BALTARUSIJA IR JOS SUVERENUMAS

BALTARUSIJA IR JOS SUVERENUMAS

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedra

Ar tikrai Baltarusija yra silpna savo santykiuose su Maskva? Vargšelė, kurią reikia gelbėti? Būtent taip mes ją dažniausiai vaizduojame ir todėl labai mažai suvokiame. Su Kremliaus drakonu gali žaisti tik įgudęs ir labai stiprus nomenklatūrininkas. Sovietų Sąjungą nuo 1953 m. valdė ne tik generaliniai sekretoriai, bet ir aparatas, nomenklatūros klasė. Po 1991 m. Rusiją kurį laiką bandė valdyti oligarchai, po to – saugumas (FSB), o šiandien, ir tai gana ryšku, – vėl nomenklatūrinis aparatas, kuriam Kremlius yra ne pats palankiausias režimas. O A. Lukašenka nomenklatūrinio aparato veikimo principus išmano gerai: jis gerbia nomenklatūros klasės diktatūrą ir niekada nesikėsina į jos gyvybę, tik į jos išsišokėlius.

Aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus. Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių (Михаил Бабич) ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų, buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą (Дмитрий Мезенцев). Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas.

Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas. Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nei vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nei vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Narsultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę.

Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į Sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą.

A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys. Gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas (Андрей Втюрин). Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas  tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).

Pažiūrėkite  į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą (Сергей Румас) ir Užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų (Владимир Макей). S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t.y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui statyčiau už pirmąjį.  S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.

Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta taip pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.

Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šias teritorijas. Manau A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė.  

Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES kaip savo stiprybe ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms.

Taigi, Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.

KVAILYS, JUOKDARYS, KOMIKAS IR DŽOKERIS: UKRAINOS PREZIDENTO VARIACIJOS

KVAILYS, JUOKDARYS, KOMIKAS IR DŽOKERIS:  UKRAINOS PREZIDENTO VARIACIJOS

Rusijoje prieš išrinktąjį Ukrainos Prezidentą  Volodomyrą Zelenskį pasitelkta juodinimo įvairovė. Ji remiasi tik dviem galimomis to paties prototipo interpretacijomis: kvailio ir juokdario, giliau neanalizuoja komiko ir nutyli džokerio variacijas. Aptarkime jas. Trumpai:

KVAILYS nėra šventpaikšis (jurodivyj) ir priklauso ne religinei, o pasaulietinei juoko kultūrai. Jis pareiškia ne tai, kas Dievo liepiama, bet Bažnyčios nutylima, o tai, kas yra liaudies lūpose, bet ką tyli rūmai. Kvailys šneka tai, ką kiti tyli ir taip pažymi daugelio matomas, bet bijomas alternatyvas. Išsilaisvinti iš karaliaus Saulės ir prokuroro Galios represijos galima pasitelkus ir įbalsinus tamsą, t. y. Kvailystę. Ji iš durnumo parodo, kokios galimybės yra kurias šviesieji vadai draudžia ir tyli. Ir jis patogus tuo, kad išgirsto galima ir nesvarstyti, bet atsiminti verta. Ryškiausias, epinis kvailys yra F. Dostojevskio kunigaikštis Myškinas - Jėzaus Kristaus atspindys. Jis pasako būties tiesas, kurios kas kartą gelia į širdį. Beveik šventas ir todėl juokingas, kvailys ir negalimas.

JUOKDARYS jau yra vaidmuo, kai kvailio simbolinis mąstymas įgauna stilių, vaizdą, pasakojamąją vertę. Įsivaizduokime, jei Dostojevskio Idiotas - kunigaikštis Myškinas - būtų tapęs viešu juokdariu. Tada jo politinė reikšmė būtų išaugusi. Juokdario ir karaliaus santykiai yra diskutuoti literatūroje daug kartų. Ryškiausias pavyzdys yra W. Shakespeare’o Karaliaus Lyro ir jo juokdario gilaus ryšio aptarimas. Daugumai nusisukus nuo valdovo ir šiam išgyvenant didžiulę valdžios ir ištikimybės prietarų krizę, kurį laiką vienintele dvasine atrama ir vieninteliu išminties ir tiesos apie būtį šaltiniu tampa jo juokdarys. Panašiai elgiasi ir M. de Cervanteso Sanča Pansa iš Don Kichoto. Jis yra už tiesą kovojančio, pamišusio paskutinio riterio ginklanešys. Galiausiai Sanča Pansa, juokingas kaimietis, juokdario prototipas, tampa provincijos gubernatoriumi. Ten jį bando apsukti: ir valgiuose, ir kare, ir piniguose. Tik reikalas yra tas, kad Panča ne kvailys ir savo sveiku kaimietišku protu kartais suvokia, kad jį apgauna neduodami pavalgyti, grasindami karu ar kaulydami pinigų, o jo kilnumas ir teisingumas kartais yra didesnis nei rūmų elito. Nebuvo juokdarių imperatorių. Na nebent tokiu laikytumėte A. Camus Kaligulą, bet ir tas buvo ne komikas, o visus kitus, visą Romos senatą pavertė juokdariais. Tai labai svarbu. Camus atskleidžia mums juokdario dialektiką. Kas yra labiau juokingas: valdovas, kuris tyčiojasi iš pavaldinių, ar pavaldiniai, kurie, nusipelnė tokio niekinimo ir persirenginėja, vaidina kaip vulgarioje pjesėje. Ši juokdario dialektika yra kupina netikėtų apvertimų. Tai paveiks ir visus susitinsiančius su Zelenskiu: visados bus grėsmė, kad tave jis pavers savo pjesės aktoriumi, panašiai kaip Kaligula.

KOMIKAS. Šiuolaikinis juokdarys yra komediantas, kas ir yra Zelenskis, jis visą gyvenimą nuo paauglystės buvo komiku, net jei tuo metu ir vaidino seriale Prezidentą. Komikas yra save reflekuojantis ir savo vaidmenis nuosekliai plėtojantis juokdarys, aktorius. Jam būdingas gilus kritiškumas, ciniškumas, kūrybingumas, drąsumas, auditorijos jausmas. Kur kas didesnis nei finansistui, buhalteriui ar policininkui.  Zelenskis yra komikas par exelence. Vis dėlto nei istorija, nei literatūra nežino gryno komiko prezidento. Tačiau Zelenskis nėra tik komikas, jis yra sėkmingas režisierius ir dar sėkmingesnis vadybininkas: tas kuris režisuoja spektaklius, kuris suburia aktorių grupes. Komiko savimonė tai įgalina ir komikai yra buvę daugelio teatro, cirkų vadovais ir režisieriais vienu metu. Tai ypatingas gebėjimas: juoktis ir padaryti kitus juokingais. Kiekvienas, kaip Kaligulai paliepus, gali virsti komišku Zelenskio aplinkoje, kaip jis privertė kelis kartus būti komišku P. Porošenką tiesioginių debatų metu. V. Putinui, kuris mėgsta kitus ironizuoti ar net žeminti nepadoriais juokais, Zelenskis yra nepaprastai pavojingas: Ukrainos prezidentas šioje sferoje daug kart talentingesnis nei Putinas. Tikėtina, kad užuominų karą Rusijos prezidentas pralaimės, todėl jie negali susitikti tiesioginiame eteryje ir net ne tiesioginiame, jei tik filmuotų Ukrainos televizijos kompanijos. Tik totalinė vaizdo falsifikacija išgelbėtų Putiną, o tai Kremliui jau per daug.

DŽOKERIS. Tačiau yra dar viena kvailio, juokdario, komiko metamorfozė: tapimas triksteriu, džokeriu. O tai jau yra galimas valdovo vaidmuo. Iš principo Džokeris gali būti bet kuo: tai kalba Pokerio ir Taro kortų taisyklės. Todėl jo vengiama ir bandoma tokio neprisileisti. Džokeris taip pat yra daugelio alternatyvų ir naujų kelių pradžia, tačiau jis jau turi makiavelistinių, manipuliacijos gebėjimų, kai naudojasi svetima puikybe, kito galios troškimu, valdžios meile, korumpuotumu, įvairiomis baimėmis savo tikslams siekti. Tai jau nebe teatras ir ne cirkas, o meta-teatras, meta-cirkas. Džokerio gebėjimų reikia ten, kur daug galios srovių, net tarptautinių. Kuo daugiau galių, tuo įvairesnių virsmų gali Džokeris patirti. Tik vienmatėje visuomenėje iš jo jokios naudos: jis bus pilkas, kaip ir kiti. Rusijoje Džokeris yra negalimas: ten politinė pilkuma yra įstatymas. Nors leidžiami juokdariai, tokie kaip V. Žirinovskis, bet ne t ne režisieriai-komikai. Gaila, bet Lietuvoje, taip pat: pilka nuo “tautinio susitaikymo” iliuzijos. Džokeris yra atsvara tikratikiams, fanatikams, tokiems kaip Viktoras Orbánas ar Andrzej Duda , kurie beveik visados yra niūrūs populistai. O Džokeris yra negailestingas juokdarys. Tapęs tokiu, Zelenskis būtų naujas iššūkis visai pasaulinei politikai.

Visas puikumas yra tas, kad Zelenskis yra komikas “nuo gimimo”. Jis visą savo biografiją tokiu buvo ir to labai sėkmingai. Jis yra improvizatorius, anekdotų karalius, mimikas, auditorijos karalius. Ir jo silpnybė yra tokios auditorijos netekimas. Jis gyvas tik kartu su ja. Todėl jam reikės medijų, daug, ryškių, teatro, spalvų. Štai kodėl jo pirmas planas karuose su Rusija: pradėti naują informacinio karo bangą, atakuoti, priversti Putiną šnekėti per televiziją, siekti su juo viešų debatų, ištempti Kremliaus Galiotą į juoko sceną.

Na o pas mus. Ar mūsų tradiciškai niūrus (gal tik viena išimtis, bet nereklamuosiu) kandidatai bus pajėgūs vaidinti komiškoje tarptautinių santykių scenoje? Abejoju. Reikėtų jiems pradėti mokytis Odesos anekdotų.

Už V. Zelenskis prieš J.Baudrillardą (A. Šliogerį).

Baudrillardas tvirtino: Amerika atrodo tikra, nes Disneilendas yra akivaizdžiai netikras. Po 2001 metų rugsėjo 11 teroro aktų New Yorke buvo kalbama: skausmas ir teroras buvo pasirinktas kaip didesnė tikrovė nei Amerika. Filosofai tvirtino, kad per skausmą žmonės siekia grįžtį į gyvenimą ir kad žinoma tai yra iliuzija (Baudrillard, Sl. Žižek ir kiti). Baudrillardas ir juo Lietuvoje sekęs Šliogeris kritikavo Logolatrijos ir Niekio viešpatiją, kurią abu mąstytojai norėjo išstumti, grąžinant mums upelius ir dirvonus. Tačiau Trumpo/Zelenskio rinkimai rodo priešingą, nei mano minėti autoriai įvardijo, tendenciją. Disneilendas yra tikras, nes Amerika netapo tokio, kokios norėjo; Zelenskis laimėjo, nes P. Porošenka nepakankamai kuria tokią Ukrainą, kokią su televizija balsuotojai vaizduojasi. Zelenskis - idealus autorius post-baudrillardiškai, post-simuliakriškai kritikai. Pamenate, jis vaidino Prezidentą populiariame seriale “Liaudies tarnas”, kuris buvo rodomas ukrainoje prieš rinkimus. Iš vaidmens (Disneilendo prezidentas) į tikrovę - Ukrainos prezidentas. O tai mums leidžia visai kitaip nei Baudrillardas aiškinti žmonių siekinius: jie renkasi ne Ameriką, o Disneilendą, ne Donbaso kraują, o serialą, panašiai kaip Lietuvoje: “Naisių vasara” buvo utopija, kurią norėjo pasirinkti didelė Lietuvos balsuotojų dauguma ir ko R. Karbauskis su S. Skverneliu nesuvokė. Nesuvokė, nes Karbauskis išsigando ir toliau išnaudotį šį vaizduotės mechanizmą, kaip ir A. Valinsko “Tautos prisikėlimo partija” išsigando to, kaip lengvai komediantai, tiksliau - Kūrybinių industrijų atstovai - gali laimėti rinkimus. Netyčia atrado ir pametė. Bet tai veikia ir pakankamai prognozuojamai!

Jau seniai sakau: kūrybinės industrijos ne šiaip mechaniškai reprodukuoja meno vaizdus (W. Benjamin), o kuria gražias vaidybines, linksmas utopijas - įžemintą Rojų, kurias renkasi balsuotojas. Ir jei pretendentas neturi įvaizdintos utopijos - jo šansai gerokai sumenkėja. Šiuolaikinis žmogus, dauguma jų, ne patys įsivaizduoja, o laukia matomo vaizdo prieš save, kurį ir aiškina kaip savo suvokimą. Mąstydamas ne savo, o jam kuriamais vaizdais, balsuotojas sprendžia, kuri tikrovė jam yra patrauklesnė. Todėl laimi labiausiai populiari ir įvaizdinta reklamoje, serialuose ar komedijų šou ar tarsi-komediniuose populiariuose pasirodymuose (D. Trumpas). Tai ne šiaip sau populizmas - atseit pameluosiu ir laimėsiu. Ne, jūs turite sukurti patį patraukliausią vaizdų seriją: o tam reikia scenarijaus, aktorių, filmavimo grupės, montažo ir t.t. T. y. reikia ištisos industrijos, kurios negalite suvokti ir paaiškinti terminu “populizmas”. Populistas nelaimės, nes jis nesukurs profesionalaus filmo, kam reikia daug kompetencijos, pinigų ir žmonių. Tai reiškia, kad šnekančių ir mąstančių “autentiškų” galvų laikas pasibaigė ir jokių tuštybių pažadai nepadės. Dabar politika jau yra vykdoma manipuliuojant profesionalai kuriamais vaizdais. Laimėjo net ne Disneilendas, o serialas apie Disneilendą, pasaka, kad Disneilendas bus už dyka. Daugelis pasakys: apokalipsė, blogai. O aš teigiu kita: kūrybinių industrijų kuriamas ir kasdieną reprodukuojamas pasaulis patį gyvenamąjį pasaulį suvokia kaip dirbtinai įvaizdintą. Todėl vartotojas renkasi ne kraują ir terorą, ne išmanius ir herojiškus politikus, o į regimą utopiją įtrauktus vaizdus. Tai didelis iššūkis kairiesiems, kurie vis dar masto mėsos, kumščio ir kraujo retorika (“Pūslėtosios rankos, veidai prakaituoti …” J. Janonis). Sovietų Sąjungoje buvo labai populiari N. Nosovo pasaka apie “Nežiniuką” Saulės mieste (taip pat “Mėnulyje” ir kitur) ir dar labiau susiję animaciniai filmai. Štai čia ir yra kairiosios propagandos kūrybinis prototipas: vaiski svajonė. Tik kūrybinė klasė nėra proletariatas ir kūrybinė klasė pamažu ateina į valdžią išstumdama dabar valdančią biurokratinę.

„Kreivosios“ praktikos: altervencijos ir karnavališkumas

"Kodėl reikalingas šėlas ir juokas politikai ir socialinei bei politinei kritikai?" - ir tai tekstas ne apie Brexitą ir jo fantastišką "no no no no no no no no no!". Nors vertėjo: "- Ar jūs norite Brexito?" ."-Taip". "-Kada?" "-Ne". Tikrieji Brexito ir jo įvairovės autoriai yra triksteriški Boris Johnson ir Nigel Farage. Savo karnavališkumu ir šėlu jie nugalėjo Britų parlamentarizmą ir pažadino gausią įvairovę, patys to nenorėdami. Na tikra triksteriška istorija, nors dėk į vadovėlį. Bet mano tekstas truputį apie ką kita, nors galėjo būti apie juos.

Kaip žadinti apsnūdusią ar jau nykstančią pasaulio įvairovę ir daugybę (multitude)? Tokį klausimą galėjo užduoti žmonės išėję iš nuobodžiai vienodinančios sovietinio sąstingio visuomenės ir neradę pakankamos įvairovės pažadėtame tautos prisikėlime. O gal išeinant iš snaudžiančio Britų parlamentarizmo? Ar putiniško "stabilumo"? Įvairovės ir jos dermių bei konfliktų gausinimo praktiką suvokiu ir kaip gyvenimo stilių analizę, rezistenciją, kūrybą, skatinimą ir intervenciją į „tikrovę“ (knygos „Paraštės: minčių voratinkliai“. „Filosofinė antropologija pragmatiniu požiūriu“). Posovietmečiu tai buvo ne tik refleksija, bet ir aktyvus bendradarbiavimas ir pagalba besikuriant ar besiplėtojant: neopagonims, pankams, naujiesiems hipiams, neošamanams, roko grupėms, skatinant apsišaukėlius , avantiūristus, jų partijas. Tai ir ne tik rimta veikla, kiek žaidimas, juokas, intriga, suvedžiojimas ir tik todėl kismas, todėl ir Johnosono ir Farage's Brexitas..

Kaip įgalinti socialinį-politinį įvairovės ir daugybės aktyvumą, kuris nebūtų hegemonijos tąsa? Kaip pažadinti triksterius, kurie atkurs karnavalą (kaip rasti stiprius B. Johnson ą ir N. Farage)? Šis klausimas (rimtai juokingas) aprėpia ne tik subkultūras, religijas ir gyvenimo stilius, bet ir savo nepakankamumą apčiuopusias ir suvokusias grupes (pagal analogiją Gehleno Mängelwesen), ką galime sieti su negalės ir įgalinimo filosofine koncepcija ir socialine-politine praktika. Nepakankamumo suvokimas (ribos apčiuopimas, kritika) ir įgalinimas yra filosofinės praktikos veiksniai. Tačiau nepakankamumą galime suvokti, kaip tragediją arba kaip karnavalą ir komediją. Ir galime paskatinti ir tragediją ir komediją (Johnsonui ir Faragei pasisekė išjudinti didžiulę Britų komediją "Brexit"). Filosofinė praktika gali būti papildyta socialine-politine kritika ir susijusia veikla: pavyzdžiui, ne tik aiškinant kas yra viešosios erdvės, bet ir dalyvaujant, organizuojant akcijas šias erdves ir veiklas ginant ir plėtojant, arba ne tik apčiuopiant ekosofiją ir ekologinius gyvenimo šaltinius, bet ir dalyvaujant medžių ir gyvūnų gynimo akcijose. Tuomet filosofija įgauna vis daugiau Kritinės teorijos bruožų, kuri savo ruožtu formuoja specifinę socialinę-kritinę praktiką.

Šiems samprotavimams didelę įtaką padarė 1988-1991 metų pilietinių filosofų laikysena ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Centrinėje-Vidurio Europoje, ne tik R. Ozolo..., bet ir M. Mamardašvilio..., ne tik Sąjūdžio, bet ir Roko maršuose ir Santaros-Šviesos veikloje. Turiu omenyje ne jų teorijas (Ozolo ir mano žiūros kartais diametraliai priešingos), o būtent socialinę-politinę veiklą ir laikyseną, kuri siekia ne tik kritiškai aptarti, bet ir keisti pasaulį. Skirtingai minėti Sąjūdžio ir 1990 metų Atgimimo Europoje filosofai, aš praktiką interpretuoju ne tik kaip atsakingą veiksmą subordinuotą kažkokiam tiesos ir teisingumo supratimui (A. Juozaitis, V. Radžvilas...), bet ir kaip žaidimo, šėliojimo, chaoso, anarchijos elementą. Žaidybiškumas, mano manymu, yra būtina kūrybingumo ir laisvės, net autonomijos dalis ir padeda užtikrinti galių pusiausvyras. L. Donskis tai vadino chuliganizmu, aš – žaismu, šėliojimu, kuris, mano įsitikinimu, yra ontologiškai būtinas. Savo laiku daug dėmesio skyriau M. Bachtino karnavališkumo teorijoms, dabar – triksterystės.

            Karnavalizuojančios praktikos yra būtinos filosofinei veiklai, kuri siekia įgalinti įvairovę ir jos socialinę-politinę laikyseną, nes žaidimas aprėpia ir mokymąsi ir pabrėžia klaidų ir kismo galimybę, eksperimentus, laikiškumą ir juoką. Šėliojimas, karnavalas, žaismingumas, triksterystė yra svarbi mūsų tikrovės dalis, kurios pasigedau Sąjūdžio filosofų tekstuose. Viskas buvo daroma labai rimtai, kaip auka, kaip Golgotos imitavimas, kaip švento kraujo prisiminimas, be kurio „tiesa“ negali būti atskleista. Tokie tekstai beveik eliminavo ironiją, o apie didesnį linksmumą ir džiaugsmą nebuvo ir kalbos. Tautinė filosofija buvo kuriama pagal mesianistinį analogą: liūdesys dėl praeities ir viltis dėl „laimės žiburio“. Stigmatizuoti požiūriai stingdo, stabdo įvairovę, daugybę, juoką, nerimtumą, alternatyvas ir derybas dėl jų, visa tai, apie ką aš kalbu. Ši bachtiniška, triksteriška nuostata mane iš dalies atskyrė ir nuo markuziškos praktikos teorijos, kuri siekia būti labai rimta.

            Antopologinė, socialinė ir politinė filosofinė praktika, apie kurias šneku, nėra K. Marxo „praktikos“ idėjos atspindys ir tik iš dalies nurodo į tai, kaip praxis buvo suvokiamas Frankfurto socialinės kritikos mokykloje, ypač T. Adorno ir H. Marcusės. Pavyzdžiui, nei vienam iš jų ir į galvą neatėjo, kad reikia investuoti ir žadinti maginį sąmoningumą, arba remti išmintingą aptamsą, nors tai ir buvo galima išvesti iš M. Horkheimerio ir T. Adorno „Apšvietos dialektikos“, kur parodytas represinės ir industrinės apšvietos negatyvumas. Marxo praktika kvietė pasiekti filosofinę tiesą ekonominiais ir praktiniais politiniais būdais. Filosofinė išnaudojimo kritika ir revoliucija, kuri atveria žmonijai teisingą būklę, štai jo praktinė kryptis. Dialektiką, kuri pagrindžia „teisingą tikslą“ aš vadinu „pozityvia“ dialektika. Tačiau, priešingai klasikiniam marksizmui, kurio didžiąją analitikos ir praktikos dalį aš vertinu, vadovaujuosi negatyvia dialektika, kuri neigia tokio teleologinio tikslo buvimą ir tuo pagrindžia išlaisvinančių, emancipacinių praktikų gausą. Negatyvi dialektika yra būdas atskleisti altervencijoms kelią aiškinant įvairius prieštaravimus ir konfliktus: ir ne tik rimtai, nes tada reikėtų tikėti „šventu“ tikslu, bet ir kritiškai, ir linksmai: nes jokio visuotinio tikslo nėra, o yra tik emancipuojančios žaismės ir solidarumai. Tai nereiškia, kad neigiu Marxo ar R. Luxemburg norą ir pastangas padėti išnaudojamiems žmonėms ir nepalaikau išnaudojimo. Tačiau kritikuoju jų žinojimą, kad jų pasirinktas laisvės kelias yra tvirtas ir joks krypsmas, radikalus ir kūrybingas revizionizmas yra negalimas.

Altervencija aš vadinu praktinį, kūrybingą įsibrovimą į jau egzistuojančių institucionalizuotų visuomenės žaidėjų ratą, pasiūlant naują krypsmą, grupę, tinklą ar jų transformaciją. Ir ta kitumo intervencija nebūtinai yra rimta, bet ir žaisminga. Atitinkamai, neigiu galimybę žinoti ir galutinai apibrėžti tokias universalijas kaip prigimtinė būklė, laivė, lygybė, tiesa, visuomenės gerovė, ir dar labiau - kūrybinė visuomenė, sumani ekonomika. Tačiau jas galima žaisti, įgalinti, keisti, dėlioti, dėl jų solidarizuotis ir išsižadėti. Universalijos yra mūsų veiklų kryptys, bet ne esmės, neturi savo turinio, tačiau kreipia intencijas ir apibrėžia samprotavimo ribas ir siūlo taisykles. Teisingumas, kurio siekia įvairios politinės konstitucijos, savo ruožtu nurodo į miglą: dvasią, istoriją, tautos sielą, mitą, bet ir apibrėžia teisinio mąstymo taisykles. Dvasios skatina žaisti, normos riboja mūsų šėlą. Jokio tobulo susitarimo negali būti, po juo visada slepiasi tam tikras falsifikavimas ir todėl - altervencijos galimybė. Kitumo įtraukimas yra, pavyzdžiui, kurios nors ideologijos revizavimas, kūrybinė sintezė ir naujo projekto įgyvendinimas ir ne todėl, kad tai yra apokaliptiškai svarbu, o todėl, kad yra šaunu. Praktika, tiksliau – platesnė sąvoka - praxis yra veiklos, kurių dėka mes kas kartą vis kitaip įkūnijame dalykus vadovaudamiesi kryptimis-universalijomis. Todėl kalbu apie nuolatinį krypsmą. Šį krypsmą (tiesiogiai Queer, perversyvus krypsmas) įgalina universalijos, kurioms atsakyta vaidinti esmes. Visuotinės idėjos veikia ne kaip esmė, o kaip derybų tema, kaip kryptis. Altervencija (apie jas račiau „Įsikitinimuose“) ir yra toks krypsmas, tačiau nebūtinai auka su vėliava ar relikvija. Universalijų turinys kas kartą įgyja kitą reikšmę pilietiškai dalyvaujant ir derantis, komunikacijos ir rezistencijos metu, bet taip pat ir kūrybiškai, poetiškai fantazuojant, šėliojant. Todėl idėjos derybinis realizavimas yra ne tik gamybinė veikla (Marxo praktika), ne tik politiniai susitarimai (Marxo anstatas), bet ir reikšminga poetinė, meninė išraiška (Marcusės praxis), ir šėliojantis, žaismingas gyvenimo stilius ir jo projektai.  

Reikšmingi mano samprotavimams yra Nihilizmo atradimai, kuriuos sieju su M. Heideggerio, J. P. Sartre, A. Šliogerio ir R. Šerpytytės vardais. Nihilizmas sako, kad turi apsispręsti ne todėl, kad yra kieno tai priesakas, o todėl, kad tai yra tavo vidinė atsakomybė, kurios pirmoji ir paskutinė instancija esi pats tu ar tavo bendruomenė. Nihilizmas atveria vartus Būties suvokimui. Po Nihilizmo mąstymo sakome, kad apsisprendėme pasauliui ir kartu su juo. Vis dėlto toks Nihilizmo apibūdinimas yra pernelyg rimtas ir neapčiuopia F. Nietzschės „žaidžiančio vaiko“. Marcusė yra pernelyg rimtas, kad žaistų Niekio siūlomą šėlionę. Jis gelbėja pasaulį, gina alternatyvas, bet be karnavalo, be triksteriško suvedžiojimo, su tokiu pat rimtumu kaip Hegelis, Marxas ar J. Habermas. Priešingai, man artimi J. Huisingos pastebėjimai apie žmogų kaip Homo Ludens. Marcusė gina žmogaus teises ir žodžio laisvę (pavyzdžiui, afroamėrikiečių ar moterų), bet negirdi tų, kurie atrodo pernelyg nerimti: bitnikai, hipiai, džiazo stiliaus fanai ir pan. Pritardamas jo pilietinei kovai prieš rasinę segregaciją, manau, kad jis metodiškai neprisileidžia, atmeta triksterišką šėlą (apie triksterystę plačiai rašiau „Dvasinėje niekšybėje“ ). A. Gramsci ir H. Marcusė mano, kad galima ir būtina pašalinti hegemonijas. Tikrai taip. Bet ar šis pašalinimas turi tapti hegemoniniu projektu? O be karnavališkumo ir įvairovės elementų išvengti hegemonijos neįmanoma. Karnavališkumas atveria nepagrįstumą, nepakankamą aiškumą, suvedžiojimą ir gundymą, metaforų šokį, begėdiškumą ir kartu lauką deryboms, susitarimams, kurie sunkiai įsivaizduojami be šių nukrypimu. Bachtinas parodo, kad karnavališkumas yra svarbi gyvo, autonomiško dialogo sąlyga, o J. Huisinga teigia – kad gyvas dialogas yra lenktyniavimo žaismė, kuri pati sau yra tikslas. Be gyvo dialogo, sunku ką pasiekti.

Marcusės mokinė Angela Davis, ultra kairioji ir nuosekli Amerikos juodaodžių teisių gynėja, aiškina pasaulį labai rimtai, atsakydama šėlo įvairovei, rūpinasi  filosofijos virtimu praxis, bet tik tuo būdu, kuris susijęs su „kalėjimų industrine sistema. Todėl jos tyrimams yra neaktualus Amerikos indėnų meskalito kultūros (psichodelinės apeigos) gynimas ir mirusių dvasių slėnių apsauga. Jos tekstuose materialumas ir galios, gamybiniai ir politiniai santykiai yra laikomi tikrovės garantija, kas gana klaidina. O didžiausiu rimtumu, „tikroviškiausia tikrove“ laikoma, pavyzdžiui, „industrinė kalėjimo sistema“ arba „karinė industrinė sistema“ (A. Davis). Hegemonija kyla ne tik iš šaknų ir kraujo ar privačios nuosavybės teisės idealizavimo, bet ir iš materializmo. Reikia turėtų omenyje, kad materialumai tėra veiklos įkūnijimai, idėjų pavertimas geležimi ir betonu, kalėjimo grotomis ir šautuvais. Ir šitos „tikriausios tikrovės“ yra pavojingos, nes teisingumo ir tiesos trokštantys taip pat siekia apčiuopti ir įgyvendinti „tikriausias tikroves“, tik kitokias.  Todėl kalėjimas, kariuomenė, industrinė švietimo sistema, policinė mašina, asfaltas, betonas ir nepasišalina. O dar tikriau „tikriausios tikrovės“ ieškotojams yra auka, kraujas, teroras. Materialios „tikriausios tikrovės“ keliamas pavojus yra panašus į fundamentalistų „tikratikių“, kurie jau žino šventą tiesą. Jų rūstumas ginant tiesą apie „tikriausią tikrovę“ galiausiai gali virsti kitu prievartos šaltiniu. Jų projektai nesijuokia. Ir atrodo koks čia žaidimas, įvairovės, šėlionė, kai kalba eina apie kraują ir geležį. Todėl ir yra geležis ir kraujas, o ne bohemos džiazo vakarai.

Revoliucija, universitetai ir masių sukilimas

Revoliucija, universitetai ir masių sukilimas

Šiaurės Afrikoje sklendžia pasakojimas: esą prieš Tuniso ir Libijos revoliucijas Libijos lyderis Muammar al-Gaddafi kritikavo Tuniso prezidentą Zine Ben Ali (prezidentavo 1989-2011). Gaddafis: “Kam tu statai universitetus? Juk žmonės, kai tik įgys išsilavinimą, sukils prieš tave”. Į tai Ben Ali atsakė: “geriau prieš mane sukils universitetų žmonės, o ne tavo tamsi liaudis”. Tame tiesa ir gili pamoka diktatoriams ir šalims, kurie menkina ir mažina universitetus, kaip Lietuva. Abu buvo nuversti, tik Ben  Ali po Tuniso revoliucijos 2011 metais laimingai išskrido į Saudo Arabiją, o Gaddafis tais pačiais metais buvo išniekintas, žiauriausiu būdu nukankintas ir nužudytas, o jo kūnas kurį laiką tąsomas kaip padvėsusi katė. Tuniso revoliucija atvėrė sunkios demokratinės raidos kelią: įveikiant korupciją, neskaidrumą ir infliaciją, o Libijos revoliucija atvėrė vartus populizmui ir ISIS, politiniam chaosui, terorui, moterų ir kitaminčių persekiojimui ir žudymui. Tuniso ir Libijos palyginimas yra klasikinė revoliucijos formulė: jei revoliuciją pradėję intelektualai neišsaugo savo lyderystės pamažu ateina masių teroras.

Afrikos ir Azijos demokratijos atvedė į valdžią ne tik progresyvią visuomenę (Tunisas ir Alžyras), bet ir pažadino juodžiausią iš liaudies gūdumos kylantį terorizmą (Libija, Sirija). T. Hobbes “Leviatane” pastebėjo, kad lygybės troškimas pažadina pavydą ir kerštą... galiausiai, pridurkime, ir terorizmą. Prancūzų revoliucijos metu Voltero ir Rousseau gerbėjai žirondistai nesustabdė jakobinų pakilimo ir vis naujų kruvino teroro bangų. Rusijos socialdemokratai – menševikai, eserai, po 1917 m. vasario revoliucijos nesustabdė bolševikų ir augančio iš apačių teroro. Mitas apie Staliną slepia pilkosios masės teroro geismą, kuriuo naudojosi bolševikai, užkasdami vieną po kito savo lyderius, ir nacistai, galiausiai palaidoję savo šalį. Libijos ir Sirijos revoliucijos apsišvietę inteligentai nesuvaldė apačių demokratijos, pavydo ir keršto, virtusio socialiniu ISIS (Daeš) ir kitų islamiško bolševizmo pagrindu. Investicijos į švietimą, universitetus yra būdas apsisaugoti ne tik nuo atskirties grupių ir menką išsilavinimą turinčiųjų keršto, bet ir modernizuoti kraštus. Tie, kas mano, kad univerai rengia “žmogiškuosius išteklius” rinkai, suvokia mažai. O taip mano dauguma LT švietimo sistemos administratorių. Univerai yra valstybės vidinio saugumo nuo masių sukilimo pagrindas ir visų modernių revoliucijų ir reformų šaltinis.

Dalyvavau konferencijoje Benin Mellalio (Marokas) Sultan Moulay Slimame universitete (2019 kovas), kur su senais savo draugais iš Maroko ir Tuniso svarstėme be filosofijos problemų ir politinį trečiojo pasaulio šalių likimą. Maroką valdo karalius Mohammedas VI. Apie 2004 metus jis pradėjo švietimo ir elitų reformą kas padėjo jam 2011 neramumų metu išlaikyti valdžią ir neleisti Libijos scenarijaus. Vis dėlto didelė dalis šalies lieka tradicinio berberų patriarchalizmo įtakoje. Benin Mellalyje – moterys nevaikšto į lauko kavines ir barus, o toliau pietų kaimuose – jos neleidžiamos ir mokytis, tai ne Kasablanka ir net ne Marakešas. Karalius ir jo parlamentas vangiai, bet vis daugiau investuoja į universitetus ir technologinę modernizaciją ir vaizduoja kaitumą (paradoksali raudonojo monarcho idėja). Šiuo valdymu, Maroko monarchija labai panaši į vis dar N. Nazarbajevo Kazachstaną ir Alijevų Azerbaidžaną. Kalbėjausi su Sultan Moulay magistrantėmis ir doktorantėmis: jos moka po 3 kalbas, programuoja, skaito J. Derrida ir G. Deleuze. Jų siaubas būtų visuotiniai demokratiniai rinkimai: tada masės, kurios šiuo metu rūsčiai žiūri į universitetus, uždraustų studijas ir paverstų nuolankiomis berberų žmonomis, geriausiu atveju... O  blogiausiu, kaip Afganistane: prievarta ir mirtis. Afganistano atvejis čia irgi gerai prisimenamas. Todėl universitetų jaunimas ir nori demokratijos, ir jos bijo: gali ateiti “talibai”. Bolševizacija, talibinizacija yra demokratijos be stiprių universitetų pasekmė. Kas mažina investicijas į švietimą atveda į valdžią pirmiau populistus, vėliau oligarchus, galiausiai – tuos nuverčia masių sukilimas ir palaimina apačių “talibus”, “tikratikius”, fanatikus. O šie jau bando įvesti “tvarką ir teisingumą”, kurie neturi nieko bendra su kairumu, o yra barbarybės pergalė.

Atrodo, kad apšviestasis autoritarizmas yra išeitis, jei jau neturi išsilavinusios liaudies. Tada, kaip Tunise ar Kazakstane, ar Maroke: išsilavinusios naujos kartos nori reformų, emancipacijos: moterų, plačiau – lyčių, reikalauja įvairovės (diversity) politikos, multikultūralizmo, autonomijų, NVO, tačiau elitų reformų keliu. Kita vertus, būtent intelektualai, inteligentai, sergantys ideologijų virusais, yra tie, kas žadina masių terorą.

Ne paprastas universitetinis išsilavinimas, o jo įvairovė, idėjų ir galių pusiausvyra saugo nuo minios demokratijos. Šitai valdantieji Maroko, Azerbaidžano, Kazachstano elitai suvokia tik matydami abu: ir islamo teroro pavojų, ir valdančiųjų klanų karų grėsmę.  Vienu metu, iki šiol, Maroko universitetuose filosofijos studijos pakeistos Islamo studijomis. Tik dabar pradedama suvokti, koks giliai klaidingas padarytas žingsnis. Islamo studijos atveria kelią talibams, tikratikiams, kaip ir krikščionybės studijos. Geriausias priešnuodis religiniam fanatizmui yra kritinė filosofija. Religija ir kritinė filosofija yra antagonistai, kad ir kaip jas bandoma suartinti, jie turi būti antagonistai. Religijos ir filosofijos/etikos katedros privalo oponuoti vienos kitoms, filosofija turi būti bent kiek volteriška, ciniška, ateistinė, kad atsvertų religinį dogmatizmą.

Pamenu seną Baltarusijos EHU universiteto rektoriaus (buvusio) A. Michailovo repliką, apeliavusią kažkur į 1993-1995 metus: „Kol mes hermeneutiškai nagrinėjime Hegelį ir Heideggerį, atėjo jie ir mus išvijo iš savo šalies“. Tai reiškia, kad universitetuose reikalinga tokia filosofija, kuri yra kartu ir kritinė teorija, ir socialinė-politinė kritika, virstanti praxis. Filosofijos vertimą pilietine ar antropologine praktika bandžiau įgyvendinti ir Peterburge, ir Šiauliuose, ir Kaune, VDU. Ir visur nelabai sekėsi: fakultetai nori arba religijos, arba filosofijos istorijos, kuri nevirstų jokia socialine ir politine kritika, ir jokia praxis. Tada lengviau valdyti kaip dabartiniam Baltarusijos valstybiniame universitete, kur filosofiją keičia istorija ir ideologija ... ar dabartiniame Peterburgo Filosofijos institute, kur filosofiją bando išstumti religija. Tada nebelieka kritinės visuomeninės pozicijos, nelieka H. Arend Vita activa, H. Marcuses praxis. Pamažu filosofiją ima išstumti religijos, vėliau krikščionybės studijos, kreacionizmo doktrina (JAV universitetuose), religijos filosofija, ideologijos studijos, “specialistų” rengimo reikalavimas ir, pagaliau, universitetų mažinimas. Atsiveria populizmo ir banalumo perspektyva. Mano knygoje „Dvasinė niekšybė“ tik tik prisiliečiau prie decivilizacijos politinių procesų, Manau, decivilizacijos klausimas yra labai svarbus ir blogiausiai, kad jį atveria banalėjanti demokratija, demokatinė talibizacija. Kažkada mano du mėgstami kairieji F. Lyotardas, C. Castoriadis dalyvavo „Socialisme ou Barbarie” (Socializmas ar barbarybė) veikloje. Šį pavadinimą jie paėmė iš R. Luxemburg analogiško šūkio, nukreipto prieš bolševikinę barbarizaciją. Socializmas negali būti baisioji masių barbarybė, kairieji neturi remti tamsiųjų masių žemiausių geismų (W. Reicho teiginys), ir privalo kritikuoti universitetų menkinimą.  

Apie ne-be-utopiškumą arba kairumo nuopuolis

Apie ne-be-utopiškumą arba kairumo nuopuolis. Pasiremsiu Lietuvoje nepriimtina Angela Davis, feministe, Juodųjų Panterų partijos ir Komunistų partijos buvusia nare (čia ir yra jos atmetimo priežastis), Herberto Marcusės ko gero geriausia mokine, viena iš nedaugelio, kuri tiesiogiai tęsė ir bandė įgyvendinti Marcusės idėjas. Laikotarpis 1960-1972 (apytiksliai) buvo Marcusės amžius JAV ir pasaulyje kairiųjų tarpe. Būtent tada atsirado abreviatūra“ “MMM“ (Marxas, Mao, Marcuse), kuria sekant buvo siekiama darbo, feministinės, rasinės emancipacijos bei radikalios ir socialiai įgalintos dekriminalizacijos, kaip galutinio vergovės panaikinimo pasaulyje. JAV ir Europoje plito marksistinės Praxis mokyklos (Europoje, pavyzdžiui, Vakarų Vokietijoje, Britanijoje, buvusioje Jugoslavijoje). Tačiau būtent A. Davis filosofinėse knygose ir straipsniuose Marcusės idėjos įgavo aiškų ir apčiuopiamą formatą. Būtent ji analizavo iš vidaus Adorno ir Marcusės nuostatų skirtumus: tarp iškiliosios kritinės abstrakcijos ir kritinio praktinio aktyvizmo (visiškai nepanašiai į J. Habermas).  Būtent Marcusės-Davis santakoje susiformavo naujasis filosofinis praxis ir mažumų revoliucijos suvokimas. Davis atvirai kviečia filosofus būti politinės-filosofinės praktikos aktyvistais socialinėje aplinkoje. Marcusė ir Davis akcentuoja tris filosofinio aktyvizmo šaltinius: a) atskirties grupių kritinį mąstymą ir susijusią veiklą (Juodosios panteros, Martinas Lutheris Kingas...); b) filosofinės kritikos atkaklumą (grįžti ir iš naujo padaryti, net jei klydome, net jei pralaimėjome); c) pastovų prikeliančios utopijos turėjimą. Sekuliarusis utopizmas yra kairumo bruožas. Suprantu, parašytos marios destruktyvių distopijų ir pastatyta pagal juos filmų. Pigus barbarybės, autoritarinių monstrų ir skerdynių vaizdavimas skantančiajai ir žiūrinčiajai publikai pasirodė gerokai įdomesnis. Atkaklumas mums sako: kairieji buvo gyvi ir veiklūs kai turėjo transcenduojančias utopijas, savo radikalumą. Utopija nėra racionalus modernizacijos projektas (prieš J. Habermas). Modernizacija visados paklūsta laiko ir vietos logikai, egzistuojančioms finansinio ir teisinio aparato tendencijoms, galios struktūroms. Utopija yra būdas nutraukti važiavimą tais pačiais kapitalizmo modernizacijos bėgiais. Utopija nėra modernus investicinis projektas, o tai, kas peršoka visa kas galima ir leidžiama. Mąstoma kas yra neįmanoma, bet kas nėra pasaka. Utopijos būtinybę kairiesiems yra labai aiškiai nusakęs vienas iš Frankfurto mokyklos įkvėpėjų E. Blochas. Tai yra drąsa, sentimentas ir atkaklumas turėti vis-dar nepasiekiamą svajonę ir ja gyventi, gyventi ateičiai. Utopija nebūtinai yra komunizmas. Daugeliui Europos kairiųjų tai buvo, pavyzdžiui, ekologinė svajonė apie gamtą; ar ekosofinė – apie kultūrų įvairovę ir jų simbiozę. Šias utopijas labai palaikau ir todėl pasisakau prieš medžių kirtimą miestuose, prieš išskustų žaliųjų vejų gamtovaizdį, už gyvas ilgametes pievas miestuose... už G. ir N. Urbonų „pelkės“ integraciją į metropolį. G. ir N. Urbonai man ir yra tikri kairieji, o ne daugelis socialdemokratų, niekada ir nežinojusių kuo skiriasi kairumas nuo socialinio teisingumo politikos, nuo modernizacijos. Utopinė svajonė yra pozityvi ir transcenduojanti į radikalią ateitį. Jai būdingas ne pavydas ir konkurencija dėl populiarumo, o ilgos, nesibaigiančios visą gyvenimą ir daug gyvenimų veiklos. Ji yra tai, kas suburia – bendra-svajotojus – ir tik paskui tempia į protestus. Vieša svajonė – utopija – yra dėl ko verta gyventi ir, laimė, jei ji nėra nei administracinė-biurokratinė vizija, nei misija. Utopija yra tai, kas negalima, kas dabar nepasiekiama, bet svajojama ir bendra-svajonėse įkurdinama. Pavyzdžiui, aš svajoju laisvą komunitarinį, atvirą universitetą be adminsitracinio aparato jungo ir be vieningo egzamino iškankintų abiturientų, be tarnystės korporaciniam kapitalui ir tokių bendra-svajotojų yra vis daugiau. Universitetas -- kaip įvairovės studijų ir praktikų šventė. Ir dar, mūsų svajonės neturi sutapti, drįskite nors ateityje būti su bendraminčiais, o ne su sutarimu (common sense) dėl dabarties jungo. Palikite šį engiantį sutarimą administracijų darbotvarkei! Utopija nereikalauja jokio sutarimo, ji jam priešinasi ir tai yra -- šis nesutarnimas --  šansas išlikti laisvai tampančiu. Lietuvos socialdemokratai nebeturi aiškios svajonės, nes vis dar gelbėja buvusius pasaulius ir tapo modernistinio diskurso vykdytojais. Todėl ir nėra protesto priešakyje, nebejaučia viešosios erdvės alsavimo ir įvairovės širdies dūžių. Kairiuosius pavergia jų tariamas noras būti socialiai teisingais, nors kiekvienas dešinysis kalba tą patį teisingumą, juos išnaudoja noras modernizuoti pasaulį ir todėl seka paskui valdantįjį aparatą. Teisingumas virto korporacinės ir aparato prievartos sinonimu. Utopija ir aparato galia – nesuderinami.  Štai kodėl Davis pavyzdys geresnis: ji, kairioji, rėmė ir remia: spalvotąją Ameriką ir emigrantus ir bando įgarsinti jų svajonę. O ji labai paprasta: ištraukti jų rajonus iš narkotikų, policinio persekiojimo liūno ir kalėjimų industrijos vergovės ir paversti kūrybinga ir socialiai saugia veiklos erdve; feministines ir LGBT bendra-svajones – realiai nebūti antraeilėmis asmenybėmis, išsivaduoti iš geismo mašinų industrijos ir laisvai egzistencialiai save reikšti, būti realiai pilnateise „daugybės“ dalimi ir kurti savo mažuosius pasaulius; ir pagaliau - JAV be kalėjimų, taip mažinant valstybės saugomą vergovę. Pasaulis be kalėjimų – yra radikaliau nei T. Moro ir T. Campanelos utopijos! Tuo Davis skiriasi nuo Foulcaut, kuris analizuoja kalėjimo genezę ir jo discipliną, o Davis – kalėjimo akumuliacijos ir paskirstymo fenomenus, jo korporatyvumą ir jo panaikinimo sąlygas. Mąstyti kairiuoju būdu – utopiškai, reiškia atsiskirti, ne tave laikys bepročiu. Tačiau tave girdės tie, kurie turi tam pakankamai drąsos ir atkaklumo, tie, kuriems ir skirta ši svajonė. Tokia yra utopinio susikalbėjimo kaina. Tad nebūtina kalbėti tai visai Amerikai. Jos markuziška feministinė, juodoji... laikysena reiškia tai, kad esi su sukilusiais atstumtaisiais, su subkultūrų pasauliu, jei tik jis gali prašnekti ar geba suvokti. Esami ir buvę spalvotųjų grupės kaliniai yra vienas iš revoliucijos šaltinių, o ne papirktasis baltasis protestantiškas proletariatas, kuris yra itin konservatyvus ir džiaugtųsi sulaukę Davis žmonių pabaigos. Beje, Islamo radikalūs judėjimai drąsiai mano tą patį apie kalėjimus, kaip islamo revoliucijos mokyklą. Atskira tema: A. Solženycino ir A. Davis nesusikalbėjimas. Abu buvo baudžiamųjų sistemų tyrinėtojais ir laisvintojais, bet nesutarė dėl utopijos ir revoliucinės kalinio funkcijos. Nemanau ir nesakau, kad šiame ginče Davis visados buvo teisi. Priešingai, esu tikras, vietomis ji buvo akla dėl Gulago ir sovietinės-nomenklatūrinės santvarkos. Tačiau Solženicyną ir Davis išskyrė ir utopija. Vis dėlto abiejų rezultatas panašus: Gulagas buvo transformuotas į kalėjimų ir psichiatrijos klinikų sovietinę, o vėliau – Rusijos sistemą (Solženicynas demaskavo Gulagą, bet mažai ką pasiekė daugiau), o JAV privati kalėjimų-vergovinė sistema niekur nedingo (Davis pasiekė daugiau – padėjo tūkstančiams kalinių, tiesiogiai, per teismų sistemą). Solženicynas taip ir nesukūrė jokios su kalėjimais susijusios utopijos ir praktikos, o pasuko kitu – Eurazijos nacionalizmo keliu. O Davis pasiliko utopijos ir kovos fronte ir kuria praktikas.

Utopijos reabilitavimas nereiškia, kad ginu komunizmą (Lenino prasme, tikrai jau ne, pakęsti negaliu iracionalaus agresyvaus ir buko kolektyvizmo, virtusio bolševikų diktatūra), o veikiau naujus dinamiškus įvairovės bendrumus (Commonism), kaip kairiojo sindikalizmo, kairiųjų grupių asambliažų išraišką, kur svarbią funkciją vykdo protesto-erdvės, protesto-ritmas, dramatiškas dialogas. Mano svajonė yra – ekologiška būklė, kai besiskaidantys ansambliai ir asambliažai galėtų sudaryti vis naujas kūrybos ir interesų grupes.

Ozolo šmėklos ir dešiniųjų schizma

Ozolo šmėklos ir dešiniųjų schizma

Apie šmėkliškumą kalbėsiu ne K. Marxo, o J. Derrida prasme. Marxas retoriškai džiaugėsi ir ideologiškai gąsdino po Europą klaidžiojančia komunizmo šmėkla, norėdamas ją paversti tvirta organizacija. Derrida parodo, kad marksizmo tradicija paties Marxo tekstus paverčia šmėkla, kuri, panašiai kaip Hamleto nužudytas tėvas, prašo atsiteisti ir laimėti. Marxo dvasia, t.y. jo filosofijos principai ir kategorijos, pakeitė naivūjį arba svajojamą komunizmą, ir jau tada marksizmas, o ne komunizmas, ėmė vaikščioti po Europą. Marksą sekę marksistai, kokie radikalūs jie nebūtų ir kaip smarkiai nesiskirtų, visą laiką bandydavo savo prielaidas kildinti iš šios šmėklos: ir V. Leninas, ir Mao. Ir kai tik kas nepasisekdavo, buvo kritikuojami Leninas ar Mao, bet ne klaidžiojanti dvasia: ji buvo laikoma neklystančia. Šis šmėkliškas pamatiškumas tapo daugybės kairiųjų skilimų ir net kairiųjų tarpusavio karų prielaida. Tačiau ar ne panašią situaciją matome šiuo metu Lietuvoje tarp dešiniųjų?

Šiandien Lietuvoje kviečiama R.Ozolo dvasia, žinoma, ne spiritualizmo būdu, o tekstų pavidalu. Jo reikia naujam “dar-labiau-senam” tautinio pamatiškumo pagrindimui. Taip, neapsirikote, oksimoronas: naujas “dar-labiau-senas”. Ozolo tekstams yra priskiriamas galutinis paaiškinimas to, kas su mumis vyksta, o A. Juozaitis, V. Radžvilas, V. Sinica į jį nurodo kaip į savo pačių šaltinį, leidžiantį argumentuoti prieš “Lansbergio-Grybauskaitės” ir net “Karbauskio” Lietuvą. Jei kuriam naujųjų “dar-labiau senųjų” dešiniųjų  nepasisektų, jei Radžvilui ir Juozaičiui būtų nepakeliui, visada bus galima apkaltinti, kad vienas iš jų dėmesingai neskaitė Ozolo. Tokia yra šmėkliško, Derrida prasme, pagrindimo ir įgaliojimo, priesakų vykdymo logika. Naujajam, po-Sąjudiniam tautiškumui trūko jau nebepavojingo filosofo, kurio mintis galima būtų aiškinti, o vadinasi ir priimti, kaip nacionalinį pamatiškumą ir priesaką. Kurį laiką tokiu prasmės aiškintoju buvo tapę V. Lansbergio tekstai. Tai kam prisireikė žadinti Ozolą, ilgą laiką niekam nereikalingą ar net ujamą?  

Gerai jį pamenu iš viešumos išstumptą, po teismus tampomą, kritikuojamą ir vadovaujantį savo Centro partijai. Pats jį pora kartų tuo metu kviečiausi į Šiaulius, į kasmetines Stasio Šalkauskio konferencijas. Jau tada stebino Ozolo dėmesingumas kiekvienai savo minčiai, jos ideologiniam vieningumui. O dar labiau kerėjo drąsa skelbti savo dienoraščius, kur kiekviena meilės tautai impresija buvo fiksuojama laikrodiniu tikslumu, kaip Zigmundo Froido kabinete (žiūrėkite jo originalius tekstus žurnale Varpas, tik vėliau jis tas valandas ir minutes pašalino).  Nesišaipau dėl tų minučių, nors kažkas tame buvo siurrealaus, gebėjimas būti šio ir ideologijos, sulietos su svajonėmis ir sapnais, pasaulio paribyje. Man kažkuo tai priminė J. Skablauskaitės maginio realizmo stilių, tik atgręžtą į tautinę savijautą. Ne, žinoma Ozolas nieko bendra neturėjo su maginiu realizmu ir buvo gana atokiai nuo filosofinio ir istorinio maginio realizmo paribiais sklendusio G. Beresnevičiaus. Tačiau, būtent šiuose paribiuose ir atsitinka susitikimai su poetinėmis sielomis, ten, tarp svajonių ir pelkių gyvena ir mitinė tautos dvasia, visai nepolitiška, bet žadinanti veiklumą. Tačiau Ozolas šią sąmoningą nepriklausomos tautos viziją perkėlė į giliausią nesąmoningumo būseną, pavertė savo kūnu ir krauju. Nežiūrint šio savo tikėjimo ir mąstymo, jis po 1990 kovo 11 buvo vis daugiau išstumiamas iš politinio lauko, kaip ir kiti du sąjūdžio herojai, filosofai V. Radžvilas ir A. Juozaitis ar kairysis B. Genzelis. Ši savo signatarų atskyrimo nuo politikos istorija yra įdomi, tik ne šio esė objektas. Tačiau skirtingai nei kiti signatarai, tik Ozilas pasišventė būti jo savaip suvokiamos nepriklausomybės ideologu, gal būti net jos prasmės kalviu, ir buvo atstumtas.

Tai, kad užmirštą Ozolą ne kartą kviečiau (be V. Vingro pagalbos to nebūtų pavykę) į Šiaulius nebuvo išskirtinis dėmesys tik jam, o veikiau noras viešai bendrauti filosofinės kritikos klausimais. Kvietėme, lygiagrečiai, pavyzdžiui ir R. Pavilionį, labai libertarišką, net anarchistišką. Pavilionis, galiausiai apčiuopė absurdo šaltinius, panašiai kaip ir A. Camus: po visa kuo yra tik Niekis ir absurdas, kurio atžvilgiu mes laisvai ir susitardami įtvirtiname savo būtį. Vienintelis dalykas, dėl kurio buvo nelengva su juo sutarti: o ką daryti su istorija ir tradicija, juk ji kažkokiu būdu yra? Visai kitaip kalbėjo Ozolas, kuriam savo tautos jausena buvo pamatas, pagrindas ir kur kas radikaliau, nei apie tai kalbėjo S.Šalkauskis. Ozolas visada tikėjo pamatiškumu ir norėjo įvardyti neginčijamas tautos egzistencijos prielaidas, ginčydamas ir nesutardamas su to laiko konservatoriais.

Vėliau sutikdavau Ozolą Vilniaus gatvėse, pėsčią, einantį į Vilniaus universitetą, su kukliu paltu ir nedidele rankine. Jis tada buvo dar vienišesnis. Sustodavome ir pasišnekėdavome, aišku tautiškumo ir valstybės santykį, apie filosofinę valdžios kritiką ir apie jo atskirtį. Gerbiau jo vienatvę ir mąstymą, net jei ir mąsčiau skirtingai, nesutikau su juo. Jis buvo draugiškas nacionalistas. Pats principas: kalbėtis ir suprasti vienas kitą skirtingiems man buvo svarbus. Ir Ozolas kalbėjosi ir klausėsi. Buvo kažkas dramatiškai gilaus jo būklėje: save paaukojo nepriklausomos tėvynės labui ir nebuvo priimtas nei filosofų, nes tam neliko laiko, nei politikų, nes konservatoriai jį atstūmė. Tokiu dramatiniu prisiminimu ir pasitikau jo išėjimą anapilin.  Todėl šiandien kalbu ne apie Ozolą gyvą, o jį  kaip Pro Patria dešiniųjų vėliavą ir norą paversti jį pamatiniu lietuviškam tautiškumui ir valstybei.

Polinkis paversti ir laikyti jį nepriklausomybės ideologu buvo ne kartą išsakytas ir jam gyvam esant, tačiau jis, jo vardas nebuvo iškeltas kaip vėliava. Jau tada augantis jo ignoravimas susijęs su skepticizmu dėl ES ir globalizacijos, jo pabrėžtinas nacionalizmas buvo pagrindas atstumti jį iš dešiniųjų rato ir jam pačiam pasirinkti kurti Centro partiją. Kodėl dabar, “dar-labiau senųjų” dešiniųjų šakninei retorikai prisireikė nesuteršto valdžios, atstumto, tačiau tautos reikalui savo protą pašventusio herojaus?  O kodėl, pavyzdžiui, ne St. Šalkauskio, kurio premija jis buvo apdovanotas, ar ne A. Maceinos? Galėjo pasiremti ir jais, tačiau juk tada neišeitų oponuoti kitiems “dešiniesiams”, veikiausiai V. Lansbergio ir A. Kubiliaus augintiniams? Ir šiuo atveju daromas “ėjimas žirgu”, kritikuojami kairieji už kosmopolitizmą, už Europos Sąjungą, tačiau turimi omenyje Dešinieji. Ir tam tinka tik Ozolas, o ne Šalkauskis ir juo labiau ne Maceina.

Simptomiškas yra jau kairiųjų antagonistu tapusio V. Sinicos straipsnis Bernardinai.lt su nuoroda į Pro Patria. Sinica labai tiksliai identifikuoja Ozolo tinkamumą būti pamatišku: “Nacionalizmas, suprastas kaip tautos suverenumo siekis, jam atrodė esąs paskutinis likęs žmogaus atspirties taškas ir atrama moderniame pasaulyje, vienintelė veikimo programa, leidžianti iš tiesų būti žmonėmis”. Sinica nurodo, kad pamatiniam nacionalizmui Ozolas priešina kosmopolitizmą, tik kažkodėl nurodo tik komjaunuolišką apibūdinimą, priskiriamą tuomet dar G. Kirkilo draugams. Ir tada pasako dar vieną klasikinę pagrindimo frazę: “Romualdui Ozolui, priešingai, nacionalizmas yra tikrasis humanizmas”. Sinica nediskutuoja nei kosmopolitizmo, nei humanizmo idėjų istorijos ir jų išsišakojimų.  Savo trumpame esė ir aš nedėstysiu šių dviejų idėjų išsamios istorijos, tai esu aiškinęs savo knygose. Tik įvardinsiu pora pavyzdžių. Konservatorius M. Adomėnas kadaisę vertęs Herakleitą, visai teisingai aiškina  to laiko kosmos idėją:  “sąranga”, tačiau galėjo versti darna, dermė. Kosmos gyvena pagal Logos, t.y. pagal Žosmę, kuriai kiekvienas filosofas turi būti dėmesingas. Atitinkamai Sokratas ir Platonas save vadino kosmopolitais, turėdami omenyje, kad jie yra sąrangos, dermės patriotai. Prancūzijos revoliucionieriai kosmopolitais vadino dvariškių, princų ir hercogų, luomą ir kvietė juos naikinti. Stalinas 1948 metais paskelbė kampaniją ir trėmimus prieš kosmopolitus, tokiais laikydamas pirmiausiai žydus. Ši stalinistinė kosmopolitų persekiojimo, trėmimo, šaudymo istorija tęsėsi iki pat jo mirties, 1953 metų. Ozolas kosmopolitais jau laikė “pasaulio perėjūnus”, kurie neturi savo šaknų ir atsakomybės. Tokiu būdu jo vartosenoje “kosmopolitas” prarado savo istorines prielaidas, pats tapo bešaknis, pramanytas ir priskirtas tai tikrai grupei žmonių. Sinica seka šiuo pavyzdžiu giliau nesvarstydamas. Dar keblesnis dalykas yra su humanizmu, kuris ideologine prasme imtas vartoti tik XIX amžiuje. Kas tik juo bandė nesivadinti: ir demokratinis, ir socialistinis, ir, pagaliau, nacionalistinis humanizmas. Visi skelbėsi, kad jie ir yra tikrieji humanizmo mesijai. Galiausiai Sinicos nemėgstami kairieji poststruktūralistai ir negatyvioios dialektikos fanai ėmė kritikuoti patį “huanizmą” kaip ideologinį ir propagandinį konstruktą, kuriuo prisidengiant kuriamas didysis ateities pažadas. Vietoje komunizmo pasirodė daugiaveidis humanizmas, šiuo atveju - nacionalistinis.

Vis dėlto Pro Patria, Sinica Ozolo priesakus įvardija tiksliai, būti patriotiškais nacionalistas, neįsileisti pabėgėlių. Ir, matyt, tai yra humanistiška, o štai kosmopolitai veikiausiai ir yra humanizmo priešai, nes jie yra pabėgėliai ir prašo pagalbos. Tie kas kenčia ir bėga nuo karo yra kosmopolitai, o tie, kurie atsitveria tvoromis nuo mūsų pačių ekonomikų sukelto pasaulyje chaoso, vadina save humanistais. Sinicos nemėgstama negatyvi dialektika sako: kiekviena politinė paradigma (modelis) gali ir turi teisę būti, bet tik atmenant, kad mes esame jos steigėjai ir esame visiškai atsakingi už padarinius, o tradicija ir tekstai tėra pagalbininkai. Šiuo atveju atsakingi yra Juozaitis, Radžvilas, Sinica, kurių tekstai paslepia pasirinkimo radikalumą ir pasiūlo “pamatiškumą”, kurį bando pagrįsti Ozolo vardu. Tačiau keista, kad jo vardu nėra gaivinama ir prikeliama Centro partija. Vietoje jos prisikelia ir stiprėja Pro Patria.    

Pro Patria yra linkusi kritikuoti kai kuriuos Konstitucinio teismo sprendimus (dėl, pavyzdžiui, homoseksualių asmenų santuokos užsienyje pripažinimo). Lietuvos Konstitucinis teismas pabrėžia, kad vadovaujasi ne tik įstatymo raide bet ir “Konstitucijos dvasia”. Ši “Konstitucijos dvasia” neturi nieko bendra su jokiu šmėkliškumu, nei su signatarų vėlesniais tekstais ar pareiškimais, o kyla iš Konstitucijos principų (apie tai išsamiai kalba E. Kuris), kurių dalis išreikšta normose, aiškinimo. Patys šie principai yra siejami logikos ir referendumų metų suformuotų sprendimų. Kartais išliekantys neaiškumai yra spendžiami nurodant į Konstitucijos priėmimo metu buvusias reikšmės ir prasmės, į siekinių, argumentų aplinkybes: kas buvo sakoma ir diskutuojama priimant Konstituciją ir jos pataisas. Vis dėlto išlieka paradoksas, kad nežiūrint to, kad Konstitucijos kūrėjams priklausė, pavyzdžiui, signatarai Ozolas ir Genzelis, jie patys ne kartą turėjo ginčytis su teismais dėl savo konstitucinių teisių. Tokiu būdu atsirado “politinė erezija”, kai vėlesni Ozolo pareiškimai ar tekstai pradėjo nebesutapti su tuo, kaip buvo interpretuojama Konstitucija, jos principai ir, galiausiai, dvasia. Atitinkamai gimė Juozaičio  mėgstama  legenda, kad Lietuva nuėjo ne tuo keliu ir kad laikas grįžti į “tikrąjį” nepriklausomybės kelią, t.y. atgimti. Taigi, nors Ozolas ir nebuvo laikomas nei mitiniu dabartinės tautos patriarchu (tokiu kartais įvardijamas V. Lansbergis), nei svarbiausiu lyderiu, tyliai, jo raštų aura ėmė plisti į politines interpretacines prielaidas, tapo iššūkiu pačiai santvarkai, ypač europiniam Lietuvos pasirinkimui. Ir čia matome tai, kas dar viešai nesvarstoma: V. Lansbergio interpretuojamą tautos dvasią ir Ozolo, kuriuo dabar jau bando sekti ir Juozaitis ir, atskirai, Radžvilas. Abu jie galėtų pretenduoti į tokį pat statusą. Tačiau politinis mitas apie Lietuvos ideologą yra vienas, negali būti du, ir tai yra pasakojimas apie Ozolą.  Majau, susidursime su didžiąja dešiniųjų schizma. Is visi laukia, ką apie Pro Patria Ozolą pasakys V. Lansbergis. O Sinica prisideda prie tokio skilimo, ir Juozaitis, tik kur kas labiau.

 Tai, kad kol kas kritika adresuojama kosmopolitiškiems kairiesiems (tiesa, Ozolas su išlyga žiūrėjo į gana tautiškus A. Brazausko pasekėjus) nereiškia, kad ji tuo pačiu nepuola kitų dešiniųjų. Kairiosios internacionalios ir ironiškos visuomenės ši tautinė kritika tiesiog nepaveiks, nes ji netiki nei šiais kaltinimais kosmopolitizmu, nei unikaliu nacionaliniu humanizmu. Visa tai skirta ne kairiesiems. Kairioji mintis remiasi kritiniu nihilizmu ir atsakomybe, skiriasi tik šio nihilizmo mastas. Pasaulietinis kairysis nihilizmas ir negatyvi dialektika neigia egzistencinį pamatiškumą: ir tautinį, ir bažnytinį, nors gali pripažinti jų pasirinkimo teisę ir laisvę, bei tradicijos egzistavimą. Tad, visa šie Pro Patria, Sinicos, Radžvilo, Juozaičio tekstai yra skirti pirmiausiai dešiniesiems ir skaido šią dešinę būtent iš pamatų, kuriais tikima ir dėl kurių kovojama. O tai jau yra pavojinga, nes kėsinamasi ir į Konstitucijos principus ir Konstitucijos dvasią. Ir nors ir šie dalykai kairiajam mąstytojui nėra pamatiniai, tačiau dėl jų jau yra pasiekta visuomeninė sutartis ir jos paneigimas gręsia valstybės stabilumui, o ne tik dešiniųjų vienybei.