir jų santykių politika. Manau, daugelis su manimi nesutiks bijodami žodžio socializmas. Ir gerai. Yra proga pasiaiškinti. O tai, ką aš tvirtinu, suformulavau besišnekant su plačiu Naujosios kairės judėjimu, su Kritinės teorijos atstovais, po pokalbių su tais, kurie gina NVO (nevyriausybinių organizacijų) interesus ir neranda jiems adekvačios ne tik socialinės politikos, bet net ir partijų politinių programų.

Kodėl socialdemokratai ir įvairios darbo ir valstiečių partijos aiškiai neformuluoja socialinės įvairovės, jos plėtros savo prioritetu? Aš tai sieju su keistu, lietuvišku “darbininkiškumo“ sindromu: darbininkiškumo idėjos tuštybe Lietuvoje, kai kalbant apie darbininkus, ginami darbdavių interesai – juk jie irgi dirba!  Lietuvos politinėje padangėje nėra labiau tuščio dalyko, kaip abstrakti ir manipuliacinė darbo idėja: ji visada gundo savo aukas tuo pačiu sūriu: darbu.  

 Ir vis dėlto kalbu apie socializmą. Paklausite, kaip tai: juk sovietinis ar kinietiškas socializmas gina vieno kūno, darbo vienybės ir net diktatūros idėjas? Atsakysiu, nebuvo ir nėra vienos socializmo sampratos, o yra kelios ir be to viena kitą neigiančios. Ir kol tų skirtumų pakankamai neišsiaiškinsime - sunku plėtoti aiškią socialdemokratinę politiką. Nuoroda į Šiaurės šalių socialdemokratiją – manau yra nepakankama, nors būtina.

Gerai kad (at)gimė G. Kirkilo ir A. Butkevičiaus Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Jos pavadinimas aiškiai nusako ideologiją: atstovauti darbo interesus. Ne darbininkų, o darbo, nors, jei būtų darbininkų - nebūtų daug geriau, nes pasirinktas tik vienas abstraktus ir mažai ką sakantis žmogaus požymis, ir dar reikėtų pasiginčyti ar esminis. Juk ir kapitalistas, ir fašistas, ir populistas - visi triūsia. Ir ar esminis žmogaus požymis iš viso yra? Abejoju. Šiaip ar taip ši nuoroda į “darbo partiją” rodo iliuzijų kompleksą, kuris vėl ir vėl pasireiškia: pavadinimuose. LSDDP akivaizdžiai tęsia A. Brazausko Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) tradiciją, kuri savo ruožtu kilo iš LKP, o ta iš TSKP. Valstiečių ir žaliųjų partijai (dar vienas falssimuliakras, nes “žalumo” joje reikia su mikroskopu ieškoti) ši koalicijos partnerio geneologija ir idėjų artumas LKP aiškiai nerūpi, kaip menkai rūpi ir NVO plėtra. Atitinkamai kairumą žaidė ir V. Uspaskicho “Darbo partija”, bandžiusi derinti darbo ir liberalizmo idealus ir suvedžioti darbininkų klasę.  Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga - LVŽS - bando žaisti kairumo idėją, bet taip pat nurodo į darbą, liaudį, valstiečius, tai yra į abstrakcijas, kurios išlaisvina nuo būtinybės svarstyti socialinių formų ir socialinių santykių plėtrą, kaip politinį prioritetą. Nei viena šių partijų socialinės ir kultūrinės įvairovės, jos plėtros nelaiko prioritetu, o žinių ekonomiką suvokia išimtinai ekonomine prasme, instrumentiškai.

Tokiam valstietiškai-darbininkiškam mąstymui būdingas gilus ekonominis redukcionizmas: visos problemos turi išsispręsti keliant šalies ūkio pajėgumą, todėl ūkio, finansų ir susisiekimo ministerijos laikomos prioritetinėmis, bet ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri pati yra ekonomizuota: tai yra daugiau sprendžia ne socialinės įvairovės, o  įsidarbinimo problemas: užimtumo tarnyba ir jos darbo biržos.  

O dabar apie į tapsmo būklę pakliuvusią klasikinę Lietuvos socialdemokratų partiją. Ji, laikas nuo laiko tampa paskutiniu įvairovės užutekiu: moterų ir vaikų teisių, tautinių mažumų, šeimos formų įvairovės (vienišų tėvų, įvaikinusio asmens, partnerystės…), negalią turinčių asmenų, atvykėlių kitataučių migrantų, homoseksualių asmenų, įvairių tautinių, religinių, gyvenimo būdo, profesinių, sveikatos, švietimo organizacijų... Nekalbu apie daugybę kutūrinių institucijų, organizacijų, kurios neretai yra kartu ir socialinės, ir politinės; pagaliau įvairios draugijos, kurių skaičiui nėra ribų. Kai kurios iš šių NVO yra konservatyvių pažiūrų, o kitos gali prašyti ir liberalų pagalbos. Tačiau tik socialdemokratai gali turėti potencialiai neribotą socialinės plėtros politiką. Mes, taip mąstantys, galime ir, mano nuomone, turime riboti ekonomizmą - maginę laimės formulę. Mes taip pat galime riboti pareigos valstybei aukštinimą, kuriuo vienų politiniai poelgiai ideologiškai iškeliami aukščiau nei kitų, pavyzdžiui, kalbant apie karinę prievolę ir alternatyvią tarnybą; varžyti populistinę darbo ideologiją, nes nėra visuotinės darbo formulės, tokio stebuklo, o yra tik būdas vienas veiklas diskriminuoti, o kitas – išaukštinti. Socialdemokratija mąsto apie įvairiausias socialinės kooperacijos formas, įgalina jas, ieško kompetencijos ir gerovės augimo liftų, nevengia laikinos pozityvios diskriminacijos, pavyzdžiui, ginant moterų, rasines, negalę turinčių asmenų ir kitas sutartines teises. Man patinka, kad LSDP laikas nuo laiko atsiranda panašiai mąstančių žmonių. Pavyzdžiui, iš LVŽS į LSDP frakciją perėjo D. Šakalienė. Simptomiškas ir dramatiškas perėjimas, grįstas būtent tuo, kad pasigedo aiškios LŽVS socialinės politikos, NVO problemų supratimo. Ji ir pati užsiima tuo, kas artima atviram socializmui: savižudybių prevencija, seksualiniu švietimu, vaiko teisių apsauga, įvairių su NVO susijusių teisių gynimu. O tai yra politika, o, vadinasi – tu būsi kažkam priešas, kažkam draugas.

 Ir dar vienas: internacionalumas. Šiuolaikinės NVO, kultūrinės organizacijos, klubai ir sąjūdžiai neretai ir vis dažniau yra tarptautiški. Socialinė politika yra tada atvira, kai ji tarptautiška, kai moka ginti atvykėlių teises lygiai, kaip ir savų žmonių. O to G. Palucko LSDP, mano manymu, stokoja, nors ir kalba apie tinkliškumą, spiečius – t. y. naujas organizacines formas.

Ar LSDP yra pasirengusi plėtoti atvirą socializmą - horizontalias įvairoves, jų nuolatinį tapsmą, mutacijas ir vykdyti atitinkamą racionalią politiką? Manau, kad dar nevisai. Yra kai kurie elementarūs, konkretūs kairumo požymiai, kuriuos, kaip ne keista išsakė LR Prezidento rinkimų kampanijos metu daugiau dešinioji I. Šimonytė, o ne socialdemokratas V. Andriukaitis: žolės dekriminalizavimas, homoseksualių šeimų įteisinimas, vienišų tėvų teisių gynimas, liberalesnis įmigracijos įstatymas, dviguba pilietybė... Atvira socialdemokratija ir yra tai, kas kuria atvirą socializmą. Ar  LSDP suks šiuo keliu? Bus matyti.

Tirpstanti galia ir Prezidentas

Tirpstanti galia ir Prezidentas

Valdymas prasidėjo ir jau matome naujo prezidento silpnybes. Jis smagus lankyti mūsų užsienio partnerius: Lenkiją, Latviją, Vokietiją. Ir, aišku, tai reikia daryti. Tai jo pareiga. Tiesa, “Spartanas” apgailėtinas ir daug ką simboliškai pasako. Jis yra užsienio politikos charakteristika. Klausimas yra ne tik kokias pareigas užimi, bet su kokia politine galia atvyksi? Ne su valdžia, ją apibrėžia šalies konstitucija, o su galia? Dėmesys galios sąvoka politinėje filosofijoje gerokai nublanko vystantis formaliąjai demokratijai: rinkimų procedūroms ir valdžios padalijimų principams. O be reikalo. Kas yra politinė galia? Tai gebėjimas įgyvendinti sprendimus, kurių nesąlygoja formaliosios administravimo taisyklės ir įgaliojimai. Galia yra finansinė sistema, kariuomenė, derybinės įtakos ir patirtis. Galia yra tavo partija, bet G. Nausėda nepartinis. Galia yra tavo politinė klasė jei sugebi būti jos atstovas, bet jis tik populiarus viduriniosios grandies vadovų ekspertas, banko patarėjas, analitikas. Neneigiu, gal ir labai geras, tikslus. Jis yra petite bourgeoisie, kuri paprastai neturi jokios galios, jei tik nesukuria kūrybinės klasės, už tai turi savo pomėgius: švarkui, knygų kolekcijai, iškilmingam priėmimui, raudonam kilimui. Galia yra tavo korporacijos, jei jas valdai, ar stambusis kapitalas, jei tik jį turi ir R. Karbauskis tokią galią turi. Neabejotinai tokią galią turėjo ir premjeras B. Lubys ir meras V. Matijošaitis. Ir tai gerai jautė ir “Achemos grupės” korporacija ir dabartinis Kauno miestas. V. Lansbergis turėjo galią - bent jau didelės dalies Sąjūdžio palaikymą, vėliau virtusią partijos galia ir ji tokia išlieka. A. Brazauskas - čia jau klausimų nekyla: ir masių numylėtinis ir partijos lyderis. Tikras. V. Adamkus - su juo buvo bent dalis Santaros-Šviesos ir didžiulis Amerikos lietuvių mitas. Ši galia pasireiškė sukuriant V. Juščenkos, A. Kwasniewskio ir V. Adamkaus bendrystę - labai svarbus regioninės politikos faktorius, kurį pajuto visi ir į ką kelis kartus taikliai reagavo I. Alijevas. D. Grybauskaitė nebuvo vien tik V. Lansbergio ar konservatorių lėlė, kaip mano piktakalbiai. Jokiu būdu. Ji galią įgijo Briuselio biurokratų koridoriuose, puikiai išmanė nomenklatūros kalbą ir derybas, o paskui ir pati ėmėsi biurokratinių svertų. O štai G. Nausėdos jokios galios nematyti, kol kas. Jis buvo ir vis dar yra televizijos laidų augintinis. Na taip, jis turi daug finansų analitiko kompetencijų, bet ne jis valdo televizijas, neturi magnato valdžios ir galios, o yra sukurtasis. Ir štai skiriant vyriausybės ministrus - tai aiškiai pasijuto. Neturint galios protinga buvo to neparodyti ir sutarti gerokai pasimaivius, išsireikalavus nors jau trijų moterų vyriausybėje, leidus Seimui kelis kartus balsuoti, pasiginčyti. Kaip tai daro Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Intriga, kaip ir protingas ir drąsus blefas - yra galios kaupimo būdas. Intriguoti - buvo tiesiog privaloma, parodyti įsivaiduojamus raumenis. Tačiau sutarė greitai. Ir šį bejėgystės gestą be abejonės pastebėjo visos didžiosios partijos. O atkurti įtaką bus sunku. Lygiai taip pat atrodo ir užsienio vizitai: susipažinimai. Kol kas G. Nausėda vertinamas lygiagrečiai panašiems V. Zelenskio vizitams. Vis dėlto V. Zelenskis suprato galios principą, nedelsiant paskirdamas priešlaikinius parlamento rinkimus, subūręs partiją ir laimėjęs. Tai tiesiog būtina politikos abėcėlė: generuok galias. Dabar V. Zelenskis yra ne tik medijų kūrinys, kaip G. Nausėda, bet ir turi savo raumenis ir jo delną pradėjo jausti daugelis Ukrainos galios valdytojų. Ne valdžios, o galios. 

Pasikliauti vien Konstitucija ir neturėti galios, jos nekaupti - didelė klaida tarptautiniuose žaidimuose. Tokie kaimynai kaip gudrusis A. Lukašenka ar klastingasis V. Putinas - vertina tik ir tik galią, valdžia - trečiaeilis dalykas. O būtent Minsko iššūkis veikiausiai bus svarbiausias 2020 metų įvykis. Ne Baltarusijos Parlamento rinkimai 2019 rudenį, kurie niekam neįdomūs, o 2020 Baltarusijos prezidento rinkimai, kai spręsis V. Putino, naujosios Sovietų Sąjungos atsiradimo ir Baltarusijos nepriklausomybės likimas. Štai tada ir bus mesti turimi Ukrainos ir Lenkijos galios koziriai, ir Vokietijos taip pat. O Lietuvos, ar Latvijos? 

Koks tikslas buvo tapti Lietuvos prezidentu? Tik nesakykite, kad iš noro tarnauti tėvynei. Tai demagogija. Pati tikriausia. Gelbėti ekonomiką? Nereikia, ir prezidentas to negali, nebent pasiginčyti, daugiau ar mažiau apmokestinti automobilius. Tikrai - vardan to reikėjo tapti prezidentu. Ironizuoju. Gelbėti žaliąjį Lietuvos rūbą? Neabejoju, man reikia eko-revoliucijos, bet kad nematyti jos Prezidento rūmuose nei požymio. Kurti socialinę įvairovę ir jos lygias galimybes? Šitas dalykas man artimiausias, pastebėčiau jei būtų. Tačiau, tokiais kairiaisiais šūkiais G. Nausėda tikrai nepasižįmi, nei trupučio. Įtvirtinti Lietuvos svarbą Briuselio biurokratiniuose koridoriuose? Bet tam reikia Briuselio patirties ir D. Grybauskaitės gebėjimų. O gal mėgautis populiarumu? Tiesiog, kuriant media-švytėjimą ir juo džiaugiantis? Be jokio tikslo? Fotografuotis būnant prezidentu? Gal būt. Tačiau viena problema: populiarumui reikia vis naujo ir pageidautina dramatiško turinio. Ir už tuštumą vėliau tos pačios medijos jį sudrąskys. V. Lansbergis lipo ant barikadų Lietuvoje, V. Adamkus ropštėsi ant barikadų 2004 Ukrainoje, D. Grybauskaitė sąlygojo vaikų ir moterų teisių apsaugą ir ėmėsi sudėtingos teismų reformos, širšių lizdo ardymo. Darbas buvo mažai regimas, tačiau labai reikalingas. Ko gali imtis G. Nausėda - kol kas dar labai neaišku. Išskyrus populiarius susitikimus su buvusiais įtakingaisiais: V. Lansbergiu ir V. Adamkumi, ir vėl - nuotraukai - ne kas matyti. 

  

Rinkimai: VšR Žmogus ir visuomenės nuomonių rinka

Rinkimai: VšR Žmogus ir visuomenės nuomonių rinka.

Kalbėsiu apie VšR Žmogaus mąstymą ir viešojo intelektualo kritinį pasirinkimą rinkimų metu.

PR Man (Public Relations man) - VšR žmogus - yra tas, kuris suvokia įvaizdžių, tapatybių, vaidmenų, kalbinių žaidimų, diskursų dėliones ir jų rinkos vertę. Jis yra ciniškas estetas ir verslininkas politikoje. Apie jo galimybę yra užsiminęs jau S. Kierkegaardas, aptaręs P. Sloterdijkas, o Lietuvoje - A. Šliogeris... Tačiau jis yra jau seniai ne galimybė, o dominuojanti tikrovė. VšR Žmogaus atveju tikėjimas kuria nors tiesa ar esme pasitraukia į šoną. Juk žmonės atsimena tik nesenus įvykius, o po to ir juos mistifikuoja pagal medijų ir VšR siūlymus, pagal visuomenės nuomonių rinkos kismą. VšR žmogus ir yra medijų rinkos arba visuomeninės nuomonės rinkos veikėjas, Jis šias nuomones gamina, siūlo, keičia, tobulina, konkuruoja. Tai nieko bendra neturi su jokia “šaknų ir kraujo” “dirvonų ir Grainio liepos” tiesa, nors VšR žmogus ir atsižvelgia į visuomenės norus, t.y. į interesų grupių troškimus, tačiau vietoje tautos istorijos studijuoja psichoanalizę ir ją taiko. Labai gaila, kad Lietuvoje universitetai, viešai meluojantys apie savo ištikimybę rinkoms, vis dar nesuvokia įvykusio pasikeitimo ir vietoje psichoanalizės siūlo istorijos studijas, vietoje kritikos, kuria šmėklas.

VšR žmogus turi vieną privalumą: kviečia į viską žiūrėti ironiškai, su juoko gaidele. Pralaimėtas mūšis yra tik mažas epizodas dideliuose įvaizdžių ir politikos karuose, kur galioja viskas, nuo mitų didybės iki trolinimo. Ir tas pralaimėjimas, kurį manote patyrę, platesniu mastu gali būti suvokiamas kaip labai didelis laimėjimas. Pavyzdžiui, kaip priversti LT popkultūrą daugiau dėmesio skirti šou kokybei? Ogi pralaimėti Euravizijoje mono dainininkui. Tai tikrai spalvoto šou pergalė, nors buvo apsirengęs pilkais ir nematomais drabužiais. Iš tiesų, niekada nežinai kaip žaisti su tai banaliais, tai perversyviais desublimuotos visuomenės norais. Turi siūlyti daug efektų, išbandyti jų patrauklumą, šalinti neveiksnius įvaizdžius. O pralaimėjimas VšR agentūrai reiškia, tik kad susiaurinote suvokimų spektrą: ko šio mėnesio visuomenė labiausiai nori. VšR žmogus nemąsto vertybių ir idealų kaip kažko tikro, o tik kaip laiko dvasios žvilgsnį, kuris ryt jau bus kitas. Jis kuria pridėtinę vertę, didina BVP ir gali paskaičiuoti savo ir visuomenės naudą.

Viešasis intelektualas, priešingai, mąsto tikrovę “iš esmės” ir istoriškai, tariasi , kad puoselėja vertybes, nors pamatuoti jo pridėtinės vertės neįmanoma. Todėl jis apeliuoja į mistiką: “pranašavau, neklausėte, -- įvyko!”. Jo malonumas yra procesas (jouissance, pasakytų PR žmogus), ne rezultatas, jis yra perversyvus - nes žino pralaimėsiąs, bet parodys tautai kas yra tiesa, o po to su laime kentės savo atstūmimą. Taip viešasis intelektualas Lietuvoje yra mokytas: vietoje psichoanalizės jis skaito istorijos vadovėlius, vietoje manymo, kad praeities vaizdai yra dabarties psichikos šmėklos, jis tariasi, kad tai tikrieji mūsų protėviai, kad jis girdi jų balsą. Jis dedasi esąs dvasios mediumas ir išminčius vienu metu: vietoje sakymo - tai mūsų psichiniai polinkiai ir štai jums statistika, jis sako: matau mūsų likimą, o štai tai yra mūsų būtis. VšR žmogus sako - tai tik įvaizdžiai, o viešasis intelektualas - tai yra vertybės. Viešieji intelektualai, kaip ir jų protėviai - inteligentai, -- dažnai tampa religingais mesianistais (išgelbėti nuodėmių tautą) arba radikaliais misijų vykdytojais (išvaduoti pavergtą tautą), arba teisybės grąžintojais (sakoma, kad: “1990 m, V. Lansbergis mus apgavo, o dabar, vykdydami R. Ozolo priesakus, mes grąžinsime istorinę tiesą”…).

                Vargšai pretendentai būti prezidentais: jie įkalinti tikėti viešaisiais intelektualais, vietoje to, kad remtųsi VšR žmogaus patarimais, vaidintų personažus, o po to atsipalaiduotų ir ironizuotų. Tai lietuviškų rinkimų tragedija: vis dar tikime savo liūdnomis pasakomis apie Eglę, Žilviną, Sigutę ir devyngalvį slibiną: tik kuris yra slibinas, ir kurio iš jų plaukia puta? Pakeisti nieko neįmanoma, tol, kol laikomi valstybiniai istorijos egzaminai vietoje to, kad mokinys nueitų pas psichoanalitiką į kabinetą.

                Ar Viešasis intelektualas yra praeitis VšR žmogaus požiūriu? Jau visai nebenaudingas, kaip ir sovietinis inteligentas? Ne, ne taip. Nihilizmo nuostatų vedini viešieji kritikai medijų rinkoms yra labai naudingi, kaip ir mitų tyrinėtojai. Nihilistas viešasis intelektualas yra radikalus kritikas: VšR konstrukcijų griovėjas, sanitaras medijų rinkoje. Medijos prigamina labai daug ligotų vaizdų: visa kas papuola, kad tik vartotojų. Kažkas turi juos naikinti. Vis dėlto, žiūrint į rinkimus smarkiai pasigesime nihilistų viešųjų intelektualų, kurie pjautų leisgyves konstrukcijas ir neleistų pretendentams tikėti istorinėmis šmėklomis. Nihilistas ir yra tas, kuris išblaivo herojų ir primena, kad jis yra pacientas; arba demaskuoja VšR žmogaus prekes ir taip išvalo rinką naujoms prekėms. Jokio esencializmo, tik teisė griauti tai, kas siūloma: nuolatos veikianti opozicija medijų visuomenei, opozicija, be kuriai nuomonių rinkai. VšR organizacijoms jie labai reikalingi: kaip vilkai miške. Šie nihilistai yra atsakingi už politinę antireklamą ir už prievolę rinktis, net jei pats nihilistas mano kitaip; jis atsakingas už daugelį alternatyvų, net jei nihilistas jau pasirinko pats ir pasirodė besąs tik silpnas ir pažeidžiamas subjektas.

Šitie rinkimai vyko dar šalia istorijos medžio, kurio šešėlyje buvo menkai matomas VšR žmogus ir kurio tinkamai nedemaskavo nihilistas kritikas. Būtų gerai, kad kituose VšR žmogus nebesislėptų, o viešieji intelektualai nihilistai veiktų drąsiau,

Socialdemokratinė ir ne tik “nuskriaustųjų ir pažemintųjų” retorika ir rinkimai.

Socialdemokratinė ir ne tik “nuskriaustųjų ir pažemintųjų” retorika ir rinkimai. Nenorėjau rinkimų metu kritikuoti Andriukaičio, tik dabar. Gerbiu jo pasirinkimą padėti partijai ir socialdemokratijai kandidatuojant ir iškeliant standartines, nors ir nuobodžias, bet socialdemokratines vertybes ir nuostatas. Manau, jo kompanija buvo prasta, LSDP reikia gerokai atnaujinti ir patobulinti savo agitacijos, mobilizacijos ir ryšių su visuomene gebėjimus. Sakiau tai kairiesiems iki jo kandidatavimo, nelabai kas klausė.

Pabandysiu įsivaizduoti koks buvo reikalingas KAIRYSIS kandidatas: gal charizmatiška jauna moteris, atstovaujanti naują kartą; kad būtų priimtina feministėms ir homoseksualiems asmenims (iki, max 10 proc.!); kad raiškiai, radikaliai akcentuotų internacionalumą (priešingai koservatoriams ir visiems tautininkams); geriau, kad ji būtų kilusi iš Lietuvos provincijos, su kuria būtų nepraradusi ryšių (Plungės ar Rokiškio…), bet dabar gyventų Vilniuje; kad būtų svarbi partijai (kad ją konsoliduotų, kaip Andriukaitis), mokėtų juokauti ir būtų aštraus proto… Neprasta užduotis LSDP, kuri vis dar gina nomenklatūrinę eilę… Gaila, kad socialdemokratai neatrado tinkamesnės kandidatūros. Šiuolaikinė visuomenė nėra nei valstiečiai, nei proletariatas, nei vien pažemintieji ir nuskriaustieji. Nei vienas valkata nenori būti žeminamas ir saugo savo orumą, o vieša atjauta nuskriaustiesiems - aiškiai ne socialdemokratinė elgesio maniera, nei kovinga, o veikiau krikščioniška… Juokinga, kad tokia pat nuskriaustųjų retorika vadovavosi ir tautiški kandidatai...

Pagalvokime, kokios yra minimalios sąlygos laimėti. Reikia: a) “stebuklingosios” charizmos, t.y. gebėjimo kitus jaudinti, vesti, žavėti, tam tikros pridėtinės energetikos; Tai klasika; b) aštraus ir išlavinto proto (dalyvauti debatuose). Andriukaitis jo pakankamai turi, tačiau nemoka jo rodyti; Padeda dialektikos skaitymai ir mokymas ne tik sakyti, bet ir kitą girdėti; c) ryškaus, bet ne vulgaraus, humoro jausmo. Humoras dažniausiai yra charizma+aštrus protas vedinys. Andriukaičiui ir beveik visiems kandidatams (išskyrus Šimonytę), jo aiškiai trūko. Bet ir Šimonytė tuo menkai tepasinaudojo. Juozaitis mėgo nurodyti Ukrainos prezidentą V. Zelenskį - bet Zelenskis nuolatos juokavo, permanentiškai, o Juozaitis? Gal nebent tik sau pačiam. O kai tau rimtais veidais pasakoja mitus ir buhalterines tiesas - na nejuokinga; d) takto (jausti aplinką) - būtina diplomatinė savybė.  Tačiau taktas išmoko ir kito: būti protingai netaktišku! Štai ko reikia šiuolaikinėms medijoms: pamatuoto netaktiškumo, riboto politnekorektiškumo; e) ryškumo (drąsa būti ryškiu ir todėl kitokiu, radikaliu). Briuselio ir partijų biurokratija sugriovė šį Andriukaičio ir daugelio kitų gebėjimą. Kostiumas ir televizija - nebėra ryškumo priemonės. Tai jau kasdienybė. Buvo nuobodu jo klausytis.

Andriukaitis, socdemai nepasinaudojo internacionalumu ir referendumu dėl dvigubos pilietybės agitaciniais tikslais. Kas jau kas, o internacionalūs socialdemokratai, kritikuojantys tautinių valstybių monopolijas, gali remti valstybinės pilietiškumo institucijos susilpninimą ir tarptautinio profesinio bendradarbiavimo įgalinimą. Juk referendumo klausimai buvo daugumai LT piliečių nesuvokiami, antireferendumo agitacija gana stipri. Todėl Andriukaitis “paprastas liaudies sūnus” galėjo išnaudoti neaiškumą savo aiškiems kairiesiems šūkiams.

Jau daug kartų kalbėjau socialdemokratams: reikia jais tapti. Gerai kad atsikratė V. Butkevičiaus ir G. Kirkilo LDDP ideologijos, sugebėjo konsoliduoti partiją (A. Sakalo, V. Andriukaičio, V. Blinkevičiūtės elgesys buvo labai pamatuotas). Vis dėlto, jei nori LSDP partija pasiekti svaresnių rezultatų, manau būtina nebežaisti rinkimais, jiems gerai nepasirengus, neturint tinkamų kandidatų ir ryšių su visuomene praktikos. O kas buvo gera jo kampanijoje: beveik nebuvo ideologinių šmėklų.  

BALTARUSIJA IR JOS SUVERENUMAS

BALTARUSIJA IR JOS SUVERENUMAS

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedra

Ar tikrai Baltarusija yra silpna savo santykiuose su Maskva? Vargšelė, kurią reikia gelbėti? Būtent taip mes ją dažniausiai vaizduojame ir todėl labai mažai suvokiame. Su Kremliaus drakonu gali žaisti tik įgudęs ir labai stiprus nomenklatūrininkas. Sovietų Sąjungą nuo 1953 m. valdė ne tik generaliniai sekretoriai, bet ir aparatas, nomenklatūros klasė. Po 1991 m. Rusiją kurį laiką bandė valdyti oligarchai, po to – saugumas (FSB), o šiandien, ir tai gana ryšku, – vėl nomenklatūrinis aparatas, kuriam Kremlius yra ne pats palankiausias režimas. O A. Lukašenka nomenklatūrinio aparato veikimo principus išmano gerai: jis gerbia nomenklatūros klasės diktatūrą ir niekada nesikėsina į jos gyvybę, tik į jos išsišokėlius.

Aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus. Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių (Михаил Бабич) ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų, buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą (Дмитрий Мезенцев). Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas.

Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas. Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nei vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nei vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Narsultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę.

Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į Sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą.

A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys. Gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas (Андрей Втюрин). Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas  tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).

Pažiūrėkite  į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą (Сергей Румас) ir Užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų (Владимир Макей). S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t.y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui statyčiau už pirmąjį.  S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.

Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta taip pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.

Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šias teritorijas. Manau A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė.  

Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES kaip savo stiprybe ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms.

Taigi, Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.

KVAILYS, JUOKDARYS, KOMIKAS IR DŽOKERIS: UKRAINOS PREZIDENTO VARIACIJOS

KVAILYS, JUOKDARYS, KOMIKAS IR DŽOKERIS:  UKRAINOS PREZIDENTO VARIACIJOS

Rusijoje prieš išrinktąjį Ukrainos Prezidentą  Volodomyrą Zelenskį pasitelkta juodinimo įvairovė. Ji remiasi tik dviem galimomis to paties prototipo interpretacijomis: kvailio ir juokdario, giliau neanalizuoja komiko ir nutyli džokerio variacijas. Aptarkime jas. Trumpai:

KVAILYS nėra šventpaikšis (jurodivyj) ir priklauso ne religinei, o pasaulietinei juoko kultūrai. Jis pareiškia ne tai, kas Dievo liepiama, bet Bažnyčios nutylima, o tai, kas yra liaudies lūpose, bet ką tyli rūmai. Kvailys šneka tai, ką kiti tyli ir taip pažymi daugelio matomas, bet bijomas alternatyvas. Išsilaisvinti iš karaliaus Saulės ir prokuroro Galios represijos galima pasitelkus ir įbalsinus tamsą, t. y. Kvailystę. Ji iš durnumo parodo, kokios galimybės yra kurias šviesieji vadai draudžia ir tyli. Ir jis patogus tuo, kad išgirsto galima ir nesvarstyti, bet atsiminti verta. Ryškiausias, epinis kvailys yra F. Dostojevskio kunigaikštis Myškinas - Jėzaus Kristaus atspindys. Jis pasako būties tiesas, kurios kas kartą gelia į širdį. Beveik šventas ir todėl juokingas, kvailys ir negalimas.

JUOKDARYS jau yra vaidmuo, kai kvailio simbolinis mąstymas įgauna stilių, vaizdą, pasakojamąją vertę. Įsivaizduokime, jei Dostojevskio Idiotas - kunigaikštis Myškinas - būtų tapęs viešu juokdariu. Tada jo politinė reikšmė būtų išaugusi. Juokdario ir karaliaus santykiai yra diskutuoti literatūroje daug kartų. Ryškiausias pavyzdys yra W. Shakespeare’o Karaliaus Lyro ir jo juokdario gilaus ryšio aptarimas. Daugumai nusisukus nuo valdovo ir šiam išgyvenant didžiulę valdžios ir ištikimybės prietarų krizę, kurį laiką vienintele dvasine atrama ir vieninteliu išminties ir tiesos apie būtį šaltiniu tampa jo juokdarys. Panašiai elgiasi ir M. de Cervanteso Sanča Pansa iš Don Kichoto. Jis yra už tiesą kovojančio, pamišusio paskutinio riterio ginklanešys. Galiausiai Sanča Pansa, juokingas kaimietis, juokdario prototipas, tampa provincijos gubernatoriumi. Ten jį bando apsukti: ir valgiuose, ir kare, ir piniguose. Tik reikalas yra tas, kad Panča ne kvailys ir savo sveiku kaimietišku protu kartais suvokia, kad jį apgauna neduodami pavalgyti, grasindami karu ar kaulydami pinigų, o jo kilnumas ir teisingumas kartais yra didesnis nei rūmų elito. Nebuvo juokdarių imperatorių. Na nebent tokiu laikytumėte A. Camus Kaligulą, bet ir tas buvo ne komikas, o visus kitus, visą Romos senatą pavertė juokdariais. Tai labai svarbu. Camus atskleidžia mums juokdario dialektiką. Kas yra labiau juokingas: valdovas, kuris tyčiojasi iš pavaldinių, ar pavaldiniai, kurie, nusipelnė tokio niekinimo ir persirenginėja, vaidina kaip vulgarioje pjesėje. Ši juokdario dialektika yra kupina netikėtų apvertimų. Tai paveiks ir visus susitinsiančius su Zelenskiu: visados bus grėsmė, kad tave jis pavers savo pjesės aktoriumi, panašiai kaip Kaligula.

KOMIKAS. Šiuolaikinis juokdarys yra komediantas, kas ir yra Zelenskis, jis visą gyvenimą nuo paauglystės buvo komiku, net jei tuo metu ir vaidino seriale Prezidentą. Komikas yra save reflekuojantis ir savo vaidmenis nuosekliai plėtojantis juokdarys, aktorius. Jam būdingas gilus kritiškumas, ciniškumas, kūrybingumas, drąsumas, auditorijos jausmas. Kur kas didesnis nei finansistui, buhalteriui ar policininkui.  Zelenskis yra komikas par exelence. Vis dėlto nei istorija, nei literatūra nežino gryno komiko prezidento. Tačiau Zelenskis nėra tik komikas, jis yra sėkmingas režisierius ir dar sėkmingesnis vadybininkas: tas kuris režisuoja spektaklius, kuris suburia aktorių grupes. Komiko savimonė tai įgalina ir komikai yra buvę daugelio teatro, cirkų vadovais ir režisieriais vienu metu. Tai ypatingas gebėjimas: juoktis ir padaryti kitus juokingais. Kiekvienas, kaip Kaligulai paliepus, gali virsti komišku Zelenskio aplinkoje, kaip jis privertė kelis kartus būti komišku P. Porošenką tiesioginių debatų metu. V. Putinui, kuris mėgsta kitus ironizuoti ar net žeminti nepadoriais juokais, Zelenskis yra nepaprastai pavojingas: Ukrainos prezidentas šioje sferoje daug kart talentingesnis nei Putinas. Tikėtina, kad užuominų karą Rusijos prezidentas pralaimės, todėl jie negali susitikti tiesioginiame eteryje ir net ne tiesioginiame, jei tik filmuotų Ukrainos televizijos kompanijos. Tik totalinė vaizdo falsifikacija išgelbėtų Putiną, o tai Kremliui jau per daug.

DŽOKERIS. Tačiau yra dar viena kvailio, juokdario, komiko metamorfozė: tapimas triksteriu, džokeriu. O tai jau yra galimas valdovo vaidmuo. Iš principo Džokeris gali būti bet kuo: tai kalba Pokerio ir Taro kortų taisyklės. Todėl jo vengiama ir bandoma tokio neprisileisti. Džokeris taip pat yra daugelio alternatyvų ir naujų kelių pradžia, tačiau jis jau turi makiavelistinių, manipuliacijos gebėjimų, kai naudojasi svetima puikybe, kito galios troškimu, valdžios meile, korumpuotumu, įvairiomis baimėmis savo tikslams siekti. Tai jau nebe teatras ir ne cirkas, o meta-teatras, meta-cirkas. Džokerio gebėjimų reikia ten, kur daug galios srovių, net tarptautinių. Kuo daugiau galių, tuo įvairesnių virsmų gali Džokeris patirti. Tik vienmatėje visuomenėje iš jo jokios naudos: jis bus pilkas, kaip ir kiti. Rusijoje Džokeris yra negalimas: ten politinė pilkuma yra įstatymas. Nors leidžiami juokdariai, tokie kaip V. Žirinovskis, bet ne t ne režisieriai-komikai. Gaila, bet Lietuvoje, taip pat: pilka nuo “tautinio susitaikymo” iliuzijos. Džokeris yra atsvara tikratikiams, fanatikams, tokiems kaip Viktoras Orbánas ar Andrzej Duda , kurie beveik visados yra niūrūs populistai. O Džokeris yra negailestingas juokdarys. Tapęs tokiu, Zelenskis būtų naujas iššūkis visai pasaulinei politikai.

Visas puikumas yra tas, kad Zelenskis yra komikas “nuo gimimo”. Jis visą savo biografiją tokiu buvo ir to labai sėkmingai. Jis yra improvizatorius, anekdotų karalius, mimikas, auditorijos karalius. Ir jo silpnybė yra tokios auditorijos netekimas. Jis gyvas tik kartu su ja. Todėl jam reikės medijų, daug, ryškių, teatro, spalvų. Štai kodėl jo pirmas planas karuose su Rusija: pradėti naują informacinio karo bangą, atakuoti, priversti Putiną šnekėti per televiziją, siekti su juo viešų debatų, ištempti Kremliaus Galiotą į juoko sceną.

Na o pas mus. Ar mūsų tradiciškai niūrus (gal tik viena išimtis, bet nereklamuosiu) kandidatai bus pajėgūs vaidinti komiškoje tarptautinių santykių scenoje? Abejoju. Reikėtų jiems pradėti mokytis Odesos anekdotų.

Už V. Zelenskis prieš J.Baudrillardą (A. Šliogerį).

Baudrillardas tvirtino: Amerika atrodo tikra, nes Disneilendas yra akivaizdžiai netikras. Po 2001 metų rugsėjo 11 teroro aktų New Yorke buvo kalbama: skausmas ir teroras buvo pasirinktas kaip didesnė tikrovė nei Amerika. Filosofai tvirtino, kad per skausmą žmonės siekia grįžtį į gyvenimą ir kad žinoma tai yra iliuzija (Baudrillard, Sl. Žižek ir kiti). Baudrillardas ir juo Lietuvoje sekęs Šliogeris kritikavo Logolatrijos ir Niekio viešpatiją, kurią abu mąstytojai norėjo išstumti, grąžinant mums upelius ir dirvonus. Tačiau Trumpo/Zelenskio rinkimai rodo priešingą, nei mano minėti autoriai įvardijo, tendenciją. Disneilendas yra tikras, nes Amerika netapo tokio, kokios norėjo; Zelenskis laimėjo, nes P. Porošenka nepakankamai kuria tokią Ukrainą, kokią su televizija balsuotojai vaizduojasi. Zelenskis - idealus autorius post-baudrillardiškai, post-simuliakriškai kritikai. Pamenate, jis vaidino Prezidentą populiariame seriale “Liaudies tarnas”, kuris buvo rodomas ukrainoje prieš rinkimus. Iš vaidmens (Disneilendo prezidentas) į tikrovę - Ukrainos prezidentas. O tai mums leidžia visai kitaip nei Baudrillardas aiškinti žmonių siekinius: jie renkasi ne Ameriką, o Disneilendą, ne Donbaso kraują, o serialą, panašiai kaip Lietuvoje: “Naisių vasara” buvo utopija, kurią norėjo pasirinkti didelė Lietuvos balsuotojų dauguma ir ko R. Karbauskis su S. Skverneliu nesuvokė. Nesuvokė, nes Karbauskis išsigando ir toliau išnaudotį šį vaizduotės mechanizmą, kaip ir A. Valinsko “Tautos prisikėlimo partija” išsigando to, kaip lengvai komediantai, tiksliau - Kūrybinių industrijų atstovai - gali laimėti rinkimus. Netyčia atrado ir pametė. Bet tai veikia ir pakankamai prognozuojamai!

Jau seniai sakau: kūrybinės industrijos ne šiaip mechaniškai reprodukuoja meno vaizdus (W. Benjamin), o kuria gražias vaidybines, linksmas utopijas - įžemintą Rojų, kurias renkasi balsuotojas. Ir jei pretendentas neturi įvaizdintos utopijos - jo šansai gerokai sumenkėja. Šiuolaikinis žmogus, dauguma jų, ne patys įsivaizduoja, o laukia matomo vaizdo prieš save, kurį ir aiškina kaip savo suvokimą. Mąstydamas ne savo, o jam kuriamais vaizdais, balsuotojas sprendžia, kuri tikrovė jam yra patrauklesnė. Todėl laimi labiausiai populiari ir įvaizdinta reklamoje, serialuose ar komedijų šou ar tarsi-komediniuose populiariuose pasirodymuose (D. Trumpas). Tai ne šiaip sau populizmas - atseit pameluosiu ir laimėsiu. Ne, jūs turite sukurti patį patraukliausią vaizdų seriją: o tam reikia scenarijaus, aktorių, filmavimo grupės, montažo ir t.t. T. y. reikia ištisos industrijos, kurios negalite suvokti ir paaiškinti terminu “populizmas”. Populistas nelaimės, nes jis nesukurs profesionalaus filmo, kam reikia daug kompetencijos, pinigų ir žmonių. Tai reiškia, kad šnekančių ir mąstančių “autentiškų” galvų laikas pasibaigė ir jokių tuštybių pažadai nepadės. Dabar politika jau yra vykdoma manipuliuojant profesionalai kuriamais vaizdais. Laimėjo net ne Disneilendas, o serialas apie Disneilendą, pasaka, kad Disneilendas bus už dyka. Daugelis pasakys: apokalipsė, blogai. O aš teigiu kita: kūrybinių industrijų kuriamas ir kasdieną reprodukuojamas pasaulis patį gyvenamąjį pasaulį suvokia kaip dirbtinai įvaizdintą. Todėl vartotojas renkasi ne kraują ir terorą, ne išmanius ir herojiškus politikus, o į regimą utopiją įtrauktus vaizdus. Tai didelis iššūkis kairiesiems, kurie vis dar masto mėsos, kumščio ir kraujo retorika (“Pūslėtosios rankos, veidai prakaituoti …” J. Janonis). Sovietų Sąjungoje buvo labai populiari N. Nosovo pasaka apie “Nežiniuką” Saulės mieste (taip pat “Mėnulyje” ir kitur) ir dar labiau susiję animaciniai filmai. Štai čia ir yra kairiosios propagandos kūrybinis prototipas: vaiski svajonė. Tik kūrybinė klasė nėra proletariatas ir kūrybinė klasė pamažu ateina į valdžią išstumdama dabar valdančią biurokratinę.