Ar LR Konstitucinis teismas girdėjo apie “Negatyvią dialektiką”?

Ar LR Konstitucinis teismas girdėjo apie “Negatyvią dialektiką”? 

Perskaičiau Vytauto Sinicos labai kritišką straipsnį “ Europa ir naujasis marksizmas”. Straipsnis kandus, kritiškas, drąsus, radikalus ir vengia ad hominem puolimų, todėl šiuo požiūriu išlieka korektiškas. Šie bruožai yra pagirtini ir leidžia su autoriu diskutuoti, gerbti jo nuomonę, nors pats jis ginčija LR Konstitucinio teismo teisėjų kompetenciją. Turinio požiūriu, mano manymu, straipsnis kupinas populiarių dešiniųjų mitų ir  baubų. Suprantama, - tai leidžia atkreipti publikos ir Delfio redaktorių dėmesį. Tačiau jei ne Arvydo Juozaičio pasidalijimai, kuris, kartu su kitais dešiniaisiais pagerbė jo straipsnį, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Juozaitis pabrėžia keletą Sinicos sakinių, pacituosiu juos: “Visai neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas aklai perkėlė šią europinės teisėkūros nuostatą į Lietuvą, pripažindamas vienos lyties „sutuoktiniams“ teisę gyventi Lietuvoje jų „santuokos“ pagrindu. Taip pat su komjaunuolišku įkarščiu nuo savęs pridėjo iš mūsų šalies Konstitucijos teksto niekaip nekylančią ir pačių teisėjų išsigalvotą nuostatą, kad „šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu“. Kodėl jie “patys išsigalvojo”, “aklai perkėlė”? Apie tai kalbama daugelyje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų (autorius tai nurodo), apie tai šimtai psichiatrų tyrinėjimų ir filosofų apmąstymų. Sakyčiau LR Konstitucinio teismo teisėjai nesugalvojo nuo savęs nei žodžio ir dėmesingai apsvarstę perkėlė.

Sinicos straipsnyje beveik visa tai, kas ne su dešiniaisiais, ne su konservatyvia tautine mintimi, yra vadinama marksizmu arba naujuoju marksizmu, o jie jau yra besąlygiškai prakeikti. Pakeliui kliūna Europos Žmogaus Teisių Teismui, jo politikai ir Lietuvos Konstituciniam teismui, kurie taip pat vadinami marksistiškais arba net siejami su “Lberalkomunistinu Europos vienijimo projektu”

Tai labai panašu į JAV kadaise viešpatavusį makartizmą, JAV antidemokratinę politika (1950-1956), kai bet kas, kas tik asocijavosi su kokia nors žmogaus teisių, socialinės apsaugos (pozityvios diskriminacijos, ginant rasines ar lyties mažumas) reformomis ar net retorika buvo vadinama “liberalkomunistais”, komunistiškais, lygiagrečiai marksistais ir marksistiškais. Nieko gero iš to makartizmo neišėjo: tik sužlugdė tūkstančius žmonių gyvenimų, sustabdė kultūros raidą, beviltiškai pralaimėjo per keletą kitų rinkimų ir yra laikomi vienu tamsiausių JAV istorijos laikotarpių.

Kita vertus yra Sinicos ir jo pažiūroms artimų politinių lyderių retorikai būdingas aiškus prieštaravimas. Jei jie aukština tautą ir tiesioginę demokratiją, turėtų gerbti ir jos balsą referendumų metu. Lietuvių tautai, referendumu sutikus  2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiu referendumu pritarus dėl “Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, atsirado Konstitucinės pataisos, kurių pagrindu Konstitucinis teismas ir formuoja su ES suderintą šeimos politiką. Cituoja LR Konstituciją iš “LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO AKTO DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NARYSTĖS EUROPOS SĄJUNGOJE” : “2. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.”  Logiškai, LR Konstitucinis teismas yra nuoseklus ir dėl šeimos politikos, ir dėl tos pačios lyties santuokos pripažinimo Lietuvoje. Sinica ir jam artimi kritikai negerbia konstitucinės logikos, o vadovaujasi savo įsivaizduojama tautos dvasia, arba tautos mitu ir juo grindžiamomis vertybėmis. Šiuo atveju radikalai yra jie, o ne tuos, kuriuos jis vadina “naujjaisiais marksistais”, ir kurie vykdo ir pripažįsta ir lietuvių tautos valią referendumo metu ir dėl to suformuotą buvimo kartu ES logiką.

Dar viena įdomi tema yra naujosios politologinės mitologijos ir kaip į ją įtraukiama “kritinė teorija”. Naujosios politinės mitologijos yra būdingos ir populiariai kairiajai, ir dešiniajai retorikai. Tokia yra noro būti populiariu kaina šių dienų pasaulyje.  “Novorosija” - Naujoji Rusija - šio mito pagrindu vykdoma Kremliaus agresija prieš Ukrainą, “neo-liberalizmas”, jo pagrindu yra kritikuojami šiuolaikinio verslo politiniai interesai, tarsi jis būtų savaiminis blogis (verslas be politikos sunkiai įsivaizduojamas dalykas net Kinijos respublikos atveju), neo-marksizmas arba naujasis marksizmas, kuriam priskiriami visi, kas tik nepuoselėja šaknų ir kraujo tautinės mitologijos. Sinica rašo: “Neatsitiktinai kritinė teorija (naujasis marksizmas) ir jos priešybių įveikinėjimo logika tampa ES integracijos logikos dalimi.” Nuostabu, kaip išaukštinama kritinė teorija (ją sieju su Frankfurto socialinės kritikos mokykla, su feminizmo ir poststruktūralizmo autoriais) ir jos reikšmė ES, vadinasi ir Lietuvoje. Tačiau kodėl tada taip sunku Lietuvos universitetuose, studijų ir mokslo tarptautinėse atestacijose įrodinėti Kritinės teorijos svarbą, apie kurią daugelis ekspertų net nėra girdėję? O jau laikyti “Kritinę teoriją” “naujojo marksizmo” dalimi, tai jau tikrai perlenkti lazdą, atmenant kiek daug marksistų radikaliai neigia “Kritinę teoriją”.

Atskirai reikia paminėti Sinicos keistą teiginį esą kairieji: esą tautiškumą “kaip propagandą įpiršo Basanavičius, Kudirka…”. Reikėtų nurodyti, kas taip teigia, nes rimtesniuose tyrimkuose, net marksistai taip naiviai termino “propaganda” ar “agitacija” nenaudoja. Propaganda marksistai laikė nuoseklią ir ideologiškai pagrįstą teoriją, kurios pagrindu yra vykdoma agitacija arba įtikinėjimas (tai smarkiai skiriasi nuo to, kaip terminą propaganda vartojo E. Bernays, J. Ellul, W. Lippmannn, N. Chomsky ir kuriais remdamasis vartoju aš ). Nors, visokio plauko “teoretikų” pasitaiko ir dešiniųjų, ir kaičiųjų, ir populistų centristų tarpe, todėl etiketes ir kaltinimus labai lengva surasti ir prikabinti. Įdomesniai diskusijai reikėtų ir pagrįstos ir autoritetingos citatos.

Na ir paskutinis dalykas. Sinica ir “naujajam” ES projektui ir “naujajam marksizmui” priskiria “negatyvią dialektiką”. Pacituosiu, kritikuodamas socialinį konstruktyvizmą (o taip, čia jaučiama ir A. Jokubaičio įtaka) ir “Europos vienijimo projektą” jis teigia, kad “Toks požiūris neįmanomas be negatyvios dialektikos. Ji teigia, kad tikrovė priklauso nuo to, kaip ji yra suvokiama, ir kad pokyčiai plėtojasi nuolatinio to, kas buvo, neigimo keliu. “. Europos vienijimo projekto vienas iš autorių yra Jurgen Habermas, Adorno sekėjas. Tačiau dalyko, kurio pasigesime jo komunikacinio veiksmo ir vėlesnėse teorijose yra būtent - negatyvios dialektikos. Negatyvią dialektiką ir juo pagrįstą politiką siūlė Th. Adorno, autorius, kuriuo, deja, nesiremiama kuriant Europos Sąjungos projektą, tačiau kuriuo remiasi nemenkas kiekis kritiškų autorių, kurie nagrinėja Aušvico ar Gulago problemas ir kaip šių tragedijų išvengti ES. Negatyvi dialektika nėra marksistinė tiesiogine žodžio prasme. K. Marxas jos neplėtojo ir ji prieštarauja Hegelio dialektikai. Sovietų Sąjungoje ir visoje Sovietų pasaulinėje “stovykloje” šis Adorno kūrinys arba buvo radikaliai kritikuojamas kaip antimarksistinis, buržuazinis ir buvo visiškai draudžiamas. Ir Lietuvoje retas Naujosios kairės atstovas puoselėja “negatyviąją dialektiką”. Aš, taip, puoselėju, tačiau nemanau, kad negatyvi dialektika yra tokia svarbi Europos Sąjungos projektui, nors linkėčiau to, ypač dabar. Adorno projektas radikaliai kritikuoja bet kokį populizmą: dešinįjį ir kairįjį, kultūrinį ir politinį, kartais net per daug, net apokaliptiškai, kas mano manymu tampa net nebekritiška.

Klasinis žvilgsnis į mokytojų streiką ir gruodžio 9 protestus Vilniuje. Kūrybinės klasės revoliucija.

Mano tezė: mokytojai ir dėstytojai yra vieni iš kūrybinės klasės atstovų ir jų pagrindinis priešas yra biurokratijos klasė. O partnerių tarp kitų klasių nėra, savi – tik kūrybinė klasė. Biurokratijos klasė yra linkusi bendradarbiauti su kapitalistais ir išnaudoti juos, kaip ir kitas klases, nusavindama savo reikmėms ir gerovei svetimą pridėtinį kapitalą: ir tradicinį, gamyklinį-rinkos, ir simbolinį-rinkos, sukurtą kūrybinės klasės. Tokiu būdu biurokratija kaip klasė, prisidengdama valstybės gerovės, saugumo ar kita retorika gyvena išnaudodama ne tik valstiečius ir darbininkus, bet ir apiplėšdama kapitalistus (kurie verčiami dalintis nusavinama pridėtine verte) ir kūrybinę klasę. Kad tai paaiškinčiau, truputis istorijos, įvadui. Politinių klasių teorija LT nėra populiari. Bandau ją aiškinti jau daug metų ir girdžiu tarp akademikų tik niurnėjimą, kad tai atgyvena. Klasikinė marksistinė klasių teorija (György Lukács) dažniausiai skiria valstiečių, darbininkų ir buržuazijos klases. Feodalai (bajorai, dvarininkai, cechų meistrai...) klasių neturėjo – tai buvo luominė santvarka. Didžioji prancūzų revoliucija (1789-1793) buvo luominė: prieš didikų ir Bažnyčios luomą. Bažnyčia iki šiol gyvena savo luomine nuostata. Biurokratija XIX amžiuje užgimsta kaip luomas (Rusijos imperijoje – činovnikai). Nei Marksas, nei Leninas ir net Lukács dar nemato juose klasės. Specialia politine klase jos nelaikė ir Maxas Weberis, vienas pirmųjų tyrinėjęs šį administracinį-politinį fenomeną ir apčiuopęs jos autonominius bruožus ir ypatingą, anoniminį, racionalumą, kuris imituoja mokslą viesiems vienodai primesdamas normatyvus. Ko gero pirmas apie naujos klasės gimimą pradeda kalbėti Levas Trockis (Преданная революция, 1936), kur klausia: „ar biurokratija nėra naujoji valdančioji klasė?“ ir atsako teigiamai, kad ji gimė ir tokia tampa.  Vėliau, dar aiškiau biurokratijos politinę klasę kaip tokią įvardija buvęs Josipo Broz Titio bendražygis, marksistas, komunistas revoliucionierius, paskui disidentas Milovan Djilas („Нова Класа“, London, 1957). Remadamasis Djilo tyrimais apie sovietinę biurokratiją kaip politinę klasė savo tyrimus ir knygą parašė disidentas Michailas Voslenskis (Номенклатура. London 1984). Biurokratijos vardai yra: nomenklatūra, valdininkija, administracija ir jos resursai, meritokratija, valstybės tarnautojai ir kita. Biurokratija pirmiausiai užgrobė viešumą ir ją pavertė savo kontrolės ir įtikinėjimo objektu. Ji viešumą susiejo su policiniu režimu ir augančia stebėjimo, kontrolės sistema, taip valdydama mases. Lietuvoje vadinamasis „specialistų“ valdymas reiškia iš esmės tik biurokratijos klasės įgalinimą, kai viešumos diskusija ir lenktynės besąlygiškai užleidžiamos vienos klasės interesams. Valstiečiai kaip visados liko akli biurokratijos klasės dominavimui, o policinė premjero savimonė apskritai yra imli šiam klasiniam prieraišumui. Pastebėsiu, kad kapitalizmas ir kūrybinės klasė skirtingai suvokia biurokratiją kaip savo kliūtį. Kapitalizmas taip pat norėtų atsikratyti anoniminės kontrolės ir „apiplėštos apiplėšimo“. „Ekspropriatorių ekspropriavimas“ – viena tų veiklų, kuria nuolatos užsiima biurokratija kartu prichvatizuodama visą viešąjį sektorių ir jį įvardydama savu. Tačiau kūrybinei klasei priklauso ne tik mokytojai, bet ir žurnalistai, medijų kūrėjai ir darbuotojai. Būtent jie šiandien kuria viešumą ir todėl viešumos klausimas tampa svarbiausiu. Viešuma, komunikacija sąlygoja tai, kaip mąsto mūsų protas. O šis viešasis protas yra giliai užkrėstas biurokratiniu virusu: įvairiomis normomis, procedūromis, anonimiškumu, bendrumu, vienmatiškumu. Valdininkijai itin svarbu išsaugoti viešumos kontrolę. Tuo tikslu, kaip visados, geriausia yra suskaidyti protestuojančius, privilegijuojant viernus ir nuskurdinant kitus. Todėl,  ar mokytojai patys nėra įkalinti iliuzijos: kad nuolaidų būtinai reikia prašyti iš biurokratijos klasės, o ne pačią šią klasę suvaržyti ir kalbėti ne tik savo, bet platesnės kūrybinės vardu: kultūros sferos darbuotojų? Manau labai svarbu, kad mokytojai nebebūtų laikomi „valstybės paslaugų tarnautojais“, kad jie būtų išskirti iš šios miglos, kad valdininkija pasimatytų visa, kaip klasė, o ne būtų pasislėpusi už mokytojų. Visuomeninė sutartis dėl mokesčių paskirstymo gali būti sudaryta ir mažinant biurokratijos kaip klasės įtaką ir didinant mokyklų ir universitetų kooperuotą savivaldą.

Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“.

Drąsos aistrai bliuzas. Apie džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“, režisierius Žilvinas Vingelis, Baltijos kamerinis operos teatras. Du kartus pažiūrėjau šį spektaklį, pačios pradžios ir po ilgesnio spektaklio tapsmo, o taip pat kelis kartus perskaičiau James Baldwino apsakymą „Sonio bliuzas“ šio rašytojo ir socialinio politinio kritiko, aktyvisto kūrybos ir veiklos kontekste. Ankstyvoji spektaklio versija man buvo kiek įkyri dėl muzikos, vaidybos, o 2018 gruodžio 5 versija jau daug labiau patiko: džiazo muzikantai įsijautę improvizavo, spektaklis ir aktoriai patyrė daugiau virsmų galiausiai atverdami daugiau drąsos vaizduojamajai aistrai. Tačiau mano žvilgsnis yra tarp Baldwino ir džiazo spektaklio: svarbu tai kas buvo rašytojo sakoma ir kas buvo režisieriaus ir aktoriaus girdima ir perteikiama. Bet kokiu atveju iš žiūrėtų „Sonio bliuzo“ pastatymų (skirtingų pjesių) Ž. Vingelio man pasirodė įdomiausias.

Norint suprasti Baldwino „Sonio bliuzas“ pravartu lygiagrečiai skaityti jo romaną "Džiovanio kambarys" ("Giovanni's Room", 1956). Priežastis yra paprasta: romane ir apsakyme dviejų pagrindinių veikėjų santykis ir emocinė raida yra analogiška. Pagrindiniai veikėjai yra vyrai, tik "Džiovanio kambaryje" abu yra homoseksualūs, o Sonio bliuze tai yra du broliai, be jokio gėjų santykio rodymo. Vis dėlto abu kūriniai yra apie vyrų meilę, tik kitokią. "Džiovanio kambario" protagonistas Davidas yra gana šaltas ir racionalus, savo jausmų bijantis amerikietis, o "Sonio bliuze" tokios charakteristikos priskiriamos protagonistui mokytojui iš Harlemo. Atitinkamai Džiovanis ir Sonis yra aistros vyrai, kuriai jie atsiveria ir kuri juos pražudo. Baldwinui, ką jis daug kartų pabrėžė, gyvenimo prasmė yra drąsa laisvai aistrai ir asmens išsivadavimas yra jo vidinės, egzistenciškai reikšmingos aistros išlaisvinimas. Aistra gali būti mokslui, religijai, meilei, kūrybiniam darbui, šeimai... tačiau ji yra pavergiama hegemoninių, norminių rėmų, išnaudojimo ir žeminimo praktikų. Pirmas žingsnis yra išsivaduoti iš tavyje sėdinčio siaubūno, kuris pats, savo noru naikina savo vidinį troškimą paklūsdamas išorinei tvarkai ir prievartai. Tačiau vienišiaus išsilaisvinimas, kaip rodo „Džiovanio kambarys“ ir „Sonio bliuzas“ veda prie susinaikinimo. Beje, apie tai byloja ir didžiosios klasikinės tragedijos, kur aistros pavergtas žmogus pražūna likimo sūkuriuose. Tik jų patarimas abejotinas: atsisakyti savo aistros, savo svajonės, gyvenimo prasmės. Baldwinas kalba priešingai: ne, reikia dar labiau įgalinti egzistencinį troškimą. Tačiau negali tapti laisvas vienas, tik kartu su draugu arba su pakeleiviais, su bičiuliais ir jų draugija. Kai tavo meilę girdi ir išdrįsta priimti kitas ir tas kitas yra įgalinamas savo aistrai, tada ir nušvinta tikrojo emocinio džiaugsmo įvykiai. Vis dėlto ir to nepakanka, ką liudija Baldwino vieši pasisakymai ir jo kova už afroamėrikiečių ir gėjų teises, už jų balsą. Griaunanti aistra negali būti išlaisvinta , ji dar turi išsivaduoti iš savo pačios negatyvumo: kaip afroamėrikiečiai turi išsivaduoti ir iš savo baltųjų demonizavimo, iš baltojo, kuris sėdi kiekviename juodaodyje ar iš homofobo, kuris tūno kiekviename gėjuje. Tačiau ir to nepakanka: reikia išlaisvinti baltuosius iš juose pasislėpusio „nigerio“, juk būtent baltieji ir yra „nigerio“, antisemitizmo įvaizdžių kūrėjai ir subjektai. Tik tada, kai baltieji bus išlaisvinti priimti kitą rasę, o homofobai – priimti kitą lytinę pasaulėjautą, bus pasiektas galutinis aistros įgalinimas. Džiovanis ir Sonis išsivaduoja patys ir tik pradeda laisvinti savo draugus, bando įgalinti jų aistrą. Tai tik pirma pradžia, dar toli iki draugų ir revoliucijos.

„Džiovanio kambarys“ kalba apie drąsą ir baimę gėjų meilei, apie jų apie apsisprendimą ir prisipažinimą. Pagrindiniai herojai yra baltieji ir romanas, išoriškai žvelgiant, nėra susietas nei su rasizmo, nei su gimtojo Baldwinui Harlemo temomis. Romano kontekstas: hyper maskuliniškumo dominavimas visose viešojo gyvenimo sferose įskaitant kiekvieno individo mąstymą: moterų ir vyrų, gėjų ir lesbiečių. Išvaduoti šį jausmą iš šios hegemonijos buvo sunku. Antra problema, kad tai kas išstumta – gėjų ir lesbiečių subkultūra užsidaro savyje ir sukuria savus prievartos ir pasitenkinimo dėsnius, įskaitant manipuliaciją aistra, vyrų prostituciją, empatijos stoką, vidinį nerimą ir baimę. Visi šie bruožai perteikti aiškinat protagonisto meilę gėjų baro barmenui Džiovaniui, kuris pats neretai uždarbiauja vyriška prostitucija ir kurį baro savininkas gėjus Giljomas linkęs išnaudoti. Istorija baigiasi tragedija: baro savininkas pasinaudoja Džiovanio maldavimu grąžinti jį į darbą, seksualiai jį išnaudoja, o po to vėl išmeta. Džiovanis, įsiutęs dėl dvigubo pažeminimo, užmuša Giljomą ir po to nuteisiamas mirti. O protagonistas, protingas gėjus, žiūri iš šalies, bijo savo meilės Džiovaniui, bando būti biseksualus, vaizduoja meilę moteriai, nors ir nesėkmingai. Todėl jo racionalus konformistinis požiūris ne tik nepadeda, bet ir traumuoja ir jį patį, ir Džiovanį, ir jo moteris. Analogišką istoriją stebime „Sonio bliuze“, mokytojas bijo savo meilės broliui, vengia empatijos ir tik priesaika motinai paskatina jį atsiverti brolio jausmams. O Sonis priešingai, pasineria į jausmų sūkurį, kuris sulieja jį su džiazo muzika, su juodųjų džiazo subkultūra, jis bando išlaisvinti savo jausmus ir padėti broliui jausti muziką, atverti emocijas. Ir nors istorija baigiasi blogai, Sonis už heroiną yra suimamas, tačiau yra ir didelė prošvaistė, kurią spektaklio režisierius ir aktoriai pabandė emocingai ir simboliškai išreikšti: spektaklio pabaigoje (atitinkamai, apsakymo pabaigoje) pasirodo tigru drabužiais (tigras – išlaisvintos aistros) persirengęs Sonis, kuris tiesiog laimingas siautėja su atsipalaidavusiu broliu. Tačiau tai tik pažadas, nes už baro durų yra įtraukus į nusikaltimus Harlemas, amerikoniškas rasizmas, baltųjų nepakanta ir afroamėrikiečiams, ir gėjams.  Tai ko nepapasakoja „Sonio bliuzas“ toliau pasakoja pats Baldwinas ypač savo politine veikla.

Baldwinas atviras juodaodis gėjus ir Harlemo, dar iki gėjų išsivadavimo, iki 1980. Šia prasme, jis vienišius herojus ir jaučia pirmiausia savo unikalią išsilaisvinimo istoriją - iki bet kokių kitų juodųjų gėjų išsivadavimų. Todėl visa ką jis rašo, dar labai asmeniška, dar tik įžengia į draugų ratą ir į politiką. Nėra ką kopijuoti, jis pirmas, kažkur kitur toks pat vienišas kovotojas už gėjų ir hipsterių teises Allenas Ginsbergas rašo poemą „Staugsmas“. Raoulio Pecko pilnametražis dokumentinis filmas „Aš ne jūsų negras“ ("Am Not Your Negro" (2016) padeda geriau suvokti to laiko (manu tinka ir šiai dienai) įgalinamos aistros filosofiją. Filmas yra politinio žanro ir remiasi Baldwino neužbaigta knyga „Atmink šiuos namus“ („Remember this house“). Dokumentalisto ir socialinio-politinio kritiko Pecko sritis yra dokumentiniai filmai apie laisvos įvairovės visuomenės tapsmą, tačiau jis toli nuo gėjų tematikos. Filme „Aš ne jūsų negras“ jis nagrinėja tik vieną diskriminaciją: rasistinę, kurios šaltinis yra baltųjų gerovė, jų ir jiems skirta demokratija, gerovės visuomenės mitas, baltųjų maloningumas ir humanizmas. Tačiau jis neaiškina antrojo diskriminacijos rato: nei lyties, nei religinės. Todėl apie tai, kodėl bėgo iš Harlemo ir JAV Baldwinas - pasakyta mažiau nei pusė, todėl ir aistra, kurią Baldwinas ragina ginti, įvardyta tik iš dalies. Panašiai kaip baltieji dėl savo gerovės slepia kasdienybės rasizmą, taip ir heteroseksuali gerovės vaizduotė slepia homofobiją. Tačiau tada meilė yra ne visa, kaip ir laisvė ne visa, o tik mažiau nei pusė. Peckas kuria garantuotos sėkmės filmą, juk kalbama apie kovos už rasinę lygybę didvyrius Medgarą Eversą, Malcolmą X, Martiną Lutherį Kingą – Baldwino bendražygius, jo draugus, kritusius nuo rasistų kulkų. Vis dėlto, kadangi pats Baldwinas kukliai savo vaidmenį nutyli, iš filmo jo rolė lieka iki galo nesuvokta. Peckas žūt būt laikosi demokratinio vairo ir seka Medgarą (edukacinė lygybė) ir Lutherį (teisinė lygybė), bet ne Malcolmą (kova už religinius skirtumus), ne Black Panters (kova pasipriešinant jėga) ir ne Baldwiną (ne tik rasinis, bet ir gėjų, galiausiai – aistros išlaisvinimas).

Ar Ž. Vingelio spektaklis mums padeda kitaip, aktualiai mums perskaityti Baldwino pjesę? Manau, netobulai, bet taip. Padeda tai, kad skamba improvizacinis džiazas ir muzikantai suvokia savo vaidmenį: žaisti tarp Herlemo istorijos ir Vilniaus, kad aktoriai galiausiai parodo būtinybę išlaisvinti savo jausmus vienas kartu su kitu. Juk be broliškumo empatijos, kažin ar galima kalbėti apie kokį kitą įgalinimą. Ir dar, Ž. Vingelis organizuoja viešas diskusijas po spektaklio (ne jis vienas tai Lietuvoje daro) ir tai pasitarnauja teatro įtraukimui į viešąją sferą. O be šio žingsnio teatras pasimeta vartojimo šiukšlyne ir reginių konkurencijoje ir menkai tebevykdo savo egzistencinę ir politinę funkciją.    

Haliucinuojantis Mindaugas lietuvio sąmonėje

Haliucinuojantis Mindaugas lietuvio sąmonėje

Apie režisieriaus Nikolo Darnstädto spektaklį “Mindaugas” Šiaulių dramos teatre

Spektaklio reklama įspėja, kad jis pastatytas ne visai pagal J. Marcinkevičiaus dramą. Kas tas “ne visai?”, kai platinamas bukletas skelbia: “Justinas Marcinkevičius, Nikolas Darnstädt “Mindaugas”? Kai tik patriotas, mokytojas ar šiaip patriotiškai nusiteikusi šeimyna pamato Marcinkevičius […] ir Mindaugas, tuoj pasiriša tautinę juostelę ir, patriotiškai iškėlę galvas, atsiveda paauglius istorijos pamokai. Vediniems tokios nuostatos spektaklyje tenka susidurti su savo pačių košmaru: kažkokiu šizofrenišku daugybės mindaugų, daugybėje Lietuvos sąmonių klyksmais. Ir nors spektaklio pradžioje matome pusplikius raguotus ilgapirščius monstrus tarsi besiveržiančius iš Platono olos, kaip iš šešėlių ir haliucinacijų karalystės, šio paaiškinimo daugelis žiūrovų nesuvokia. Dar daugiau, neretas šią sceną interpretuoja kaip laukinius lietuvius siekiančius Saulės, Utopijos.

Spektaklyje matome disocijuotą lietuviško nesąmoningumo Mindaugą. Kas jis? Kas iš jo yra daugybės (multiplicity) sąmonėje: moterų, vyrų, daugumoje Lietuvos gyventojų? Šios pusiau racionalios haliucinacijos budraujant yra tuo stipresnės, kuo labiau išpūstas yra karaliaus Mindaugo mitas ir kuo labiau jis tuščias. Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena parlamentinėje demokratinėje respublikoje, dar ir sukurtoje etniniu pagrindu, yra nesuvokiama, anachronistiška, ideologiškai begėdiška, traumuojanti naujas ir naujas kartas. Ar jis buvo baltarusis, rusas, ukrainietis? Taip ir nenujojo iki Baltijos jūros? Nebūtų šios šventės, šio didžiavimosi neaiškia šlove (ir dar kieno šlove?), nebūtų ir šio haliucinuojančio šnekėjimo. Tačiau Lietuvos valstybės menkutėlė ir išvėpusi propaganda žūt būt bando šnekėti mindaugišką tauškalą, kuris vėl ir vėl gimdo būdraujančių kliedesius. Ką reiškia ši tuščiagarbio pjedestalo šlovė, ši šventė (karalystės, imperijos, vienybės su Baltarusija, ko?) šiandienos nepritekliaus, išnaudojimo, ciniško kapitalistinio melo, migracijos, pabėgėlių, profesinių dramų kontekste? Spektaklis turėjo būti juokingas, tai beveik siurrealistinė komedija, tačiau Mindaugo mito, didžiosios istorinės fantazijos našta tokia didelė, kad nusimesti šią kuprą yra kančia, o kai kuriems ji įaugo į odą, ir ne juokas ją nusilupti. Salėje mačiau, kaip žmonės bijo juoktis, nors aktoriai labai stengėsi: vis ta mindauginės karalystės kupra.

Ką tas jaunas (statymo metu buvo vos 23 metų) Darnstädtas išmano apie mūsų didybę? Kadangi pats prisipažino, kad neišmano, ir net nebando, jis, padedamas darbščių lietuvaičių, ne tik skaitė Marcinkevičių ir istorikus, bet ir paėmė gausius interviu, ką žmonės šiandien galvoja apie Mindaugą karalių ir visa tai gerai išmaišė. Juk jei yra valstybinė karūnavimo diena, vienintelis karalius žmonėms turėtų būti svarbus. Pagaliau ką nuveikė, ką pasiekė lietuviški “propagandistai” ne vienerius metus plaunantys smegenis apie bočių, o gal ir mūsų, didybę? Iš interviu režisierius, jo komanda, išrinko įdomiausias, keisčiausias, emociškai įtaigiausias reakcijas ir jas integravo į Marcinkevičiaus pjesę, iš kurios liko tik kontūras, užuomina. O dekoracijos, siurrealistinės, kylančios iš sovietinės sąmonės reliktų ir popkultūrinių serialų, turėjo žmonių regėjimus dar labiau vizualizuoti, pabrėžti.  Interviu būdu buvo apčiuoptas trečiasis Mindaugas, šalia istorinio ir J. Marcinkevičiaus. Haliucinuojantis būdraujančios sąmonės karalius yra kolektyvinis, daugelio, ne tik vyrų, bet ir moterų. Štai kodėl spektaklyje Mindaugą kartais vaidina moterys -- dažnai kuri nors isteriška, klykianti, vadovaujanti ir imituojanti vyrišką mačo, seksistą ir kariūną. Vigmantas Butkus savo komentare spektakliui pastebėjo kad šiame spektaklyje “[...] visa jėga veikia daugsyk sustiprintas ir įvairiai modifikuotas vadinamasis susvetimėjimo arba atsiribojimo, atribojimo efektas („Verfremdungseffekt“), kurį maždaug XX a. viduryje teatre įteisino Bertoldas Brechtas”. Atribojimo, susvetinimo efekto, kaip ir Brechto teatro kalbos, žiūrovas nei išmano, nei apie jį girdėjo. Todėl poveikis yra visai ne karnavalinis, o geliantis sąmoningumo išviešinimas. Klykiančios moters mindaugiškas pavidalas žeidžia ir kartu juokina patriotiškų žiūrovų ir į „istorijos pamoką“ atvestų mokinių savimonę. Kaip draudžiamas heroinas: kartu šildo ir šaldo, sukelia meilę ir siaubą. Nežinojau net kur įdomiau žiūrėti: į sceną, ar į sustingusius iš siaubo ir dviprasmybės mindaugofilų profilius. Tačiau galima suprasti ir Darnstädtą. Moters sąmonėje tuštybės šmėkla - karalius iškyla lygiai taip pat dažnai kaip ir vyro galvoje. Mindaugas, į jų sąmonę veikiau atkeliavęs ir Marcinkevičiaus vizijų, nei iš istorijos, yra agresyvus ir nenuolankus pradas, manipuliatorius, per savųjų kaulus žengiantis valstybininkas. Tiesa, žiūrovui matyti tokį transgenderinį disocijuotą Mindaugą nelengva, nes kiekvienas nori jį pamatyti pilyse ar rūmuose, didingume intriguojant ir kovojant.

            Iš kliedinčio karališkumo sėklų išaugęs tuščiažiedis padaras šaukia savo meilę tėvynei, bet be žmonėms. Minduago karaliaus vizija, kaip ji išmokta, yra: stipri valstybė be silpnų žmonių. Nereikia nei vieno, tik karaliaus. Kaip rezultatas - migracija ir bėgimas iš namų, valdžios cinizmas ir romantiniai sentimentai nusavintiems pušynams. Mindaugo fantazmas su tuo yra tiesiogiai susijęs. Sąmonėje nėra istorinio laiko, o yra įvykiai, burbulai, kuriuos, kaip lemputes, galime pritraukti arčiau savęs ir juos pamatyti dabarties bėgsme. Todėl spektaklis yra antiistorinis. O antiistoriškumas laisvina nuo propagandos, kuri itin mėgsta didžiuosius pasakojimus ir iškiliuosius mitus. Antiistorija atveria nesąmoningumo labirintus, kur veikia specifiniai inversijų dėsniai, kai laikai ir erdvės susipainioja iki to, kad tampa vienas kito replikomis. Spektaklis naudojasi Davydo Lyncho kinematografiniais nesąmoningumo vaizdavimais, kurių rasime jo “Vidinėje imperijoje”. Tik lietuviška “vidinė karalystė” pripildyta ne istorinės romantikos, o dabarties staugsmo. Vidinė karalystė tai paslaptingi sąmonės koridorių labirintai, kur atvėrus duris išdygsta netikėtos asociacijos ir į kurias įkritę mes nebesusigaudome nei kuriame esame amžiuje, nei kokius klausimus sprendžiame. Gal būti todėl šalia mindaugiško kliedesio laikas nuo laiko nuskamba patriotiniai balsai ar net Sausio 13 aukų atminimas. Tokie viražai yra ir režisieriui, o dar labiau teatrui ir aktoriams, politiškai pavojingi, nes užkabini tai, kas yra labai aktualu ar šventa. Režisierius ir aktoriai spontanišką mindaugiško (ne)sąmoningumo raišką pavertė juoku, komedija (spektaklyje daugybė puikiu replikų, kaip antai “ligoninėje pas jį buvo tik viena ranka, bet jis trenkė man kita”). Todėl besijuokiant su raguotas ir uodeguotais monstrais nebežinai ar spektaklyje minimi Sausio 13 įvykiai ištariami iškilmingai ir su pagarba, yra tik raguotos Mortos (aktorius J. Bindokas) pokštas? Kas ta haliucinuojanti istorinė raguota Morta, karaliaus Mindaugo žmona, kad jai daryti verdiktą apie Sausio 13 aukas, tik ką išlindus iš kliedesių labirinto? Kita vertus tai yra tiesa: ta pati sąmonė, gimdanti moterišką Mindaugą, sprendžia ir Sausio 13 pamoką, ir tai būtina atminti. Pagaliau atsitolinimas yra būtinas, tačiau skausmingai neįmanomas ,kai dar kalbi apie gyvai atmenamus skaudžius įvykius.

Žiūrėjau spektaklį minint Atgaivos festivalio 30-metį. Atgaiva (teatro festivalis, laikraštis, politinės idėjos) siejama su Tautinio atgimimo pradžia 1988 metais. Tautinio atgimimo idealai buvo truputį kitokie nei kur kas radikalesnio politinio Sąjūdžio, o dvasia kitokia nei Roko maršų (Antis, BIX…).  Atgaivos ir Tautinio atgimimo pirmutinis siekinys buvo lietuvių kalbos išaukštinimas, reikalavimas ją padaryti  valstybine (vienas iš iniciatorių kalbininkas Kazimeras Župerka), o kitas buvo - gaivinti į dvasingumą ir laisvę šaukiančią literatūrą. Štai kodėl toks svarbus buvo, dabar jau kritikuojamas J. Marcinkevičius. Vienu iš Atgaivos ženklų tapo A. Škėmos grąžinimas į Lietuvos sceną (G. Padegimo “Žvakidė”, 1988 metai), ir V. Jasukaitytės “Žilvino” pastatymai. Man žiūrint Darnstädtao “Mindaugą” galvojosi, kad ir gerai, kad šio tautinio atgimimo srovė virsta kažkuo kitu, kad vietoje Škėmos “Baltos drobulės” dabar matome lietuvių šnekų ir refleksijų apie Mindaugą “liftus”. Etninė Lietuva bando įžengti į savo pasąmonės tamsumas, kurių epicentre sėdi “karalienė Mindaugas”, valdovė vyrišku balsu, transgenderinis Molochas.

Kai kurios Šiaulių miesto mokyklos užsisako šį spektaklį. Šį norą, gimstantį iš mokytojų nesusigaudymo, kur eina (mano, kad tai Marcinkevičius, kad tai istorinė pamoka) ir mokinių žiūrėjimo įvykį komentavo V. Butkus: “N. Darnstädtas parodė, tiksliau, jaunatviškai siautulingai bei žaismingai įvaizdino daugmaž tai, ką kultūriškai pajėgūs gimnazistai tyliai galvoja apie „Mindaugą“ ar panašius lietuvių klasikos kūrinius, bet bijo tai pasakyti, parašyti savo mokytojams. Mat edukacinė sistema pas mus, deja, kol kas daug labiau skatina ir aukštesniais balais „premijuoja“ interpretacines ribas ir baimes, o ne drąsą ar paprastą nuoširdumą.” Ir čia atsiveria dar viena plotmė, kurios Darnstädtas nespėjo pajuokti: „karalius“ gyvas švietimo sistemoje, ir rikiuoja savo gretas haliucinuojančiam mūšiui, kur mokiniui nelieka vietos drąsiai ir atsiskiriančiai, avangardinei ar postmoderniai interpretacijai, nelieka būdo  savo laikui ir dvasiai, nes jis jau užimtas šmėklų. Išsilaisvinti iš jų globos, vadinasi jas pamatyti ir atpažinti.

Pažangos galimybių nelygybė ir švietimo pasiekimų kultas

Lietuvos švietimo sistema vis labiau vystosi pagal neoliberalizmo klasikinę kreivę: augant pasiekimų ir išskirtinės pažangos kultui, daugėja atsilikusių mokyklų, byrančių universitetų, auga mažesnių galimybių arba didesnės atskirties visuomenės grupės. Nemanau, kad tai yra Didžiojo pasitraukimo iš Lietuvos priežastis (būtų demagogiška ir populistiška tai teigti apie sudėtingą procesą), bet reiškiniai yra tarpusavyje susiję. Atsilikėliai galiausiai yra priskiriami „gyviems lavonams“(sekant Delfi išplatinta metafora), taip dar ciniškai skatinant atskirties didėjimą. Naujoji atskirtis yra nelygybė siekiant pažangos. Ji atrodo taip: augant šansams ir pažangai vienų, smarkiai mažėja galimybės ir realūs pasiekimai kitų. Dėl šios priežasties, ilgainiui, pradeda augti pirmiau, vidinė kolonizacija, kai pažangieji "tėvai" imasi vadovauti "atsilikusiais "vaikais", o vėliau, kaip atsakas tokiam žeminimui, kaip pasipriešinimas pradeda augti ne tik emigracija, bet ir ciniška savęs barbarizacija, kurios ryškėja populistinio protofašizmo nuotaikos.

Atsilikimą lemia daugelis priežasčių: kad tu ne sostinėje, kad rajonuose nebeliko vaikų (demografinis mažėjimas), kad savivaldybė ir valstybė nebeturi savo įstaigoms pinigų, kad švietimo įstaigų administracija nepažangi, kad neremia reikalingų partijų, kad klesti senosios, nepažangios, kartos solidarumas ... Nesvarbu, koks yra atsilikimą lemiančių priežasčių rinkinys. Faktas yra tas, kad pamažu šios institucijos, o su jais vaikai, studentai ir regionai yra įtraukiami į augančios atskirties ratus, sekinimo procesus, į nykimą ir socialinę-kultūrinę eroziją. Taip iš pakraščių dūla ir yra valstybė. Ji nyksta ir kitaip: išretėja dėl išvykimo, susensta ir byra. Tačiau atskirtis yra sudėtinė didžiojo nyksmo dalis, o atskirties pagrindas - panieka, orumo žeminimas, lygių galimybių nebuvimas, įtraukties mechanizmų stoka arba jų neveikimas. Tai, kad įvairūs socialinės atskirties procesai veikia Lietuvos visuomenę žinoma ir diskutuojama seniai. Netgi yra kuriamos įvairios susijusios programos: įvairių vaikų namų ir internatų mažinimo ir įtraukimo į šeimas, neįgaliųjų integracijos, smurto mažinimo mokyklose, kai kurie regionų paramos projektai ... Tačiau visi matome - to nepakanka ir atskirties socialiniai, politiniai, ekonominiai, kultūriniai mechanizmai veikia žymiai galingiau nei silpnos įgalinimo ir įtraukimo, lygių pažangos galimybių pastangos.

Daugelis Lietuvos mokslininkų lietuvišką socialinę-politinę sistemą apibūdina kaip neoliberalią su gausiu ir besiplečiančių valstybės aparatu: Vytautas Rubavičius, Skaidra Trilupaitytė, Andrius Bielskis, Kasparas Pocius ir kiti. Neoliberalizmas nereiškia laisvos rinkos ir todėl, kai girdime kraštutinių liberalų aimanavimą, kad Lietuvoje rinka, taip pat ir švietimo, nėra laisva ir kad tenka ilgai dirbti ir atidavinėti duoklę valstybei, susidarome klaidingą nuomonę, kad nėra ir neoliberalizmo. Tačiau situacija yra priešinga, laisvos konkurencijos suvaržymas naujojo monopolizmo priemonėmis tik slepia priešingą tendenciją: šiuolaikinės didžiosios korporacijos ir įtakingiausios įstaigos yra linkusios suaugti su valstybe ir kurti naują santvarką ir ideologiją. Mokestinė nelaisvė, kurią kartais taip pabrėžia Laisvosios rinkos institutas, yra paslėpta duoklė valdininkams už privilegijuotą teisę įtakoti pažangą ir pasiekimų klasifikacijas. Neoliberalizmas reiškia: didžiųjų korporacijų, įskaitant didžiuosius universitetus, ir valdininkijos augančią sanglaudą, finansinių ir kitokių konkurencinių pasiekimų kultą ir biurokratų skaičiaus augimą. Iš čia kyla ir individalių subjektų motyvacija: dirbti didžiausiosiose korporacijose, gauti valstybės užsakymus, įsilieti į valdininkų armiją ir tai laikoma protingu gyvenimo būdu. O kas į jį neįtraukiamas - pakliūna į antrarūšių fabrikus ir į atskirties ratus. Kaip atsakas, kas diena reklamuojami pasiekimai, pažangos spektakliai po kurio laiko sukuria „apačios cinizmą“ - nepakantą valstybės kviečiamai modernizacijai ir plėtrai. Barbariškasis cinizmas yra atsakas neoliberalizmo pasiekimų kultui. Ir tai, ilgainiui, populistinio proto-fašizmo pavidalu grįžta kaip bumerangas.  O tai, kad pažangos klasė bando atsipirkti pašalpų skyrimu barbarizuojamai daugumai anaiptol nerodo nei bendradarbiavimo, nei pagarbos ir orumo. Pačios savaime šelpimo programos nuolatos pabrėžia asmens pažeminimą, todėl apgaudinėti gaunant pašalpas, ciniškai meluoti - yra ciniško ir barbariško atsako būdas. Šios ciniškosios barbariizacijos nuotakos skverbiasi į "atsilikusiųjų" mokyklas ir kolegijas, į visuomenės grupes taip žadant ir ateityje populistinio protofašizmo grėsmę valstybei.

Tarptautinės naujosios kairės, jų skėtinės organizacijos ir autonomizmo idealai, mažai ką bendro turi su klasikiniu marksistiniu socializmu ir proletariato diktatūros idėja, o daugiau kalba apie lygias galimybes ir įgalinimą, įtraukimą, daugybės skirtingų grupių kooperaciją. Lietuvos socialdemokratija yra pakankamai toli tarptautinės naujosios kairės idealų ir saviorganizacijos principų ir su dideliu atsargumu, nes skausmu žiūri į įvairias įtraukties ir įgalinimo programas, ypatingai, kai tam pasiekti reikalinga pozityvi diskriminacija. Tačiau tokių socialiai irstančių ir griūvančių šalių kaip Lietuva atstatymui, įgalinimui rinkos mechanizmai yra netinkami. Būtina imtis socialinių ir kultūrinių įgalinimo veiksmų, reikalui esant taikant pozityvios diskriminacijos priemones.

Socialinio teisingumo švietimo srityje idėja yra paprasta: kiekvienas turi turėti realias lygias galimybes lavintis ir siekti pažangos. Realios lygios galimybės dažniausiai reiškia pozityvios diskriminacijos buvimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse, mergaičių, kitų rasių ar tautybių lygios galimybės užtikrinamos suteikiant didesnes kvotas ar nuolatos tikrinant, kad darbo vietose neatsirastų nematomos sienos ir lubos moterims ar seksualinių mažumų atstovams, kas itin dažnai nutinka tradicinėse, baltojo vyro dominavimo sistemose. Tačiau neoliberalizmas sukuria kitokią - pažangos nelygybę, kuri yra pagrįsta ne odos spalva ir ne lytimi, o pasiekimų sistemos prieinamumu išskirtinėms šeimoms, valdininkijai ar kapitalo turėtojams. Taip gimsta neoliberali meritokratinė (merit - uždirbu, pasiekiu, kratos - valdžia) sistema. Realiai įtraukti į pasiekimų ir pažangos sistemą ir tam įgalinti asmenys įgyja didelį pranašumą lyginant su neįtrauktais, kurie greitai pakliūna į atskirties sistemas. Naujoji atskirtis yra atskirtis nuo pažangos, nuo galimybių. Tai yra vidinė šalies kolonizacija, kai centras kolonizuoja provincijas, o gabiausi - atsilikusius. Tai yra socialinės ir kultūrinės negalės skiepijimas ir jos plėtra, tai yra stiklinės lubos ir sienos daugumos progresui.

Pažangos nelygybė reiškia, kad mokyklų ir universitetų sistemoje blogai veikia ar neveikia įtraukties, įgalinimo mechanizmai ir technologijos, nėra preventuojama atskirtis nuo pažangos. Lygios galimybės reiškia ne rezultatų lygybę, o lygią galimybę jų siekti. Ir tai yra ne abstrakti galimybė, o būtent įgalinimas ir įtraukimas. O neoliberalizmas veikia priešingai ir skatina pasiekimų ir išskirtinumo kultą: geriausių mokyklų dar didesnę pažangą ir didžiausių universitetų dar spartesnę plėtrą. Labai dažnai yra painiojami: būtinas mokslo raidai gebėjimų kaupimas su lygių galimybių sistema. O įgalinimas neretai paneigiamas skatinant pasiekimų konkurenciją. Tokiu atveju, silpnų mokyklų mokiniai turės dar mažiau galimybių, o regionai dar labiau atsiliks. Neoliberalizmas ir jo remiamas valstybės aparatas negailestingai išstumia už borto vis daugiau žmonių, nes tai paneigtų pirmaujančių, daugiausiai pasiekimų turinčių privilegijas. Tokiu būdu yra didinama socialinė pažangos atskirtis, skatinama socialinių klasių nepakanta viena kitai ir atskirtųjų nepasitenkinimas savo valstybe. Labiausiai pažengę ir taip įsilieja į tarptautinius tinklus ir, pasitaikius galimybei išvyksta, o atstumtieji ir žeminamieji - išvyksta ieškoti laimės arba tampa ciniškais barbarais sistemai.

Atrodo, kas čia blogo, kad vieni universitetai ir jų geriausi absolventai vis labiau žibės pasaulyje, o kitas aukštąsias mokyklas reikia įtraukti į rinkos konkurenciją, kur pasiekimų ir pažangos logika juos galiausiai sumindžios ir tada beliks tik uždaryti. Tuo tikslu yra remiamasi sau palankia statistika, kiek universitetų arba išsilavinusių žmonių kai kuriose šalyse yra. Ši statistika neturi nieko bendra su įgalinimo ir įtraukties analize, lygiai kaip ir neketinu ginti Lietuvos atsilukusių universitetų administravimo.

Apgailėtinai mažas švietimo finansavimas ir milžiniška biurokratinė švietimo armija, nuolatinis sekimas ir kontrolė, kuriai išleidžiama vis daugiau pinigų, paverčia Lietuvos švietimo sistemą itin neefektyvia, o rezultatų kultas yra vienintelis būdas pasiteisinti valdininkų armijai ir bent kiek užtikrinti neoliberalizmo poreikius.  Blogėjant švietimo rezultatams Lietuvoje didinama visokiausių stebėtojų ir kontrolierių armija ir dar daugiau reikalaujama lėšų ir reitingų. O kai tokia pirmaujanti mokykla ar universitetas, programa atsiranda, jie yra pateikiami, kaip sektinas pažangos pavyzdys, taip užvedant ir paleidžiant atskirties mašiną. Tokiu atveju mažesnių galimybių mokiniui ir studentui atsiranda vis mažiau galimybių augti ir keistis. Atrodo, tokia sistema vienu metu turėtų griūti dėl savo neefektyvumo. Tačiau, blogą švietimą gali iš dalies kompensuoti užsienio universitetai, ypatingai tie, kurie taip pat vadovaujasi neoliberalia švietimo logika ir svajone, kad pasaulį valdys meritokratai - didžiausių pasiekimų turėtojai. Kritikai pastebi, kad tarptautinė meritokratinė sistema pati sudaro pasiekimų rodiklius ir juos klasifikuoja, pagal didžiausių tarptautinių korporacijų raidos logiką ir poreikius. Pasiekimų rodiklių kultas pamažu pradeda lemti mokslo raidą, kuris pradeda veikti ne kaip euristinis racionalumas, o kaip rodiklių kaupimas, ne kaip savikritika, o kaip atmetimo mašina. Valstybė imasi reguliuoti pasiekimų rodiklius, kritiškai neanalizuodama nei jų kilmės, nei funkcijų. Todėl ir vyrauja nekritinis noras pataikauti didžiosioms tarptautinėms ir globalinėms pažangos doktrinoms, kurios slepia augančias pasaulio įtampas ir karus. 

Kokie yra galimi įgalinimo, įtraukties būdai jei „gyvų lavonų“ (Delfi metafora) administracijos ir pedagogai neturi gebėjimų ir pakankamų norų keistis? Socialinis ir švietimo įgalinimas nėra maloni ir džiaugsmą kelianti procedūra, o nušalinimas tų, kurie trukdo įtraukties ir lygių galimybių sistemai veikti. Lygios galimybės yra skirtos ne universitetui ir mokyklai, o studentui, mokiniui, pedagogui, mokslininkui. Jie turi turėti vienodus šansus klausytis geriausių profesorių, gauti labiausiai kvalifikuotas konsultacijas ar prieigas. Žinoma, neretai, toks įgalinimas virsta vakarietiškumo pamėgžiojimu, mimikrija, kaip taikliai pastebi Rasa Baločkaitė, ir net komiška, juokinga. Tačiau, šiam dalykui priešnuodis yra laisva socialoinė ir politinė kritika. Jei universitetas negali suteikti ir įgyvendinti lygios pažangos ir inovacijų, to miesto švietimo sfera turi būti įgalinama, pavyzdžiui, stipendijomis vyksti studijuoti į kitus centrinius universitetus, arba stipendijomis į regionus grįžtantiems absolventams, arba specialiu kviestinių profesorių finansavimu regioniniuose universitetuose, arba bendrų su centriniais universitetais programų ir tinklų kūrimu, finansiškai skatinant geriausius pasiekimus turinčių profesorius vykti dėstyti savo kursus į provincijos universitetus, kolegijas ir mokyklas ... Pozityvi diskriminacija reikštų, kad geriausiuose šalies universitetuose tam tikras gerai finansuojamų vietų skaičius, bendrabučiai būtų skirti tik atokių miestų ir kaimų mokyklų abiturientams. Aktyvi studentų ir mokinių įgalinimo ir įtraukimo politika padėtų įveikti atskirties mechanizmus ir šis veiksmas tiesiogiai nėra susijęs su atsiliekančių universitetų administracijos gelbėjimu. 

DIDYSIS POKEMONAS

 DIDYSIS POKEMONAS 

Šiandien pokemonus matome tik per „išmintingo“ telefono ekraną. Telefono kamera tampa platesne, svarbesne, tikresne akimi, nei mūsų žlibės. Pokemon Go personažai pamažu įgyja ir kopia intelektinio savarankiškumo laiptais, panašiai kaip šiuolaikiniuose kompiuteriniuose žaidimuose. Netrukus su jais jau galėsime kalbėtis, ir vėl, tik „supratingo“ telefono, ar jį atstojančių akinių, šalmų pagalba. Galiausiai pasirodys drakonai ir demonai, kurių pilna kompiuteriniuose žaidimuose. Su jais taip pat kalbėsime ir jie taip pat bus žudomi. Pokemonais bus apkibę tautos paminklai ir drakonai puotaus prie prezidentūros. Iškils klausimas, kodėl nekaltas šlapinimasis viešose vietose yra nusikaltimas, o pokemonų demonų orgijos – ne? Bus žudomi patys išmintingiausi mūsų, tačiau jau virtualaus, pasaulio draugai, mūsų kasdieniai pašnekovai – mylimi avatarai. Todėl arba imsimiems asimetrinio atsako ir atakuosime gyvuosius, arba reikės priimti posthumanistinį įstatymą apie pokemonų/demonų etiką. Protas, kurį laikome išskirtine žmonių savybe greitai taps labiau pokemonų, demonų, pseudo-angelų pasaulio charakteristika. Avatarai atsimins ir žinos daug daugiau, nei mūsų moksliukai, žmogus taps šalutiniu arba turės paklusti Didžiojo Pokemono išminčiai. Didysis Pokemonas valdys Žemės planetą, kaip visuotinio proto įsikūnijimas ir tik bepročiai, kuriuos šiandien nepadoriai vadiname „išsigimėliais“ kartais įkvėps laisvės oro.

Toliau mano tinklaraštyje: Didysis Išsigimėlis – mūsų gelbėtojas ir Didžiojo Pokemono vergovės.

 DIDYSIS IŠSIGIMĖLIS ir DIDYSIS POKEMONAS

Išsigimėlio sąvoka aiškiai asocijuojama su pamatiškumo ar gimties pirmumo mąstymo. Išsigimėlis radikalūs dešinieji mėgsta vadinti tuos, kurie save sieja su krypsimo ar kreivumo patirtimi (Queer), o taip pat išdavikus, moraliai puolusius, žudikus ir kitokią tamsybę ... Jiems, išsigimti - vadinasi  iškreipti šaknis, šventuosius  genus ir tapti beverčiu - invalidu (in - validus - neturintis vertės). Vis dėlto filosofinės antropologijos tyrinėjimai, Conditio Humana svarstymai parodė, kad žmogus veikiau yra proveržis, krypsimas, neadekvatumas, tas kuris negali turėti gimties, arba tas, kuris nuolatos šalina įgimtumą. Vienas pirmųjų šiomis idėjomis susižavėjo filosofas Friedrichas Schellingas, kurio idėjos, tiesa, nemenkai veikė ir naci pasaulėžiūrą.  Jis pastebėjo, kad žmogiškumo aktualizacija yra „proveržis“ (Durchbruch) ir pirmiausiai Proto sąlygų įveikimas, siautulingo ir neapibrėžto mito, Niekio grąžinimas. Šią proveržio idėją Schellingas paėmė iš vėlyvųjų Viduramžių Negatyviosios (apofatinės) teologijos, iš Meisterio Eckeharto ir Tillicho raštų. Jiems išsigelbėti, reiškė, su Dievo pagalba prasiveržti pro tamsiąsias tradicijas, ydingus prisirišimus, praeities šmėklas, įveikti žemiškąją lemtį. Schellingu sekė Maxas Schelleriis, kuriam Durchbruch – tai nuolatinis proveržis į Tikrovę.

Vis dėlto ši proveržio idėja dar buvo kupina pamatiškumo, nors ir aiškinamo negatyviu, apofatiniu būdu. Proveržis buvo suvokiamas kaip pozityvus veiksmas, išsigelbėjimas, tam tikro protingo projekto įkūnijimas, meilės kaupimas ir sklaida. Todėl itin reikšminga yra šio gerojo proveržio kritika, kurią pateikė filosofas Arnoldas Gehlenas. Jis, sekdamas Herderio Mängelwesen (defektyvumo) idėja, pastebi, kad  žmogus yra nepakankama, defektyvi būtybė, išsigimėlis, kuriam būdingas nuolatinis juslinės informacijos arba dirginimo perteklius (Reizüberflutung). Pokemon Go žaidimas iš su juo susijusios virtualiosios informacinės technologijos šių dirgiklių perteklių padaugins kartais. Todėl defektyvumo arba „išsigimimo“ tema bus dar aktualesnė ir labiau diskutuojama.

Bent kiek situaciją dėl defektyvumo bandė švelninti   Arnoldas Plessneris, kuris pateikė pozityvią nukrypimo idėją: ekscentrinę asmenybę (Exzentrische Positionalität), bandydamas, vis dėlto išsaugoti pagrindinius socialinius ir politinius vaidmenis ir tuo pačiu pamatiškumą.

Pamatiškumo principu aš abejojau visados, tačiau iki 1990 veikiau intuityviai. Štai vienas iš to laikotarpio mano samprotavimų (1987 metai). Tuo metu bandžiau mąstyti Hegelį siurealistiškai. O siurealizmas, bent jau Andre Bretono,  diskutuoja pasąmonės demonus, kuriuos apčiuopiame pusiau sapno – svąjų būsenoje ir automatiškai juos įgaliname – užrašome. Todėl , visai netikėtai aptikau, kad šis senas tekstas aiškina dabartinį žmogaus norą tarnauti Didžiajam Pokemonui.

"Didysis išsigimėlis

Kiekviena diena kovoju su savo kvailystėmis. Iš kur jos atsiranda? Iš plataus neišmanymo. Plačiai neišmanant muzikos pasiduodu anarchijai, madai, sielos impulsams renkantis koncertus, plokšteles ... analogiškai ir filosofines knygas. Knygos, kurios ankščiau buvo mano dvasios penas, tampa bevertėmis šiukšlėmis ir net mano priešais. Bet tai – šaunu! Kas pusę metų pasaulis pakeičia savo vaizdą, o anarchija, kad ir nenoriai, virsta kosmu, godumas - mielaširdyste ir pasirengimu padėti. Ir atvirkščiai, suglebusi meilė tampa žiauriu ĮVERTINIMU, teismu, nuosprendžiu. Meilė iš romantizmo virsta realizmu, o realizmas - farsu, spektakliu ... žaidimu. Realizmas pats save karūnuoja ... juokdariu.  

[....]

Ar Proto teatre veidmainiauti vadinasi šypsotis, juoktis kažkam? Ar į jausmus įsileisti proto tik tiek, kad jausmas liktų nenunuodytas ir tapti ... nuoširdžia lėle, kuria bežais protu apsinuodiję veidmainiai? Ar uždaryti jausmą nelygu žvėrį į narvą ir jį išleisti laikas nuo laiko apsišniukštinėti ir apsivalyti? Tas jausmas yra paliegęs, permatomas ir aplamai yra ne jausmas, o proto išsigimimas ar subrendimas (kaip kam patinka). Tuo tarpu jausmas proto uždaryti negali, nes tam reikia būti labai ... protingu.

O kas tas jausmas? Ar tai nėra žmogus? Tikrasis? Racionalumas - tai mašina. Tačiau, kad netaptume mašinos vergais, turime tapti už ją protingesni ... protingesnės mašinos. Ir taip be perstojo, reikia protingėti, t.y. laisvintis ir kalinti save. O kur jausmas? Jausmas gimsta ir gyvena tuo kaliniu - vergove, neapykanta ... ir laisvinimusi - laime, džiaugsmu. Būdami protingėjame ir šiame procese esame žmonės, o ne mašinos. [...] Ir blaškytis tarp gyvenimo ir mirties yra stiprybė, o būti proto vedžiojamiems iš kameros pasivaikščioti - yra vergovė. Kaip atskirti?

[...]

Filmai, knygos, spektakliai, o ir pats gyvenimas turi savo pagrindinius lyderius, herojus. Jie atspindi kažkokį vieningą gyvenimo procesą, kuris įtraukia daug žmonių ir kur jie vaidina pagrindinius vaidmenis. Didžioji dalis šių propaguojamų vaidmenų yra teigiami, padorūs, įdomūs ... Jie įkūnija kažkokį tai „aš“, kuris atsakingas už savo veiksmus ir pats kuria pasaulį.

Žmogus, išmokęs šį vaidmenį, negali būti niekuo kitu, kaip tik pagrindiniu savo pasaulio herojumi. Ši sąmonė kitokio vaidmens negali net įsivaizduoti. Netgi kritimas ir nužmogėjimas, - tai tavo vaidmenys, tavo pasaulio tragedija. Net tapdamas vergu esi pagrindinis vaidmuo.

Tokios nuostatos rezultatas yra tai, kad priskiri šalutinius vaidmenis, šalutiniškumą visiems kas esi ne tu, ne tavo herojus. Svetimą tragediją tu supranti kaip šalutinę.

[...]

Mes susikuriame vieningos gyvenimo linijos iliuziją ir ja gyvename. Remiantis šia iliuzija bandome suvokti šalutinius vaidmenis, kurie turi kitą baigtį. Tai yra baigtis kaip susvetimėjimas tau, kaip galutinis atitrūkimas nuo tavojo pasaulio. Ir tai yra išsigimimas. Jie išsigimsta iš tavojo pasaulio. Bet koks išsigimimas kelia pasišlykštėjimą. Tavo pagrindinis vaidmuo reikalauja svetimų žmonių virsmo, trūkinėjimo vardan to, kad išsaugotum savo iliuziją. Tiek kiek esi sąmoningas, supranti šių trukinėjimų būtinybę ir šlykštiesi būsimais išsigimėliais. Pasaulis susikyla į pagrindinio vaidmens ir į tų, kurie yra šalutiniai ir gali būti išsigimėliais. Svetimi, pagrindiniam herojui, egzistuoja tiki kaip medžiaga, kaip galimybė.

Tačiau ar negali aš, pagrindinis vaidmuo, virsti šalutiniu? Ką reiškia būti paverstu šalutiniu ir, kada nors, išsigimėliu? Juk išsigimimas – tai kažkokio vaidmens nutraukimas, pasitraukimas iš vaidinamo vientiso pasaulio. Pagrindiniam vaidmeniui tai reiškia pasitraukimą iš savojo pasaulio, iš savojo „aš“, vieningos istorijos ir proceso netekimą. Ar tai yra katastrofa? Tačiau, kartu su ja, gauname naujus vaidmenis ir vėl tampame pagrindiniais herojais. Vienintelis momentas, kai gali save suvokti šalutiniu yra pati katastrofos akimirka, kada dar renkiesi ar verta vaidinti. Kada esi laisvas nuo bet kokio pasaulio ir esi visiškas išsigimėlis.

Ką jaučia išsigimėlis?  Nežinau, nes mes visi esame pagrindiniai herojai tik todėl, kad paniškai bijome būti išsigimėliai. Mes ieškome išsigimimo vietos, būsenos, ir apeiname jas, paklusniai griaudami ir daužydami svetimus gyvenimus, sąžiningai vaidindami savo vaidmenis, kuriuos mums priskyrė išsigimimo baimė ... Mums vadovavo tas mūsų išsigimėlis, kuris realiai niekados pasaulyje nepasirodydavo, kurio niekados tarp vaidmenų nebuvo, bet kuris mus nulemdavo. Mes buvome savo išsigimimo vergai. Ir tik kritę, sudaužyti, mes susijungiame su savo karaliumi Didžiuoju Išsigimimu. Mes susiliejame anapus bet kokių pasaulių. Ir tuoj pat tai prarandame. Kodėl?

Neišsigimę vergai žudo išsigimėlius, uždaro juos į durnių namus (nors durnius ir išsigimėlis yra ne tas pat). Pagrindiniam herojui išsigimėlis yra tapsmas šalutiniu, svetimu. Tačiau savo gyvenime mes sutinkame daug žmonių išeinančių ir pargrystančių iš šalutiniškumo. Kai valdai savo pasaulį, pastebi kaip ateina svetimi ir į svetimybę išeina išsigimėliai. Vyksta nuolatinis išsigimimas ir įsigimimas. Todėl kalbėkime apie išsigimimo ir įsigimimo būsenas. Ir ar tas grynasis „įsigimimas“ nėra ta pati išsigimimo katastrofa, kai tu pagaliau atsirandi anapus pasaulių?

Gyvendamas vaidmenų gyvenimą pastoviai matai ir bijaisi Didžiojo Išsigimimo? Drebi ir meldiesi prieš jį, tavo Valdovą, neegzistuojantį ir kartu labiausiai egzistuojantį? Didysis Išsigimėlis – tai Absuliutus Svetimas, jau nebeturintis jokių šalutinių vaidmenų ir todėl yra visiškai laisvas. „

Šiandien, jau 2016 metais Iki Didžiojo Pokemono atėjimo, šio Didžiojo Išsigimėlio figūrą aiškinu kaip Didįjį Krypsmą, kuris nepavaldus Intelekto pakopoms būdingoms ateinančiajam Didžiajam Pokemonui. Didysis Pokemonas vainikuoja Proto kultą, o ne Krypsmą. Jis nuolatos mus įtraukia į siužetą už kurį mes susimokame ir džiaugiamės kai mus išnaudoja. Išsigimėliai bus tie, kurie liks šalutiniai ir anapus Dirbtinio Intelekto hegemonijos ... bent jau trumpam, kai įkvepia oro, prieš panirdami į priklausomybės vandenis.